Aloizas Nekrošius, nors vardas jo tekste nėra minimas, tačiau aprašomi jo muzikiniai kūriniai ir gyvenimo vingiai, atspindi svarbią XX amžiaus Lietuvos kultūros dalį. Jo kūryba, dažnai susidurianti su cenzūros ir ideologiniu spaudimu, vis dėlto randa kelią pas klausytojus, atspindėdama laikmečio dvasią ir tautos siekius.
Kūrybinis kelias ir kovos su cenzūra
Viena ryškiausių jo operų, „Pilėnai“, gimė iš vidinio poreikio priminti tautai jos didybę, nors laikai tam buvo priešiški. Ši opera, sukurta bendradarbiaujant su Jonu Mackoniu, Juozu Gustaičiu ir I. Altermanu, tapo epochos ženklu su finalinėmis eilutėmis „Mes mirštame nenugalėti“. Nepaisant to, kad „Pilėnai“ buvo puolami, trumpinami ir nuiminėjami, ji vis grįždavo į sceną įvairiose pasaulio vietose, o po jos pastatymo valdžia jau žinojo, ko iš Nekrošiaus tikėtis.
Kita svarbi opera, „Vaiva“, buvo apkaltinta „beidėjiškumu“ ir priešiškumu tarybinei moralei. Libretą jai parašė Juozas Gustaitis, o muzika gimė gamtos prieglobstyje. Nors opera turėjo kritikų ir gynėjų, klausytojai ją suprato. Tai buvo skausminga, bet valdžiai „patogi“ opera, nagrinėjanti pokario tragediją, fašistų smurtą, partizaninį pasipriešinimą bei motinos ir dukters auką. Pirmojo veiksmo scena, kurioje pasmerkti žmonės gieda „Marija, Marija“, buvo itin stipri, bet būtent dėl to išbraukta - valdžia neišdrįso palikti maldos mirties akivaizdoje. Nepaisant cenzūros, opera buvo pastatyta, įvertinta Valstybine premija, o atlikėjai, ypač Elena Saulevičiūtė, sukūrė sukrečiančius personažus.
„Duktė“ buvo vadinama kompromisu su laiku, bet ne su sąžine. Iš pradžių pavadinta „Žalgirio mūšiu“, ji buvo priverstinai pervadinta. Tai buvo pati sudėtingiausia ideologiniu požiūriu opera, tačiau scenoje pasirodė Vytis - pirmą kartą okupuotoje Lietuvoje, su ministro J. Banaičio pritarimu. Ši opera gimė tarsi iš atokvėpio - be ideologinių perklausų, be istorinių simbolių, bet su gilia žmogiška drama.
Opera apie Julių Janonį buvo parašyta neįtikėtinai greitai, miško namelyje Šarkiškėse. Tai nebuvo deklaratyvi opera; blogis čia įkūnijamas kaip „Juodasis ponas“ ir „žvaigždžių gesintojai“. Nors režisūroje atsirado daugiau politikos nei autoriai norėjo, muzika išliko. Nė viena kita Nekrošiaus opera nepatyrė tiek pastatymų, nutraukimų, grąžinimų ir gastrolinių formų kaip ši, sulaukusi didelio pasisekimo Rygoje ir Čikagoje.
Vaikystės ir jaunystės prisiminimai
Nekrošiaus vaikystė ir jaunystė prabėgo Palangoje, romantiškoje aplinkoje. Gimęs trečiu vaiku, jis augo su vyresniu broliu ir seserimi. Jo tėvai, žemaičiai, grįžo į Lietuvą iš Amerikos, kai tik atsirado galimybė, tėvui esant politiniu pabėgėliu. Tėvas svajojo apsigyventi Vilniuje arba Palangoje.
Kasmet šeima lankydavo gimines per Marijos Magdalenos arba Žemaičių Kalvarijos atlaidus. Tėvas turėjo automobilį „Ford“, kuriuo keliaudavo pas gimines, pakeliui surinkdami visus artimuosius. Pirmasis sustojimas būdavo Žemaičių Kalvarijoje, vėliau lankydavo Grūstės kapines, kur palaidoti tėvo tėvai, ir Tirkšlių kapines, kur ilsėjosi babūnėlė.
Palangos kapinėse ilsėjosi garsus Palangos vargonininkas Jonas Klova. Būtent Palangoje Nekrošius susipažino su Marcelės Banevičienės anūke. Namas, kuriame jis gimė, buvo apsuptas didžiulės pievos su gausybe gėlių ir upeliu Ronže, vietinių vadinamu „Rouže“. Deja, vėliau šis upelis buvo „ištiestas“, pieva padalinta ir užlieta asfaltu automobilių stovėjimo aikštelei. Vaikystėje jie braidydavo po „Roužę“, naudodavo „styplynes“ (kojokus) vaikščiodami virš vandens, o upelyje gyveno raudės. Upelio krantus tėvas buvo apsodinęs karklais, o motina troško prisivilioti lakštingalas.
