Inkstų akmenligė, mediciniškai vadinama nefrolitiaze arba urolitiaze, yra būklė, kai inkstuose, šlapimtakiuose ar šlapimo pūslėje susidaro kieti mineralų ir druskų dariniai, vadinami akmenimis. Šie akmenys gali būti įvairaus dydžio - nuo smėlio grūdelio iki kelių centimetrų - ir sukelti stiprų skausmą, šlapimo takų obstrukciją ar infekcijas. Inkstų akmenys nėra visi vienodi. Jie skiriasi priklausomai nuo juos sudarančių mineralų ir druskų. Paprastai inkstai pašalina atliekas su šlapimu. Didesni akmenys tačiau gali užkimšti šlapimo takus, sukeldami stiprų skausmą, kraujavimą ar net infekcijas. Inkstų akmenligė yra gana dažna liga, paveikianti apie 10-15 % suaugusiųjų per jų gyvenimą. Lietuvoje kasmet diagnozuojama tūkstančiai naujų atvejų, dažniau vyrams ir 20-50 metų amžiaus žmonėms. Nors dauguma akmenų pašalinami natūraliai, kai kurie reikalauja medicininės intervencijos.
Inkstų akmenligės priežastys ir rizikos veiksniai
Inkstų akmenys susidaro, kai šlapime esančių mineralų koncentracija tampa per didelė, o skysčių - per mažai, todėl mineralai kristalizuojasi. Kuo šlapimas labiau koncentruotas, tuo didesnė tikimybė akmenims formuotis. Pagrindinės priežastys yra dehidratacija, netinkama mityba ir metaboliniai sutrikimai. Mažesnis vandens gėrimas yra pagrindinė priežastis. Karštas oras, ypač šiaurės vakarų Indijos valstijose, sukelia dehidrataciją - pagrindinę inkstų akmenų riziką. Vanduo su dideliu mineralų kiekiu (kietas vanduo) gali šiek tiek padidinti riziką. Inkstų akmenligė yra medžiagų apykaitos sutrikimas, kurį nulemia daug veiksnių: „Esant didelei druskų ir mineralų koncentracijai šlapime, druskos kristalizuojasi ir organizmas nesugeba natūraliai jų pašalinti. Tam įtakos turi endokrininių liaukų, atsakingų už kalcio, fosforo apykaitą organizme, veiklos sutrikimai, virškinimo trakto ligos, pavyzdžiui, Krono liga, didelės apimties žarnyno operacijos, infekcinės šlapimo takų ligos, mitybos įpročiai“. Akmenys inkstuose ar kituose šlapinimosi sistemos organuose gali susidaryti ir dėl įgimtų problemų, tokių kaip šlapimtakių susiaurėjimas, kuris neleidžia šlapimui normaliai tekėti ir pasišalinti iš organizmo. Tačiau didžiausią akmenų formavimuisi įtaką turi nepakankamas skysčių vartojimas. Skysčių vartojimas, pasak mediko, yra pagrindinė profilaktikos priemonė nuo akmenų susidarymo arba jau esančių akmenų tolimesnio augimo.
Kai kurios sveikatos būklės žymiai padidina inkstų akmenų susidarymo riziką. Nors vyrams kyla didesnė rizika, dėl pasikeitusio gyvenimo būdo padaugėjo inkstų akmenų tarp moterų, ypač miesto gyventojų. Mitas: Inkstų akmenys susidaro tik vyrams. Faktas: Netiesa. Taip, nors rečiau nei suaugusiesiems, vaikams taip pat gali atsirasti inkstų akmenų.
Inkstų akmenligės simptomai
Maži akmenys dažnai nesukelia simptomų ir pašalinami su šlapimu, tačiau didesni akmenys gali sukelti stiprius simptomus. Inkstų akmenys dažnai lieka nepastebėti, kol nepradeda judėti inkstų viduje arba nepatenka į šlapimtakį (vamzdelis, jungiantis inkstą su šlapimo pūsle). Stiprus, aštrus skausmas nugaroje, šone, apatinėje pilvo dalyje arba kirkšnyje. Tai vadinama inkstų diegliais. Gali pakilti temperatūra, imti pykinti, vemiama. Jei akmuo didesnis, jis gali užstrigti šlapimtakyje, taip sukeldamas kliūtį ir šlapimas nebegali nutekėti arba nutekėjimas stipriai sulėtėja, inkstas plečiasi. Skausmas jaučiamas šone, nugaros juosmens srityje, po šonkaulių lanku. Skausmas gali leistis į kirkšnį, plisti į lytinius organus. Taip pat gali pasireikšti kraujas šlapime, nes nelygus ir aštrus akmenukas braižo šlapimo takų gleivinę. Kartais akmuo gali būti dalinai užkimšęs šlapimo takus, tačiau pro jį šlapimas prateka, nors ir apsunkintai. Tuomet gali būti mažesnio intensyvumo skausmai, kartais atsiranda dažnesnis noras šlapintis. Grėsmingesnė būklė, jei be išvardintų simptomų yra ir karščiavimas ar šaltkrėtis, tuomet tai gali būti inksto uždegimo požymis ir reikalingas skubus gydymas.
