Daugelis tėvų susiduria su nepatogiu jausmu, kad „nemyli savo vaiko“, nors išoriškai viską daro teisingai. Šis jausmas gali sukelti didelį nerimą ir kaltę, tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra nepagydoma būklė, o dažnai signalas apie gilesnes problemas, kurias galima išspręsti.
Mes, suaugusieji, jaučiame ir matome, kai vaikai mumis manipuliuoja, tačiau kartais vis tiek toms manipuliacijoms pasiduodame. Taip paprasčiau, patogiau. Vaikas atidaro stalčių, ima penktą saldainį, kiša burnon ir klausia mamos: „O dar galima?“ „Jau viskas“ „Bet čia tikrai paskutinį, gerai?“ „Ai, tik greičiau ir uždaryk stalčių.“ Užsiėmę, neturi laiko ir kantrybės. Vaikas: „Mama, padėk nusiauti batus.“ „Tau jau šešeri, pats nusiauk.“ „Bet aš negliu.“ „Ateik, nusiausiu, nebeprašyk daugiau.“ Tėvai nori viską padaryti greičiau, mano, bus paprasčiau, turės paskui daugiau laiko sau. Ir taip daro daugelį dalykų už vaikus.
Vaikai išmoksta manipuliuoti iš aplinkos. Kas ta aplinka? Seneliai, tėvai, auklėtojai, mokytojai. Kai prašome vaiko suvalgyti ir sakome: „Paskutinis kąsnelis, ir viskas, gerai?“, tas vaikas dėmisi, nes jau tokius „paskutinius šaukštus“ suvalgė gal penkis. Todėl kai nori sau iškaulyti skanėstų, naudoja tą pačią taktiką - paskutinis ne visada reiškia TIKRAI paskutinis. Ir dar - mama sako tėčiui: „Tai taip tu mane ir myli, jei negali dėl manęs šito padaryti. Negi jau taip daug tavęs prašau?“ Vaikas girdi, mokosi ir visa tai kuo puikiausiai panaudoja.
Vaikas tikrina leistino elgesio ribas. Labai svarbu, kad tėvai nuo pat vaiko atsiradimo nustatytų tas ribas ir jų nuosekliai laikytųsi. Pasak J.Bortkevičienės, jei einate per raudoną šviesoforo signalą, kai nėra automobilio, rodote vaikui, kad taip galima. Arba einate ir iš paskos dar tempiate vaiką per gatvę, kur nėra pėsčiųjų perėjos. Mama ir tėtis turi vieningai sutarti dėl taisyklių ir jų nuosekliai laikytis.
Kai susiduriame su draudimu. Sakom, kad su maistu negalima žaisti, o vaikas žiūri jums į akis ir kiša bulvių lazdeles į nosį. Ką daryti? Stiprinkite atsakomybės jausmą („Mes susitarėme“, „Toks buvo tavo sprendimas“, „Tokios taisyklės“). Parodykite vaikui, kad jo jausmai/norai išgirsti, tačiau ne visada tai turi kažką pakeisti („Aš suprantu, kad tau yra pikta“, „Tu turi teisę pykti, tačiau taip elgtis negalima“). Ir dar - jei kažko nenorite duoti vaikui, neerzinkite jo, o patraukite tą daiktą iš vaiko matymo lauko, tarkim, nevalgykite šokolado.
Vaikas gali bijoti pasakyti tiesą. Dažnai vaikas to išmoksta iš senelių. Šie nori anūką palepinti ir sako jam: „Tu tik mamai ir tėčiui nesakyk, gerai?“ Arba vaikas mokosi stebėdamas tėvus, kurie, tarkim, telefonu kalbasi su seneliais, šie kviečia sekmadienio pietų, o tėvai atsako: „Ne, niekaip, žinokit, pas mus šiandien ateis svečių.“ Vaikas klausosi pokalbio ir galvoja - kokių svečių?
Kodėl kyla neigiami jausmai vaikui?
Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl tėvai gali jausti, kad nemyli savo vaiko, yra didelis nuovargis. Kiekvienai mamai pažįstamas nuovargis nuo nemiegotų naktų, nesibaigiančių buities darbų ir riboto bendravimo. Juolab nelengva toms mamoms, kurios viską turi daryti pačios, be vyro, močiučių ar auklių. Taip pat jas slegia visuomenės lūkesčiai, ką privalo daryti gera motina: maitinti vaiką, juo rūpintis, žaisti su juo, lavinti. Bet vaiką auginanti moteris yra dar ir žmona bei namų šeimininkė: ji turi tvarkyti namus, gaminti maistą ir pan. Nenuostabu, kad moterys pervargsta, joms būtina pailsėti. Tačiau ne visos moterys leidžia sau pailsėti, jos siekia viską spėti, padaryti dar tai ir šitai, o kai kurios apskritai jaučia kaltę, jei tiesiog ilsisi. Kaip pasekmė atsiranda susierzinimas, pyktis.
Kitas svarbus veiksnys - netinkamas vaikų elgesys. Ką reiškia netinkamas elgesys? Vieniems tėvams tai vaikų neklusnumas, kitiems - kaprizai ir isterijos (kurie būdingi kriziniais raidos laikotarpiais). Daugumai mamų tokiomis akimirkomis sunku įveikti savo bejėgiškumą - juk ji niekaip negali paveikti vaiko.
Amžiaus krizės. Tokiais laikotarpiais tėvams gali prireikti daugiau kantrybės, negu įprastai. Svarbu prisiminti, kad tai laikinas raidos etapas ir jis praeis.
Prisikaupusios emocijos. Ir čia mes vėl turime mitą apie tobulus tėvus. Šis mitas byloja, kad tėvai gimus vaikui visi turi būti laimingi, o juk realybėje visi tėvai jaučia ir nepasitenkinimą, ir nusivylimą, ir susierzinimą, ir pyktį. Bet tokios emocijos gali sukelti dar ir baimę - ar aš iš tiesų gera mama, jei dabar jaučiu susierzinimą? Neigiamos emocijos kaupiasi, o tada mama nebeišlaiko ir praranda kontrolę.
Tėvų lūkesčiai. Jau nėštumo metu tėvai kuria planus, svajoja apie tai, koks bus jų vaikas. Kai vaikas ateina į šį pasaulį, tėvai pamato, kad visi tie lūkesčiai ir viltys, kuriuos jie siejo su vaiku, neatitinka realybės. Tai gali sukelti nusivylimą, susierzinimą, pyktį. Vaikai, pastebėję, kad neatitinka tėvų lūkesčių, gali užsidaryti, atitolti nuo jų.
Taip pat svarbu suprasti, kad vaikas gali būti aktyvus manipuliuotojas. Jis yra tarsi mažasis monstriukas, kuris manipuliuoja tada, kai yra žiūrovų, aplinkinių. „Noriu dar!” - „Aš suprantu, kad tu nori, tačiau šiandien viskas. Rytoj mes vėl galėsim tai daryti”. Jokiu būdu nerėkite, kaip vaikas. „Jūs privalot!“ - „Aš suprantu tavo norą, bet…” Padarykime, kad vaikai ne privalėtų, o norėtų. Jei vaikas sako „jūs privalot“, vadinasi, jis to išmoko iš aplinkos.
Bijo prarasti vaiko meilę. Tai itin aktualu seneliams, kurie pasiryžę nuolaidžiauti anūkams ir viską daryti už juos, kad šie juos mylėtų ir dievintų. Vaikas: „Jei man to neduosi, nevažiuosiu pas tave daugiau, važiuosiu pas kitą močiutę.“ „Gerai, mažuti, imk. Juk myli mane taip?“
Nori būti geri. Ne tik geri, netgi tobuli. Kai vaikas nukrinta ant žemės parduotuvėje ir tėvus šantažuoja, šie galvoja, kad yra niekam tikę tėvai, jei vaikas taip elgiasi. Pasiduoda vaiko manipuliacijoms, kad tik įtikintų save - jie geri. Geriausi. Nori išvengti visuomenės smerkimo. Iš tiesų - kai vaikas krinta ant žemės parduotuvėje kažko reikalaudamas, tėvams labai baisu - juk stebi aplinkiniai.
