Agata Šilobrit ir Giedrius Savickas: Meilės istorija, svajonių išsipildymas ir stiprus tikėjimas

Giedrius Savickas, mylimas aktorius ir televizijos laidų vedėjas, vis dažniau prabyla apie savo santykius su žmona Agata Šilobrit. Nors pora iki šiol mėgo savo laime džiaugtis tyliai, dabar jie dalinasi savo istorija, kupina bendrų svajonių, tikėjimo ir meilės.

Pažintis ir meilės pradžia

Giedriaus ir Agatos pažintis įvyko netikėtai, per bendrus draugus. Kaip juokavo pats Giedrius, tai buvo tarsi seno skolo grąžinimas, mat anksčiau jo simpatiją buvo "nuviliojęs" draugas Dainius Kazlauskas, vėliau tapęs jo žmonos kolege. Dainiaus žmona, studijuodama architektūrą, pakvietė savo kurso draugę Agatą į svečius, kur juos ir supažindino Giedrius. "Reikia draugus lankyti, nes gali būti, kad ten yra tavo žmona," - pataria aktorius.

Po penkerių metų draugystės, 2017 m. spalio 7 d., Giedrius ir Agata susituokė Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bazilikoje. Šis žingsnis buvo ilgai lauktas ir apgalvotas. Giedrius prisipažino, kad piršlybos buvo "strateginis ėjimas", siekiant, kad Agata priprastų prie minties, jog visą laiką turės būti su juo. "Ačiū Dievui, kad pasipiršau. Ačiū Dievui, kad kažkaip man į galvą atėjo ir kad nupirkau žiedą. Čia geriausias dalykas, ką esu padaręs gyvenime. Geresnių nėra!" - atviravo jis.

Nuotrauka iš Giedriaus ir Agatos vestuvių

Bendros svajonės ir tikėjimas

Giedrių ir Agatą sieja ne tik meilė, bet ir bendros svajonės. Viena iš jų - piligrimystė, kurią Agata svajojo įgyvendinti seniai, o Giedrius palaikė šią idėją. Antroji bendra svajonė - kelionė į Japoniją, kurią abu sėkmingai įgyvendino. Trečioji ir svarbiausia svajonė - sukurti šeimą, kuri ir išsipildė.

Abu sutuoktiniai yra giliai tikintys žmonės. Giedrius teigia, kad tikėjimas jam padeda išlikti žmogumi, nepasiduoti pasaulio "išprotėjimui" ir atsispirti puikybei. "Man tikėjimas - padėka tam, kas padovanojo gyvenimą," - sako jis. Tikėjimas, anot aktoriaus, leidžia jam "atsiklaupti, pabūti niekuo", kas yra didelė prabanga.

Gyvenimas ir pomėgiai

Giedrius Savickas - daugiaplankis žmogus, kurio gyvenime netrūksta įvairių veiklų ir pomėgių. Be aktorystės, jis aktyviai buriuojasi, žaidžia badmintoną, golfą, domisi fotografija, džiazas ir animacija. "Aš neturiu vaikų. Man nereikia vežioti vaikų į būrelius, man reikia save vežioti į būrelį," - juokauja jis, paaiškindamas, kaip viską suspėja.

Pastaruosius ketverius metus aktorius aktyviai buriuojasi, o laisvalaikiu jį galima sutikti prie Trakų ežerų. Jis yra vienos iš jachtų įgulos narys. Potraukis vandeniui, pasak Giedriaus, jam natūralus, mat jo tėvas ir brolis taip pat plaukiojo. Buriuodamas jis atranda panašumų tarp jūros banguojančio gyvenimo ir teatre vykstančių procesų. Jis taip pat prisimena savo pirmus plaukiojimus, tėvo laivelį ir įsimintiną kelionę keltu į Smiltynę.

Nors Giedrius ir Agata dar nepasiruošė medaus mėnesio atostogoms, jie yra pasiruošę gausesnei šeimai. "Vaikų klausimas galvoje visada sukosi," - pripažįsta jaunavedžiai. Poros planuose - ne tik vaikai, bet ir laivas.

Požiūris į save ir kritiką

Giedrius Savickas atvirauja, kad nemėgsta žiūrėti į save ir nelabai stebi savo pasirodymų. Tačiau grįžtamojo ryšio jis sulaukia iš savo mamos, kuri yra ištikimiausia kritikė. "Mama viską žiūri ir sako: prastai šiandien, blogai atrodei, šnirpštei nosį, susikūprinęs. Na ir bandom taisyt," - pasakoja aktorius. Jis pripažįsta, kad be mamos palaikymo ir pastabų, jam būtų labai sunku dirbti televizijoje.

Nors pagyrų iš mamos sulaukia retai, Giedrius tikina, kad namuose jis nėra tas "meniško žmogaus" tipas, kuris vengia buities darbų. Jis gali skalbti, gaminti maistą, plauti indus, o siurbti - vien tik jo pareiga. "Neseniai grįžau namo su gėlėmis, iškelta galva, o žmona iškart priminė, kad karūną reikia palikti prieškambaryje," - juokauja jis.

Vaidmuo spektaklyje "Tartiufas"

Giedrius Savickas vaidina Tartiufą spektaklyje "Tartiufas", kurį režisavo Oskaras Koršunovas. Šis spektaklis buvo sėkmingai parodytas Avinjono teatro festivalyje. Giedriaus Tartiufas apibūdinamas kaip "juokdarys", ne tipinis "niekšas apsimetėlis", o veikiau "simpatiškas ir beveik nevėkšla", kuris "kaip kvaišas ir juokingas klounas verčia juoktis".