Agresyvus elgesys ikimokyklinio amžiaus vaikams kelia didelį susirūpinimą tėvams, auklėtojams ir bendraamžiams. Agresyvus elgesys kelia nemažai iššūkių tiek aplinkiniams, tiek pačiam vaikui. Įprastai, tai gali būti temperamento, auklėjimo stiliaus, stresorių ir prieraišumo pasekmė. Nors agresija yra natūrali žmogaus elgesio dalis, svarbu suprasti, kodėl ji pasireiškia ir kaip padėti vaikams ją valdyti. Šiame straipsnyje aptarsime agresijos sampratą, jos rūšis, priežastis, šeimos ir visuomenės įtaką bei galimus būdus, kaip padėti vaikams valdyti savo emocijas ir elgesį.

Agresijos samprata ir rūšys

Agresija apibrėžiama kaip priešiškas elgesys, kurio tikslas - pakenkti kitam žmogui, sukelti jam skausmą ar padaryti žalos. Agresyvumas gali būti suvokiamas ir kaip būdas apginti savo poreikius ar erdvę. Psichologų nuomone, agresija yra tokie veiksmai, kurie sukelia priešiškumą tam asmeniui, prieš kurį yra nukreipta agresija. Agresija siejama su priešišku elgesiu arba veikimu, kuriuo panaudojant jėgą, siekiama pakenkti kitiems, sukelti skausmą, padaryti žalos.

Psichologai išskiria įvairias agresijos rūšis:

• Fizinė agresija: muštynės, stumdymas, spardymas ir kt.
• Žodinė agresija: įžeidinėjimai, pravardžiavimai, grasinimai ir kt.
• Emocinis smurtas: ignoravimas, atstūmimas, apkalbos ir kt.
• Socialinė agresija: apkalbos, gandų skleidimas, manipuliavimas santykiais ir kt.
• Atsakomoji agresija: reakcija, iškilus pavojui.
• Piktybiška agresija: destrukcija, žiaurumas, grubumas, šiurkštumas, lydimas pasitenkinimo jausmo.
• Gynybinė agresija: gintis nuo išorinio pasaulio, vaikui atrodančio labai pavojingu.
• Griaunamoji arba destrukcinė agresija: atsirandanti dėl savarankiškumo stokos vaikystėje.
• Demonstracinė agresija: vaiko noras atkreipti į save dėmesį.
• Tiesioginė agresija: ataka tiesiogiai nukreipta į asmenį.
• Netiesioginė agresija: ataka nukreipta per trečiuosius asmenis arba per daiktus.

Svarbu atsiminti, kad agresija yra būdinga kiekvienam žmogui - tai instinktyvi elgesio forma, kurios esminis tikslas - savisauga. Agresyvumo gali būti kaip savo poreikių, erdvės ir kt. Agresyviai besielgiantiems vaikams sunkiau nei kitiems, taip nesielgiantiems, įžvelgti agresyvaus veiksmo arba poelgio priežastį bei tikslą, atpažinti jausmus.

Agresyvaus elgesio priežastys

Agresyvus elgesys kelia nemažai iššūkių tiek aplinkiniams, tiek pačiam vaikui. Agresyvaus elgesio priežastys gali būti įvairios ir kompleksiškos. Įprastai, tai gali būti temperamento, auklėjimo stiliaus, stresorių ir prieraišumo pasekmė. Agresyvus elgesys ir kiti šalia esantys sunkumai gali apsunkinti vaikų dalyvavimą mokyklos, būrelio ar kitose veiklose, daryti įtaką jų santykiams su aplinkiniais.

Individualūs vaiko ypatumai

Kai kurie vaikai gali būti labiau linkę į agresiją dėl savo temperamento, asmenybės savybių ar psichikos sveikatos problemų. Pavyzdžiui, vaikai, turintys emocijų ir elgesio, aktyvumo ir dėmesio sutrikimų, gali dažniau demonstruoti agresyvų elgesį. Taip pat, vaikai, kurie jaučiasi nesaugūs, nepilnaverčiai arba patiria sunkumų bendraujant su kitais, gali griebtis agresijos kaip būdo apginti save arba atkreipti dėmesį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad agresyviai besielgiantiems vaikams sunkiau įžvelgti agresyvaus veiksmo priežastį bei tikslą, atpažinti savo ir kitų jausmus.

