Algirdas Patackas gimė 1943 m. rugsėjo 28 d. Trakuose, teisininko, mokytojo ir dėstytojo Antano Patacko ir lietuvių kalbos mokytojos Marijos Sabaliauskaitės-Patackienės šeimoje. Patackai, norėdami išvengti tremties, 1949 m. persikėlė į Kauną. Algirdas tais pačiais metais pradėjo lankyti Kauno 14-ąją vidurinę mokyklą. Mėgo sportuoti, dažnai atstovaudavo už mokyklą lengvosios atletikos varžybose. 1960 m. baigęs vidurinę mokyklą įstojo į Kauno politechnikos instituto cheminės technologijos fakultetą. 1965-1966 m. buvo pirmųjų Lietuvos ir Baltijos šalių kultūrizmo čempionatų prizininkas. 1965 m. baigė institutą ir pagal paskyrimą pradėjo dirbti Jonavos azotinių trąšų gamykloje pamainos viršininku, kur dirbo iki 1968 m. Tais pačiais metais su Nijole Miliūnaite sukūrė šeimą, žmona dirbo Tekstilės tyrimo institute vyr. moksline bendradarbe. 1968 m. Algirdas įstojo į aspirantūrą LSSR Mokslų akademijos Chemijos ir cheminės technologijos institute. Nuo 1971 m. dirbo šiame institute jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu.
Čia dirbdamas, dalyvavo „Romuvos“ kraštotyrinėje veikloje, katalikiško jaunimo žygiuose po Rytų Lietuvą, Baltarusijos lietuvių salas ir buvusią Prūsiją. Pogrindinėse kuopelėse kartu su Aleksandru Žarskumi skaitė paskaitas apie senąją baltų kultūrą ir religiją. Po tragiškos jaunystės draugo Mindaugo Tomonio žūties 1975 m. Algirdas kartu su Juozu Prapiesčiu, vykdydamas žuvusiojo valią, pogrindžio sąlygomis parengė ir išleido literatūrinį almanachą „Pastogė“. Be to, A. Patackas platino „Lietuvos katalikų bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, religinės-kultūrinės krypties žurnalą „Viltis“. KGB dėmesys A. Patackui stiprėjo. 1980 m. vasario 19 d. KGB pareigūnų buvo „profilaktuotas“ - įspėtas dėl pasekmių už dalyvavimą leidžiant bei platinant antisovietinę spaudą. 1980 m. Algirdas buvo priverstas palikti darbą Mokslų akademijos institute. Po to pavyko įsidarbinti inžinieriumi LSSR Mokslų akademijos Geologijos institute, tačiau jau 1981 m. KGB reikalavimu buvo atleistas dėl „etatų mažinimo“. Netekęs galimybės dirbti mokslinio darbo, A. Patackas įsidarbino Kauno melioracijos valdyboje sezoniniu darbininku ir pasišventė senosios baltų kultūros ir religijos tyrinėjimams. 1984 m. A. Patackas pogrindžio sąlygomis išleido straipsnių rinkinį „ETHOS“ kuriame buvo išspausdinti baltų kultūros ir savimonės tyrinėtojų, tarp jų - ir jo paties straipsniai. 1984 m. po gydytojo Povilo Butkevičiaus, vieno iš pogrindinio jaunimo judėjimo Kaune vadovų, žūties A. Patackas perėmė pogrindinio jaunimo žurnalo „Lietuvos ateitis“ redagavimą. KGB iš keleto asmenų konfiskavo pogrindžio leidinio „Lietuvos ateitis“ 6-ąjį numerį, todėl 1986 m. gegužės 8 d. iškėlė baudžiamąją bylą dėl nelegalios literatūros platinimo. Be to, vienas KGB agentas nunešė šį numerį į sovietinį saugumą pasakęs, kad jį gavo iš Algirdo. 