Geriantys tėvai - tai išsekusi vaiko gyvybingumo, džiaugsmo ir laimės upė. Atlikta be galo daug tyrimų, kurie patvirtina, kad būti alkoholiko vaiku, reiškia, užaugus turėti aibę asmenybinių sužeidimų, kurių nei laikas, nei vaistai - nepajėgūs įveikti, nes jie įauga į vaiko sielą, kaip randai, formuodami vaiko būdą ir palikdami pėdsaką visose gyvenimo srityse.

Suaugusio Alkoholiko Vaiko Sindromas (SAV)

Neišmylėtieji - tokia diagnozė man prašyte prašosi, visuomet, kai tenka konsultuoti su tėvu alkoholiku ar mama alkoholike užaugusius žmones. Suaugusio alkoholiko vaiko sindromas (toliau, SAV) - taip jų „liga“ vadinama psichologijoje, kur SAV apibrėžiamas kaip vaikystėje susiformavęs socialinio - psichologinio funkcionavimo schemų rinkinys, kliudantis jau suaugusio asmens socialinei adaptacijai ir autentiškumo raiškai.

Trys SAV Sindromo Formavimosi Faktoriai:

1. Ilgalaikis buvimas nuolatinio, stipraus streso situacijoje.
2. Artimo abipusio ryšio su svarbiais žmonėmis nebuvimas.
3. Vaiko vystymosi poreikių ignoravimas iš tėvų pusės.

Šie faktoriai galimi ir kitose disfunkcinėse šeimose. Ne tik alkoholikų vaikai gali išgyventi nuolatinį stresą, nejausti saugaus ryšio su tėvais arba būti apleisti. Tas pats vyksta ir šeimose, kuriose yra smurtaujama, prievartaujama, skiriamasi, sergama kitomis sunkiomis ligomis. Tačiau alkoholikų vaikai visgi gauna unikalų paveldą, tarsi ypatingą maxi rinkinį, susidedantį iš: sunkumų kuriant santykius, negebėjimo orientuotis savo paties poreikiuose ir jausmuose, polinkio į tam tikras asmenines ir psichologines problemas (polinkis kontroliuoti, menka savivertė, depresyvumas, nerimastingumas ir kt.). Ir kas svarbiausia, alkoholikų vaikų širdelės lieka suspaustos į mažą vaikišką kumštuką net ir po to, kai kūnas išauga į didelį suaugusį žmogų. Neišmylėtieji… Vaikai, nemaitinti rūpesčiu, švelnumu, saugumu, pripažinimu ir pagarba. Nerimas, nesaugumas, pyktis, begalinė gėda ir kaltė - štai toks alkoholiko šeimoje augančios asmenybės emocinis racionas.

Neadekvati Atsakomybė

Ir dar vienas išskirtinis suaugusio alkoholiko vaiko ypatumas - neadekvati atsakomybė! Už visus ir už kiekvieną, prašė to kas nors, ar neprašė, reikia ar nereikia. Nuo mažų dienų alkoholiko vaikas išmoksta būti atsakingas. Atsakingas pats už save, nes nelabai daugiau kam jo poreikiai svarbūs. Tėvas „užsiėmęs“ savo liga, mama „užimta“ tėvo „gydymu“ (arba atvirkščiai). Atsakingas už geriančius tėvus, nes kažkas juk turi parvesti girtą tėvą, palinksminti ir paguosti mamą, padėti tvarkytis su „šeimos bėda“. Atsakingas už tai, kad niekas nieko nesužinotų. Atsakingas už tai, kad jaunesni broliai ir seserys turėtų ką valgyti ar kad būtų nuvesti į mokyklą.

Moterys kreipėsi į psichologą dėl suicidinių minčių ir didžiulio nerimo. Ji nematė prasmės nei vaikų auginime, nei karjeros daryme. Tik vienintelis likęs atsakomybės jausmas, jai neleido prieš save pakelti rankos: „Kas gi mano vaikus užaugins?“, - liūdnai jau ne klausė, o tiesiog dustelėjo ji. Tokia bejausmė, rami atsakomybės mašina, niekada nepykstanti ir net nesiskundžianti. „Šiaip tai viskas gerai pas mane, tik kad ta širdis daužosi ir tos mintys… Bijau, kad iš tiesų sau ko nepasidaryčiau.“ Laišką parašiusios Renatos dar nekamuoja suicidiniai pamąstymai, bet kaip ji pati sako: „Savo mintyse, atrodo, išprotėsiu, dar tas nerimo jausmas kasdien, kad kažkas atsitiks negero. Tas gėdos jausmas už tėvus mane baigia iš vidaus suėsti…“ Kiek ilgai tvers ši jaunutė mergina? Kaip jai planuotis savo ateitį, jei esminis jos gyvenimo rūpestis - nerimas ir gėda dėl tėvų?

