Ši knyga buvo sumanyta kaip prisiminimai. Tikriausiai tai būtų buvę turiningi prisiminimai: Aldona Sabaitytė-Vilutienė -Neužmirštuolė, Viltis, buvusi partizanų ryšininkė ir politinė kalinė turėjo ką papasakoti. Taigi jau ne prisiminimai, o prisiminimų rinktinė. Tačiau ir taip papildžius knygą, anapus pasakojimo liko daug pavardžių, kurias “atsiminė” vien tardymo protokolai ar kiti nuniokotuose tarybinio saugumo archyvuose aptikti dokumentai. Dažniausiai išliko vardai ir pavardės, rečiau - tik slapyvardžiai. Nepaminėtiems, šiems žmonėms grėsė visiška užmarštis. Kuo po to virto knyga? Aišku, tai jau ne prisiminimai, bent jau ne vieni prisiminimai. Deja, ne tie, kuriems tauta patikėjo valstybės vairą neramiame prieškaryje.

Kai 1940 m. birželio 14-15 d. Neapgynė šalies nei aukštoji karininkija. Atšilusi po Nepriklausomybės kovų žvarbos, kuo toliau, tuo sunkiau ji palikdavo kabinetų jaukumą. Rautų ir priėmimų metu įsimiklinusi galantiškai bučiuoti damų rankeles, užmiršo pirmutinę kario priedermę - ginti savo šalį ir lemtingą birželį neišdrįso ištraukti kardą iš makštų. Dar daugiau: kai birželio 15 d. naktį Marijampolės kunigaikščio Vytenio 9 pėstininkų pulko vadas Antanas Gaušas pakėlė pulką ir patraukė su juo Vokietijos link, iš Kauno strimgalviais atrūko du generolai, kad, trečiojo generolo įsakyti, sustabdytų žygiuojančius, grąžintų juos atgal į kareivines. Lietuvos garbę apgynė pokario partizanai. Išvargę ir alkani, bunkeriuose praradę sveikatą, išdavinėjami ir žudomi, jie iki paskutinio šovinio gynė laisvos Tėvynės viziją. Kiek jų žuvo? Visoje Lietuvoje - maždaug 30000, partizanų Tauro apygardoje, apie kurią pasakojama knygoje, - gal 7000. Kiek liko?

Knygos žanras jau aptartas. Paskelbdama savo, Suvalkijos partizanų ir jų artimųjų atsiminimus, aptardama archyvuose ir pas žmones išlikusius dokumentus, autorė, nebūdama istorikė, nori pasitarnauti tiems mokslininkams, kurie kada nors imsis tragiškojo pokario temos. Kadangi nuo aprašomų įvykių praėjo keliasdešimt metų, daugelis liudininkų jau primiršo vardus ir datas. Dargi tą patį įvykį atskiri žmonės nupasakoja skirtingai. Vadovaudamasi nuostata daugiau skelbti, mažiau teisti, autorė pateikia abi versijas. Tuo pačiu autorė tikisi ir Skaitytojų pagalbos. Tikėtina, kad knyga nevienam jų sukels prisiminimus apie tekste dar nepaminėtus žmones ir įvykius. Autorė būtų dėkinga, galėdama jais papildyti Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus, kuriam šiuo metu vadovauja, fondus. Gaila, knyga nebaigta: pernelyg trumpas žuvusiųjų sąrašas, pernelyg daug neįvardintų kapų pakelėse. Tačiau tai, kas svarbiausia, “...Spalvoje” pasakyta: tik gindama Laisvę, tauta pasisako esanti tauta. Tuo ši knyga ir vertinga.

Pokario realijos ir partizanų kova

Graži 1944 m. vasara nedžiugino žmonių. Jų žvilgsniai krypo į Rytus, iš kur artėjo frontas. Kas bus? Būgštavimai pasiteisino. Vos praėjus frontui, buvo atgaivintas ir sustiprintas komunistinio režimo aparatas. Krosnos valsčiaus Naujavalakių kaimo žmonės dirbo kasdieninius darbus, kai pasigirdo automatų šūviai. Per kaimus nuskriejo žinia: žudo vyrus! Tai darbavosi P. Vetrovo galvažudžiai. Tą rugpjūčio dieną savo sodyboje buvo nužudyti tėvas ir sūnus Čižauskai, Janušauskas su žentu, Kričena. Nebuvo jie nei partizanai, nei šauliai, nei vadinamieji buožės. Pagaliau niekas net neklausė, kas jie.