Vaikystėje pasireiškianti agresija dar anaiptol nereiškia, kad vaikui lemta tapti nusikaltėliu. Jei mažametis linkęs skriausti bendraamžius, jo elgesį veikiausiai stimuliuoja pyktis arba su asmenine erdve susiję dalykai. Gali būti, kad vaikas dėl kažko supykęs. Nesvarbu, ar iš jo atėmė žaisliuką, ar patempė už plaukų, jis sureaguoja, tačiau tiesiog nežino jokio nuosaikaus būdo, kaip išreikšti sukilusius jausmus, todėl nueina primityviausiu keliu - ima talžyti žaidimų draugą.

Nutinka ir taip, kad polinkis į agresiją randasi iš vaiko noro paeksperimentuoti. Tarkim, vaikas gali galvoti: „Įdomu, kas nutiks, jeigu pastumsiu Tomą?“ arba „Gal imsiu ir įkąsiu Ingai į ranką?“ Dar gali būti, kad vaikas yra matęs agresyviai besielgiantį vyresnį brolį arba seserį ir tiesiog mėgdžioja jo elgesį - juk, šiaip ar taip, vaikai mokosi imituodami.

Šeimos aplinka

Šeimos aplinka turi didelę įtaką vaiko elgesiui. Vaikai, augantys šeimose, kuriose vyrauja smurtas, konfliktas, nepriežiūra arba atstūmimas, gali išmokti agresyvaus elgesio kaip būdo spręsti problemas arba išreikšti savo jausmus. Taip pat, vaikai, kurių poreikiai nebuvo patenkinti ankstyvame amžiuje arba kurie nuolat susiduria su menkinimu ir žeminimu žodžiu, gali tapti agresyvūs. Fizinis smurtas prieš vaiką taip pat turi neigiamos įtakos. Vaikai, kurie buvo skriaudžiami tėvų, patys dažniau yra agresyvūs.

Tėvai, turintys šiltą emocinį ryšį su vaikais, kalbasi apie jų gyvenimą ir sunkumus, gali lengviau pastebėti pirmuosius sutrikimo simptomus ir laiku kreiptis pagalbos. Vaikai gali imituoti agresyvų elgesį, kurį jie mato aplinkoje. Todėl svarbu, kad tėvai būtų pavyzdys vaikams ir vengtų agresyvaus elgesio. Tėvų auklėjimo nenuoseklumas, nepakankama priežiūra, nuoseklios disciplinos stoka taip pat gali būti priežastis. Vaikai tarsi nepatiria neigiamų pasekmių dėl netinkamo elgesio, taigi jis pastiprinamas.

Baimės jausmas ir nepasitikėjimas aplinka, kuri vaikui atrodo grėsminga, todėl tėvai gali pastebėti, kad nepažįstamoje aplinkoje vaikas netikėtai gali suduoti kitam bendraamžiui, nors niekada iki tol namuose taip nedarydavo. Šis nesaugumo jausmas dažnai būna perimtas iš tėvų, kurie aplinkinį pasaulį mato kaip nesaugų ir pavojingą („negalima pasitikėti kitais“, „visi žiūri tik savęs“, „neik, neimk, nelipk - susižeisi, skaudės, nukrisi“ ir t.t.). Vaikas mano, kad pasaulis yra nesaugus, tad reikia visada saugotis ir gintis, dar geriau - pulti pirmam.

Draudimai ir visi kiti nurodymai, kurie tuo metu kertasi su vaiko norais ir interesais. Žinoma, kad tėvai negali leisti vaikui visko, ko jis panorės, ir turėtų būti tam tikros ribos. Tačiau gerai, jei vaikui būtų paaiškinama, kodėl negalima, o apie bausmes būtų perspėjama prieš atsirandant neigiamam elgesiui, t.y. kad vaikas mokytųsi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.

Noras įgyti didesnį savarankiškumą ir nepriklausomybę. Vaikas gimsta visiškai priklausomu nuo tėvų ir laikui bėgant stengiasi tapti savarankišku ir nepriklausomu. Dažnai šis procesas yra gana skausmingas abiems pusėms, ypač psichologiškai jautriaisiais periodais: kai vaikui sueina 3 metukai, pirmaisiais pradinės mokyklos lankymo metais ir paauglystės metu. Agresijos formavimuisi turi reikšmės ir tarpkultūriniai auklėjimo ypatumai.