Ką Daryti? Pirmieji Žingsniai

Bet turbūt labiausiai norisi pasiekti pačius suaugusius alkoholikų vaikus ir pabandyti atsakyti į Renatos užduotą klausimą: „Ką man daryti?“ Šiame klausime svarbiausias žodis „man“. Ką man daryti? Nes ką pirmiausia bando daryti alkoholiko vaikas, tai ir toliau atsakingai „gelbėti“ savo geriančius tėvus. Jis „dirba“ šį darbą visą savo sąmoningą gyvenimą ir nenustoja vilties, net ir tuomet, kai sukuria savo šeimą.

Todėl pirmiausia, ką vertėtų padaryti, tai pripažinti sau tris labai realius dalykus:

1. Pirmas skambėtų taip: mano mama (tėtis) alkoholikas! Vaikai, net ir suaugę, vis dar yra linkę apgaudinėti save ir slapstytis už įvairiausių iliuzijų, sakydami, kad „mano tėvas negeria pastoviai“, „mano mama dar darbo neprarado“, „jis geria tik tada, kai susipyksta su mama“ ir pan… O iš tiesų, jei nors į vieną žemiau pateiktą klausimą atsakote teigiamai, tai reiškia, kad jūsų tėvų šeimoje buvo (yra) su alkoholiu susijusių problemų (pagal D. Deltuvienę):
• Ar kada nors pagalvojote, kad kuris nors vienas ar abu tėvai turi problemų su alkoholiu?
• Ar kada nors pykotės ar ginčijotės su kuriuo nors iš tėvų todėl, kad jis buvo per daug išgėręs?
• Ar kada nors norėjote, kad jūsų tėtis (mama) mažiau gertų?
• Ar kada nors jautėte kaltę ar atsakomybę, kad tėvai per daug vartoja alkoholio?
• Ar kada nors jautėte fizinius simptomus (pvz., pilvo spazmus), o gal verkėte susijaudinęs, nes tėvai (ar vienas iš jų) per daug vartojo alkoholio?
2. Antra - jūs esate ko-priklausoma asmenybė, tai yra žmogus, artimai susijęs su priklausomybe sergančiu asmeniu ir taip pat įtrauktas į priklausomybės liūną. Jūsų nuotaika, mintys, netgi veiksmai priklauso nuo to, ar jūsų artimas žmogus (tėvas, mama) šiuo momentu yra blaivas, ar girtas. Nuo kito žmogaus blaivumo būklės, priklauso jūsų gyvenimo kokybė - tai esminis ko-priklausomo žmogaus gyvenimo ypatumas.
3. Ir trečias faktas, su kuriuo reikėtų susitaikyti - jūs niekuo negalite padėti alkoholizmu sergantiems tėvams. Pirmiausia, tai jūs nekaltas, kad vienas ar abu iš tėvų serga alkoholizmu, o antra, jūs negalite jų išgydyti, perauklėti, išgelbėti. Net jei jaučiatės dėl to kaltas ir atsakingas. Pradžiai, pats turite pasveikti iš savo ko-priklausomybės. O kad tai pavyktų, vėl gi tenka pradėti nuo pirmo žingsnio - pripažinti, kad esate suaugęs alkoholiko vaikas. Ir vis dar nešatės tėvų jums dovanotą maxi rinkinį.

„SAV Maxi“ Rinkinys

Kas įeina į tą „SAV maxi“ rinkinį? Šiuolaikiniai psichologijos mokslo tyrimai patvirtina, kad tėvų alkoholizmas turi įtakos vaikų fizinei ir psichinei sveikatai, jų intelektiniams bei socialiniams gebėjimams.

Ispanijoje buvo tiriama 371 alkoholikų šeima siekiant nustatyti tėvų alkoholizmo padarinius vaikams (Díaz, R., Gual, A., García, M., Arnau, J., Pascual, F., Cañuelo, B., & … Garbayo, I. (2008)). Rezultatai parodė, jog alkoholikų tėvų vaikai turėjo dvigubai daugiau depresijos ir nerimo sutrikimų simptomų, bei pasižymėjo blogesniais kognityviniais gebėjimais ir akademiniais pasiekimais, nei kontrolinės šeimų grupės vaikai.

Thomas, D. S. (2012) taip pat tyrė 60 alkoholikų tėvų vaikų (nuo 10 iki 14 metų), siekdamas išsiaiškinti, ar šie vaikai susiduria su tokiomis tėvų alkoholizmo sąlygotomis problemomis, kaip mažesnis psichologiniu prisitaikymu, išgyvenama kaltė, gėda, pasimetimas, pyktis, depresija, prasti santykiai su bendraminčiais, problemos mokykloje ir sveikatos problemos. Buvo nustatyta, kad 16.6 proc iš jų susidūrė su stipriomis, 61,7 proc su vidutinėmis, ir 21,7 proc su mažomis problemomis, susijusiomis su tėvo alkoholizmu.

