Kalba yra vienas iš pagrindinių būdų, kuriuo žmonės išreiškia savo mintis ir bendrauja su kitais, tačiau ne visi turi privilegiją sklandžiai kalbėti. Vaikų kalbos sutrikimai yra įvairių rūšių ir jie gali kilti dėl įvairių priežasčių. Kalbos raidos sutrikimas įprastai pasireiškia ikimokykliniame amžiuje, tačiau tai yra ilgalaikis sutrikimas, kurio požymiai gali išlikti ir suaugus. Asmenims, turintiems kalbos raidos sutrikimą, sunku žodžiu reikšti mintis, suprasti ir vartoti sakytinę kalbą. Kalba savaime neišsivysto. Ją vaikas išmoksta bendraudamas su suaugusiais, pamėgdžiodamas juos ir jų padedamas. Vadinasi bendrauti su vaiku būtina nuo pat ankstyvosios vaikystės.

Kalbos sutrikimų, kaip ir priežasčių jiems atsirasti, yra daug. Garsų tarimo sutrikimus dažnai nulemia įvairūs kalbos padargų (liežuvio, lūpų, gomurio, žandikaulių) pakitimai. Kalbos, kaip sistemos, problemas gali sukelti motinos nėštumo patologija, mamos ar kūdikio persirgtos ligos, traumos, paveldimos ligos, kiti vaiko raidos sutrikimai, pavyzdžiui, vaiko kurtumas, cerebrinis paralyžius ir kt. Gaila, bet pastaruoju metu kalbos sutrikimų daugėja.

Jeigu vaikas gimsta dvikalbėje šeimoje, tai sėkmingai ir gana greitai išmoksta abi kalbas. Tiesa, iš pradžių būna šiek tiek painiavos žodyne - vienas žodis lietuviškas, kitas - ne. Vis dėlto ilgainiui atsirenka vienai kalbai būdingus žodžius. Bet dvikalbė aplinka yra palanki tik tada, kai vaiko raida nevėluoja. Antraip dvikalbystė dar labiau apsunkina kalbos raidą. Yra ir dar viena sąlyga: abu tėvai, kad ir kokia kalba bendrautų, privalo kalbėti tik taisyklingai, gražiai ir aiškiai, kad nepasirodytų, jog kalba yra tarsi vienos ir kitos kalbos žodžių „mišrainė”. Maždaug iki penkerių metų jau pradeda skirti abiejų tėvų kalbas ir su abiem gali pasikalbėti nepainiodamas žodžių.

Trumpas pasaitėlis lemia garsų tarimo sunkumus.

Vaikų kalbos sutrikimų tipai

Vaikų kalbos sutrikimai yra įvairių rūšių ir jie gali kilti dėl įvairių priežasčių. Kalbos išraiškos sutrikimas suaugusiems gali būti susijęs su įvairiomis priežastimis, tokiomis kaip smegenų pažeidimai (pvz., insultas ar smegenų pažeidimas), neurologinės ligos (pvz., Alzheimerio liga) ar kiti sveikatos sutrikimai.

Fonetinis sutrikimas

Fonetinis sutrikimas pasireiškia tada, kai vaikas sunkiai taria tam tikrus garsus arba juos keičia kitais. Pavyzdžiui, vietoje „s“ sako „š“, arba vietoje „r“ - „l“. Terapijos metu logopedas moko vaiką taisyklingai formuoti garsus, lavina artikuliacijos raumenis ir padeda suvokti garsų skirtumus.

Fonologinis sutrikimas

Fonologinis sutrikimas skiriasi nuo fonetinio tuo, kad čia vaikas garsus geba ištarti, bet neteisingai juos naudoja kalboje. Pavyzdžiui, vietoje „katė“ sako „tatė“ arba „kėdė“ - „tėdė“. Kalbos terapijos tikslas - padėti vaikui atpažinti, kur ir kodėl garsai painiojami, ir lavinti foneminį klausą.

Kalbos išraiškos sutrikimas

Kai vaikas puikiai supranta, ką jam sako kiti, bet pats negali tinkamai išreikšti savo minčių, tai gali būti kalbos išraiškos sutrikimas. Terapijos metu lavinamas žodynas, mokoma formuluoti mintis, pasakoti istorijas, aiškiai išreikšti jausmus.