Mokyklos atmosfera

Mokyklos atmosfera taip pat gali turėti įtakos vaikų agresijai. Mokyklose, kuriose vyrauja patyčios, diskriminacija, nesąžiningumas arba nepakankamas dėmesys mokinių poreikiams, gali susidaryti palanki terpė agresyviam elgesiui. Taip pat, mokyklose, kuriose mokytojai jaučiasi nepalaikomi, perkrauti darbu arba nekompetentingi spręsti elgesio problemas, gali būti sunku užtikrinti saugią ir pagarbią aplinką.

Svarbu, kad mokykla būtų vieta, kurioje kiekvienas vaikas jaustųsi saugus, gerbiamas ir vertinamas. Mokytojai turėtų būti apmokyti atpažinti ir spręsti agresyvaus elgesio problemas, o mokiniai turėtų būti skatinami bendrauti pagarbiai ir atsakingai.

Visuomenės įtaka

Visuomenė taip pat daro įtaką vaikų agresijai. Mūsų visuomenėje toleruojama agresija, vaikai dažnai ją patiria tiek iš suaugusiųjų, tiek iš kitų vaikų, todėl ir patys mokosi elgtis agresyviai. Svarbu, kad visuomenė skatintų pagarbius ir taikius santykius, o žiniasklaida atsakingai rinktųsi turinį.

Moksliniais tyrimais nustatyta, kad kompiuteriniai žaidimai, televizijos laidos daro didelį poveikį agresyviam vaikų elgesiui. Taigi vaikai kasdien stebi prievartos, agresijos, smurto scenas iš televizorių ekranų ir kompiuterių monitorių. Pasaulis ekrane būna baugus, vaizduoja grėsmingas situacijas nepriklausomai nuo to, ar tai televizijos naujienų programa, kurioje rodomi sensacingi dienos įvykiai, ar meninis filmas.

Vaikų ir paauglių psichologė M. Molicka teigia, kad pasyvumas, įgytas sėdint priešais televizoriaus ekraną, atbukina emocinį jautrumą kitų skausmui, kančiai ar pažeminimui. Stebėdamas agresyvų herojų elgesį, mažasis žiūrovas jo mokosi. Išgąsdintas vaikas gali reaguoti agresijos protrūkiais, nes toks elgesys laikinai sumažina nerimą. Ne veltui sakoma, kad baimė ir agresija - dvi to paties medalio pusės.

Vaiko agresyvumas gali padidėti ir dėl pernelyg didelio informacijos srauto. Siekiant apsaugoti ikimokyklinio amžiaus vaiką nuo tokio pervargimo, reikia leisti jam žiūrėti televizorių tik maždaug 20 minučių per dieną. Vyresnis vaikas gali žiūrėti ilgiau, bet irgi tik tai, kas iš tikrųjų jam svarbu ir reikalinga. Užuot nuolatos spoksojęs į ekraną, mažylis galėtų pažaisti, pabėgioti gryname ore ar papramogauti su tėveliais. Tokia veikla padėtų jam atsipalaiduoti ir tuo pačiu sumažintų agresyvumą.

Kaip padėti vaikui atsikratyti polinkio į agresiją

Kaip gi išmokyti agresyviai besielgiantį vaiką ramiai reaguoti į nuviliančias, erzinančias situacijas? Pirmiausia, pademonstruojant tinkamą pavyzdį, t. y. patiems ramiai ir pamatuotai reaguojant į įžūlų vaiko elgesį, sako vaikų raidos specialistė Karen DeBord iš Šiaurės Karolinos universiteto.

