Adomas Bernardas Mickevičius - didis poetas, gyvenęs XIX amžiuje. Jo vardas svarbus tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Daugelis jį žino kaip vieną garsiausių lenkų literatūros kūrėjų, tačiau jo gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susiję ir su Lietuva.
Ankstyvieji metai ir mokslai
Adomas Mickevičius gimė 1798 metais nedideliame Zaosės dvare netoli Naugarduko. Šiandien ši vieta priklauso Baltarusijai. Jo šeima buvo bajorai, save laikę lietuvių kilmės. Tėvas, Mikalojus Mickevičius, dirbo advokatu ir stengėsi, kad jo vaikai gautų gerą išsilavinimą. Mažasis Adomas mokėsi Naugarduko mokykloje, o vėliau jo kelias nuvedė į Vilniaus universitetą, kur studijavo literatūrą ir kitus mokslus. Čia Adomas sutiko daug bendraminčių - studentų, kurie, kaip ir jis, troško žinių ir nuoširdžiai domėjosi savo šalies likimu. Kartu jie įkūrė slaptą studentų draugiją, kurią pavadino Filomatų draugija.
Filomatų draugija Adomui Mickevičiui buvo labai svarbi. Čia studentai ne tik mokėsi, bet ir karštai diskutavo apie politiką, kultūrą, rašė eilėraščius ir dalinosi savo kūryba. Ši draugija ugdė meilę tėvynei ir patriotiškumą. Universitete Adomas Mickevičius uoliai studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą. Jam ypač patiko Frydricho Šilerio ir Johano Volfgango Gėtės kūriniai, žavėjosi Vasilijaus Žukovskio baladėmis ir Džordžo Gordono Bairono poemomis. Pirmuosius savo eilėraščius jis parašė dar studijų metais, ir juose jau matėsi F. Šilerio kūrybos įtaka.
Pirmieji kūrybos žingsniai ir meilė
Baigęs studijas, Adomas Mickevičius pradėjo mokytojauti Kaune. Tačiau Kaunas jam atrodė niūri provincija, ir jis ten nesijautė laimingas. Jaunuoliui tai buvo gana sunkūs metai: jis jautėsi vienišas ir išgyveno gilią meilę Marilei Vereščak. Mergina, į kurią Adomas įsimylėjo 1820 metų vasarą, jau buvo pažadėta kitam - turtingam Grafui Putkomeriui. Ši nelaiminga meilė ir motinos mirtis, apie kurią jis sužinojo per žiemos atostogas, įkvėpė jį parašyti dramą "Vėlinės".
1822 metais Vilniuje pasirodė pirmasis Adomo Mickevičiaus eilėraščių rinkinys "Poezija". Jame buvo ir ciklas "Baladės ir romansai". Šis rinkinys laikomas romantizmo epochos pradžia lenkų ir lietuvių literatūrose. Mickevičius šiame cikle atgaivino senovines žanrines formas - epinę-draminę baladę ir lyrinį romansą. Jo eilėraščiuose atsiveria paslaptingas, grėsmingas pasaulis, kuriame žmogus glaudžiai susijęs su gamtos galiomis.
Pirmą kartą Adomas Mickevičius pamatė Mariją Ievą Vereščakaitę, visų vadintą Marile, 1820 metų rugpjūčio 15 dieną. Bičiulio Tomo Zano įkalbėtas tada jis nuvyko paviešėti pas draugą Michailą Vereščaką, Marilės brolį, į Tuhanovičių (dabar Karčovos, Baltarusija) dvarelį. Adomui Mickevičiui tuo metu buvo dvidešimt dveji. Baigęs dominikonų mokyklą Naugarduke ir studijas Vilniaus universiteto Literatūros ir laisvųjų menų fakultete, jis mokytojavo apskrities mokykloje Kaune, gyveno labai skurdžiai ir jautėsi vienišas, vis svajojo sugrįžti į Vilnių, nes čia buvo likę jo draugai, priklausę jo paties kartu su kitais įkurtai slaptai Filomatų draugijai, čia buvo parašyti jo pirmieji eilėraščiai, ir vienas iš jų, debiutinis „Miesto žiema“, 1818 metais buvo išspausdintas literatūros ir istorijos savaitraštyje Tygodnik Wileński. Gražiai sutvarkyta Vereščakų dvaro sodyba jį sužavėjo - tvarkingas namas skendėjo išpuoselėtame sode, o atokiau stovėjo atskiras namelis svečiams, kurių šiuose vaišinguose namuose niekada netrūkdavo. Poilsis draugo dvarelyje Adomui žadėjo nemažai džiaugsmų: pasijodinėjimus žirgais, skanius pietus, kriaušes, obuolius, vyną, arbatą... Bet likimas jam buvo parengęs didesnę dovaną. Užėjęs į jam ruošiamą kambarį, Adomas pamatė ant kėdės baltą suknelę, pamėgino įsivaizduoti, kaip gi galėtų atrodyti mergina, kuri ta suknele vilkėjo, ir išvydo tikrą angelą. O kai tą „angelą“, savąją Marilę, pamatė, įsiplieskė meilė, sukrėtusi iki pat širdies gelmių. Mėlynakė šviesiaplaukė Marilė buvo jaunesnė, gimusi 1799 metais, tačiau tą pačią, kaip ir A. Mickevičius, dieną - gruodžio 24-ąją, ir paskui šis sutapimas jiedviem pasirodė reikšmingas ir lemtingas. Mergina buvo išsilavinusi, žaidė šachmatais, mėgo viena toli ir ilgai jodinėti, sakoma, rūkė pypkę. Kai susipažino su jaunu mokytoju iš Kauno, jau turėjo išrinktąjį - kaimyną grafą Lauryną Putkamerį, jauną ir dailų kariškį, spėjusį pasižymėti mūšiuose Napoleono armijos gretose.