Tony A. dar 1978 m. yra paskelbęs 14 bruožų, apibūdinančių suaugusį alkoholikų vaiką. Štai keletas iš jų (pilną sąrašą galite rasti SAV organizacijos tinkalapyje ):

• SAV arba tampa alkoholikais ir (arba) tuokiasi su alkoholikais, arba susiranda kitokią kompulsyvią asmenybę, pavyzdžiui, darboholiką, kad patenkintų savo liguistą poreikį būti apleistiems. Papildyčiau, kad SAV yra linkę išlaikyti jiems įprastą nerimo ir įtampos lygį, todėl nesąmoningai taip veikia savo gyvenime, kad išliktų „aukštos įtampos zonoje“: susiranda sau sudėtingus partnerius, apsikrauna pernelyg sudėtingais darbais, nepaiso savo poreikio pailsėti, atsipalaiduoti.
• SAV turi neadekvatų atsakomybės jausmą. Jiems lengviau rūpintis kitais nei savimi. Apie neadekvačios atsakomybės priežastis jau rašiau. Čia gal tik svarbu būtų paminėti, kad ta perdėta atsakomybė, kuri gali būti labai patraukli darbdaviui, tampa labai nepatrauklia artimame santykyje, kuomet SAV imasi kontroliuoti savo vyro (žmonos, vaikų, tėvų) gyvenimus tapdamas besiaukojančiu Geradėju (išsamiau apie Geradėjų psichologiją galite paskaityti mano straipsnyje „Meilių rūšys vartojimo kultūroje“).
• SAV painioja meilę ir gailestį. Yra linkę „mylėti“ žmones, kurių gali „gailėti“ ir juos „gelbėti“. Tam, kad iš tiesų galėtum mylėti kitą žmogų, privalu atverti jam savo širdį, įsileisti į savo gyvenimą. Įsivaizduokime, kad tuomet reikėtų surizikuoti ir atgniaužti tą širdį laikantį kumštį ir taip išlaisvinti ne tik savo gebėjimą mylėti, bet ir visus savo skaudžius patyrimus, išverkti visas vaikystėje neišverktas ašaras. Daug saugiau yra kurti santykį su kitu žmogumi iš gailesčio, nes gailėdamasis kito pats išlieki stiprus, stipresnis už kitą ir tarsi pranašesnis… Čia atsiskleidžia dar vienas SAV ypatumas. Neretai jie jaučiasi kitokie nei visi. Daugiau patyrę. Neretai dėl to jaučiasi ir aukščiau už kitus, kaip nebūtų paradoksalu, turint menką savivertę ir nuolatinį savęs kritikavimą (žiūrėti 4 SAV bruožą).
• SAV negailestingai save teisia, yra labai jautrūs kritikai ir turi labai menką savivertės jausmą. Jie labai nepalankiai nusiteikę kaip savo, taip ir kitų silpnybėms, nuolat reikalauja tobulumo.
• Jie gerai nežino, kas yra „normalu“. Geriančių tėvų namuose paprastai nebūna aiškių elgesio ir mąstymo ribų. Tad užaugę jie nuolat abejoja tiek savo sprendimais, tiek nuomonėmis, tiek jausmais. Išmokę nejausti, SAV netenka kompaso, kurio pagalba galėtų orientuotis santykių su kitais pasaulyje. Todėl neretai SAV save ir savo artimųjų gyvenimus apkrauna begale taisyklių ir principų, kurių patys noriai laikosi ir taip jaučiasi saugiau. Jiems sunku susivokti, koks žmonių elgesys su jais yra normalus, o koks destruktyvus. Jie neįtikėtinai tolerantiški išnaudojimui, patyčioms, prievartai. SAV asmeninės ribos beveik neįžvelgiamos.
• Meluoja, net jei būtų paprasčiau sakyti tiesą. Apie alkoholiu sergantį šeimos narį paprastai nekalbama. Apie geriantį tėtį ar mamą neturi žinoti nei draugai nei giminės. Todėl tenka išmokti meluoti. Apie tai rašo ir Renata savo laiške: „Iš mano aplinkos niekas to nežino, nei geriausios draugės. Slepiu viską nuo jų, bijau išsipasakoti...“. Turėti geriantį gimdytoją yra gėda! Todėl tenka nesivesti namo draugių, nes „mama neleidžia/ serga/ skauda galvą“ arba tėtis nuolat „keliom dienom išvažiuoja į komandiruotes, todėl neateis į susirinkimą“. Kai dar dirbau mokytoja, matydavau tokias „kaltų“ vaikų pastangas pasiaiškinti, kodėl tėvai nenupirko pratybų, arba kodėl nedavė pinigų ekskursijai. Liūdniausia tai, kad vaikai bet kokia kaina dangsto tėvų alkoholizmą, tarsi pripažinę savo šeimos gėdą, kartu prarastų ir viltį, kad vieną dieną viskas ims ir pasikeis.
• Nelabai moka linksmintis, džiaugtis. Paprastai, SAV labai anksti ir greitai tenka suaugti. Vaikystei būdingas gebėjimas spontaniškai džiaugtis ir žaisti neturi galimybių atsiverti. Reikia sutelkti visas savo vaikiškas jėgas, kad išliktų tame nesaugiame pasaulyje, kurį jam sukuria tėvai. Iš čia gimsta kita SAV savybė - polinkis pernelyg rimtai žiūrėti į save. Ir tai labai suprantama, jei mažametei mergaitei užkraunamos pareigos paguldyti į lovą girtą tėtį, kad jis nespėtų sumušti bijančios pajudėti mamos, kaip kitaip gali tuomet į save žiūrėti?.. Ir kokios vaikiškos linksmybės gali rūpėti...