Reagavimas į agresyvų elgesį

• Reaguokite nedelsdami. Į agresyvų vaiko elgesį būtina sureaguoti tuojau pat. Jeigu nutarsite palaukti, vaikas gali suvis pamiršti, ką buvo iškrėtęs. Pasistenkite, kad vaikui būtų nesunku įsisąmoninti taisykles, kurias jam pateikiate, ir kad jis suprastų, kodėl privalo tų taisyklių laikytis. Pavyzdžiui, galite sakyti, kad žmonių mušti negalima, nes jiems skauda.
• Nenusileiskite vaiko valiai. Neleiskite vaikui agresijos keliu pasiekti savo tikslą, pavyzdžiui, gauti norimą žaislą. Jei taip padarysite, vaikas supras, kad netinkamas elgesys gali padėti gauti tai, ko nori.
• Paguoskite auką. Visų pirma, būtinai paguoskite nuo agresijos nukentėjusį vaiką, nurodo psichologė Eileen Kennedy-Moore. Taip pasielgdami pademonstruosite, kad agresija nėra tinkamas būdas atkreipti į save dėmesį.
• Pripažinkite agresoriaus jausmus. Pasak E. Kennedy-Moore, pripažindami, kad suprantate, kokių jausmų vedinas vaikas pasielgė agresyviai, galite padėti jam nusiraminti. Galite paprasčiausiai pasakyti, kad žinote, kaip nesunku susinervinti, kai kas nors atima žaislą.
• Pasiūlykite alternatyvinių sprendimų. Vystantis vaiko verbaliniams ir mąstymo gebėjimams, pasiūlykite efektyvesnių nei agresija būdų, kaip dorotis su neigiamomis emocijomis, sako E. Kennedy-Moore. Pavyzdžiui, jei kilus kivirčui dėl žaislo vaikas sudavė draugui, galite paklausti, kaip, jo manymu, tas draugas dabar jaučiasi, o tada pasiteirauti, argi nėra kitokio būdo gauti norimą žaislą. Jei pasistengsite įtraukti vaiką į alternatyvaus sprendimo paieškas, labai tikėtina, kad kitą kartą jis tą sprendimą įgyvendins.
• Pastebėkite gerą elgesį. Šiukštu nepamirškite pagirti vaiko už gerą elgesį bendraujant su kitais vaikais, sako K. DeBord. Tarkim, pastebėję, kaip puikiai vaikas sutaria su draugu, galite pasakyti: „Šiandien taip gražiai žaidėte. Esu nepaprastai laiminga (-as), kai matau, kaip noriai daliniesi žaislais.“
• Stebėkite bendravimą su draugais. Išryškėjus vaiko polinkiui į agresiją, privalote stebėti, kaip jis bendrauja su bendraamžiais, be to, tuojau pat įsikišti, jei randasi ženklų, bylojančių apie artėjantį agresyvaus elgesio epizodą. Griežtai sudrausminkite vaiką ir nusiųskite porai minučių pabūti vieną į tokią vietą, kurioje jis galės nusiraminti (namuose tikrai gali būti specialiai vaiko nusiraminimui skirta vieta, o jeigu esate ne namie, galite improvizuoti).
• Nereaguokite agresyviai. Taisyklė „Agresija už agresiją“ baudžiant įžūlų vaiką tikrai nepasiteisina, todėl jokiu būdu nesielkite agresyviai. Vaikui trenkti arba įkąsti, kad žinotų, ką tai reiškia, tikrai negalima. Taip tik pasiūsite labai aiškią žinutę, kad galima mušti tik mažesnius ir silpnesnius už save.