Raudonajai armijai kartu su frontu nutolus į Vakarus, Lietuvą užplūdo NKVD kariuomenės daliniai, kurie stengėsi kuo greičiau įvesti sovietinį režimą. 1944 metų rugpjūčio pradžioje į Lietuvą atvyko generolo Pavelo Vetrovo divizija, prieš tai atsakančiai pasidarbavusi Čečėnijoje ir Ingušetijoje. 1944 m. vasario 23 - kovo 6 dienomis, sugrūdę į vagonus, vetroviečiai ištrėmė iš gimtųjų vietų daugiau kaip pusę milijono čečėnų; kita tiek išžudė. Už tai P. Vetrovas buvo apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu. Tų pačių metų gegužės mėnesį Vetrovo budeliai jau siautėjo Kryme, iš kur buvo išgabenti totoriai, graikai, vokiečiai, armėnai ir kitų tautybių žmonės.

Enkavedistai pasklido po Lietuvą. Deja, čia jiems sekėsi ne taip sklandžiai, kaip Kryme ar Kaukaze. Kova truko ištisą dešimtmetį. J. Paleckio valdžia bei A. Sniečkaus vadovaujama partija prarado Maskvos pasitikėjimą. Siekiant kuo greičiau susidoroti su “buožėmis” ir “liaudies priešais”, buvo pertvarkomi administracinis ir partinis aparatai.

Klasta, provokacijos ir partizanų teisingumas

Vykdant Kremliaus direktyvas, 1945 m. liepos mėnesį Kazlų Rūdos miškuose pasirodė provokatorių desantininkų grupė. Aprengti vokiečių uniformomis, enkavedistai dėjosi esą vokiečiai ir nepaprastai uoliai ieškojo ryšio su partizanais. Vietos gyventojai jais patikėjo ir per ryšininkus suvedė su vieno partizanų dalinio vadovybe. “Desantininkai”, aplankę partizanų stovyklą, pakvietė aplankyti jų stovyklą ir aptarti svarbius reikalus. Kai buvo nustatyta susitikimo data ir net susitinkančiųjų skaičius, partizanų, svečiams išėjus, kai kuriems partizanams kilo abejonės. Pasiginčiję devyni vyrai išvyko į susitikimą, o trys, nujausdami kažką negero, nėjo. Po kiek laiko likusieji partizanai išgirdo “desantininkų” stovyklos pusėje trumpas automatų serijas. Partizanai tuoj pasiruošė kovai ir pasitraukė. Netrukus stovykla buvo apsupta gausaus NKVD-istų būrio. Laimei, ji buvo jau tuščia.

Nukankintų partizanų lavonus ryšininkai surado tik po geros savaitės. Tai buvo žiaurus vaizdas. Jie buvo išrengti, vielomis pririšti prie medžių, nukapotomis galūnėmis, iš kūno išpjautais odos diržais. Kai kuriems buvo išbadytos akys, o burnos užkimštos skudurais,. Žiauriai nukankintas buvo ir ūkininkas Bilskis, iš kurio “desantininkai” gavo daugiausia maisto. Šio žmogaus lavonas buvo pakabintas už kojų ant pušies šakos, o galva įkišta į didelį skruzdėlyną. Bilskį pasilaidojo savieji, o devynių partizanų kūnai buvo slaptai palaidoti miške prie šaltinėlio.

1. Paskutiniuoju laiku yra pasirodę kai kuriose vietose (Kazlų Rūdos, Veiverių valse, ir kt.) vokiškai uniformuotų ir vokiškai kalbančių žmonių. 2. 3. Saugumo komisaro Guzevičiaus, Vidaus reikalų komisaro Bartašiūno, CK sekretoriaus Preikšo, KPCK pirmojo sekretoriaus Sniečkaus ir “Smerš” viršininko generolo Kuzmino sukurta pragaro mašina pradėjo veikti visu smarkumu. Kontržvalgyba sukūrė Lietuvoje platų agentų tinklą. Saugumo skyriai, įsakyti Guzevičiaus, pradėjo masiškai verbuoti, šantažuoti, suiminėti ir kankinti Lietuvos žmones. Tai buvo pavojingos užmačios.