Sutrikusi vaiko kalbos raida

Sutrikusi vaiko kalbos raida - tai plataus spektro kalbos sutrikimas, kai kalbos gebėjimai atsilieka nuo amžiaus normų. Vaikas gali vėluoti pradėti kalbėti, kalbėti labai paprastais sakiniais, turėti ribotą žodyną arba sunkiai suprasti, ką sako kiti.

Dislalija (šveplavimas)

Dislalija (šveplavimas) - garsų tarimo sutrikimas, nustatomas esant normaliai klausai ir nesutrikusiai periferinio kalbos aparto inervacijai.

Dizartrija

Dizartrijai būdingos pastovios balsių ir priebalsių tarimo klaidos (netikslus dvibalsių ir balsių tarimas, priebalsių iškraipymas, praleidimas, kietųjų priebalsių minkštinimas, skardžiųjų priebalsių duslus tarimas), netikslus priebalsių samplaikų tarimas, nuovargis kalbėjimo metu. Vaikams, kuriems nustatoma dizartrija, paprastai nustatomi ir bendrosios motorikos sutrikimai, pasireiškiantys galūnių pareze arba paralyžiumi, neretai kartu būna ir ataksija, pasireiškianti judesių netikslumu, neharmoningumu, nerangumu. Dizartrijos skiriamos į kelias grupes, priklausomai nuo kalbos sutrikimų raiškos.

Alalija

Alalija - visos kalbos sistemos neišsivystymas, esant normaliai klausai ir intelektui, dėl kalbos zonų pažeidimo galvos smegenų žievėje nėštumo, gimdymo metu arba ankstyvoje vaikystėje. Vaikams, kuriems nustatomas šis kalbos sutrikimas, stebima dėmesio garsiniams dirgikliams stoka, silpna girdimoji atmintis, nepastovus girdėjimo slenkstis, nepakankama klausos ir kitų pojūčių sąveika.

Artikuliacinė dispraksija

Artikuliacinė dispraksija - neurologinis kalbėjimo motorikos sutrikimas, apibūdinamas motorinio programavimo, tai yra kalbėjimo raumenų padėties atradimo, bei nuoseklių raumenų judesių, reikalingų kalbėjimo procesui, esant nepakitusiam raumenų tonusui, trūkumais.

Rinolalija

Rinolalija (organinis hipernosinumas, dar vadinamas kaip kalbėjimas pro nosį) - tai patologinis balso tembro ir garsų tarimo pasikeitimas, kurį nulemia anatominiai ir funkciniai periferinio kalbos aparto pažeidimai: gomurio nesuaugimai, viršutinės lūpos nesuaugimas, pakitimai nosyje ar nosiaryklėje, minkštojo gomurio funkcijos sutrikimas.

Kalbos neišsivystymas

Kalbos neišsivystymas (skiriami nežymus, vidutinis, žymus) - tai kalbos sutrikimas, apimantis visos kalbos sistemos grandžių neišlavėjimą: sutrikdytą garsų tarimą, foneminės klausos sutrikimą, žodyno skurdumą, gramatinės kalbos sandaros, rišliosios kalbos nepakankamą susiformavimą. Paprastai vaikams iki 4 - 5 m. kalbos neišsivystymas nustatomas retai.

Mikčiojimas

Mikčiojimas (sklandaus kalbėjimo sutrikimas) - kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, kada išsakant mintis atsiranda kalbos organų traukuliai, dėl to sutrinka bendravimas. Mikčiojimas konstatuojamas kaip neurozinis sutrikimas, ar kaip vieningos koordinacijos tarp balso, kvėpavimo ir artikuliacijos nebuvimas. Ši diskoordinacija sukelia trūkčiojimus kalbos aparate.

Disfonija

Disfonija - tai dalinis balso sutrikimas dėl anatominių ar funkcinių balso aparato pasikeitimų. Disfonija pasireiškia tonacijos grubumu, pridusimu, gergždimu, čaižumu. Dažnai esant tokiems pakitimams balsas yra žemas. Viena iš disfonijos formų yra fonastenija, kuriai būdingas tonacijos sutrikimas, atsiradęs dėl balso aparto nuvargimo.

Vaikų afazija

Vaikų afazija - tai susiformavusios kalbos išnykimas, kuris pasireiškia dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje.

Specifinė kalbos raida

Specifinė kalbos raida - šiuo terminu apibūdinama netipinė kalbos raida, kuri nustatoma vaikams, turintiems negalių: raidos (sutrikusio intelekto, įvairiapusių raidos sutrikimų), sensorinių (klausos, regos sutrikimų), fizinių funkcijų (judesio ir padėties sutrikimų) ir kitų sveikatos sutrikimų (lėtinių neurologinių sutrikimų), kurių kilmė gali būti biologinė.