Tėvai jaučia kaltę, kad neskiria pakankamai laiko ir dėmesio vaikui. Mamos monologas: „Negi gaila jam padėti tuos batus nusiauti. Dirbau 10 valandų, esu pavargus, be to, ir taip tam vaikui mažai skiriu dėmesio. Jei pats terliosis, nueis miegoti vėliau, o jam ryt anksti keltis.“
Siekiama patenkinti savo poreikius ir įgeidžius. „Tėvų užduotis - atskirti poreikį nuo įgeidžio. Šokinėti ant lovos tikrai nėra poreikis; po šiuo įgeidžiu slypi vaiko noras dūkti, judėti, išlieti energiją. Todėl tėvai turėtų eiti ir daryti tai su vaiku, - primena psichologė J.Bortkevičienė. - Jei vaikas nustumia lėkštę makaronų ir prašo blynų, tai irgi - tik įgeidis, nes poreikis - pavalgyti. O tam užteks ir makaronų. Tas pats, kai vaikas prašo telefono automobilyje, nes jam nuobodu; tai tik įgeidis, nes galima sekti vaizdus pro langą ir skaičiuoti karves ar raudonus automobilius. Įtraukite vaiką į žaidimą!” Poreikius tenkiname, o ką daryti su įgeidžiais? Vaikai gali norėti dešimtojo „Lego“, mašinyčių, barbių, o tėvų užduotis - vaikui paaiškinti, kaip jis gali įgyvendinti tą savo norą ir tikslą.
Vaikas neturi pakankamai laiko ir dėmesio. Gimus vaikui labai išryškėja vyro ir moters skirtumai. Moteriai kūdikis tampa pasaulio centru, visi kiti dalykai yra antraeiliai. Todėl vyras neretai pasijunta atstumtas, nereikalingas, stokojantis moters meilės, dėmesio. Jis gali jausti pavydą mažyliui ir gėdą ar kaltę dėl tokių savo jausmų. Vyrui gali sustiprėti nerimas dėl padidėjusios atsakomybės už šeimos išlaikymą. Todėl jis rūpindamasis šeimos gerove gali labiau susitelkti į darbą. Padidėjusi atsakomybė už šeimos išlaikymą kelia didesnę įtampą, nuovargį, poilsio poreikį. Ir kai po darbo pavargęs vyras neparodo dėmesio, iniciatyvos padėti žmonai, ši supyksta, nes jai gali atrodyti, kad vyras nesirūpina ja ir mažyliu. Moteris gali jaustis socialiai izoliuota, pavydėti vyrui, kad jis dirba, bet kada gali kur nors išeiti, skirti laiko tik sau.
Vaikas sako „Nekenčiu tavęs“, „Nemylėsiu tavęs“. Nesureikšminkite tokių pasakymų. Patikėkite, vaikai tėvus myli besąlygiškai. Jokiu būdu nesakykite atgalios: „Žinok, ir aš tavęs nemyliu“. „Tu bloga/-as“ - Nesivelkite į nereikalingas diskusijas. Užteks pažvelgti, ir viskas. „Jei neduosi, aš visai nevalgysiu!“ - Dar nė vienas vaikas, kuris taip gąsdino, nenumirė. Nepasiduokite šiam šantažui ir nepulkite įrodinėti, kaip svarbu vaikui dabar pavalgyti. Ramiai pasakykite: „Gerai, tebūnie, kaip nori, nevalgyk.“ Net jei paskui slapčia vaikas valgys atšalusį maltinuką, jums turi visai neskaudėti širdies.
„Aš tave myliu, tu labai geras... Ar galiu..?“ Siūloma išeitis tėvams: „Ir aš tave myliu, tačiau - ne. Džiaugiuosi, kad tu mane vertini, bet ne. Ašaros. Labai dažnai vaikai jas pasitelkia ir drasko tėvams širdį. Tėvams reikia išlikti ramiems ir nuosekliems.
Sprendimai ir patarimai tėvams
Pirmiausia, svarbu suprasti, kad „nemyliu savo vaiko“ jausmas dažnai kyla iš mūsų pačių vaikystės trauminių patirčių. Gyvenimo transformacijų terapeutė Asta Asteen drąsina stoti į akistatą su šia mintimi. Pasak jos, šis jausmas beveik visais atvejais kyla iš mūsų pačių vaikystės trauminių patirčių, nors tai pripažinti dažnam būna sunku. „Kasdien terapijoje sutinku sužeistus suaugusiuosius. Dažnas atvejis, kai sesijų metu atsiskleidžia ir sudėtingi santykiai su vaikais: pykčio priepuoliai, kaprizai, nevaldomas elgesys ar net kamuojančios ligos. Tėvai skundžiasi praradę ryšį su vaiku, nebesusikalbantys ir nebesikalbantys“, - pasakoja A. Pasak terapeutės, komplikuoti santykiai su vaikais beveik visais atvejais kyla iš mūsų pačių vaikystės trauminių patirčių. Nors tai pripažinti dažnam sunku.
