Agne Mazuknaite gimimo metai - tai ne tik datos, bet ir pasakojimai, atspindintys sudėtingą praeitį ir asmeninius išgyvenimus. Šie metai, apipinti šeimos istorija ir kultūriniu kontekstu, atskleidžia gilesnes prasmes, susijusias su lietuvių kalba, tautine savimone ir asmenybės formavimusi.
Kūrybingas žmogus girdi iš giliai ir atsiliepia į tą balsą, kuris kitiems negirdimas. Tai perimta, atsišaukta į balsą, kitiems negirdimą. Iš praeities, bet pasikartojanti būsena - herojinė, pasionarinė. Tai herojinio epo atmintis ypatingose, iš ypatingumo ir kūrybingose sąmonėse. Kūrybingas tas, kas girdi iš giliai, girdi ir atsiliepia. Sužadinti savyje būseną ir į ją nugrimzti. Tada pasikliauti akimis, ranka, judesiu, kūnu. Tarsi - ne apie save. Profesorė beveik niekada nekalba apie save - vis apie kitus, apie kitus… Net ir šiame pokalbyje, paprašyta papasakoti apie savo gyvenimą.
Jeigu ištariami žodžiai „lietuvių literatūra“, akivaizdu, kad bus ištarta ir „Viktorija Daujotytė“. Jei ištariama „Viktorija Daujotytė“ - natūralu, kad tuoj pasigirs: „lietuvių literatūra“. Šiandien visiems tai taip savaime suprantama, kad, atrodo, kitaip būti nė negalėtų. Bet juk galėjo nutikti ir kitaip - galėjome turėti Viktoriją Daujotytę ūkininkę, „aptiekorienę“ ar, tarkim, vienuolę… Jau žinau, kad labai anksti pradėjote kalbėti, kad godžiai skaitėte gimtosios trobos sienas, išklijuotas laikraščiais, „kantičkas“, kad jau ankstyvojoje vaikystėje ištarėte žodžius, bylojančius apie įgimtą kalbos pojūtį ir gebėjimą gliaudyti prasmes: „Mamule, aš neplepu, o kalbu“, tačiau vis tiek turėjo būti kažkas konkretesnio, pašaukusio Jus lituanistikai ir lietuvių literatūrai. Taigi, kas? Jūsų mokyklos mokytojas? Ant krosnies ar mokyklos suole perskaitytas tekstas?
Pokalbyje turėtų būti bent kiek savityros. Ir bandymo apie save bent iš dalies kalbėti kaip apie kitą. Priartėti prie savęs kiek įmanoma, bet ir atsitraukti. Manojo laiko vaikai augo įstrigusio karo konvulsijose: ne vieno žuvęs, nesugrįžęs ar kažkur esantis tėvas, be laiko pasiligojusios, pasenusios motinos, pokaris, pirmieji kolchozai, grubi ideologinė sąmonės sovietizacija, ateizacija. Skaudžios vaikiškos traumos - kur ir kaip slėpti tą raudoną kaklaraištį, užrištą mokykloje, jei namuose negali jo parodyti, nei išsiskalbti, nei „išsiprosyti“, kaip reikalaujama. Sekmadienį motina vedasi į bažnyčią, pirmadienį mokytoja, sukdama akis į šoną, aiškina, kad Dievo nėra ir kad jis tik tamsių, neraštingų žmonių išsigalvojimas. Atsimenu savo svarstymą - bet juk ne, ir mama, ir tėvas moka ir rašyti, ir skaityti, ir seneliai moka.
Prosenelis Antanas Šliogeris, stiprios žemaičių giminės ainis, geras ūkininkas, sodininkas, augalininkas, spaudos draudimo metais buvo ir „daraktorius“, rašto mokė savo keturias dukteris, kartu ir kaimynų vaikus, daugiausia iš mažųjų dvarelių, iš tos atskirosios genties, kurią ir sudarė žemaičiai bajorai: man atrodė, kad Dionizą Pošką aš esu sutikusi, kad jo „darželis“ ir mano matytas, „taisytas“. Užvenčio „seną dvarą“, autentiškai pavaizduotą Šatrijos Raganos, atpažinau kaip vietą, kurioje kažkada, prieš šimtmečius, yra klajojusi ir mano siela.