Kiti patarimai tėvams

• Padidinkite vaiko savarankiškumą. Pagalvokite, kaip galite padidinti vaiko savarankiškumą. Galbūt nebereikia tikrinti vaiko kuprinės, kad įsitikinti, ar viską susidėjo? Galbūt jau vaikas pats gali spręsti, kokį megztinį vilktis į mokyklą? Arba nuspręsti, kaip norėtų praleisti laisvą laiką? Jei tėvai patiki vaikui pinigus, vadinasi, turi pasitikėti ir vaiko sprendimu, kaip juos išleisti. Draudimai ir barimai retai kada padeda, tačiau geranoriški pokalbiai ir patarimai būna vertingi.
• Sukurkite saugią aplinką namuose. Gerai, kai vaikas turi savo kambarį ar kambario dalį, kuri yra tik jo ir be vaiko leidimo niekam nevalia ten lįsti. Tuomet vaikas būna atsakingas už tvarką savo „kampelyje“ ir tuo pačiu turi laisvę susidėlioti daiktus pagal save. Negalima raustis vaiko daiktuose, skaityti jo laiškus ar dienoraštį, klausyti telefoninių pokalbių ar kaip nors kitaip pernelyg „smalsauti“. Turi išlikti besąlygiška meilė. Neturėtų būti manipuliuojama pasakymais: „Jei nedarysi kaip sakau, nemylėsiu tavęs…“ Kritikuoti galima tik elgesį, bet ne vaiko asmenybę!
• Būkite pozityvesni. Stenkitės ir patys būti pozityvesniais. Nepykite ant kitų žmonių, jei jie elgiasi ne taip, kaip Jums norėtųsi, bet stenkitės suprasti jų tokio elgesio priežastis. Analizuokite tokias situacijas garsiai. Pavyzdžiui: „Šiandien kolega mane darbe apšaukė. Buvo nemalonu klausytis. Iš pradžių supykau. Po to pagalvojau, kažin kodėl jis taip elgėsi? Gal namuose susipyko su žmona? Gal jam šiaip kas nepasisekė? Negalima vaiko įžeidinėti ir kitaip menkinti jo nuomonę. Jeigu vaikas prašo dėmesio, o jūs tuo metu esate užsiėmę, nereikia ant jo dėl to pykti. Tuo labiau, kad iš tiesų juk pykstate ant savęs, jog esate apsikrovę darbais, o ne ant vaiko, kad jis nori jūsų meilės… Būtina jam paaiškinti, kodėl dabar negalite skirti laiko ir pasakyti, kada atsilaisvinsite.
• Kontroliuokite savo agresiją. Kritiškai pažvelkite į save ir kitus šeimos narius - ar visi kontroliuoja savo agresiją? Juk vaikai gerai moka kopijuoti mūsų pačių elgesį. Jei mes vaikui trenkiam per ranką, kai jis riebaluotom rankom siekia knygutės, nereikėtų stebėtis, jei jis trenkia kitam žmogui, vos šis ketina padaryti tai, kas vaikui nepatinka. Jei namuose yra baudžiama fizinėmis bausmėmis, vaikas išmoksta fiziniu smurtu spręsti problemas. Taigi, visų pirma, namuose turi būti taisyklė „nesuduoti kitam“ ir jos turėtų laikytis visi šeimos nariai visais atejais be išimties.
• Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus. Mokykite vaiką įvardinti savo jausmus, paklausdami, ar jis pyksta, nerimauja ir pan. Tegul vaikas mokosi atpažinti savo jausmus ir apie juos pasakyti. Iškart po įtemptų situacijų pasiūlykite kartu papiešti, palipdyti ar užsiimti kita menine/sportine veikla, kuri leistų vaikui išlieti savo jausmus. Jeigu supykęs vaikas nori pabūti vienas, nesibraukite į jo kambarį, palaukite, kol jis nusiramins ir pats norės kalbėtis.
• Būkite ramūs ir supratingi. Jeigu vaikas pyksta, šaukia ar net Jums suduoda - jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu, nes parodysite, kad elgiatės lygiai taip pat kaip jis! Verčiau ramiai išklausykite, apkabinkite ar priglauskite ir išreikškite supratimą dėl jo jausmų tokioje situacijoje. Vaikas pamažu nusiramins ir tada bus tinkamas laikas pasikalbėti apie tai, kaip kitaip jis galėjo „paprašyti šokolado“, „susitarti dėl ėjimo į lauką ar žaidimo kompiuteriu. Toks tėvų elgesys parodys vaikui, kad jo agresija neišveda tėvų iš kantrybės, kad tokiu būdu jis nesukelia tėvams stiprių neigiamų emocijų (ką vaikai dažnai laiko meilės požymiu, todėl ir provokuoja tėvus, kurių dėmesio jiems trūksta).
• Gailėkite nuskriausto vaiko. Jei vaikas suduotų kitam vaikui, nepulkite jo barti, o prieikite prie nuskriausto vaiko ir pagailėkite jo. Tokiu būdu Jūsų vaikas supras, kad būdamas „agresoriumi“ jis iš Jūsų dėmesio negaus. Situacijose, kai vaikui pavyksta susivaldyti, būtinai tai pastebėkite ir pagirkite jį.
• Venkite situacijų, kurios didina agresiją. Jei yra vėlus metas ir vaikas pavargęs, reikia pasiūlyti ramesnių veiklų. Kalbinti miegoti reikia dar iki tol, kol vaikas pervargs. Neigiamas situacijas aptarinėkite be „liudininkų“ (kitų vaikų, mokytojų, giminaičių ir pan.). Pagalvokite apie užimtumą - galbūt reikėtų leisti vaiką į būr...