Tradicijos ir šventės
Velykų rytą vykdavo Prisikėlimo Mišios, o per visą naktį bažnyčioje vykdavo „būdynė“ prie Kristaus karsto. „Patrūbočiai“ (dūdų orkestras) pažadindavo snaudžiančias moterėles ir apeidavo miestelį po pamaldų, sveikindami žmones. Mama juokaudavo, pamačiusi kaimynę Zuzaną Liachavičienę - Klovaitę, kuri po pamaldų skubėdavo namo.
Didįjį šeštadienį vaikai siųsdavo parnešti šventinto vandens iš šventoriaus, kur šalia kūrėsi šventa ugnis. Sėkmė lydėdavo tą, kas pirmas pasisems. Įsidegta ant vielos užvertą kempinę, einama švytuojant, kad neužgestų. Velykų rytą stalas turėjo būti gausus ir gražus. Virtuvėje vykdavo tikras pragaras, nes ugnis degdavo visą dieną, virė kumpiai, kepė pyragai. Buvo svarbu netrankyti durų, kad pyragai nesukristų.
Šventėms atvažiuodavo studentai - sesuo Aldona ir brolis Algirdas. Sesuo prikepdavo tortų, išsukdavo kremus, o brolis juos papuošdavo. Deja, vieną kartą jis degtine vietoje vyno papuošė tortą.
Pirmą Velykų dieną nebuvo galima net kiaušinių ridinėti, todėl vaikai, tarsi susitarę, rinkdavosi prie jūros. Antrą Velykų dieną būdavo įdomiau: skubi išsprogusia beržo šakele pirmas nuplakti dar lovoje besivartantį, galima perlieti net vandeniu.
Gyvenimas Palangoje
Vasara Palangoje netrukdavo ateiti. Vieną namo pusę šeima pasilikdavo sau, kitą išnuomodavo vasarotojams - „kumpelnikams“. Kai lynodavo, namo vaikai žaisdavo ant aukšto. Kartą jie sugalvojo pabombarduoti akmenukais duris, už kurių gyveno vasarotojai, vadinami lenkais. Tai sukėlė nepasitenkinimą, tačiau mama buvo supratinga ir vaikams gretimame kambaryje pastatė staliuką bei patiekė vakarienę.
Vasarai pasibaigus, laukdavo rudeninių vėjų, kurie prikrėsdavo obuolių. Ilgais rudens vakarais susirinkdavo davatkėlės plunksnų plėšyti ir pasakodavo daug istorijų, tarp jų ir apie kalną Naglį bei jo apylinkes, vadinamas „Nagline“, kur, pasak legendų, vidurnaktį galėdavo išlįsti juodas katinas ugninėmis akimis ar degti pinigai.
Tėvas, per Motinos dieną sumanęs nueiti į kapines, neturėdamas savų Palangoje palaidotų artimųjų, pasirinko kelią per Naglio kalną. Kopiant į kalną, jau buvo dvylikta valanda, ir jis baiminosi sutikti „driskį“. Laimingai pasiekęs kapines, jis grįžo namo. Tikras vaiduoklis pasirodė po vieno plunksnų pešimo vakaro, kai namuose žiemojo ežys.
Šalia bažnyčios buvo didelis medinis namas - špitolė, kuriame gyveno senutės davatkėlės. Per Kūčių vakarą mama prisidėdavo didžiulius krepšius valgių ir drauge su tarnaitė, kuri tuo metu tapdavo tarsi draugė, išnešiodavo patiekalus vienišoms senutėms. Nuolat buvo globojama Nastelė, kuriai, vieną kartą neatėjus, buvo nešamas didžiulis indas, tačiau ant durų rado spyną.
Netoli jūros, senojoje trobelėje, gyveno šimtametis diedukas Dapkus, neturėjęs artimųjų, kurie juo rūpintųsi. Vieną savaitę jam pietus nešė šeima, kitą savaitę - tetos Zuzanos tarnaitė Petrusė. Pietų nešimo ceremonijoje dalyvaudavo ir abiejų namų vaikai.
Mokslai ir jaunystė
Nekrošius labai mėgo pasakas. Išmokęs skaityti, jis „rydavo“ knygeles, kurias tėvas parnešdavo iš mokyklos bibliotekos ar nupirkdavo. Vėliau gavo lentelę su grifeliu, o tėvas, išeidamas į pamokas, užrašydavo jam matematikos uždavinius. Pasivaikščiojimų metu taip pat vykdavo matematikos „pamokos“: tėvas parodo, kur kažkada buvusi jūros pradžia, kur prasidėdavęs tiltas, buvęs ir uostas, iš kurio plukdydavo plytas.