Disgrafija

Disgrafija - specifinis rašymo sutrikimas. Disgrafija traktuojama kaip rašymo kodavimo operacijų: rišlaus teksto bei atskiro sakinio vidinio programavimo gramatinio apiforminimo, fonemų parinkimo, foneminės analizės trūkumai. Pagrindinis disgrafijos požymis - žodžių struktūros klaidos: praleidinėjamos, pakeičiamos kitomis ir sukeičiamos vietomis raidės, skiemenys, prirašomos nereikalingos raidės, sujungiami du žodžiai į vieną, žodžio dalys rašomos atskirai. Gali būti ir grafinių klaidų: panašių raidžių sukeitimų, raidžių elementų pakeitimų, raidžių iškreipimų. Dažnai vaikams, kuriems nustatoma disgrafija, ypač pradinėse klasėse, kyla sunkumų mokantis pažinti raides, jas įsiminti, jungti rašant į skiemenis, žodžius.

Disleksija

Disleksija - specifinis skaitymo sutrikimas, nustatomas vaikams, turintiems normalų intelektą, geras socialines, kultūrines sąlygas. Disleksija siejama su sunkumais, susijusiais su mokymusi skaityti sklandžiai ir su tiksliu suvokimu. Disleksijų simptomatika: sunkiai įsimenamos raidės, sukeitinėjamos jos pagal akustinį garsų ir grafinį raidžių panašumą, skaitymas paraidžiui, nemokėjimas sujungti raidžių į skiemenis, priebalsių jų samplaikose praleidimas, nereikalingų raidžių pridėjimas, sukeitimas jų vietomis, pakeitimas kitomis, skiemenų sukeitimas vietomis, blogas perskaitytų žodžių, sakinių, teksto suvokimas. Vėlesniuose skaitymo etapuose būdingi agramatizmai, sukeičiamos galūnės, blogai derinami žodžiai. Disleksijų ir disgrafijų yra daug rūšių.

Kalbos sutrikimų priežastys

Kalbos sutrikimų priežastys labai įvairios. Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl artikuliacinio aparato (liežuvio, lūpų, gomurio) sužeidimų, netaisyklingo sukandimo, nepakankamai tikslių liežuvio ir lūpų judesių ar nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus. Sudėtingesnės kalbos problemos, kai vėluoja žodyno, gramatinės kalbos sandaros ir kitų kalbos komponentų vystymasis, atsiranda dėl kalbinių sričių pažeidimų, komplikuoto nėštumo ar traumų gimdymo metu, netinkamos vaiko kalbinės aplinkos, jo psichinio ir motorinio vystymosi.

Šiek tiek lėčiau kalbėti išmoksta neišnešioti kūdikiai, dvynukai, vaikai, augantys dvikalbėse šeimose.

Kokius garsus tarti vaikams išmokti sunkiausia?

Mokant tarti garsus visada reikėtų atsižvelgti į vaiko amžių ir kalbos raidai būdingus dėsningumus. 3 m.-3 m. 6 mėn. vaikai aiškiai taria visus gimtosios kalbos balsius, priebalsius p, b, m, n, t, d, s, z, l, k, g, v. Iki 4,5-5,5 metų daugelis vaikų nemoka ištarti sunkesnių garsų š, ž, č, dž, r ir juos keičia paprastesniais (s, z, c, dz, l arba j). Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris lavėjant artikuliaciniam aparatui gali būti ,,išaugamas“ savaime. Vienas sunkiausių vaikams yra garso r tarimas. Kad būtų lengviau, vaikai jį keičia kitais garsais (paprastai j, l). Šio garso vaikas gali netarti dėl neišlavėjusio artikuliacijos aparato, dėl trumpo poliežuvinio pasaitėlio ar nepakankamo girdimojo suvokimo. Dėl netaisyklingo sukandimo, išlikusio čiulpimo reflekso ar kitų priežasčių kai kurie vaikai garsus s, z, š, ž taria iškišę liežuvio galą tarp priekinių dantų, išpučia orą pro liežuvio šonus. Tuomet garsai tampa duslesni, matyti netaisyklinga liežuvio padėtis. 5,5-6 metų vaikai turėtų išmokti tarti visus gimtosios kalbos garsus, pakartoti įvairaus sudėtingumo ir ilgumo žodžius.

Kodėl dalis vaikų mikčioja?