Jei gyvenimas būtų ėjęs kitu keliu, man galėjo būti nulemtos ir knygų lentynos, ir seni paveikslai, ir šviesesnė aplinka. Bet ir vėl įskila - mano mama buvo priešiška bajorams, nors viena jos kilmės šaka (Stulginskių) taip pat buvo bajoriška, ji buvo visiškai persiėmusi Lietuvos respublikos ugdyta tautine, etnine dvasia: nenorėjo girdėti lenkų kalbos, kuria dar kalbėjo, giedojo, meldėsi bajorai Šliogeriai. Ne, tik lietuviškai, nes lenkai atėmė mūsų Vilnių; ji atsiminė knygelę, kurioje su mokytoja klijavo už centus perkamus ženkliukus „Vilniui vaduoti“. Prisiminė Pupų Dėdę - „Vilnius mūsų, o mes rusų“.
Dar iki pradėdama lankyti Siriškės pradinę, aš jau buvau „baigusi“ mamos pradžios mokyklą, ne, rašyti nesimokiau, tik „literatūros“ ir „istorijos“. Ir tik to, kas buvo lietuviška, „patriotiška“: didieji kunigaikščiai, ypač Vytautas, aišku, jo motina Birutė, Palangos Lurdas, kur ji esanti palaidota. Mamos literatūra - Jurgis Zauerveinas, Vincas Kudirka, Maironis. „Lietuviais esame mes gimę…“, ypač Mikalojaus Šeižio-Dagilėlio „Aš žinau, man sakė ne sykį mamaitė, kad čia mūsų žemė, kad aš lietuvaitė…“ Esu jau tai minėjusi, pakartoju; ką daryti, juk ir mažiausias, asmeniškiausias mitas laikosi pakartojimu. Mama turėjo ir nuosavos „literatūros“, persikurtos, prisitaikytos, pusbalsiu vis ką niūniuodavo, nors nebuvo balsinga. Tokia dainuojamoji, niūniuojamoji literatūra, pusiau tautosakinė, romansinė. Ir „kantičkinė“, bet labiau iš senosios Bronislovos Šliogerytės-Daujotienės, pagarsėjusios giedorkos. Vyskupo Motiejaus Valančiaus storą maldaknygę „Knyga Giesmių arba Kanticzkos“ paveldėjau iš tėvo sesers - tebeturiu, tebesaugau. Pasakų, vėlgi sumišusių su gyvenimo atsitikimais ir atitikimais, daugiausia girdėjau iš babūnėlės Paulinos Stulginskienės, jau iš mamos pusės.
Norėjau tikros savo gimimo dienos, nors spalis man gražus, ypač pradžia, atitinka mano melancholines būsenas. Gimiau 1944 metų gruodžio 23 dieną. Jau silpstančia ranka mama šią datą dar užrašė ant kalėdinio atviruko - tokie mano tikrieji metrikai. Kaimo vyrai sugaudyti į sovietinę armiją - ir mano tėvas, ir mamos sesers vyras. Mašina su „rekrūtais“ vertėsi slidžiame kelyje - žuvo kaimynų sūnus. Krikštijo Pavandenėje 1945 metų sausio 6 dieną, per Tris Karalius. Krikštijo senelis Jonas Daujotis ir mamos pusseserė Ona Mažuknaitė; gimimo data užrašyta 1945 metų sausio 2 diena; krikšto mamos vardas - ne Ona, o Juzefa. Juzefa, o ne Paulina, užrašyta ir mama. Kas bepasakys kodėl, gal kad visi buvo išsigandę, sutrikę. Klebonas numojęs ranka į pinigus, tabokos duok, jei turi, pasakęs seneliui. Krikštijo kunigas Juozapas Miklovas. Bažnytiniai metrikai tebebuvo svarbiausias dokumentas: „Viktorija Daujotaitė, Vaclovo, gimusi 1945.1.2 d., Užgirių kaime, krikštyta 1945.1.6 d. Pavandenės bažnyčioje, visomis sakramento apeigomis, teisėtoje moterystėje, krikštijo kun. Juozapas Miklovas.“ Juozapo, Juozapos vardas man kažkaip yra lemtingas.