Mokyti vaiką tinkamai reikšti stiprias emocijas (pvz. pyktį). Dažnai agresyviai besielgiantys vaikai neturi arba turi menkus įgūdžius išreiškiant stiprias emocijas (pvz.: supykę mušasi, mėto daiktus). Svarbu mokyti vaikus išreikšti sudėtingas emocijas priimtinu būdu. Slopinant emocijas, jos kaupiasi, virsta apmaudu ir įtampa, o galų gale gali būti pykčio priepuolių ar somatinių ligų priežastis. Spontaniškai reiškiamos emocijos gali žeisti kitus (pvz.: supykus aprėkiu kitą). Emocijų tinkama raiška prasideda juo jų pažinimo (iš kur kyla, kokia tai emocija, ką norisi daryti, kai taip jaučiuosi) ir priėmimo, kad taip galiu jaustis. Jei itin stipri emocija, svarbu išmokti nusiraminti (pvz.: giliai kvėpuoti, maigyti minkštą kamuoliuką), kad galėtume mąstyti ir ieškoti tai situacijai tinkamiausio sprendimo. Kai randame tinkamiausią sprendimą - veikti.

Pagirti ir įvertinti vaiko pastangas. Agresyviai besielgiantys vaikai, neretai jaučiasi savimi nepasitikintys, jie susilaukia nemažai kritikos, pastabų, neigiamų atsiliepimų apie save. Dažnai neigiamas aplinkinių požiūris į juos, dažni priekaištai skatina jų priešiškumą ir mažina motyvaciją elgtis tinkamai. Vaikas pajėgus keisti elgesį, kai jis jaučiasi pasitikintis savimi, motyvuotas, kai girdi, kad kiti tiki juo. Todėl svarbu pastebėti, kai jam pavyksta tinkamai elgtis ir pagirti.

Susikurti aiškią taisyklę apie agresyvų elgesį. Svarbu reaguoti į smurtinį elgesį ir jį stabdyti. Kartais suaugusiesiems gali kilti impulsas atsakyti į vaiko agresyvų elgesį, pavyzdžiui jį aprėkiant, pastumiant, įžnybiant atgal, o kartais suaugusieji elgdamiesi taip pat, kaip jų vaikas, nori parodyti jam, kaip jaučiasi nuskriaustasis. Suaugęs turėtų būti tinkamo elgesio pavyzdys ir mokyti vaiką, kaip sudėtingose situacijose reikia nusiraminti ir reaguoti, o ne atsakyti tuo pačiu. Itin svarbus ramus ir draugiškas suaugusiojo reagavimas, kai vaikas elgiasi netinkamai.

Mokytis socialinių ir bendravimo įgūdžių. Vaikai, kurie elgiasi agresyviai neretai stokoja įvairių įgūdžių, kaip susidraugauti su bendraamžiais, bendrauti, dirbti grupėje, spręsti konfliktus. Neturėdami kitokių būdų, tik išmoktus - agresyvius, jie renkasi jiems žinomus, todėl svarbu, kad vaikas išmoktų naujų. Mokytis gali bendraudamas su bendraamžiais, kurie turi gerus socialinius įgūdžius, stebėdamas jam artimus suaugusiuosius.

Kalbėti su vaiku apie patiriamas emocijas. Pasiūlyti vaikui nupiešti savo pyktį. Kai vaikas elgiasi agresyviai, leisti jam išlieti pyktį, pavyzdžiui, įpūsti pyktį į dėžutę. Su vaikais galima žaidimo pagalba, suvaidinant situacijas, kur būtų naudojama agresija, analizuoti kaip galima pasielgti, kaip tinkamai išreikšti pyktį. Tam labiausiai tiktų, pavyzdžiui, pirštininės lėlytės.

tags: #agresyvus #elgesys #ikimokyklinio #amziaus

• Šeimos eilėraščiai
• Menininko Antano Mončio kelionė
• Gyvenimas ir kūryba Vincas Krėvė-Mickevičius
• Kada pradėti primaitinimą
• Nėštumo metu kaistantys padai: priežastys