1986 m. gegužės pabaigoje A. Patacko bute buvo atlikta krata. Paimta daug knygų, rankraščių, septynios magnetofono kasetės, rašomoji mašinėlė. 1986 m. liepos 29 d. A. Patackas buvo areštuotas ir įkalintas KGB tardymo izoliatoriuje Vilniuje. A. Patacko bylos metu KGB tardytojai apklausai iškvietė apie 60 asmenų, atliko daugybę kratų. KGB tardytojai nustatė, kad A. Patackas rinko medžiagas pogrindžio leidiniui, jį koregavo, ruošė spaudai, taip pat daugino ir platino „Lietuvos ateities“ 6-ąjį numerį. Tardymų metu A. Patackas drąsiai kalbėjo apie savo pasaulėžiūrą, kuri visiškai neatitiko sovietų brukamos komunistinės pasaulėžiūros. Jis teigė, kad „į komjaunimą nestojau, nes tai neatitinka mano įsitikinimų. Esu tikintis žmogus, lankau bažnyčią. Mano tikėjimas į Dievą, religinės pažiūros susiformavo dar vaikystėje. Beje, A. Patacko tėvas Antanas taip pat dalyvavo leidžiant ir platinant pogrindžio spaudą. Po ilgų tardymų paklaustas, ar ir dabar mano, kad „Lietuvos ateities“ 6-ojo numerio rengimas ir leidimas įnešė kokį pozityvų indėlį į pažangios minties vystymąsi Lietuvoje, A. A. Patacko byla buvo viena iš dviejų (1986 m. pabaigoje buvo areštuotas Gediminas Jakubčionis) paskutinių sovietinio režimo politinių bylų Lietuvoje. Sovietų Sąjungoje prasidėjus perestroikai ir susilpnėjus disidentų persekiojimui, LSSR vyr. prokuroro 1987 m. vasario 4 d. įsakymu A. Patackas buvo reabilituotas.
1988-1990 m. buvo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės, vėliau - LPS Kauno miesto tarybos narys. 1990 m. Kauno Žaliakalnio rinkiminėje apygardoje išrinktas Aukščiausiosios Tarybos - Atkuriamojo Seimo deputatu, tapo Nepriklausomybės atkūrimo akto Kovo 11-osios signataru. Dalyvavo atkuriant Vytauto Didžiojo universitetą, buvo VDU Atkuriamojo Senato narys, pirmosios egzaminų komisijos pirmininkas. 1990-1992 m. Kauno politechnikos institute ir VDU dėstė etiką, kultūros filosofiją, baltų kultūrą. 1992-1996 m. ir 1996-2000 m. - kadencijų LR Seimo narys. Priklausė Sąjūdžio, vėliau Krikščionių demokratų frakcijoms. 2000-2002 m. dirbo Krašto apsaugos sistemoje, dalyvavo specialiosiose LR URM bei Seimo misijose Čečėnijoje ir Gruzijoje (Sakartvele). 2002-2012 m. - Kauno įgulos karininkų ramovės viešųjų ryšių specialistas. 2012-2015 m. - LR Seimo narys. Už Lietuvos nepriklausomybės gynimą 1991 m. sausio mėnesį A. Patackui 1991 07 04 suteiktas Garbės savanorio vardas. 2000 m. liepos 1 d. Kartu su Aleksandru Žarskumi parašė knygas apie baltų kultūrą: „Gimties virsmas”, „Vestuvinis virsmas” ir „Mirties virsmas”. 2010 m. A. Patackas išleido knygą „Galindiana, arba Kelionė paskui mūsų protėvius galindus į Santjago de Kompostelą, į pasaulio pakraštį, finis terrae, per erdvę ir laiką”. 2011 m. išleido publicistikos knygą „Pastogės Lietuva: pogrindžio, Sąjūdžio ir laisvės kronika”. 2013 m. buvo išleista A. Patacko knyga „Litua“ - tai baltistikos ir lituanistikos studijos, atskleidžiančios baltų religiją, jos sąlytį ir sąsajas su krikščionybe, kalbą, istoriją.