Tą laiką nuo mano gimimo iki metrikų „išėmimo“ 1945-ųjų rudenį mama buvo viena, tėvas dar nebuvo iš karų ir nelaisvių grįžęs. Viena turėjo spręsti. Pėsčia ėjo į Varnius. Valdiškoje įstaigoje nerodė metrikų, gal nenorėjo, kad jos vardas būtų ne tas; koks dokumentas su netikru motinos vardu. „Gal baudos bijojau, kad vaikas neužregistruotas…“ - ir taip man yra sakiusi. Gal buvo ir kitų priežasčių.
Literatūros žodžio mano pirminėje aplinkoje tikrai nebuvo, nebuvau jo girdėjusi. Ilgai nežinojau ir to, kad yra rašytojai, poetai. Mokėjau pirmąjį „Tautos giesmės“ posmą, aišku, iš mamos, iki šiol atsimenu jos „paspaustą“ frazės dalį „…tu didvyrių žemė“, bet negreit sužinojau, kad tai - Kudirka. Negirdėjau net Maironio, ką bekalbėti apie Dagilėlį.
Buvo nemaža šeima, didelis stalas. Gyvenome arti mokyklos, į kurią iš gretimo kaimo (ir per pūgas, lietų) eidavo ir pusbroliai, pusseserės, užeidavo, nakvodavo, o vietos nebuvo daug. Apie savo kambarį ir baigdama vidurinę, rodos, nebuvau girdėjusi. Nebent kokios vienturtės - buvo tokia ypatinga mergina mano kaimynystėje; kaip parinkta, gražiu vardu ir pavarde - Aldona Norvilaitė, tokia šviesiaveidė, vienturtė, mylima, lepinama, mokėsi Šiaulių pedagoginiame universitete. Turėjo savo kambarį su langu į seną sodą, į liepų alėją, įsivedė kartą mane, dar mokinukę… Žinojau, kad Aldona bus mokytoja. Ir pati norėjau ja būti.
Laimė, kad turėjau gerų mokytojų. Žmogui per daug žmogaus. Tarp žmogaus ir žmogaus turi būti tarpas, tuštuma distancijai, atokumui. Pamatyti kitą iš toliau, kad galėtum pamatyti, o jau pamatytą prisitraukti. Dabar galvoju, kad tą žmogiškąjį namų tankumą retino, būtinuosius tarpus didino, erdvino neaprėpiamas nežmogiškas pasaulis - naminių gyvūnų, gyvulių, paukščių, augalų, daržo, lauko, sodno, miško. Išeiti iš trobos, užeiti už didžiųjų medžių, atsisėsti ant akmens, būti čia pat, saugiai, bet jau atskirai, aptarpuotai iš visų pusių. Kalbinti rūpužę, atsiminti iš po Keiniškės pamatų išlendantį žaltį. Į imlią vaiko sielą nežmogiškasis pasaulis plūste plūsta, skleidžiasi tyliąja vidine kalba. Gyvūnai - neįsivaizdavau, kad galima gyventi be katino ar šuns, tik ne troboje, jie kaip ir žmonės dirbo: šuo saugojo namus, katinas gynė nuo pelių, tik vakarais gaudavo ką palakti, šuo turėjo būdą, mano darbas buvo jį pašerti, dažniausiausiai tuo, kas likdavo nuo mūsų stalo, katino guolis žiemai stalde, prie gyvulių, kur šilčiau, tik šaltais vakarais tebuvo įleidžiamas į vidų. Nepripratau prie laikomų kambary: neturėjau ir jau tikriausiai neturėsiu nei katino, nei šuns. Visi jų pavidalai iš toli, iš vaikystės: mažas broliukas iš „abarių“ parsineša sunykusį, šašuotą kačiuką ir jau pro ašaras tvirtina mamai: gazi, gazi, - tai reiškia, kad gražus ir kad jį reikia pasilikti, lakinti.