Mikčiojimą lemia daug psichologinių, socialinių ir fiziologinių veiksnių kartu. Dažniau mikčioja vaikai iš tų šeimų, kuriose jau yra mikčiojančių. Manoma, kad pagrindinė mikčiojimo priežastis yra vaiko polinkis (įgimtas ar paveldėtas) į mikčiojimą. Esant įgimtam polinkiui, tokie faktoriai kaip komplikuotas nėštumas ar gimdymas, sudėtingi tėvų tarpusavio santykiai nėštumo metu, netinkamas psichologinis klimatas šeimoje vaikui augant gali sukelti mikčiojimą. Paprastai vaikai pradeda mikčioti 2-5 metų, kai intensyviai vystosi frazinė kalba. Pastangos mokantis kalbėti gali sukelti trumpalaikius kartojimus, užsikirtimus ar garsų tęsimą, kurie gali reikšti tiek mikčiojimo pradžią, tiek ir normalius, fiziologinius nesklandumus. Rizikos faktoriai, nurodantys didesnę ilgalaikės problemos tikimybę, yra kiti mikčiojantys šeimos nariai, vėluojantis kalbos ar garsų tarimo vystymasis, kai mikčiojimas tęsiasi 18 mėn. ir ilgiau. Todėl labai svarbu į specialistą kreiptis laiku - vos pastebėjus, kad vaikui stringa kalba. Tuomet pagalba pati efektyviausia. Per metus ar ilgesnį laikotarpį sunkiai mikčiojančio vaiko užsikirtimų dažnumas ir trukmė laipsniškai mažėja.

Pagalba vaikams, turintiems kalbos sutrikimų

Kiekvienas vaikas yra unikalus, ir kalbos sutrikimai gali pasireikšti skirtingomis formomis ir sunkumo laipsniais. Kalbos sutrikimų gydymas ir įveika vaikams priklauso nuo sutrikimo rūšies ir sunkumo laipsnio. Dažnai efektyviausias būdas yra individualus logopedo ar kalbos terapeuto darbas. Šie specialistai dirba su vaikais, padėdami jiems tobulinti kalbos gebėjimus per įvairius pratimus ir žaidimus.

Vaiko kalbos įvertinimą atlieka aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintis specialistas - logopedas.

Ankstyvasis amžius ir jo svarba

Ankstyvajame amžiuje, t.y. nuo gimimo iki 2 metų, vertėtų atkreipti dėmesį į galimus ankstyvuosius sutrikimo raiškos požymius, tokius kaip ribotas poreikis bendrauti, sunkumai suprasti artimiausios aplinkos daiktų pavadinimus, menka tariamų garsų įvairovė, nepakankami judesių mėgdžiojimo gebėjimai, vėluojantis pirmųjų žodžių tarimas ir lėtesnė motorikos - sėdėjimo, ropojimo ir vaikščiojimo raida. Ikimokyklinio amžiaus vaikams (2-6 m.), turintiems kalbos raidos sutrikimą, būdingi kalbos supratimo sunkumai: nepakankami atidaus klausymosi ir dėmesio įgūdžiai, vaikams sunku suprasti žodines instrukcijas, todėl jie stengiasi suprasti žodinę kalbą, remdamiesi kalbančiojo gestais ar mimika, jiems būdingas kalbėjimas atsakant į klausimą jo pakartojimu. Taip pat stebimi kalbos išraiškos ypatumai: vaikams reiškiant mintis sunku parinkti tinkamą žodį, jiems sunku sudaryti sakinius, formuluoti mintis, reikšti idėjas ir pasakoti, taip pat jų kalboje gausu gramatinių klaidų, kalbėjimas gali būti neaiškus, sunkiau suprantamas aplinkiniams.

Dėl sudėtingėjančio, abstraktesnio kalbos turinio bei sakytinės ir rašomosios informacijos supratimo sunkumų vaikams kyla akademinių dalykų - skaitymo, rašymo, matematikos, užsienio kalbų mokymosi sunkumų. Vaikams būdingas žemas raštingumo lygmuo. Moksliniuose šaltiniuose nurodoma, jog asmenys, turintys kalbos neišsivystymą, 6 kartus dažniau patiria reikšmingų skaitymo ir rašymo mokymosi sunkumų bei 4 kartus dažniau matematikos mokymosi sunkumų. Taip pat net 12 kartų dažniau susiduria su visais šiais sunkumais kartu.

Kada kreiptis į logopedą?