Pasistenkite į begalinių buities darbų sąrašą įtraukti ir privalomą poilsį. Galite skirti bent penkias-dešimt minučių per dieną arbatai, knygai, socialiniams tinklams. Įtraukite į dienotvarkę ir privalomą pasivaikščiojimą vienumoje - išeikite bent dešimčiai-penkiolikai minučių. Atkreipkite dėmesį į tai, ar daug darote už vaiką, kiek prisiimate darbų ir ar vaikui naudingas toks mamos aukojimasis? Svarbu nepamiršti, kad vaikai visko mokosi iš tėvų, įskaitant ir tai, kaip tėvai ilsisi, ar apskritai suteikia sau tokią galimybę.
Be abejo, stengtis išsiaiškinti netinkamo vaiko elgesio priežastis. Atkreipkite dėmesį į jūsų šeimoje nustatytas taisykles. Ar jos iš tiesų aiškiai apibrėžtos ir suprantamos? Labai svarbu būti nuosekliais ir nekeisti taisyklių pagal nuotaiką. Į taisyklių kaitą vaikas reaguos netinkamu elgesiu. Atkreipkite dėmesį į tai, kieno jūsų šeimoje žodis yra paskutinis. Jei visi yra pavaldūs vaikui ir viskas sukasi aplink jį, jam pačiam gali kilti nerimas dėl jam patikėtos valdžios. Žinoma, jis stengsis elgtis kaip viršiausias - reiškia, jūsų neklausys. Svarbu sau priminti, kad santykiuose su vaiku suaugęs esate jūs.
Priimti faktą, kad jūs esate žmogus, o žmonės jaučia įvairias emocijas. Įvardykite tai, ką jaučiate šią akimirką. Pasistenkite suprasti, kaip tai galima būtų saugiai išreikšti. Nepamirškite, kad vaikas jaučia jūsų įtampą, bet nesupranta, kas su jumis vyksta. Taip jūs galėsite padėti jam geriau sužinoti apie jausmus, kuriuos jaučiate, ir kuriuos jis galės pastebėti ir savyje, mokės juos įvardyti. Pavyzdžiui: „aš dabar labai pykstu, man reikia pabūti vienai“. Girdėdamas įvardytus jausmus, vaikas vėliau sugebės geriau su jais susitvarkyti.
Labai svarbu pradėti priimti vaiką tokį, koks jis yra, atskirti jį nuo savo lūkesčių ir svajonių. Tobulų mamų nebūna, visos mamos daro klaidų, tačiau mylinti mama stiprins savo vaiko pasitikėjimą ir saugumą, jo nežalodama, nežemindama, nemanipuliuodama ir nesityčiodama.
Jei pasitaikė, kad jus įtraukė į manipuliacijos tinklą, pripažinkite tai ir pasižadėkite, kad daugiau to nebus. Nes tėvai dažnai išsigąsta, o kokios bus pasekmės, jei nepasielgs taip, kaip vaikas nori. Jei vaikas maunasi skirtingas kojines - tebūnie, vaikas juk nesušals kojų, tegu ugdo saviraišką, stilių. Bet jei vaikas valgo dešimtą saldainį, tai pasekmės tikrai bus: pasikeis jo savijauta, svoris. Jei vaikas mus kitus, pasekmės bus. Kontroliuokite savo emocijas. Nesityčiokime iš vaikų, nesivaipykime, nemėgdžiokime jų intonacijų, bet elkimės natūraliai, ramiai ir pagarbiai.
Padarykime, kad vaikai ne privalėtų, o norėtų. Jei vaikas sako „jūs privalot“, vadinasi, jis to išmoko iš aplinkos. Sekite savo elgesį.