Bandau pasakyti, kas buvo ten, kur lyg ir nieko nebuvo, ką galėčiau sieti su menu, literatūra. „Tenai nebuvo jokio meno“, - kaip ištarta Jono Strielkūno. Bet buvo gyvenimas, ir tai, ką vadiname menu, o ypač literatūra, galėjo ir tebegali prasidėti lyg iš nieko. Kaip yra prasidėjęs, kad ir Vido Morkūno atveju, kažkokioje Naujojoje Akmenėje, kažkokiame kaime. Kad ten, kur nėra to, ką įprastai vadiname literatūra, daugiau to, kas žmogų pasiekia iš nežmogiškosios erdvės, iš gyvūnų, augalų, iš dangaus ir žemės. Tirštesnės, natūraliau, tad ir lengviau perduodamos prigimtinės patirtys.
Galvoju, kad žodį „literatūra“ sąmoningiau pradėjau vartoti aštuntoje klasėje, jau Pavandenės vidurinėje mokykloje, iki tol tik skaičiau, rašiau „atpasakojimus“. Tiesa, supratau, kad skaityti, rašyti, pasakoti man lengviau nei kitiems. Skaitymas - skaičiau tai, kas pakliuvo po ranka, kas buvo menkoje Nevardėnų kultūros namų bibliotekoje. Man patiko tiesiog skaityti. Atrodo, kad ir tėvui taip pat. Pavargęs priguldavo lovoje ir dairydavosi ko paskaityti - gerai buvo ir kurio vaiko vadovėlis… Mano apsiskaitymas, deja, liko skylėtas. Pasaulio literatūros pažinimas ribotas ir dėl to, kad neskaitau anglų kalba; nesu gabi kalboms. Ir pramokusi nepasitikiu, stabčioju. Ir nors tik kelis eilėraščius tesu skaičiusi, apsidžiaugiau, kad šių metų Nobelio premija paskirta Louise Gliuck - už poeziją ir eseistiką, už pačius trapiausius žanrus. Ir mintis, kurią seniai galvoju, bet tik dabar bandysiu suformuluoti: geras gimtosios kalbos kūrinys yra iš to paties branduolio kaip ir pasaulinė literatūra. Gal labiausiai lyrika. Kai lietuvių kalbos lyrika pasiekė savo brandą, o tai įvyko su Maironiu, atsivėrė keliai ir į pasaulio lyrikos suvokimą. Lituanistika pirmiausia man yra kelias į tai, kas sukurta lietuvių kalba; toliau tik atsišakojimai.
Aišku, nei mano tėvai, nei seneliai jokio supratimo nei apie lituanistiką, nei apie lietuvių literatūrą neturėjo. Metus dirbau; kuo toliau, tuo labiau tuos metus branginu - buvau mokytoja, kaip ir norėjau, aštuoniolikos patyriau sunkiausią išbandymą - mokiau savo kaimynų vaikus, buvau visiems „ant akių“, kaip sakydavo mama. Neturėjau tikro supratimo, ką turiu studijuoti, nors jau rašinėjau, parašiau savo šeštokams „dramą“, kad turėtų ką vaidinti, neradau tinkamos, ir dar porą „intermedijų“, kad neliktų nė vieno „be rolės“. Gyvenimas parinko, pakreipė ten, kur ir turėjau būti.