Esama nuomonių, kad Adomo Mickevičiaus meilė Marilei Vereščakaitei-Putkamerienei yra pervertinama. Su kita moterimi, sakoma, nepaprasta gražuole, jo meilės ryšys truko ilgiau. Vos pradėjęs dirbti Kauno apskrities mokykloje Mickevičius susipažino su gydytojo Juozapo Kovalskio šeima. Karolina Kovalska (1793-1855) buvo keleriais metais vyresnė ir jau augino ketvertą vaikų, tačiau sužavėjo Adomą pūsdama žarijas po kavinuku - įkaitęs, išraudęs veidas poetui pasirodė lyg angelo, lyg deivės Veneros. Ir pati Karolina iš karto ėmė globoti jauną mokytoją. Tik poeto draugai J.Čečiotas, T.Zanas ir K.Piaseckis, kuo skubiau atvykę į Kauną, įstengė numalšinti aistras ir nuramdę bičiulį visi drauge praleido jaukų vakarą Kovalskių namuose. Karolinos reikšmę ne tik poeto gyvenime, bet ir kūryboje pabrėžia ir lenkų literatūros istorikas Juliuszas Kleineris. Pasak jo, tuo metu poeto rašytos poemos „Gražina“ pagrindinės herojės vardas buvęs Karina arba Karusė, kurį galima sieti su Karolina.
Išsekintas depresijos dėl mylimosios santuokos su grafu Putkameriu, dažnų ligų dėl skurdžios buities, daktaro J.Kovalskio patartas jis išsirūpino metų atostogas ir grįžęs į Vilnių tų metų vasarą vėl nuvyko į Tuhanovičius. Įvažiuodamas į dvarą, prasilenkė su karieta ir akies kraštu išvydo joje lyg ką subaltuojant. Vaizduotė nupiešė Marilės paveikslą ir įaudrino jausmus. Draugui Jonui Čečiotui beužgimstantis poetas guodėsi nebesuprąstantis, kas su juo dedasi, ir nerado sau vietos. Šiek tiek jį palaikė kalbos, kad grafai Putkameriai gyvena kaip brolis ir sesuo. Tačiau kai Marilė atvyko aplankyti Adomo, šis įsitikino, kad ir ji puoselėja jam tyriausius jausmus. Galiausiai lapkritį ryžosi iškviesti grafą Lauryną Putkamerį į dvikovą. Su draugu Teodoru Lozinskiu, kurį įprašė būti sekundantu, nuvyko į Putkamerių dvarą Baltininkuose, bet pamatęs parke vaikštinėjančią grafų porą sugriebė Marilę už rankų ir užsimiršo. Nustėro ir ši, pamačiusi mylimąjį ir akimoju perpratusi jo mintis. O kol juodu stovėjo netekę žado T.Lozinskis viską išklojo Laurynui Putkameriui apie Adomo būseną. Ramus ir išmintingas Laurynas viską suprato ir diplomatiškai pakvietė svečius pavakarieniauti ir pailsėti. Atostogoms pasibaigus jam teko grįžti į Kauną. Širdperšos kamuojama Marilė perdozavo opijaus tinktūros laudanumo (XIX amžiaus pradžios vaisto nuo visokio pobūdžio skausmų) ir išsikapstė tik artimiesiems laiku suteikus pagalbą. Draugai A. Mickevičiui nieko apie tai nesakė. Be to, Kaune jį pasivijo netikėta sėkmė. Matyt, neišsipildžiusi meilė tapo jam įkvėpimo šaltiniu. 