Jei vis dėlto labai įsižeidėte ir nuoskauda trukdo toliau bendrauti, galite apie tai pranešti: „Jaučiuosi įžeista, manau, kad turėtum atsiprašyti“. Jei reakcijos nesulaukiate, neverskite vaiko atsiprašyti. Geriau parodykite, kaip tai daroma. Garsiai pasakykite, ką norėtumėte išgirsti iš vaiko: „Atsiprašau, mama, nenorėjau tavęs įžeisti“ ar pan. Kitas galimas atsakas, tinkantis gerai kalbą įvaldžiusiam vaikui - pažaisti jo pasiūlytą žaidimą „bloga mama“. „Sakai, kad aš bloga mama? Gerai. Tebūnie kaip tu nori. Tik prisimink, kad blogos mamos neperka vaikams žaislų, nežaidžia su jais, neina pasivaikščioti, neseka jiems pasakų. O, tai tu tik pajuokavai?.. Gerai, bet žinok, kad tai netikęs pokštas ir tikiuosi, kad daugiau taip nebejuokausi.“ Ramus, tvirtas jūsų balsas tokioje situacijoje padarys vaikui didesnį įspūdį nei pasipiktinimas, gėdinimas, priekaištai ar ašaros.
Jei vaikas sako „aš sergu“. Vaikais mato ir girdi, ką sako suaugusieji. Juk kaip mes komentuojame: „Man nuo tavo zyzimo jau galvą skauda“, „Tu man vėžį įvarysi“, „Tu esi man skausmas, mano vargas.“ Pasak psichologės, kai vaikas negauna iš tėvų dėmesio ir meilės natūraliu būdu, jis pradeda sirgti ir save sargdinti.
Viena iš konfliktų priežasčių gali būti ta, kad vyrai dažnai mano, jog tik mama gali geriausiai pasirūpinti kūdikiu. Iš nepasitikėjimo savimi ir baimės jie dažnai tarsi atsitolina, nerodo iniciatyvos. O jeigu dar ir moteris mano, kad tik ji geriausiai gali pasirūpinti mažyliu, ir nepasitiki vyru, tuomet šiam visai gali nusvirti rankos. Moteris turėtų žinoti, kad tėvo ryšys su vaiku formuojasi daug lėčiau. Todėl nuo pat vaiko gimimo turėtų pasitikėti, pasidžiaugti bet kokia vyro pagalba, jo nekritikuoti, parodyti, kaip vertina pagalbą.
Labai svarbu, kad pora galėtų išmokti kalbėtis ramiai, kad norėtų išgirsti ir suprasti vienas kitą. Svarbu kalbėti „aš kalba”, t. y. kuo daugiau kalbėti pradedant žodeliu „aš”, o ne „tu”. Pavyzdžiui, žmona galėtų sakyti: „Aš jaučiuosi labai vieniša, kai sekmadienį mes leidžiame atskirai. Man be galo skaudu, kad vienai tenka prižiūrėti mažylį ir sekmadieniais, kai tu ilsiesi. Aš labai norėčiau, kad sekmadieniais ir aš galėčiau labiau pailsėti. Gal galėtum bent dalį sekmadienio pabūti su mažyliu arba paprašome tėvų pagalbos ir praleiskime sekmadienį tik dviese, nes žinau, kad ir tau labai svarbus ir reikalingas poilsis“? Vyras galėtų sakyti: „Aš be galo daug dirbu ir rūpinuosi buitimi ir man labai skaudu bei pikta, kai lieku neįvertintas. Norėčiau daugiau tavo pripažinimo ir įvertinimo. Nors sutinku, kad laiko su mažyliu praleidžiu ne tiek, kiek tu norėtum, bet sekmadienio poilsio man labai reikia. Kaip galėtume išspręsti šią problemą? Suprantu, kad ir tu nori sekmadienį pailsėti. Gal tada sutarkime, kad pusę sekmadienio aš pabūsiu su mažyliu, o kitą pusę paprašykime tėvų pagalbos ir praleiskime jį tik dviese? Ar tau tai tiktų?“
Galėtų padėti klausimai: kaip aš galėčiau labiau suprasti, išgirsti savo sutuoktinį? Kokie jo (jos) poreikiai nepatenkinti, kas kelia jam (jai) pyktį? Ką aš galiu daryti kitaip, kad mano partneris (-ė) jaustųsi labiau patenkintas (-a), laimingesnis (-ė)? Ką mes abu galime daryti kitaip, kad jaustumės, augtume kaip pora, šeima, partneriai?