Suaugę alkoholikų vaikai, remiantis nepilnamečių alkoholikų vaikų tyrimais, tradiciškai priskiriami rizikos grupei, kuriai būdingos įvairios psichikos sveikatos problemos, prisitaikymo darbinėje aplinkoje ir šeimoje sunkumai. Vis dėlto pastaruoju metu atliekama vis daugiau tyrimų, kurie atskleidžia, kad nemažai suaugusių alkoholikų vaikų, nepaisant traumuojančios vaikystės patirties, puikiai prisitaiko ir neturi psichikos sveikatos problemų. Šio darbo tikslas - ištirti suaugusių alkoholikų vaikų psichologinės savijautos ir psichologinio atsparumo sąsajas. Apklausti 83 asmenys - 77 moterys ir 6 vyrai, kurių amžius svyravo nuo 18 iki 60 m. Tyrimo rezultatai. Nustatyta, kad suaugusiems alkoholikų vaikams būdingas ganėtinai aukštas psichologinio atsparumo lygis. Atskleistos šių asmenų psichologinio atsparumo sąsajos su vaiko amžiumi, kada tėvas pradėjo piktnaudžiauti alkoholiu, t. y. kuo ilgiau vaikai gyvena su piktnaudžiaujančiu alkoholiu tėvu, tuo jų psichologinis atsparumas mažesnis. Vertinant psichologinę savijautą paaiškėjo, kad suaugusių alkoholikų vaikų savivertė yra gana aukšta, depresijos, nerimo ir pasitenkinimo gyvenimu lygis vidutinis. Dauguma suaugusių alkoholikų vaikų neturi su alkoholio vartojimu susijusių problemų, o jų alkoholio vartojimas laikomas mažai rizikingu.