Partizanų vadų ir organizacijų vaidmuo

Markulis buvo gimęs 1913 m. JAV, Pensilvanijoje. Beveik ketverius metus mokęsis kunigų seminarijoje, bet dėl merginos ją metęs. Vedė. 1941 m. baigė Kauno universiteto medicinos fakultetą. Dėstė universitete iki jo uždarymo 1943 m. Buvo garbėtroška, siekė profesoriaus kėdės universitete. Ribotų gabumų mokslininkui, koks buvo Markulis, bendradarbiavimas su KGB buvo vienintelis kelias į profesūrą. Visuose jo fiktyvios pogrindinės organizacijos padaliniuose veikė kadriniai saugumo agentai. Ryšininkais taip pat dirbo saugumiečiai. Į Erelio “organizaciją” buvo įtraukti ir patriotiškai nusiteikę lietuviai, ypač merginos, šventai tikinčios, kad dirba pogrindyje ir prisideda prie pavergtos Tėvynės išlaisvinimo. Atsidūrė joje ir mano gerai iš Intos lagerio pažįstamos Rožytė Preibytė ir Anelė Bubnytė. Viena iš Žemaitijos, antra iš Suvalkijos. Rožytės brolis Adolfas jau turėjo pažinčių Vilniuje ir, iš Erelio gavęs pasą, sėkmingai ryšininkavo Vilniaus ir Žemaitijos partizanams. Rožytė tuo metu jau slapstėsi. Broliui pasiūlius važiuoti į Vilnių, kur galės ne tik ramiau gyventi, bet ir dirbti pogrindyje, - sutiko. Vilniuje apsigyveno pas V. Krutkį slapyvardžiu Aitvaras. Tai buvo, kaip vėliau paaiškėjo, Markulio agentas. Kaip pasakojo Rožytė, į tuos namus dažnai užsukdavo įvairių žmonių, dirbančių Lietuvos labui. Ji matė, kaip į susitikimą su Ereliu iš Aukštaitijos atvyko partizanų vadai Žalgiris ir Žaliaduonis. Naktį Rožytę pažadino kažkoks šurmulys. Atsimerkė ir pamatė rusų kareivius, atstatytais automatais einančius tiesiai į ten, kur miegojo vadai. Pasigirdo šūviai, riksmas: “Ruki vvereh!”, dūžtančio lango žvangesys, triukšmas ir šaudymas lauke. Šeimininkų kambaryje krata. Iš drabužių spintos kareiviai ištraukė automatą ir liepė šeimininkui keltis ir rengtis. Apsirengusiam surišo už nugaros rankas. Rožytės net nepaklausė, kas ji tokia. O labiausiai ji nustebo, pamačiusi, kad šeimininkė p. Ada, atsisveikindama su vyru, neverkė, bet nusijuokė. Vadų čekistai nesuėmė, nes šie buvo atsargūs. Grįžus iš susitikimo su Ereliu, vienas atsigulė, o kitas budėjo. Po šio įvykio tiek žemaičių, tiek aukštaičių partizanai įsitikino, kad Markulis - KGB agentas. Vakare Roželę išsivedė dėdė Jonas, nes ponia Ada pasakė, kad jų butas “iššifruotas”, ir čia daugiau pasilikti negalima.

Nelengva rašyti biografiją žmogaus, kurį pažinojusių asmenų beveik nebėra tarp gyvųjų. Dar prisimenami epizodai jau gerokai laiko dulkių užtemdyti. Tačiau kartu tas metas tebėra toks artimas, skaudus, persmelktas subjektyvių emocijų. Išlikusi archyvinė medžiaga biografo darbo beveik nepalengvina. MGB dokumentai, parašyti specifiniu žargonu, greičiau ne pateikia istorinius faktus, o byloja apie jų pasitelkimą sovietinės ideologijos tarnybai. Išlikę partizanų dokumentai, ypač parengtieji Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio, parašyti sausa dalykine kalba, neleidžiančia pajusti gyvo, jautraus žmogaus. Epistoliarinis J.