Kreiptis į specialistą reikėtų, jei kūdikis pirmą gyvenimo pusmetį ir vėliau nepradeda skleisti jokių garsų, jei nereaguoja į garsus arba reaguoja tik į labai stiprų garsą.

Logopedo pagalba

Vaiko kalbos įvertinimą atlieka aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintis specialistas - logopedas. Kai vaikas pradeda kalbėti, jo balsas tampa tiltu į pasaulį - per žodžius jis dalijasi mintimis, emocijomis ir svajonėmis. Kalbos terapija padeda vaikams aiškiau išreikšti save, įgyti pasitikėjimo ir lengviau bendrauti su aplinkiniais. Ne visų vaikų kalbos raida vyksta vienodu tempu. Kai kurie pradeda kalbėti anksčiau, kitiems prireikia daugiau laiko. Kuo anksčiau pradedama kalbos terapija, tuo geresni pasiekiami rezultatai.

Vaikų kalbos sutrikimai gali būti labai įvairūs - nuo garsų tarimo sunkumų iki sudėtingesnių kalbos struktūros problemų. Suprasti, su kokio tipo iššūkiais susiduria vaikas, yra pirmasis žingsnis siekiant tinkamos pagalbos.

Terapijos metu logopedas moko vaiką taisyklingai formuoti garsus, lavina artikuliacijos raumenis ir padeda suvokti garsų skirtumus. Kalbos terapijos tikslas - padėti vaikui atpažinti, kur ir kodėl garsai painiojami, ir lavinti foneminį klausą. Terapijos metu lavinamas žodynas, mokoma formuluoti mintis, pasakoti istorijas, aiškiai išreikšti jausmus.

Kai kuriais atvejais specialistas gali rekomenduoti atlikti DISC testą, siekiant geriau įvertinti vaiko sensorinius ir komunikacinius gebėjimus bei parinkti tinkamiausią terapijos metodiką. Tokiu atveju kalbos terapija apima kompleksinį požiūrį - lavinami klausos, artikuliacijos, suvokimo ir išraiškos įgūdžiai. Kiekvienas sutrikimas reikalauja individualaus sprendimo, tačiau visų tikslas tas pats - padėti vaikui laisvai, aiškiai bendrauti su pasauliu. Siekiant šio tikslo, terapija dažnai atliekama su burnos masažu ir logoterapija, kurios sustiprina artikuliacijos raumenų darbą, gerina kalbos suvokimą bei sklandumą.

Kalbos terapija duoda ne tik kalbinius, bet ir emocinius rezultatus. Be to, kalbos terapija dažnai prisideda prie pažintinės raidos - padeda lengviau įsisavinti skaitymą, rašymą ir mokyklinę medžiagą.

Kalbos mokymasis - tai kelionė. Kartais joje prireikia gido, kuris padeda atrasti žodžių galią. Būtent tokį vaidmenį atlieka kalbos terapeutas, padedamas vaikui pasiekti savarankiško bendravimo džiaugsmą. Terapijos trukmė priklauso nuo individualios vaiko situacijos. Kai kuriems vaikams pakanka kelių mėnesių intensyvaus darbo, o kitiems reikia ilgesnio laikotarpio - pusmečio ar metų. Kalbos gebėjimų lavinimas - tai ne sprintas, o maratonas. Taip, kalbos terapija itin veiksminga, kai diagnozuojamas fonologinis sutrikimas arba fonetinis sutrikimas. Dažniausiai vaikai, lankantys kalbos terapiją, po kelių mėnesių pastebi ryškų kalbos aiškumo pagerėjimą ir žymiai sumažėjusį klaidų skaičių.

Pagalba klasėje ir namuose

Ankstesniame amžiuje, t.y. nuo gimimo iki 2 metų, vertėtų atkreipti dėmesį į galimus ankstyvuosius sutrikimo raiškos požymius, tokius kaip ribotas poreikis bendrauti, sunkumai suprasti artimiausios aplinkos daiktų pavadinimus, menka tariamų garsų įvairovė, nepakankami judesių mėgdžiojimo gebėjimai, vėluojantis pirmųjų žodžių tarimas ir lėtesnė motorikos - sėdėjimo, ropojimo ir vaikščiojimo raida. Ikimokyklinio amžiaus vaikams (2-6 m.), turintiems kalbos raidos sutrikimą, būdingi kalbos supratimo sunkumai: nepakankami atidaus klausymosi ir dėmesio įgūdžiai, vaikams sunku suprasti žodines instrukcijas, todėl jie stengiasi suprasti žodinę kalbą, remdamiesi kalbančiojo gestais ar mimika, jiems būdingas kalbėjimas atsakant į klausimą jo pakartojimu. Taip pat stebimi kalbos išraiškos ypatumai: vaikams reiškiant mintis sunku parinkti tinkamą žodį, jiems sunku sudaryti sakinius, formuluoti mintis, reikšti idėjas ir pasakoti, taip pat jų kalboje gausu gramatinių klaidų, kalbėjimas gali būti neaiškus, sunkiau suprantamas aplinkiniams.

