Alma Adamkienė, gimusi 1927 m. vasario 10 d. Šiauliuose, nuo pat jaunystės pasižymėjo stipriu charakteriu, elegancija ir nepaprastu jautrumu kitų žmonių likimams. Jos tėvas, Stasys Nutautas, buvo prekybininkas, o motina, Ona Soblytė-Nutautienė, aktyviai talkino jam versle. Sovietų kariuomenei 1944 metais veržiantis į Lietuvą, Nutautų šeima, kartu su Al-ma, turėjo pasitraukti į Vokietiją, o vėliau, 1949 m., persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas. Šie išbandymai suformavo jos ryžtą ir norą padėti kitiems.
Gyvendama Jungtinėse Amerikos Valstijose, Alma Adamkienė dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau - draudimo kompanijoje. Nuo 1962 m. dvidešimt penkerius metus ji su didele meile ir atsakomybe vadovavo „Tabor Farmos“ vasarvietei, kuri priklausė Adamkų šeimai ir tapo svarbiu lietuvybės centru išeivijoje.
Dar 1997 m. rudenį, vykstant Prezidento rinkimų kampanijai, Alma Adamkienė tvirtai nusprendė, kad nepriklausomai nuo rinkimų baigties, ji Lietuvoje pradės labdaringą veiklą. Šis jos apsisprendimas atspindėjo jos visą gyvenimą lydintį norą padėti kitiems. 1998 m. sausio 4 d. Valdui Adamkui išrinkus Lietuvos Respublikos Prezidentu, ponia Alma aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, tapdama ne tik pirmąja šalies ponia, bet ir nuoširdžia pagalbininke tiems, kuriems jos pagalbos labiausiai reikėjo.
Vaikystė ir jaunystė tremtyje
Almos Adamkienės vaikystė ir jaunystė nebuvo lengvi. Tarybinei kariuomenei 1944 m. veržiantis į Lietuvą, Nutautų šeima sunkvežimiu išvyko į Šventąją, kur apsigyveno pas žvejį. Vėliau, rizikuodami gyvybėmis, jie plaukė link Švedijos, tačiau, nepasiekus kranto, laivą sulaikė vokiečių kariai ir išplukdė į Rygą, kur moterys ir vaikai dviem savaitėms buvo pasodinti į Rygos kalėjimą. Iš ten juos nuplukdė prekybiniu laivu į Gdanską, o tada - traukiniais į Vokietiją, į pabėgėlių stovyklą. Ši patirtis suformavo jos supratimą apie sunkumus ir žmonių tarpusavio pagalbą.
Vokietijoje Alma Adamkienė baigė Eichšteto lietuvių gimnaziją. Būtent čia ji susipažino su Valdu Adamkumi, kuris taip pat mokėsi lietuvių kalbos. Vėliau Alma studijavo Erlangeno universiteto Filologijos fakultete, Bavarijoje.
Santuoka ir bendras kelias
1949 m. Alma Adamkienė išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, kur dirbo plieno gamyklos laboratorijoje laborante, vėliau - draudimo kompanijoje. 1951 m. ji ištekėjo už Valdo Adamkaus. Jų santuoka tapo tvirtu pagrindu bendrai tarnystei Lietuvai.
Valdas Adamkus prisimena, kad Alma visada išsiskyrė geru skoniu, elegancija ir kultūra. Jis pasakojo, kad Alma nenorėjo, jog jis dalyvautų prezidento rinkimuose, nes manė, kad jis jau atidavė pakankamą duoklę lietuviškai veiklai. Tačiau net ir priėmus sprendimą priešingai, Alma Adamkienė nuoširdžiai padėjo savo vyrui, nors dėl jo apsisprendimo ir verkė. Ji taip pat prieštaravo V. Adamkaus sprendimui dalyvauti rinkimuose antrą kartą, kai Lietuvą sukrėtė Rolando Pakso apkaltos skandalas. „Alma pademonstravo solidarumą, pagarbą mano apsisprendimui“, - pasakojo V. Adamkus.
Alma Adamkienė aiškino neįsivaizduojanti, kaip santuokinė meilė gali išblėsti. „Santuoka - ne pyragas: pagal receptą neiškepsi. Svarbiausias dalykas yra pasitikėjimas ir pagalba vienas kitam. Man atrodo, jei myli žmogų, pirmiausia galvoji ne apie save, o apie jį. Vyras tampa geriausiu tavo draugu. Santaika, pagarba vienas kitam - tai meilės dalis“, - yra pasakojusi A. Adamkienė. Ji pabrėžė, kad prisitaikyti nereiškia atsisakyti savo nuomonės ar poreikių, o kartu mokėti išklausyti antrąją pusę, ieškoti kompromiso be pykčio ar pakelto balso.
Labdaringa veikla ir tarnystė vaikams
1999 m. buvo įkurtas Almos Adamkienės labdaros ir paramos fondas, kurio pagrindinė paskirtis - padėti vaikams. Per 15 fondo veiklos metų buvo suteikta parama 45 provincijos mokykloms, vaikų ligoninėms, globos namams, vykdyti įvairūs paramos projektai.
Alma Adamkienė labiausiai rūpinosi paramos ir labdaros projektais Lietuvoje, jai ypač rūpėjo apleisti vaikai ir seneliai. „Prisimenu, Amerikoje mano sesuo pirkdavo loterijos bilietus ir fantazuodavo, ką darytų, jei laimėtų milijoną dolerių. O jeigu aš laimėčiau milijoną dolerių, galvodavau, pastatyčiau senelių namus. Patogius ir gerus namus, kuriuose žmonėms nereikėtų gyventi vienam kambary po du tris, bet kiekvienas turėtų nors po kambarį ar net po du, kad jaustųsi gyveną visavertį gyvenimą“, - anksčiau pasakojo A. Adamkienė.
Fondas daug dėmesio skyrė Lietuvos kaimo mokyklų rėmimui. Mokykloms buvo dovanojamos knygos, kompiuteriai, sporto inventorius, dailės pamokoms reikalingi reikmenys. Daug kaimo vaikų pirmą kartą turėjo galimybę pamatyti Vilnių. Fondas taip pat rėmė mokinius, kuriems reikėjo regos tikrinimo ir akinių, dalijo atšvaitus.
Anot V. Gaidžio, A. Adamkienės atvežta idėja, kad galima būti namų šeimininke, bet ne tai, kad namuose užsikuitusi valai dulkes, bet atrodai kitaip, atneša tam tikro aristokratizmo ir elegancijos. Manoma, kad tai buvo susiję su tuometiniu ekonominiu kontrastu - ji tarsi nusileido iš kito pasaulio.
Tarnystė ir pasiaukojimas
Alma Adamkienė visada išsiskyrė dideliu pasiaukojimu ir kuklumu. Ji sakė, kad daugiausia gyvenime darė viską todėl, kad reikėjo, o ne todėl, kad labai norėjusi. „Labai negeru laiku mes gimėme, mano karta. Karas. Niekada negalėjai įgyvendint savo norų, nes nebuvo sąlygų“, - yra sakiusi A. Adamkienė.
Jos draugė Vida Kaveckaitė-Daras pasakojo, kad Almos kantrybė buvo auksinė. Ji niekada nesiskundė, net jei jai pačiai reikėjo pagalbos. Almai Adamkienei noras padėti kitiems buvo natūrali dvasinė būsena, lydėjusi ją visą gyvenimą. Ji buvo labai mylima ir gerbiama ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
Alma Adamkienė mirė 2023 m. gegužės 21 d., palikusi ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje ir daugelio žmonių širdyse.