Pokyčiams reikia ruoštis iš anksto! Dar iki mažyliui gimstant poroms būtina mokytis atvirai ir nuoširdžiai kalbėtis apie savo išgyvenimus, lūkesčius, poreikius, aptarti, kaip pasikeis šeimos gyvenimas, santykiai, kaip kiekvienas įsivaizduoja tuos pokyčius, kaip jie dalysis atsakomybe už vaiko priežiūrą, namų buities darbus. Kaip galės padėti vienas kitam, kaip palaikys vienas kitą, kaip kurs bendrumą, intymumą gimus vaikui? Kaip spręs kylančius nesutarimus?
Jei jaučiate, kad negalite susitvarkyti su savo jausmais ir mintimis, nedvejodami kreipkitės į psichoterapeutą. Jūs gera mama jau vien dėl to, kad suvokiate, jog reikėtų elgtis kitaip. Pačiai vienai gali būti sunku iš to išlipti. Siūlau kreiptis į psichoterapeutą.
Vaikų užsispyrimas - dažna mažų vaikų auklėjimo problema. Tėvai sako: „Mano vaikas ožiuojasi”. Juokais galime sakyti, kad ožligė - tai vaikų liga, pasireiškianti klykimu, trypimu kojomis, kritimu ant žemės, nesiliaujančiu zirzimu. Aktyviausia šios ligos fazė nuo dviejų iki keturių metų. Taip būtų galima apibrėžti dažniausiai pasitaikantį tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, nusiskundimą.
Vaikas gali būti dirglus dėl įvairių priežasčių: temperatūros, pilvo skausmo, ausies uždegimo, besikalantys dantukai, galvos smegenų sutrenkimas ar net nervų sistemos sutrikimai. Jei pastebite, kad mažylis be aiškios priežasties dirglus visą laiką, negalite jo nuraminti įprastais būdais, reikėtų pasikonsultuoti su vaikų neurologu ir ieškoti dirglumo priežasties.
Vaiko raida yra labai sparti ir kartais mažyliui sunku suspėti prisitaikyti prie pokyčių, vykstančių jo organizme tiek fiziniu, tiek psichologiniu ir emociniu atžvilgiu. Šiais laikotarpiais mažyliui svarbus šeimos artumas, supratimas ir kantrybė.
Kiekviena moteris, dar prieš tapdama mama, turi šiokį tokį įsivaizdavimą, kokia ji bus motina savo mažyliui. Tačiau lūkestį būti idealia mama neretai sugriauna kasdienybė. Mamos nenoriai apie tai garsiai kalba, tačiau susilaukus vaikelio, neretai aplanko mintys, kad „esu netikusi mama“, „nieko nesugebu“, „nemyliu savo vaiko“.
Viena iš nemylinčių mamų tipų - patologiškai narcisistinė mama, kuri yra ypač nesaugi ir mato tik save. Kitas tipas - varginamai įkyrios mamos, „paaukojusios gyvenimą“ dukterų labui. Jos nuolat kišasi į dukterų reikalus, siekdamos tapti pagrindine jų gyvenimo ašimi. Trečias tipas - valdingos mamos, nuolat skelbiančios ultimatumus. Ir paskutinis tipas - „mamos, kurios nesirūpina, išduoda ir muša“.
Svarbu suprasti, kad, kad ir koks būtų vaiko elgesys, jis tikrai nenusipelnė emocinio atstūmimo, gniuždymo, žeminimo ir skriaudimo, mamai siekiant pasijusti geriau. Kiekvienam būtų baisu suvokti, kad mama jo nemylėjo, todėl tokie neišmylėti vaikai verčiau renkasi kaltinti save, kad kažko nepadarė, buvo negeri, todėl nenusipelnė meilės.
Kai kuriais atvejais (ypač po fizinio ir seksualinio smurto) netgi būtina kreiptis į psichinės sveikatos specialistą, tačiau svarbu pasirinkti tokį, kuris nebijos nerti į sudėtingų šeimos santykių dumblą.
Tėvai tėra žmonės, ir mes nešamės jų žodį savyje, jų pamokymus, jų ribojimus, perduotus mums natūraliai, ne iš piktos paskatos. „Suaugę mes logiškai slopiname savo vaikystės traumines patirtis ir įtikiname save, kad nieko ten blogo nebuvo. Tačiau pirminės terapijos pagalba galime grįžti ir pamatyti, kaip iš tikrųjų jautėmės šalia savo tėvų. Iš kurios dalies atėjo dabartinės mūsų problemos“, - sako A. Tačiau galutinis tikslas - nelikti pyktyje, nusimesti kaltinimus ir įsileisti tėvus į savo širdį.