Kaip ir sovietinėje, taip ir nepriklausomoje Lietuvoje Algirdas buvo „nepatogus” žmogus. Laikydamasis aukščiausių moralės standartų, susiformavusių visą gyvenimą gilinantis į senovės baltų pasaulėžiūrą ir krikščionybę, jis nepritarė įstatymui dėl rentų Kovo 11-osios signatarams ir pats atsisakė jam paskirtos šios rentos. 2008 m. A. Patackas atsisakė jam paskirto valstybinio apdovanojimo - Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiaus teigdamas, kad Vyčio Kryžiaus ordino medalis prieš dvejus metus buvo įteiktas jį tardžiusiam KGB kapitonui Antanui Stepučinskui. Algirdas sakė: „Šis klausimas yra egzistencinis. Šioje akistatoje tik vienas yra teisus.“
ALGIRDAS PATACKAS „Esam ypatinga Tauta" (2/3) dalis
Mirė Algirdas Patackas 2015 m. balandžio 3 d. Kaune, palaidotas Kauno Petrašiūnų kapinėse. 2016-2017 m. „Homo liber“ leidykla išleido dvi autorės Astridos Petraitytės knygas apie A. Patacko gyvenimą ir veiklą: pirmoji knyga „Algirdas. Iš Kauno“, antroji - „Algirdas iš Kauno. Šis Didysis penktadienis Lietuvoje paženklintas vieno iš atkakliausių patriotų - Algirdo Patacko netektimi. Kad ir kaip kurioziškai beskambėtų tik ką ištikusios mirties akivaizdoje, bet Algirdas Patackas savo gyvenimu ir mirtimi įrodė egzistuojant patį nemirtingumą. Bauginantis didžiavyrio etalonas.
Kuo toliau brendau ir pažinau Algirdą, tuo labiau atradau, kad raumenimis jo kietumas nesibaigia. Godžiai klausydavausi vyresniųjų filosofinių pokalbių apie lietuvių kalbą ir kultūrą, pro paaugliško suvokimo ribas tyliai smelkėsi įžvalgos apie sovietinę santvarką (ir kad kažkas su ja ne taip). Prie vaikų, žinoma, tuomečiai Kauno pogrindžio disidentai tiesmukai sovietų nekeikė, bet galėdavai justi vykstant kažką ypatingą, kažką labai teisingą ir prasmingą. Tai buvo Sąjūdžio priešaušris. Šiandien tas įžvalgas galima paskaityti eilėje A. Patacko knygų, kaip „Litua“ ar „Lietuva yra Vydija“. Tačiau tuomet už tas įžvalgas A. Patackas buvo mistiškai dingęs maždaug metams… Niekas su vaikais apie tai daug nekalbėjo. Vėliau nugirdau tėvą kalbant su savo seserimi: „Patacką paleido“. Supratau, jog čia kažkas iš to „kažko ne taip“ pasaulio. Tik gerokai vėliau išgirdau mano tėvo ir paties A. Patacko pasakojimus apie KGB kalėjimą. Labiausiai įstrigo vienas A. Patacko sakinys, pasakytas mano tėvui: „Ten geriau nepatekti“. A. Patackui esam dėkingi, kad ir mūsų šeimos nepalietė KGB‘istų areštai - mat jis tardomas neišdavė mano tėčio, kaip pogrindinio leidinio „Pastogė“ bendraautoriaus. Pogrindis buvo gyva ir natūrali bendruomenė, niekieno nesukurta, su nerašytomis taisyklėmis. Lyg bičių avilys, kur kiekvienas žino savo vietą ir ką reikia daryti. Kiekvienas žmogus jautė, su kuo ir iki kokio atvirumo lygio gali bendrauti tam tikrais klausimais. Sovietiniams represiniams organams iš tiesų nebuvo lengva šį tinklą iššifruoti ir suardyti. Tik suaugęs ėmiau suprasti, kodėl kartais, pas ką nors svečiuojantis, dieną užtraukiamos naktinės užuolaidos, o išeinama su ryšulėliu kažkokių „raštų“. Kodėl su vienais pažįstamais buvo kalbamasi apie Lietuvos reikalus (kalbą, kultūrą, istoriją ir net politiką (kurios tuo metu, žinoma, nebuvo)), o su kitais apie tai, kaip iškepti pyragą ar kur gauti akumuliatorių. Visos pogrindžio veiklos ir temos koncentravosi Algirdo Patacko asmenyje - lietuvių kalba ir istorija, etnokultūra ir politika, jaunimo patriotinis ugdymas ir tautinių švenčių puoselėjimas, pogrindžio spaudos leidimas ir platinimas.