1997 m. 1997 m. išėjo ir Viktoro Ašmensko knyga „Generolas Vėtra“, skirta Lietuvių tautinės tarybos įkūrėjui Jonui Noreikai. Mozaikiškos struktūros knyga, pagrįsta baudžiamosios bylos medžiaga, nors ir atskleidė taurų J. Noreikos patriotizmą, tačiau labiau išryškino ne jo asmenybę, o Lietuvių tautinės tarybos veiklą. Be to, J. Tačiau bene svarbiausia priežastis, kodėl iki šiol nerašomos partizanų vadų biografijos, yra okupacijų metais išplauti mūsų dvasinės orientacijos kontūrai. Nėra pasaulyje šalies, kurioje būtų abejojama, kad ginti tėvynę yra garbinga pareiga. Mūsų šiandien tebesvarstoma, ar partizanų kova priimtina atvirai demokratiškai visuomenei. Sovietinės propagandos recidyvai, nors ir rafinuotesne forma, nuolat iškyla, sumaišydami mūsų sąmonėje patriotizmo, pilietiškumo ir nacionalizmo sąvokas, paversdami tautinio identiteto paiešką tarsi provincialiu, netgi gėdingu dalyku. Europai žengiant vienijimosi keliu, tautinė valstybė tampa nebepopuliari, o jos idealams paaukoję gyvybę partizanai nūdienėje vartotojiškoje visuomenėje laikomi senamadiškais naivuoliais.

Sąmoningai ar ne, tačiau nesusimąstomą, kokia buvo pasaulėjauta tuometinio žmogaus, išaugusio ką tik susikūrusioje tautinėje valstybėje, iškovojusioje nepriklausomybę po daugiau kaip šimtmetį trukusios Rusijos carų priespaudos. Partizanams nuolat prikišama tai, kad jie pasirinko ginkluotos kovos formą, ir visai pamirštama, jog Raudonosios armijos daliniams įžengus į Lietuvą ir iš karto pradėjus vyrų gaudynes bei civilių gyventojų žudymą nesmurtinis pasipriešinimas vargu ar buvo įmanomas. Vėliau, okupacijai užsitęsus, nors ir norėdami pakeisti kovos taktiką bei atsisakyti aktyvių kovos veiksmų, partizanai nebeturėjo kitos realios išeities, kaip tik likti nelegalioje padėtyje. Be to, visą laiką buvo stengiamasi išlaikyti nesuardytą pogrindžio struktūrą tam atvejui, jeigu pasikeistų tarptautinė situacija ir reikėtų perimti krašto valdymą. Gajus yra ir sovietmečio stereotipiškas teiginys, kad partizanai siekė atkurti autoritarinę Lietuvą su visomis ikikarinės valstybės valdymo ydomis, tačiau visai nesigilinama į partizanų dokumentus, kuriuose - visuose be išimties - deklaruojamas demokratinės parlamentinės respublikos atkūrimas. Pagal LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijų jos valdymas būtų buvęs grindžiamas 1922 m. Konstitucijos dvasia (nors šią tezę kritikavo vienas žymiausių pogrindžio ideologų Juozas Šibaila, baiminęsis, kad nepripažinus 1938 m.

Tačiau bene sunkiausias kaltinimas partizanams metamas už jų įvykdytus mirties nuosprendžius. Čia derėtų prisiminti porą dalykų. Pirma, atskirų asmenų ar jų grupių įvykdytų nusikaltimų negalima primesti organizuotam partizaniniam judėjimui. Antra, kiekvienoje bendruomenėje, ypač karo meto sąlygomis, egzistuoja baudžiamoji teisė. Partizanams, kurie savo veiklą grindė statutais, taisyklėmis ir įsakymais, ši teisė kvestionuojama. Be to, kiekvienas gyvenamasis laikotarpis koreguoja baudžiamuosius kodeksus, ir ne partizanų kaltė, kad partizaninio karo metu sunkiausiu nusikaltimu buvo pripažintas šnipinėjimas, išdavystė, kolaboravimas. Vis dėlto ir tomis sąlygomis partizanų baudžiamoji teisė buvo pakankamai humaniška. LLKS baudžiamajame statute buvo aiškiai nustatyta, kad net įvykdęs mirtimi baustinus nusikaltimus asmuo nebaudžiamas, jei „yra vilties, kad įspėtas daugiau nebenusikals“. Kitais atvejais, jei negrėsė tiesioginis pavojus naujoms aukoms, bausmės vykdymas būdavo atidedamas iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Tautai, kurios natūrali raiška buvo smurtu nutraukta, kurios aktyviausi nariai buvo sunaikinti, o genofondas nuskurdintas, kuriai penkiasdešimt metų buvo diegiamas sovietinis kosmopolitizmas, sunku objektyviai vertinti savo istorijų. Gal todėl taip mažai tėra partizaninio karo tyrinėjimų, platesnių apibendrinimų, nuodugnesnių įžvalgų.