Literatūrologė prof. Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Apie Jūsų studijų laikotarpį daugmaž įsivaizduoju: Vilniaus universitete patekote į derlingą dirvą, į geras rankas, prie neužterštų žinių šaltinių, buvot žingeidi, metodiška, sistemiška studijuotoja… Žinau apie profesorių Jurgį Lebedį, profesorių Donatą Sauką, turėjusius lemiamos įtakos Jūsų asmenybei, kelio krypčiai ir, kaip pati sakote, Jūsų likimui formuojantis, žinau apie Jurgį Baltrušaitį - Jums pametėtą „kaulą, nesugraužiamą per visą gyvenimą“… Tai, kad puikiai pabaigėte studijas, apsigynėte filologijos mokslų daktarės laipsnį, o galiausiai tapote habilituota mokslų daktare ir iškilia profesore - manęs nė kiek nestebina ir, tiesą sakant, nekelia jokių klausimų. Nežinau, kaip to paklausti, bet man labiau rūpi, kaip Jūs tapote tuo žmogumi, kuris apibrėžiamas ne profesija ir ne titulais, o misija ir bekompromisiu pasišventimu jai. Suprantu, kad „vardan Tos“ skamba pompastiškai, bet ar buvo gyvenime tokia pasiryžimo akimirka, po kurios jau nebe Jūsų likimas Jums tapo svarbiausias, o šis tas didesnio už jį?
Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas visuomet turėjo prieš akis savo Brandą (jau nekalbant apie Jėzų Kristų), kuriuo matavo savo gyvenimo žingsnius. Noriu paklausti, kas buvo (ar tebėra?) Jūsų Brandas, į kurį mėginote lygiuotis?
Žinojot, kad gyventi ir dirbti teks nelaisvos Lietuvos, taigi ir nelaisvos lituanistikos, ir nelaisvos lietuvių literatūros laike, kai viską, kas ženklinta žodžiu „nacionalinis“, reikėjo nemačiomis patraukti iš po sovietinio ekskavatoriaus vikšrų ir nemačiomis perduoti ateinančiųjų kartoms. Ne visai, Rimvydai, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros „dirva“ mano laikui buvo baugiai „numelioruota“ - jau nebebuvo Vinco Mykolaičio-Putino, Meilės Lukšienės, Irenos Kostkevičiūtės, Aurelijos Rabačiauskaitės. Įspėtas, perspėtas Donatas Sauka. Katedra „sutvirtinta“ patikimais „kadrais“. Likau neišklausiusi nuoseklaus XX a. lietuvių literatūros kurso - vis kas pamėgindavo ir nebaigdavo, nepajėgdavo. Pagaliau atėjo docentė Petronėlė Česnulevičiūtė, Perlojos respublikos prezidento duktė (nežinojau, tik nujaučiau josje kažkokią slaptį), ir palinkau prie Vinco Krėvės, Balio Sruogos, Vinco Mykolaičio-Putino, prie universalistų, kaip sau juos pasivadinau. Jau vėliau, kai pati atsistojau priešais studentų auditoriją. Gavau iš bibliotekos net neišpjaustytų mažų Vydūno knygų; tarsi ruošiausi susitikimui su Vaciu Bagdonavičiumi, pašauktuoju vydūnistu. Bet nebuvau „sistemiška studijuotoja“, deja. Tik mokiausi, mokiausi apgaulingai lengvai, „labai gerai“, pagal tuometinį vertinimą. Jame ir atsistojau ant pirmosios sąmoningumo pakopėlės. Seminarą lankė Jurgis Lebedys, jau katedros vedėjas. Donatas Sauka leido man kalbėti, kažko klausė. Tokioj aukštoj, šaltoj auditorijoj, su retai tepakūrenamu pečiuku, Adomo Mickevičiaus memorialinėse patalpose… Man ten patiko. Patiko visa, apie ką buvo galima pasakyti - senasis Vilniaus universitetas. Biblioteka, Bendroji skaitykla, kur prie vieno stalo vakarais skaitydavom su Bronium Radzevičium.
Šis pasakojimas atskleidžia ne tik asmeninę istoriją, bet ir platesnį kontekstą, kuriame formavosi lietuvių literatūra ir tautinė savimonė. Agne Mazuknaite gimimo metai yra svarbi dalis šios istorijos.
tags: #agne #mazuknaite #gimimo #metai