Didžioji dalis pacientų apie inkstuose susidariusius akmenis sužino tik skubiosios pagalbos skyriuje, kur kreipiasi atsiradus labai stipriam, staigiam skausmui, kai akmuo pradeda leistis šlapimtakiu ir ten užstringa. Akmenys iki 4-5 mm kartais visiškai be jokių simptomų arba sukeldami nemalonius pojūčius patys pasišalina su šlapimu. Vaistai nuo skausmo padeda, tačiau nepašalina priežasties, todėl žmogus turi kreiptis kuo greičiau į gydymo įstaigą.
Kaip diagnozuojama inkstų akmenligė?
Inkstų akmenligė diagnozuojama remiantis paciento anamneze, klinikine apžiūra ir laboratorinių bei instrumentinių tyrimų rezultatais. Dažnai ši liga diagnozuojama profilaktinio patikrinimo metu atliekant vidaus organų echoskopiją arba radus tam tikrų pakitimų šlapimo tyrime. Tokiu atveju pacientas siunčiamas urologo konsultacijai. Jei jaučiate inkstų akmenligės simptomus, būtina tiksliai diagnozuoti, kad būtų galima patvirtinti jų buvimą, suplanuoti gydymą ir išvengti jų pasikartojimo. Dažnai atliekami ir vaizdiniai tyrimai: ultragarsinis inkstų tyrimas, apžvalginė rentgenograma, intraveninės urogramos, kompiuterinė tomografija. Ultragarsas - pirmos eilės, neinvazinis ir ekonomiškas tyrimas. KT nuskaitymas (be kontrastinės medžiagos) laikomas tiksliausiu tyrimu. Jei nustatomas akmuo yra nedidelis, jis paliekamas stebėti. Jei yra galimybė, būtų gerai nustatyti akmens susidarymo priežastį, ar tai yra dažniausiai pasitaikantis kalcio oksalatinis akmuo, ar uratinis. Tai galima atlikti ištyrus akmens cheminę sudėtį, tačiau tam turime turėti patį akmenį.
Gydymas: kaip valdyti inkstų akmenligę?
Gydymas priklauso nuo akmens dydžio, tipo, simptomų ir komplikacijų. Pacientai dažniausiai galvoja, kad vienintelis gydymo būdas yra operacinis. Tačiau šiandien yra taikomi ir neinvaziniai gydymo metodai arba mažai invazyvūs. Gali būti taikomas medikamentinis konservatyvus gydymas, skiriant tinkamą nuskausminimą, nesteroidinius vaistus nuo uždegimo, lygiuosius raumenis atpalaiduojantys medikamentai, gausus skysčių vartojimas ir šilta aplinka, šilta vonia, dušas. Jei inkstų akmenys yra susiję su... Dauguma didžiųjų Indijos miestų ir regioninių centrų dabar siūlo pažangios minimaliai invazinės galimybės pavyzdžiui, ESWL, ureteroskopiją ir PCNL, todėl gydymas yra saugesnis, greitesnis ir patogesnis. Visada pasikonsultuokite su specialistu.
Taip, maži inkstų akmenys (paprastai mažesni nei 5 mm skersmens) dažnai pasišalina patys su šlapimu, kartais nesukeldami didelio diskomforto. Mažesni nei 5 milimetrų akmenys dažniausiai su šlapimu pasišalina savaime, todėl, pasak gydytojo, neretai skiriami konkretus tirpinantys preparatai ir pasirenkama akmenų stebėjimo taktika. Prireikus chirurginio gydymo, įprastai taikomi šiuolaikiniai mažai invazyvūs gydymo metodai - ekstrakorporinė litotripsija, ureteroskopija, pekutaninė nefrolitotripsija. Jų metu naudojami mažo diametro, lankstūs instrumentai ir modernūs skaldymo šaltiniai, todėl gydymas yra itin tausojantis, o pacientai jau kitą dieną po procedūros gali vykti namo.
Jeigu akmenų dydis yra iki 1,2 cm, gali būti atliekama ekstrakorporinė lipotripsija, kurios metu akmenys suskaldomi išoriškai bangomis. Esant 2 cm dydžio akmenims, dažniausiai pasitelkiama ureteroskopija. Šios tausojančios operacijos metu per šlaplę ir šlapimo pūslę į šlapimtakį arba inkstą įvedamas ureteroskopas su maža šviesolaidine kamera, leidžiančia tiesiogiai matyti šlapimtakius bei inkstus. Akmenys lazerine skaidula suskaldomi į smulkius fragmentus, kurie lengvai pašalinami. Didesni nei 2 cm akmenys gali būti skaldomi transkutaniškai. Kitais atvejais, anot gydytojo, gali būti taikoma ureteroskopija per natūralius šlapimo takus, perkutaninė nefrolitotripsija inkste esančiam didesniam akmeniui, retais atvejais laparoskopinė ar atvira chirurgija.