Gajus yra ir sovietmečio stereotipiškas teiginys, kad partizanai siekė atkurti autoritarinę Lietuvą su visomis ikikarinės valstybės valdymo ydomis, tačiau visai nesigilinama į partizanų dokumentus, kuriuose - visuose be išimties - deklaruojamas demokratinės parlamentinės respublikos atkūrimas. Pagal LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijų jos valdymas būtų buvęs grindžiamas 1922 m. Konstitucijos dvasia (nors šią tezę kritikavo vienas žymiausių pogrindžio ideologų Juozas Šibaila, baiminęsis, kad nepripažinus 1938 m.

Jonas Žemaitis: Laisvės kovos lyderis

Likimas taip lėmė, kad J. Žemaitis išsilaikė ilgiau už kitus talentingus laisvės kovotojus - plk. ltn. Juozų Vitkų-Kazimieraitį, ltn. Juozų Kasperavičių, studentus Petrų Bartkų ar Juozų Lukšą. Nuo pat partizaninio karo pradžios, kai dar nestokojo štabų pareigūnų, J. Žemaitis pasižymėjo blaiviu politiniu mąstymu, tvirtu charakteriu, pareigos jausmu, atsidavimu laisvės kovai. Jau 1947 m., kai Tauro apygardos vadas Antanas Baltūsis po MGB provokacijos bandė atgaivinti Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) prezidiumų, J. Žemaitis turėjo savo nuomonę apie bendros karinės-politinės organizacijos uždavinius ir struktūrų. Ši nuomonė rėmėsi J. J. Žemaičiui buvo didžiausias autoritetas, kritišku požiūriu į atskirų politinę vadovybę.

Sovietų Sųjungoje, turinčioje galingas represines NKVD-NKGB institucijas, vargu ar buvo įmanomas legaliai gyvenančių asmenų pogrindis. Be to, J. Žemaitis gana skeptiškai vertino partines pretenzijas, juo labiau kad okupuotoje Lietuvoje partijos nebeegzistavo. Neturėjo ir pats politinių ambicijų. Nors LLKS tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijoje buvo nurodyta, kad „atstačius Lietuvos Nepriklausomybę, ligi susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos Prezidento pareigas eina LLKS karybos Prezidiumo Pirmininkas“, tačiau toje pačioje deklaracijoje buvo pabrėžta, kad valstybinė Lietuvos santvarka - demokratinė parlamentinė respublika. J. Remiantis parlamentarizmo principais buvo sukurta LLKS organizacija ir paties J. Žemaičio parengtas, apmąstytas LLKS tarybos prezidiumo statutas. Gal tik vienu atveju pasireiškė J. Žemaičio ambicijos - kai 1948 m. pradėjęs vienyti partizanų junginius pasirinko Vytauto slapyvardį. Romantiškesnis skaitytojas gal įžvelgtų istorinių analogijų ir tuo atžvilgiu, kad panašiai kaip Lucko suvažiavime, kuriame buvo nutarta karūnuoti Vytautą Didįjį, ir Dukto miške 1948 m. lapkričio ir vėliau 1949 m. vasario mėn. Minaičių kaime įvykusiuose visos Lietuvos partizanų vadų pasitarimuose J.