Kaip tai padaryti? Visų pirma, sumažinkime ar apribokime foninį triukšmą, pavyzdžiui, uždarykime duris ir langus, skatinkime vienu metu klasėje ar grupėje kalbėti tik vienam asmeniui. Siekiant, jog vaikui būtų lengviau sukaupti ir išlaikyti klausos dėmesį bei apdoroti kalbą, parinkime jam tinkamą sėdėjimo vietą klasėje ar grupėje, t. y. arčiau mokytojo, atokiau nuo triukšmingos aplinkos, kartu su jį palaikančiu bendraamžiu, su kuriuo, esant poreikiui, galėtų kartu atlikti užduotį, paprašyti pagalbos, paklausti. Taip pat patariama taikyti vizualų tvarkaraštį, dienos ar pamokos veiklų sąrašą, kurį reiktų reguliariai atnaujinti, pašalinant arba išbraukiant atliktas užduotis. Svarbu vartoti paprastus žodžius ir trumpus sakinius, kalbėti lėtai, vengti paslėptų reikšmių, abstrakčių žodžių, pernelyg ilgo kalbėjimo, tarp pagrindinių dalykų ir idėjų paaiškinimo daryti pertraukas: „Pateikę reikiamą informaciją, ją apibendrinkime. Atsižvelgiant į vaiko amžių, kalbos sutrikimo pobūdį, sudėtingumą, gretutinius mokymosi sutrikimus ir kt. ypatumus, gali būti taikomos kompensacinės strategijos, tikslingai pritaikomos kiekvienu individualiu asmens atveju. Jos gali apimti užduočių diferencijavimą, vertinimo pritaikymą, mokymąsi mokytis, organizuoti ir planuoti, mokymosi motyvacijos palaikymą, socialinės sąveikos skatinimą ir pan.“

Specialistė pataria sumažinti testų, atsiskaitymų, klasės ir namų darbų užduočių apimtį, klausimų skaičių arba skirti papildomo laiko joms atlikti. „Leiskime atlikti alternatyvias atsiskaitymo užduotis, pavyzdžiui, vietoje atsakinėjimo žodžiu vaikas gali atlikti testą. Jeigu yra poreikis, sudarykime sąlygas testus, atsiskaitymus atlikti individualiai, su logopedu ar specialiuoju pedagogu. Kalbos mokymosi sunkumai (sąvokų stoka, vyraujantys negebėjimas sklandžiai formuluoti ir reikšti mintis, pasakoti ir pan.) neturėtų daryti įtakos įvertinimui. Kai vaikas suklysta kalbėdamas, atsakykime į tai pakartodami pasakytą žodį ar sakinį teisingai, bet tuo pačiu ir pozityviai. Pavyzdžiui, jeigu vaikas pasakė „Aš vakar einu į parduotuvę“, galime atsakyti „Puiku, tu vakar ėjai į parduotuvę. Ką nusipirkai?“. Taip pat galime papildyti, išplėsti vaiko klaidingai pasakytą sakinį, pridėdami vieną ar du papildomus žodžius. Tai padeda vaikams mokytis naujų žodžių ir kalbėti ilgesniais sakiniais.“

Ruošiantis atsiskaitymams, pasiekimų patikrinimams, svarbu mokyti vaikus nusistatyti prioritetus, lavinti laiko planavimo ir valdymo įgūdžius, mokyti pasitikrinti savo rašto darbą, pastebėti ir išsitaisyti klaidas: „Pateikime vaizdinius pavyzdžius, mokykime užsirašyti, pasibraukti ar kitaip pasižymėti esminę informaciją - taisykles, įvykių datas, sąvokas, jų paaiškinimus. Sudarykime sąlygas kurti palaikančius ir pasitikėjimu pagrįstus santykius su bendraamžiais ir suaugusiaisiais. Pabrėžkime vaiko stiprybes ir daromą individualią pažangą bei neakcentuokime nesėkmių.“