Jaunystės prisiminimuose svarbus įvykis - tėvo pasakojimas apie maldos streiką Palangos progimnazijoje. Mokiniai, prieš pamokas sukalbėję maldą lietuviškai, atsisakė tai daryti, sušukdami „Nebudem!“. Streikavę mokiniai buvo išmesti iš progimnazijos, daugelis perėjo į Mintaują. Istorikai vėliau aiškino, kad pirmasis maldos streikas įvyko Mintaujoje, tačiau tikrasis pirmasis buvo Palangoje, kaip žinoma iš tėvo pasakojimų.
Mokykloje mūrai tebebuvo tie patys. Sargas Leonas iš vakaro prinešdavo malkų, paryčiais iškurdavo krosnis, tad klasės būdavo apšildytos. Tualetai buvo lauke, todėl nebuvo jokių reikalavimų ar nusiskundimų. Norint būti atleistam nuo mokesčio už mokslą, reikėjo gerai mokytis.
Žiemos malonumams užtekdavo laiko. Laukdavo užšąlančio parko tvenkinio, kuris tapdavo puikia čiuožykla. Kartais užšaldavo jūra, ir tada nusileisdavo nuo tilto ir eidavo čiuožti net iki Šventosios.
Pavasario įspūdžiai likę iš medelių sodinimo šventės, kurioje pušeles sodindavo visame pajūryje. Eigulys Butkevičius sekdavo, kad nesugadintų sodinukų. Vieną kartą, sodinant netoli Birutės kalno, Nekrošius pasodino ūgliuką pačioje kalno viršūnėje, ir iki šiol aplanko tą pušį.
Gegužės mėnesį prasidėdavo gegužinės pamaldos, kuriose giedodavo ir merginos, ir vaikinai. Davatkėlės paskundė klebonui, kad jaunimas nerimtai elgiasi, todėl juos atskyrė: vaikinus vienoje pusėje, merginas - kitoje. Vėliau juos grąžino atgal, ir vėl skambėjo litanija.
Prie paltukų atlapų segdavo mažą puokštelę gėlių. Jei turėdavo kas lydės į tradicinę saulės nusileidimo šventę, puokštelė segama žiedais į viršų, jei ne - į apačią. Saulės palydėjimo šventėje dalyvaudavo, nors vaikinui ir merginai nebuvo leidžiama parke vaikščioti vieniems, todėl jis būdavo kviečiamas kaip „pridurkas“ prie poros.
Tautos šventės būdavo minimos iškilmingai, tarp jų ir Vilniaus krašto okupacijos metinės. Iškilmingus minėjimus dažniausiai ruošdavo moksleiviai Kurhauzo salėje, kuriuose dalyvaudavo ir miestelio gyventojai. Tai nebuvo nuobodžios paskaitos, tema būdavo pateikta menine forma.
Miestelio širdis buvo kanauninkas Prapuolenis, kuris visur dalyvaudavo, labai mėgo jaunimą ir visada turėdavo „dul-dul-duldenių“ savo sutanos kišenėse.
Švietimas ir kultūra Kavarske
1939 m. pirmasis direktorius, kurį Nekrošius prisimena, buvo Ambraziejus, dėstęs matematiką. Jis buvo geras, doras žmogus ir vadinamas trijų mažiausių mokinių „krikštatėviu“, praminęs juos pelytėmis. Muziką ir fizinį lavinimą dėstė Jonas Čiurlionis, chorui parinkdavęs gana sudėtingas dainas, tačiau sugebėdavęs išspausti iš mokinių.
Čiurlionis ruošdavo vaidinimus-misterijas, kuriuose Nekrošius prisimena buvęs vaidilute, šokančia apie aukurą mistinį šokį. Kartą fizinio lavinimo pamokos metu mokytoja Adiklienė pasiūlė vietoj mankštos paplaukioti jūroje, ir mokiniai sutiko.
Mokytoja Adiklienė dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, dažnai namų darbams parinkdavo temą rašyti, o kitą pamoką vienas iš mokinių skaitydavo rašinį visai klasei.
Mokyklos kapelionas kunigas buvo draugiškas, tačiau žirnių valgymo tradicija per rekolekcijas, kai nukritę žirniai garsiai riedėdavo, sukeldavo jam nepatogumų. Po paskaitų svečias pakviesdavo visus drauge pačiuožinėti į parko tvenkinį.
Tėvas, nors nebuvo ateistas, į bažnyčią nevažiuodavo, tačiau su kapelionais draugaudavo, jie dažnai vakarieniaudavo pas juos ir pažaistų kortomis. Jiems išsikėlus, šeima juos aplankydavo.