1909 m. kovo 15 d. Palangoje, grafo Felikso Tiškevičiaus tarnautojo Jono Žemaičio šeimoje, gimė sūnus. Berniukas buvo lauktas vaikas: jaunieji tėvai augino 1905 m. gimusią dukrelę Kotryną. Dar vienas anksčiau gimęs kūdikis buvo miręs. Tėvai džiaugėsi sūnumi, o sesutė Kotryna pyko, kad naujasis broliukas užėmė mirusio Petriuko vietą. Tai buvo apsišvietusi šeima. J. Žemaičio tėvas Andrius Žemaitis Raseinių apskrities Šiluvos valsčiaus Kiaulininkų kaime nuomavo 12 hektarų žemės. Kaip doras ir teisingas žmogus, buvo išrinktas viršaičiu. Kartu su juo gyveno viengungis sūnus Antanas. Jaunystėje J. Žemaitis įvairiuose dvaruose tarnavo pienininkystės meistru. Dažnai kilnodavosi iš vienos vietos į kitą ne tik dėl to, kad tėvų įsigytas ūkis buvo mažas (jie telaikė arklį ir keturias karves), bet ir dėl neramaus, ūmoko būdo. Pasakojama, kad net pačiam grafui, kartą užėjusiam į sviesto gamybos patalpą su smilkstančia pypke, meistras liepęs ją užgesinti, idant nesugadintų eksportui skirto sviesto kvapo. Nepaklususį grafą J. Tarnaudamas Kurtuvėnų dvare sutiko dešimčia metų jaunesnę Petronėlę Daukšaitę. Abu vienas kitam krito į akį ir į širdį. Nors mergina teturėjo šešiolika metų, įvyko vestuvės. Žmona buvo tikra vyro priešingybė: tyli, švelni, atsidavusi šeimai, mokanti prisiderinti prie savotiško vyro būdo. Antai J. Žemaitis buvo užsispyręs vegetaras ir drausdavo jam matant ant stalo padėti mėsos.

Marijona Žiliūtė, viename bunkeryje su J. Žemaičiu praleidusi paskutinius jo gyvenimo iki arešto metus, J. Kartu tai buvo be galo malonus, šiltas, santūrus ir geranoriškas žmogus. Visi jį pažinojusieji pabrėžė jo kuklumą, dvasinę pusiausvyrą, pagarbą kitiems. Tai jo iniciatyva nuo 1950 m. lapkričio partizanams buvo pasiūlyta vadintis broliais. J. Žemaitis visada buvo dėmesingas jautresniems, galintiems palūžti vadams ir kovotojams, galėjo atiduoti savo duonos kąsnį ar paskutinius marškinius paprastam partizanui. Su begaline užuojauta ryšininkei yra sakęs: „Mes tai mes, bet dėl ko vargstate jūs?.. Ir vis dėlto tų išlikusių dokumentų, atsiminimų nuotrupų yra per mažai, kad būtų galima gerai atskleisti ne tik taurią asmenybę, bet ir tą sunkų laikotarpį, jo uždėtą naštą.