Suaugę alkoholikų vaikai perdėtai reaguoja į nuo jų valios nepriklausančius pokyčius. Šitai suprasti labai paprasta. Mažas alkoholiko vaikas buvo bejėgis. Alkoholikų gyvenimą ir aplinką jam primetė. Kad išgyventų augdamas, jis turėjo viską perimti į savo rankas. Prisiimti atsakomybę už savo aplinką. „Kelionė“ 2024 m. Nr. Suaugę alkoholikų vaikai (SAV) - tai Dvylikos žingsnių, Dvylikos tradicijų programa žmonėms, kurie užaugo alkoholizmo paveiktoje ar kitokioje disfunkcinėje šeimoje. SAV programa pagrįsta įsitikinimu, kad šeimos disfunkcija yra liga, kuri paveikė mus, kai buvome vaikai, ir kuri veikia mus jau suaugusius. SAV grupėse susirenkame pasidalyti savo gyvenimo ir sveikimo patirtimi išlaikydami vieni kitiems pagarbą. Suvokiame, kaip alkoholizmas ar kita šeimos disfunkcija paveikė mus praeityje ir kaip veikia dabar. Pradedame atpažinti žalojančias savo vaikystės patirtis. Mes žiūrime į gyvenimą kaip aukos. Mes turime per didelį atsakomybės jausmą. Mums lengviau rūpintis kitais nei savimi, nes taip mes išvengiame įdėmiau pažvelgti į savo pačių klaidas ir t. Mes painiojame meilę ir gailestį. Mes − priklausomos asmenybės. Didžiausia mūsų baimė − būti paliktiems. Bet yra ir viltinga žinia - net ir užaugus alkoholikų šeimoje ne viskas prarasta. „Alkoholiko vaikui amžius neturi reikšmės. Tas pats galioja ir penkerių, ir penkiasdešimt penkerių.“ Esu įsitikinusi, kad tai buvo toji lemiama akimirka, nuo kurios žmonės manęs ėmė klausytis kitaip. Jiems nebekalbėjau apie „vaikus“. Kalbėjau apie juos. Nutariau suburti grupę spręsti tik SAV problemoms, dirbti su atskirais atvejais ir savo išvadas patikrinti nacionaliniame lygmenyje. Dvejus metus tuo ir užsiėmiau. Ši knyga - ne medicininė studija. Ir ne akademinė mano tyrimo ataskaita. Veikiau siekiau aprašyti savo pastebėjimus ir tai, kas bendra šimtams mano sutiktų suaugusių alkoholikų vaikų savęs suvokimui. Aprašytų SAV savybių neaptariu kaip trūkumų. Tik pateikiu sukauptas žinias. „Suaugę alkoholikų vaikai“ sudaryta iš keturių skyrių. Pirmajame skyriuje „Kas atsitiko vaikystėje“ autorė sugrąžina mus į tą laiką, kai vaikas negali suprasti savo pojūčių, bet gerai jaučia, kad negyvena taip, kaip turėtų gyventi „normali“ šeima. Trečiajame ir ketvirtajame skyriuose autorė pateikia veiksmingų ir profesinėje praktikoje patikrintų patarimų apie tai, kaip nusimesti iš vaikystės atsineštą skausmo, netikrumo ir nesaugumo naštą, sukeltą nesąmoningo tėvų elgesio. „Nors ir patys yra aukos, alkoholikai daro žalingą poveikį visiems su jais susijusiems asmenims. Nuo alkoholizmo pasekmių kenčia alkoholikų darbdaviai, giminės, draugai ir šeima. Dėl pravaikštų ir nenašaus darbo prarandama daug darbo valandų. Alkoholikai manipuliuoja giminėmis ir draugais, kad šie juos teisintų ir dangstytų. „Suaugę alkoholikų vaikai“ - reikšminga pagalba visiems, kam teko augti alkoholikų šeimoje, arba tiems, kas pažįsta tokias šeimas. Tai taip pat informatyvi knyga psichologams, pedagogams. Suaugę alkoholikų vaikai perdėtai reaguoja į nuo jų valios nepriklausančius pokyčius. Šitai suprasti labai paprasta. Mažas alkoholiko vaikas buvo bejėgis. Alkoholikų gyvenimą ir aplinką jam primetė. Kad išgyventų augdamas, jis turėjo viską perimti į savo rankas. Prisiimti atsakomybę už savo aplinką. Tai jam buvo labai svarbu ir taip yra iki šiol. Kai kitais nebebuvo įmanoma pasitikėti, alkoholiko vaikas išmoko pasitikėti savimi ir nieko nelaukti iš kitų. Kaip tik todėl jus dažnai kaltina, kad nuolat kontroliuojate, esate nesukalbami, jums trūksta spontaniškumo. Veikiausiai taip ir yra. Tik ne dėl to, kad norite, jog viskas būtų taip, kaip užsigeidžiate. Ir ne dėl to, kad esate išlepinti arba nenorėtumėte įsiklausyti į kitų nuomonę. Viskas kyla iš baimės: jei nevaldysite situacijos, jei be jūsų bus nuspręsta ką nors keisti, staiga, tą patį akimirksnį, gyvenimas pakryps nevaldoma linkme. Be jokios abejonės, tai perdėta reakcija. Jei žmogus į ką nors reaguoja per jautriai, priežasčių reikia ieškoti jo praeityje. Kitiems tokia reakcija kartais atrodo kvaila. Bet jūs taip elgiatės nesąmoningai. „Šitaip negalima. Ne, aš tikrai neisiu į kiną, juk nusprendėme eiti pasivažinėti riedučiais.“ Tai beveik nevalingas refleksas. Vėliau apmąstant savo poelgius, jums nesmagu, kad elgėtės taip kvailai. Didžiulio populiarumo sulaukusi ir pakartotiniu tiražu leidyklos VAGA išleista amerikiečių psichologės Janet Geringer Woititz knyga „Suaugę alkoholikų vaikai“ atskleidžia skaudžią tiesą: nedarnios vaikystės ir alkoholikų tėvų apsuptyje užaugusiųjų yra daugiau, nei galime manyti. Bet yra ir viltinga žinia - net ir užaugus alkoholikų šeimoje ne viskas prarasta. Milžiniško populiarumo sulaukusios knygos esminė mintis - keistis bei išgyti niekada nevėlu, nes viskas yra mūsų rankose. Atlikusi daugybę terapijų su netiesioginę alkoholio žalą patyrusiais žmonėmis ir tapusi suaugusių alkoholikų vaikų judėjimo pradininke, Janet Geringer Woititz parašė tarptautinio atgarsio sulaukusią knygą, padedančią išeiti iš užburto traumų rato. „Alkoholiko vaikui amžius neturi reikšmės. Tas pats galioja ir penkerių, ir penkiasdešimt penkerių.