Mąstydamas apie A. Patacką užklupusią sunkią ligą - kepenų vėžį, nejučia prisimenu Ingmaro Bergmano filmą „Septintasis antspaudas“, kurio herojus, iš kryžiaus žygio grįžtantis riteris, tarp savo nuotykių vis prisėda prie šachmatų lentos su pačia giltine. Prisimenant A. Patacko gyvenimą kyla aliuzija su Kristaus kančios keliu. Nepalūžęs per svetimųjų okupantų kankinimus, gyvenimo saulėlydyje dar turėjo ištverti ir laisvos Lietuvos fariziejų patyčias. Laisva ir ryžtinga nuomonė demagogams visada yra nepageidaujama rakštis. Tačiau mes patys pliuralistinėje kakofonijoje nebeatskirtume tiesos ir melo, jei neatsirastų tokių, kurie kančių ir patyčių taurę išgeria iki galo. Tokių kaip Algirdas Patackas. Tokių, kurių aštrios valios akivaizdoje sutrūkinėja melo apvalkalai ir išryškėja nuoga esmė. Žmogiškumo esmė. Kęsdamas ligą ir sunkų chemoterapinį gydymą A. Patackas ligi pat galo lankė Seimo posėdžius, registravo įstatymo pataisas, kalbėjo tribūnoje. Sutikęs Algirdą plenarinėje posėdžių salėje prisėsdavau pakalbinti, tačiau kalbą jis visada pasukdavo apie reikalus, apie savo sveikatą jis kalbėdavo trumpai ir realistiškai: „va, kad tik spėčiau tą ir tą atlikti…“ Paskutinį kartą jį sutikau kieme, sėdintį automobilyje. Pamojavau, o jis man atsakydamas pamojavo ir jau buvau beprabėgąs, tačiau kažin kas mane sulaikė ir priėjau dar pakalbėti. Per langą padaviau ranką. Sudžiūvęs lyg egiptietiška mumija, geltonomis ligos akimis jis žvelgė tarytum jau iš anapus. Optimistiškai taręs „štai buvau pakliuvęs į tokius spąstus, bet dabar viskas gerai, dar pabūsiu“, turėjo omenyje prieš kelias dienas ištikusį sveikatos pablogėjimą. Bet nepabuvo, išėjo. Kategoriškai, raštu, atsisakė būti guldomas į ligoninę, jei atkris. Norėjo išeiti taip, kaip pats nori, ir tada, kada Dievas pašauks. Lyg karžygys, tvirtai stovėdamas ant savo kojų. Jis privertė savo kūną eiti ir dirbti tada, kai turėjo merdėti ligos patale, tarsi jo kūnas tebūtų lengvas sielos rūbas. Oda, lyg pergamentu aptrauktas skeletas, balansuojantis ant plono gyvybės siūlo, lyg antgamtiškas fakyras, žaidžiantis šachmatus su pačia mirtimi. Pasitelkęs begalinę valią ir atkaklumą jis išėjo pro amžinybės vartus ne staiga, o palaipsniui, be baimės, plačiai atmerktomis akimis. Algirdas Patackas mums įrodė, kad nebūtina baigščiai žvelgti pro transcendentinę rakto skylutę tarp čia ir anapus. Jis drąsiai atliepė Popiežiaus Jono Pauliaus II kvietimą „Nebijoti!” Nebijoti gyventi ir nebijoti pasitikti savo Didįjį penktadienį, nes po jo ateina Šventos Velykos.
Litua, tai yra Lietuva. Tai yra neatplėšiama tautos savasties dalis. Knyga „Litua“ - tai baltistikos ir lituanistikos studijos, atskleidžiančios baltų religiją, jos sąlytį ir sąsajas su krikščionybe, kalbą, istoriją. Mūsų gyvenimo išbandymai ir patirtys formuoja mus, todėl svarbu suprasti savo šaknis ir tradicijas.