Partizanų politinės deklaracijos ir siekiai

Iki šiol mažai tyrinėtojų dėmesio susilaukė ir politinės pogrindžio programos. 1946 m. balandžio 23 d. buvo priimta pirmoji Lietuvos partizanų vadų suvažiavimo deklaracija. Ją sukūrė Pietų Lietuvos partizanų vadas J. Vitkus-Kazimieraitis, aprobavo „A“ (vėliau pavadintos Dainavos) apygardos štabo pareigūnai. Šioje deklaracijoje buvo paskelbti pagrindiniai Lietuvos valstybingumo atkūrimo principai. Numatyta, kad išsilaisvinusios Lietuvos Seimo rinkimai bus vykdomi proporcine rinkimų sistema, balsuojant ne už kandidatų sąrašus, o už partijų ar sąjungų iškeltus atskirus kandidatus. Šioje deklaracijoje nebuvo nurodyta, kurių metų Konstitucija bus vadovaujamasi atkūrus nepriklausomybę. Buvo galima numanyti, kad toliau galios 1938 m. Tolesnė politinė deklaracija buvo 1946 m. birželio 10 d. Vyriausiojo Lietuvos atstatymo komiteto (VLAK) paskelbtoji, kurta Jono Deksnio, kurį kontroliavo MGB agentas Juozas Markulis. Nuo pirmosios ji skyrėsi politiniu angažuotumu ir tuo, kad išplėtė VLAK'o įgaliojimus. Iki Seimo išrinkimo VLAK’ui buvo priskirta įstatymų leidžiamoji galia. Čia buvo įteisintas 1922 m. Konstitucijos galiojimas atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje. Į VLAK’ų buvo numatyta įtraukti ne tik kovojančių organizacijų atstovus, bet ir politinių partijų narius. Demaskavus J. Markulį, Tauro apygardos vado A. Baltūsio iniciatyva 1947 m. gegužės 28 d. BDPS nutarimų pagrindu buvo sukurta BDPS deklaracija N.r. 2 (matyt, pirmąja deklaracija laikytas 1946 m. birželio 6 d. BDPS steigimo aktas ir vėlesnioji VLAK'o deklaracija). Ši deklaracija buvo aptarta 1947 m. rugpjūčio 23 -24 d. vykusiame Tauro ir Kęstučio apygardų atstovų pasitarime. Joje buvo išplėstos ir patikslintos VLAK'o deklaracijos nuostatos. Antai nustatyta, kad iki susirenkant Seimui įstatymų leidžiamųjų galių turi Laikinoji tautos taryba, kurių sudaro partizanų apygardų, įvairių kultūros organizacijų bei politinių partijų atstovai. Šioje deklaracijoje pabrėžiama, kad atkurtoji Lietuvos valstybė visiems nenusikaltusiems lietuvių tautos interesams Lietuvos piliečiams garantuoja lygias teises, ir raginama pamiršti įsitikinimų skirtumus. Paskutinė partizanų politinė deklaracija yra J. Žemaičio iniciatyva 1949 m. vasario 16 d. priimta visos Lietuvos partizanų apygardų atstovų LLKS tarybos deklaracija. Ji nuo BDPS deklaracijos Nr. 2 skiriasi tuo, kad jos pradžioje yra aiškiai išvardytos visos Lietuvos teritorijoje esančios bendros vadovybės sujungtos karinės-visuomeninės grupuotės, kurioms atstovauja aukščiausias tautos politinis organas - LLKS taryba. Iki tol visas deklaracijas skelbė neįvardytos „karinės politinės“grupuotės arba „demokratinės Lietuvos partijos“, o dabar atsakomybę už politinės programos įgyvendinimą prisiėmė trys Lietuvos teritorijoje realiai veikiančios gerai organizuotos partizanų sritys, susidedančios iš atitinkamų apygardų.Įsidėmėtina ir tai, kad pirmą kartą partizanų junginiai buvo pavadinti „karinėmis visuomeninėmis“ grupuotėmis, t. y. čia aiškiai išreikšta J. Žemaičio principinė nuostata, kad laisvės kova turi pereiti iš karinio lygmens į dvasinį. J. Žemaičio, J. Šibailos pastangomis štabuose vietoje agitacijos ir propagandos skyrių buvo įsteigta visuomeninė dalis, susidedanti iš tautinio ir politinio skyrių ir prilygstanti atitinkamiems štabų kariniams padaliniams. Pirmaisiais lygiaverčiais J. Žemaičio pavaduotojais tapo gynybos pajėgų vadas (vėliau - Karinės veiklos vadovas) A. Ramanauskas ir Visuomeninės dalies viršininkas (vėliau - Visuomeninės veiklos vadovas) J. Taigi J. Žemaitis buvo žmogus, žinantis, ko siekia, įsitikinęs tų siekių taurumu ir pasiryžęs jų įgyvendinimui paaukoti gyvybę.

Partizanai savo spaudoje mėgdavo cituoti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino žodžius: „ Greičiau geležis sutirps į vašką, nei mes savo duotą žodį atšauksime“. Todėl ši knyga -tai kukli padėka tūkstančiams žuvusių partizanų už tai, kad mes turime iš ko semtis stiprybės.

tags: #gimimo #data #valentino #bartasiuno

• Vaikų šlapimo tyrimai ir kraujas juose
• Licėjaus ugdymo proceso apžvalga
• Psichoemocinė raida vaikystėje
• Priėmimo tvarka „Rūtelės“ darželyje
• Rizika nėštumo metu dėl priklausomybių