“ Esu įsitikinusi, kad tai buvo toji lemiama akimirka, nuo kurios žmonės manęs ėmė klausytis kitaip. Jiems nebekalbėjau apie „vaikus“. Kalbėjau apie juos. Nutariau suburti grupę spręsti tik SAV problemoms, dirbti su atskirais atvejais ir savo išvadas patikrinti nacionaliniame lygmenyje. Dvejus metus tuo ir užsiėmiau. Kur tik keliavau, JAV ir užsienyje, girdėjau tuos pačius atsiliepimus: „Jūs papasakojote mano gyvenimą“, „Pagaliau jaučiuosi pripažintas“, „Pasirodo, aš - ne pamišėlė.“ Remdamasi tuo, ką sužinojau, parašiau „Suaugusius alkoholikų vaikus“. Ši knyga - ne medicininė studija. Ir ne akademinė mano tyrimo ataskaita. Veikiau siekiau aprašyti savo pastebėjimus ir tai, kas bendra šimtams mano sutiktų suaugusių alkoholikų vaikų savęs suvokimui. Aprašytų SAV savybių neaptariu kaip trūkumų. Tik pateikiu sukauptas žinias. Esu įsitikinusi - žinojimas išlaisvina, ir tiems, kas atpažins save, atsivers naujos galimybės,“ - sako knygos autorė. „Suaugę alkoholikų vaikai“ sudaryta iš keturių skyrių. Pirmajame skyriuje „Kas atsitiko vaikystėje“ autorė sugrąžina mus į tą laiką, kai vaikas negali suprasti savo pojūčių, bet gerai jaučia, kad negyvena taip, kaip turėtų gyventi „normali“ šeima. Autorė įvardija daugybę būsenų, baimių, pasiteisinimų ir savęs menkinimo metodų, kurie susiformavo tada, kai negalėta daryti įtakos žalingam tėvų elgesiui su savimi ir vaikais. Antrajame skyriuje „Kas jums darosi dabar“ amerikiečių psichologė dekonstruoja tai, kas šiandien griauna mūsų savivertę ir neleidžia kurti harmoningų, pastovių ir meile bei atvirumu grįstų santykių. Trečiajame ir ketvirtajame skyriuose autorė pateikia veiksmingų ir profesinėje praktikoje patikrintų patarimų apie tai, kaip nusimesti iš vaikystės atsineštą skausmo, netikrumo ir nesaugumo naštą, sukeltą nesąmoningo tėvų elgesio. Dar daugiau - Janet Geringer Woititz pataria, kaip kurti santykius su savo vaikais ir neperduoti jiems alkoholizmo sukeltos traumos, kurią teko patirti mums. „Nors ir patys yra aukos, alkoholikai daro žalingą poveikį visiems su jais susijusiems asmenims. Nuo alkoholizmo pasekmių kenčia alkoholikų darbdaviai, giminės, draugai ir šeima. Dėl pravaikštų ir nenašaus darbo prarandama daug darbo valandų. Alkoholikai manipuliuoja giminėmis ir draugais, kad šie juos teisintų ir dangstytų. Bergždžiai tikima jų greit išgaruojančiais pažadais pasikeisti, nes tie, kas rūpinasi alkoholikais, nori jais tikėti, ir patys tampa ligos įkaitais“, - teigia autorė. „Suaugę alkoholikų vaikai“ - reikšminga pagalba visiems, kam teko augti alkoholikų šeimoje, arba tiems, kas pažįsta tokias šeimas. Tai taip pat informatyvi knyga psichologams, pedagogams. Gyti niekada nevėlu - tereikia drąsos žengti žingsnį skausmo įsisąmoninimo link. Kviečiame skaityti knygos ištrauką Suaugę alkoholikų vaikai perdėtai reaguoja į nuo jų valios nepriklausančius pokyčius. Šitai suprasti labai paprasta. Mažas alkoholiko vaikas buvo bejėgis. Alkoholikų gyvenimą ir aplinką jam primetė. Kad išgyventų augdamas, jis turėjo viską perimti į savo rankas. Prisiimti atsakomybę už savo aplinką. Tai jam buvo labai svarbu ir taip yra iki šiol. Kai kitais nebuvo įmanoma pasitikėti, alkoholiko vaikas išmoko pasitikėti savimi ir nieko nelaukti iš kitų. Kaip tik todėl jus dažnai kaltina, kad nuolat kontroliuojate, esate nesukalbami, jums trūksta spontaniškumo. Veikiausiai taip ir yra. Tik ne dėl to, kad norite, jog viskas būtų taip, kaip užsigeidžiate. Ir ne dėl to, kad esate išlepinti arba nenorėtumėte įsiklausyti į kitų nuomonę. Viskas kyla iš baimės: jei nevaldysite situacijos, jei be jūsų bus nuspręsta ką nors keisti, staiga, tą patį akimirksnį, gyvenimas pakryps nevaldoma linkme. Be jokios abejonės, tai perdėta reakcija. Jei žmogus į ką nors reaguoja per jautriai, priežasčių reikia ieškoti jo praeityje. Kitiems tokia reakcija kartais atrodo kvaila. Bet jūs taip elgiatės nesąmoningai. „Šitaip negalima. Ne, aš tikrai neisiu į kiną, juk nusprendėme eiti pasivažinėti riedučiais.“ Tai beveik nevalingas refleksas. Vėliau apmąstant savo poelgius, jums nesmagu, kad elgėtės taip kvailai. Deja, tą akimirką neperjungėte pavaros. Nemažai AA grupių rengia atvirus susirinkimus, kuriuose gali dalyvauti visi besidomintys AA veikla ir anoniminių alkoholikų sveikimo nuo alkoholizmo programa. Al-Anon draugija siūlo anoniminį palaikymą ir supratimą problemiškai geriančiųjų šeimoms ir bičiuliams, nepaisant to, ar alkoholikas dar geria, ar jau nebe. Daugiau informacijos: www.al-anon.lt