Neretai pakanka konservatyvaus gydymo - skausmą malšinančių nesteroidinių vaistų nuo uždegimo. Esant poreikiui pacientui gali būti skiriami papildomi medikamentai. Taip pat gali būti taikomas neinvazinis gydymas - išorinis skaldymas, vadinama ekstrakorporine litortripsija.
Inkstų akmenligės prevencija
Prevencija remiasi gausiu skysčių vartojimu, sveika mityba ir gyvenimo būdo pokyčiais. Stenkitės išgerti 2.5-3 litrus vandens per dieną. Žmogus per dieną turi suvartoti bent 2-2,5 litro skysčių. Kuo šlapimas mažiau koncentruotas, tuo mažesnė akmenų formavimosi tikimybė. Apsistokite gerai hidratuotas, skystina šlapimą ir sumažina kristalų susidarymo riziką. Būtina užtikrinti pakankamą skysčių vartojimą ir pilnavertę mitybą, taip pat svarbus fizinis aktyvumas, gausaus prakaitavimo vengimas, gretutinių ligų gydymas. Baigdamas pokalbį gydytojas urologas pataria, jog sumažinti akmenligės riziką galima ribojant suvartojamų baltymų ir druskos kiekį, geriant pakankamai skysčių, į kasdienį mitybos racioną įtraukiant daugiau citrusinių vaisių, uogų (ypač spanguolių), daržovių.
Mindaugas Raščius atkreipia dėmesį, kad sirgusiems akmenlige net ir po gydymo išlieka ligos atsinaujinimo ir priepuolių pasikartojimo rizika, nes organizmas linkęs iš naujo formuoti konkrementus. Pasak gydytojo urologo, dažniausiai pacientams rekomenduojama speciali dieta, druskos ribojimas, didesnis fizinis aktyvumas, esant gretutinėms ligoms - jų gydymas, esant viršsvoriui - svorio mažinimas, pakankamas skysčių (2,5 l per parą) vartojimas. Pašalinus inkstų akmenį, rekomenduojama atlikti jo cheminės sudėties ištyrimą. Noriu priminti, kad liga linkusi atsinaujinti, todėl būtina nepamiršti vartoti daug skysčių. Vasaros metas ir karštesnis oras skatina prakaitavimą, o skysčių vartojimas nepadidėja, todėl šiuo metų laikotarpiu stebimas didesnis sergamumas akmenlige.
Kada kreiptis į gydytoją?
Jei įtariate inkstų akmenligę ar pastebite simptomus, tokius kaip stiprus šono skausmas, kraujas šlapime ar karščiavimas, būtina nedelsiant konsultuotis su gydytoju, urologu ar nefrologu, kad būtų atlikti tyrimai ir nustatyta diagnozė. Venkite savarankiškai vartoti vaistus, maisto papildus ar taikyti griežtas dietas be specialisto rekomendacijos, nes tai gali pabloginti būklę ar maskuoti simptomus. Jei svarstote prevencines priemones, tokius kaip gausus skysčių vartojimas, mitybos pokyčiai ar reguliarūs šlapimo tyrimai, aptarkite šias priemones su gydytoju ar mitybos specialistu, kad jos būtų saugios ir tinkamos jūsų būklei. Taip pat galite apsvarstyti fizinio aktyvumo didinimą ar svorio kontrolę, tačiau šių priemonių taikymą būtina suderinti su specialistu.
Pasak gydytojo, akmenlige serga nuo 1 iki 20 proc. kiekvienos šalies populiacijos, tačiau išsivysčiusiose šalyse sergamumas šia liga didesnis. Vyrams akmenys susiformuoja dukart dažniau nei moterims. Gydytojas urologas sako, kad dažniausiai akmenų formavimąsi inkstuose nulemia ne tik druskų ir kristalų koncentracija šlapime, bet ir mūsų gyvenimo būdas bei mitybos įpročiai. M. Raščius pastebi, kad pacientai dažniausiai į gydytojus kreipiasi prasidėjus stipriam skausmui juosmens srityje. Skausmas plinta į pilvo apačią, kirkšnį ir vidinę šlaunies pusę, norima dažniau šlapintis.
Inkstų akmenligė gali smarkiai sutrikdyti kasdienę veiklą dėl stipraus skausmo ir diskomforto, ypač dieglių metu. Pacientai gali patirti nerimą dėl pasikartojančių epizodų, ypač jei akmenys formuojasi dažnai. Po sėkmingo gydymo, pvz., akmens pašalinimo, dauguma pacientų grįžta prie įprasto gyvenimo, tačiau būtina laikytis prevencinių priemonių, kad būtų išvengta recidyvų. Norint prisitaikyti prie būklės, svarbu bendradarbiauti su urologu ar nefrologu, konsultuotis su mitybos specialistu ir ieškoti artimųjų palaikymo.
