Agnė Narušytė - viena ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos dailės istorikų ir kritikų, kurios darbai apima ne tik fotografijos istoriją ir teoriją, bet ir platesnes kultūros bei meno problemas. Jos, kaip menotyrininkės, kelias prasidėjo svarbiu Lietuvos istorijos laikotarpiu - Atgimimo metais, ir jos akademinė bei profesinė veikla neatsiejama nuo giluminio meno ir visuomenės procesų supratimo.
Narušytė Agnė gimė 1970 m. birželio 26 d. Vilniuje. Nuo jaunumės ji demonstravo ryškų polinkį į meninę veiklą, nors jos giminėje dominavo muzikos tradicijos. Būdama septynerių metų, ji kartu su šeima persikėlė į naujai statomas Viršuliškes, o jos kasdienybė, susijusi su kelionėmis į Čiurlionio meno mokyklą, išugdė gebėjimą prisitaikyti ir atrasti grožį net ir monotoniškoje aplinkoje. Ši patirtis vėliau inspiravo jos mokslinius tyrimus apie nuobodulio estetiką.
Mokslinę karjerą Agnė Narušytė pradėjo nuo bakalauro studijų Vytauto Didžiojo universitete, kur įgijo menotyros bakalauro laipsnį. Vėliau ji tęsė studijas Centriniame Europos universitete Prahoje, kur įsisavino dailės ir architektūros istorijos bei filosofijos subtilybes. 1995-1996 m. Newcastle’o universitete ji gilinosi į kino teoriją, o 2005 m. Vilniaus dailės akademijoje apgynė daktaro disertaciją tema „Nuobodulio estetika XX a. devintojo dešimtmečio Lietuvos fotografijoje“. Jos akademinė biografija liudija apie nuolatinį siekį plėsti žinias ir gilintis į įvairias meno sritis.
Nuo 1997 m. Agnė Narušytė aktyviai dalyvauja akademinėje bendruomenėje, dėstydama Vilniaus dailės akademijoje, kur nuo 2009 m. iki 2014 m. vadovavo Dailės istorijos ir teorijos katedrai. Ji yra profesorė, kurios paskaitos ir tyrimai inspiruoja studentus ir kolegas.
Profesinė Veikla ir Tyrimų Sritys
Agnės Narušytės profesinė karjera apima įvairias sritis: nuo muziejininkystės iki žurnalistikos ir kultūros politikos analizės. 1997-2006 m. ji dirbo Lietuvos dailės muziejuje, tyrinėjo muziejaus fotografijos rinkinį ir kuravo parodas. Nuo 1998 m. ji bendradarbiavo su savaitraščiu „7 meno dienos“, kur dirbo redaktore, o 2000-2001 m. - Lietuvos televizijoje, prisidėdama prie kultūrinės laidos „Kultūros spąstai“ kūrimo.
Jos mokslinių interesų laukas yra itin platus ir apima:
- Fotografijos istoriją ir teoriją.
- Politinio protesto, lyčių, atminties, laiko patirties ir ekologinės minties problematiką fotografijoje ir šiuolaikiniame mene.
Šiomis temomis ji publikuoja straipsnius Lietuvos ir užsienio akademinėje spaudoje, monografijose ir esė. Jos darbai analizuoja istorinės vaizduotės, karo traumų reprezentacijų, lyčių santykių ir ekologinių problemų aspektus XX-XXI a. fotografijoje ir mene.
Pagrindinės Publikacijos ir Kūrybinis Palikimas
Agnė Narušytė yra autorė ir bendraautorė daugelio svarbių leidinių, kurie praturtino Lietuvos meno istorijos ir kritikos lauką:
- Monografijos:
- „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (2008, anglų kalba „The Aesthetics of Boredom: Lithuanian Photography 1980-1990“, 2010).
- „Camera obscura: Lietuvos fotografijos istorija: 1839-1945“ (su M. Matulyte, 2016).
- „Chronometrai: Įsivaizduoti laiką, arba Chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ (2021).
- Knygos:
- „Lietuvos fotografija: 1990-2010“ (2011).
- „Post Ars partitūra“ (su kitais, 2017).
- Parengti leidiniai ir sudaryti albumai:
- „Fotografijos, istorijos, žemėlapiai“ (su V. Michelkevičiumi, L. Michelkeviče, 2007).
- Algimantas Aleksandravičius: Lietuvos dailininkų portretai (2000).
- Romualdas Rakauskas: Fotografijos (2009).
- Gintautas Trimakas (2016).
- Savanoriai: fotografinė atmintis (2017).
- Post Ars partitūra (2017).
- Remigijus Pačėsa: Shtai (2018).
- Dainius Liškevičius: Labyrinthus (2018).
- Foto Vėros Šleivytės (2020).
- „Lietuvos menininkės: Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (2022).
Be to, Agnė Narušytė yra tęstinio leidinio „Lietuvos fotografija: vakar ir šiandien“ (2000-01) viena autorių.
Parodų Kuratorė ir Visuomenininkė
Nuo 2002 m. Agnė Narušytė aktyviai kuruoja fotografijos ir šiuolaikinio meno parodas, tarp jų:
- Lietuvos fotografijos dešimtmečiai 1945-1990 (2002).
- Saviobjektai (2006).
- Kitur / Elsewhere (2008).
- (Re)kolekcija (2009).
- Nuobodulys (2010).
- Post Ars. Partitūra (2016).
- Chronometrai (2019).
- Remigijaus Pačėsos individuali paroda Geltona gulbė neatplauks (2017).
- Saldus ateities prakaitas (2019).
- Naujas žvilgsnis į XX a. II pusės - XXI a. Lietuvos dailę (2019).
- Aurelijos Maknytės Gamtos kabinetai (2020).
2017-2021 m. ji buvo Lietuvos kultūros tarybos narė, aktyviai dalyvaudama kultūros politikos formavime.
Asmeninis Požiūris į Kultūrą ir Meną
Agnė Narušytė ne kartą yra išreiškusi susirūpinimą dėl šiuolaikinės kultūros finansavimo ir nepriklausomos meno kritikos padėties. Ji kritiškai vertina neoliberalizmo principų taikymą kultūros srityje, teigdama, kad tai sukuria nesąlygas nei kūrėjams, nei nepriklausomai kritikai. Ji pabrėžia kultūrinės spaudos svarbą, kaip platformos, kurioje gali būti svarstomos aktualios filosofinės, menotyros ir politinės problemos.
Ji taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad menininkas, norintis kurti tarptautiniame kontekste aktualų šiuolaikinį meną, dažnai negali išgyventi iš savo kūrybos Lietuvoje, nes nėra pakankamai išvystyta meno rinka ir paramos sistema. Tai verčia menininkus kurti laisvalaikiu ir dažnai orientuotis į anglakalbius pavadinimus, siekiant platesnio pasaulio dėmesio.
Agnė Narušytė, būdama „lūžio kartos“ atstove, išgyveno svarbius Lietuvos istorijos pokyčius ir aktyviai dalyvavo kuriant naująją Lietuvos kultūros erdvę. Jos darbai ir aktyvi visuomeninė veikla prisideda prie gilesnio meno ir kultūros supratimo bei jos išsaugojimo ateities kartoms.