Tėvas gaudavo iš JAV žurnalą „National Geographic“, kuriame beveik kiekviename numeryje būdavo pridėtas žemėlapis. Kai plyšdavo tapetas, tėvas užklijuodavo žemėlapį, ir taip beveik visos jo kambario sienos buvo „tapetuotos“ žemėlapiais. Penktojo ar šeštojo gimtadienio proga Nekrošius gavo brangią dovaną - gaublį.
Mokytoja Landsbergienė dėstė prancūzų kalbą ir stebino savo paprastu, bet elegantišku aprangos stiliumi. Elegantiškiausiai ji atrodė, kai važiavo į pirmąjį tikrą spektaklį Klaipėdoje - pasaką „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“.
Kavarsko istorija ir dabartis
Kavarskas, Anykščių rajone, yra miestas, turintis ilgą ir turtingą istoriją. XV a. dabartinio Kavarsko vietoje buvo Mažųjų Pienionių dvaras, kurį XV a. pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras perleido Stanislovui Kovarskiui. Nuo jo pavardės dvaras pradėtas vadinti Kavarsku.
Rašytiniuose šaltiniuose Kavarskas minimas 1538 m. kaip miestelis su bažnyčia, o 1551 m. - kaip miestas. XVI a. Kavarskas ir jo apylinkės priklausė įvairiems dvarininkams. Miestelis nukentėjo nuo gaisrų 1842 m. ir Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų metu.
Nuo XIX a. vidurio Kavarskas buvo valsčiaus centras, o 1950-1962 m. - rajono centras. 1956 m. Kavarskui suteiktos miesto teisės.
Seniausia žinoma bažnyčia Kavarske buvo pastatyta 1463 m. 1538 m. įsteigta Kavarsko katalikų parapija. Per šimtmečius bažnyčia buvo perstatoma, rekonstruojama, o dabartinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, istoristinės eklektikos pastatas su neobaroko ir neoklasicizmo elementais, statyta 1853-1887 m.
Nuo 1909 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia buvo apgadinta, tačiau su parapijiečių ir JAV lietuvio Pranciškaus Kalibato pastangomis suremontuota. 1928 m. Kavarsko bažnyčioje sumontuoti Jano Tučeko vargonai.
1935 m. pastatyta parapijos salė ir paleista pirmoji elektrinė, kurią suko Kavarsko šaltinių tėkmė. Iki 1940 m. Kavarsko bažnyčios bokštas buvo pirmasis ir vienintelis Lietuvoje, kuris naktimis buvo apšviečiamas.
Kavarsko kapinės, įrengtos miesto pakraštyje, veikia ir plečiamos. Jose stovi XIX a. koplyčia ir paminklas 1945 ir 1952 m. žuvusiems Vyčio apygardos partizanams.
Mokykla Kavarske minima nuo XVII a. XIX a. veikė rusiška pradinė mokykla, vėliau - lietuviška pradžios mokykla, žydų mokykla. 1936-1939 m. pastatytas naujas tipinis mokyklos pastatas. Po karo veikė progimnazija, septynmetė, vidurinė mokykla, o nuo 2014 m. - pagrindinė mokykla, daugiafunkcis centras.
XX a. pradžioje Kavarske veikė 25 krautuvės, lentpjūvė, malūnas, arbatinė ir skaitykla. Pirmoji vaistinė minima 1891 m. XX a. antrojoje pusėje veikė kepykla, buitinių paslaugų paviljonas.
1940 m. atidaryti Kultūros namai, kuriuose veikia liaudiškos muzikos kapela „Šaltinėlis“, folkloro kolektyvas ir kiti meno kolektyvai. Nuo 1937 m. veikia biblioteka.
Nuo 1951 m. Kavarske buvo leidžiamas rajono laikraštis „Stalino vėliava“, vėliau „Komunizmo vėliava“.
1961-1963 m. pastačius Šventosios užtvanką, įrengta vandens kėlimo stotis. Ta pati užtvanka išnuomota ir panaudota mažajai Kavarsko hidroelektrinei.
Nuo XX a. pabaigos veikė degalinė. Nuo 2023 m. Kavarske yra hidrogeologinis paminklas - trykšta Kavarsko tufų šaltiniai, vadinami Šv. Jono Krikštytojo šaltiniu.
1936 m. pastatytas didžiausias Lietuvoje gelžbetoninis kryžius. 1933-1935 m. ant Šventosios kranto skardžio pastatyti trys kryžiai.
Kavarsko seniūniją sudaro miestas, kaimai ir viensėdžiai. Seniūnijos centras - miestas, kuriame gyvena apie 700 žmonių.
2005 m. patvirtintas miesto herbas, simbolizuojantis šaltinį. Išleistas Lietuvos pašto ženklas, vaizduojantis Kavarsko herbą.