Suaugę alkoholikų vaikai (SAV) - tai Dvylikos žingsnių, Dvylikos tradicijų programa vyrams ir moterims, kurie užaugo alkoholikų ar kitokioje disfunkcinėje šeimoje. Kai susižeidžiame - likęs randas primena tai, ką patyrėme. Jei būdami vaikais augame šalia tų, kurie priklausomi nuo alkoholio - turime daugybę nematomų randų: ir širdyje, ir psichikoje. Galbūt svarstote, kodėl nenutraukiate toksiškų santykių arba apskritai nesiseka užmegzti artimą ryšį. Gal nemokate pasakyti „ne” ir visą laiką kažką „gelbėjate”, užuot pasirūpinę savimi? Gal negalite pasitikėti kitais ir abejojate savo vertingumu? Nematomi randai slepiasi giliai pasąmonėje, todėl žmonės išoriškai gali atrodyti stiprūs ir nepriklausomi, tuo tarpu viduje jie dažnai grumiasi su kaltės jausmu, nepasitikėjimu, baime būti atstumtiems.

Pagrindinės problemos ir galimi sprendimai:

1. Alkoholikų šeimose vaikų poreikiai dažnai būna ignoruojami, o dėmesys nukreiptas į tėvų problemas. Dėl to vaikai užauga galvodami, kad jų jausmai nėra svarbūs. Suaugę jie gali nuolat jaustis nepakankamai geri ir neverti meilės, net jei aplinkybės pasikeitė. Nors iš išorės suaugę alkoholikų vaikai gali atrodyti pakankamai nepriklausomi, daugelis jų kenčia nuo stiprios baimės būti palikti. Ką daryti? Psichoterapija ar savęs pažinimo praktikos, pavyzdžiui - kognityvinė elgesio terapija, padeda keisti neigiamus įsitikinimus apie save.
2. Suaugę alkoholikų vaikai dažnai susiduria su sunkumais atpažįstant ir įvardijant savo emocijas. Psichologijoje tai vadinama aleksitimija. Kadangi tėvai dažnai nepajėgdavo patenkinti vaikų emocinių poreikių, vaikai priprato slopinti savo jausmus ir ignoruoti, kas vyksta jų viduje. Mokslinis faktas: Tyrimai rodo, kad žmonėms, patyrusiems vaikystės traumas, padidėja smegenų srities - migdolinės liaukos - jautrumas stresui. Dėl to jų kūnai įpratę nuolat būti „pavojaus režime“ ir jiems sunkiau atsipalaiduoti.
3. Jei tėvai priklausomi nuo alkoholio, vaikai jaučiasi nesaugiai, jiems trūksta pastovumo ir nuspėjamumo, mat tokių tėvų elgesys gali per akimirką pasikeisti nuo švelnumo iki pykčio ar agresijos priepuolio. Užaugę tokie vaikai mano, kad negalima pasitikėti nei žmonėmis, nei santykiais. Dėl chaotiškų vaikystės patirčių, užaugę alkoholikų vaikai dažnai atsiduria dviejose kraštutinėse situacijose: arba per daug prisiriša prie kitų, bijodami būti palikti, arba visiškai atsiriboja nuo emocijų ir santykių. Išeitis: Vadinamosios „Mindfulness” arba sąmoningo buvimo praktikos gali padėti atpažinti emocijas ir nereaguoti impulsyviai.
4. Daugelis suaugusių alkoholikų vaikų turi problemų nustatydami sveikas ribas. Augdami chaose, jie išmoksta daryti viską, kad išvengtų konfliktų - dažnai tenkindami kitų poreikius, net jei tai kenkia jų pačių gerovei. Sprendimas: Reikia išmokti pasakyti „ne” be kaltės jausmo. Rekomenduojama pradėti nuo mažų žingsnių - pavyzdžiui, aiškiai pasakyti, kai kas nors prašo per daug.
5. Dažnai suaugę alkoholikų vaikai tampa nuolat besistengiančiais „gelbėtojais“. Jie mano, kad jų pareiga yra rūpintis kitų žmonių problemomis, tuo tarpu savo pačių jausmų ir poreikių jie nelaiko reikšmingais. Ką daryti? Svarbu atpažinti, kada pagalba tampa žalinga, ir mokytis palaikyti kitus neperžengiant savo ribų.

Kiekvieno žmogaus istorija yra unikali, tačiau visos turi vieną bendrą bruožą - nematomus randus, kuriuos užaugę alkoholikų vaikai nešiojasi su savimi. Supratimas apie tai, kas vyksta mūsų viduje, suteikia jėgų keistis ir kurti sveikesnį bei laimingesnį gyvenimą. Prisiminkite: jūs nesate vieni.

Klausyti leidinioAudioteka Club prenumeratojeDr. Janet Geringer Woititz „Suaugę alkoholikų vaikai“ - audioknyga pasakojanti apie tai, kokią įtaką vaikų savęs suvokimui, tam tikrų būdo ir charakterių savybių formavimuisi turi alkoholizmu sergantys tėvai, kaip tokio pobūdžio vaikystės patirtis įtakoja suaugusių alkoholikų vaikų gyvenimo kokybę. Anot autorės: „Alkoholiko vaikui amžius neturi reikšmės. Alkoholizmas šiuo metu pripažįstamas liga ir gydomas taikant atitinkamus priklausomybių gydymo metodus. Tačiau gerokai mažiau kalbama ir rašoma apie tai su kokiomis problemomis susiduria kartu su alkoholiku gyvenantys artimieji. Kokias pasekmes vaikų vystymuisi sukelia patirtis, kai vienas iš tėvų yra alkoholikas, o antrasis - įklimpęs į tarpusavio priklausomybės santykius su alkoholį vartojančiu sutuoktiniu. Kai susiduria su alkoholiko manipuliaciniais elgesio modeliais, nuolatiniais pažadais ir jų netesėjimu, šeimos atstūmimu dėl alkoholiko elgesio ir pan. Suaugusiems alkoholikų vaikams būdinga: sunkumas sumanymą įgyvendinti nuo pradžios iki galo; savęs smerkimas be gailesčio; melavimas ir tada, kai lygiai taip pat paprasta pasakyti tiesą; nemokėjimas linksmintis; sunkumas palaikyti artimus santykius; nuolatinis siekimas būti pripažintu ir palankiai įvertintu; pojūtis, kad yra kitokie nei aplinkiniai; impulsyvumas; ypatingas pareigingumas arba priešingai ypatingas nepareigingumas ir t.t. Ši audioknyga padės suprasti, ką reiškia būti alkoholiko vaiku ir kas vyksta vėliau; tokią patirtį turėjusiems padės į save pažvelgti kitu kampu, geriau suprasti, kodėl jų charakteriui būdingos tam tikros savybės ir galbūt pasiryžti keistis. Be to, alkoholio šeimos modelis taikytinas ir kitoms nedarnioms, sunkumų patiriančioms šeimoms, nes jose augančių vaikų patirtys labai panašios. Taigi, šioje audioknygoje išgirstą informaciją galima pritaikyti gana plačiai ir pagerinti tiek savo, tiek aplinkinių gyvenimo kokybę.

Knygoje „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ kalbama apie suaugusius alkoholikų vaikus, kurie dėl tėvų piktnaudžiavimo alkoholiu šiandien asmeniniame gyvenime patiria įvairiausių bėdų. Jie pasiryžo keistis ir išeiti iš šio užburto rato, nors tai kainuoja begalę vidinių pastangų. Mane sukrėtė šios tikros žmonių istorijos. Dešimt knygos herojų (jie tikrai nusipelno būti vadinami herojais) pasakoja apie dvasinį, o neretai ir fizinį, skausmą, kurį turėjo pakelti. Suaugę alkoholikų vaikai iš vaikystės namų neišsineša jokio pozityvaus pavyzdžio. Priešingai, daugelį jų tėvai savo elgesiu kasdien mokė meluoti, nekęsti, manipuliuoti, išduoti, skriausti ir nuolat nuvilti. „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ istorijų herojai yra puikus pavyzdys kitiems, kaip reikia išdrįsti atvirai prisipažinti, kokios bėdos kamuoja. Labai žaviuosi šiais jaunais žmonėmis. Jautriai žurnalistės Gintarės Jankauskienės papasakotas istorijas komentuoja psichoanalitikė Agnė Kirvaitienė. Per psichoanalitinę kryptį, kuriai atstovauja A. Kirvaitienė, siekiama suprasti žmogų. O daugeliui suaugusių alkoholikų vaikų yra be galo svarbu suprasti ne tik save, bet ir artimuosius. „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ man atrodo labai vertinga knyga, nes suteikia skaitytojui viltį, kad įvairios bėdos gali būti koreguojamos. Psichoanalitikė A. Kirvaitienė ne tik profesionaliai komentuoja knygos istorijas, pateikia būdų, kaip spręsti suaugusiems alkoholikų vaikams kylančias problemas, bet ir kelia svarbų klausimą: kiek alkoholizmo artimoje aplinkoje problema gyva mūsų kasdienybėje? Juk jos tarsi nematome. Štai atsipalaidavę vaikštome po rudenėjantį Vilniaus senamiestį, žmonės maloniai šypsosi ir atrodo, koks gražus šiandienis gyvenimas. Nors knygos tema sunki, leidinys turi galingą pozityvų užtaisą - tikrai galime savyje rasti naujų vidinių rezervų eiti kitokiu, sveikesniu keliu, nei ėjo mūsų tėvai. Savo pacientams mėgstu kartoti: „Turime tik vieną žmogų, kurį galime pakeisti, - patį save.“ Tik atsigręžus į save, galima pradėti judėti į priekį ir nebetęsti baisios tėvų istorijos. Žinoma, vaikystės patirtys niekur niekada nedings. Taigi siūlau rasti taiką su savimi - pripažinti tikrovę ir suvokti: „Aš neturiu savęs kaltinti dėl tėvų alkoholizmo. Mano nuomone, knygos „Pasveikti nuo tėvų alkoholikų“ autentiškos istorijos gali padėti išdrąsėti ir pamatyti veidrodyje tai, ko nesinorėjo. Nes tik pamačius realų savo atspindį gali prasidėti sprendimų paieškos kelias ir judėjimas į priekį. Drąsiai pripažinę, kad esate alkoholiko vaikas, klauskite savęs, koks norite tapti. Atsiverkite naujai patirčiai, mokykitės įsiklausyti į save ir savo poreikius.

tags: #alkoholiku #vaikai #melagiai

• Vaikas be vardo
• Pirmieji trinti avokadai kūdikiui
• apie 2007 m. vaikų globos įstaigų tinklo optimizavimo planą
• Tonus Elast kelnaitės
• apie reprodukcinius organus