1822 metų žiemą J.Zavadskio spaustuvėje Vilniuje jis išleido savo kūrybos rinkinio „Poezija“ I tomą. Rinkinį palankiai įvertino Vilniaus universiteto kuratorius kunigaikštis Adomas Jurgis Čartoriskis, Mickevičius tapo pripažintu poetu, jo eilėraščius, pasak Gabrielės Giunterytės-Puzinienės, žmonės kaip naujieną ir kaip labai gražius plėšte plėšė vieni kitiems iš rankų ir su neslopstančiu susidomėjimu ir susijaudinimu skaitė Vilniaus ir Kauno salonuose, rinkinys buvo pastebėtas ir Varšuvoje. Poetas užsidegęs ėmė rengti naują knygą, atrodė, kad primiršo Marilę. Tačiau tų metų rudenį netikėtai gavęs dvi laisvas dienas iš karto išvažiavo į Vilnių jos aplankyti. Tik ši sutiko jį su kartėliu ir priekaištais, kad nemyli, neatjautė dėl ligos ir Kaune turi romaną su kita - su Karolina Kovalska! Adomas pasijuto neteisingai kaltinamas, ir tąkart abu išsiskyrė smarkiai įskaudinę vienas kitą. Pasimatė tik per 1823 metų Velykas. Adomas įteikė Marilei antrąjį savo „Poezijos“ tomą įrašęs: „...mylimojo atsiminimus priimk iš brolio rankų...“ Marilė taip pat turėjo dovaną - jojamąją kumelę Gražuolę - su užuomina, kad Adomas galėtų dažniau ją lankyti. Bet Kauno gimnazijos mokytojas neturėjo kur kumelės laikyti, teko ją atiduoti prižiūrėti Karolinai Kovalskai. Ši, sužinojusi apie Adomo ir Marilės meilę, jautėsi įskaudinta, tačiau jų bendravimas nenutrūko ir peraugo į bičiulystę. Karolina Kovalska - labai paslaptinga moteris, kurios teturime bene vieną poeto romantiko filareto Antonio Odyneco žodinį portretą - „gražesnę už ją moterį sunku būtų įsivaizduoti“.
Vilniuje prie Bernardinų bažnyčios stovi granitinis Adomo Mickevičiaus paminklas. Skulptoriaus Gedimino Jokūbonio iškaltas veidas žvelgia į namų, kuriuose poetas 1821-1822 metais buvo apsigyvenęs, pusę. Vilniuje iškilusis romantikas yra gyvenęs keliuose namuose, tačiau būtent šiuose namuose praleistas laikotarpis jo gyvenime buvo reikšmingas ir kitaip - tai buvo audringi metai, kai budo, augo, šėlo jausmai, kai jo protą ir širdį užvaldė „dangiškoji mylimoji“ Marilė. Dabar šiuose namuose veikia Adomo Mickevičiaus muziejus. Kaip ir XIX amžiaus pradžioje, čia rytais saulė apšviečia vakarinėje kiemo pusėje stovinčio namo langus, ir spindulių atšvaitai glosto poetui priklausiusius daiktus ir kambario sienų plokštumą. Kiemas išlikęs kone toks pats, kaip ir prieš du šimtmečius, jį juosia medinės galerijos, vedančios į antro aukšto patalpas, išlikusi ir gervė, kadaise padėdavusi kelti mantą į pastogę, langai, durys, kaip ir tada lesinėdami čirškia miesto žvirbliai. Namo rūsys, kur laikytos daržovės ir įvairūs rakandai, dabar įgijo kitą paskirtį. Ekspozicija nemaža. akių žvilgsnio.
Tremtis ir kelionės
1823 metai tapo lemtingi jaunojo rašytojo gyvenime. Caro valdžia susekė Filomatų ir Filaretų draugijas, suėmė daugybę narių, tarp jų ir Adomą Mickevičių. Rašytojas šešis mėnesius praleido kalėjime Vilniaus Bazilijonų vienuolyne. Po to jis buvo ištremtas į Rusiją.
Rusijoje Adomas Mickevičius gyveno Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje. Jis daug keliavo, ypač po Krymą. Šios kelionės įkvėpė jį parašyti nuostabius "Krymo sonetus", kuriuose poetas aprašė egzotišką gamtą ir išreiškė didelį tėvynės ilgesį. Kai kuriuose sonetuose jis mini toli likusios Lietuvos vardą.
„Konradas Valenrodas“ ir emigracija
Gyvendamas Rusijoje, Mickevičius parašė poemą "Konradas Valenrodas". Joje pasakojama apie kovą su kryžiuočiais. Poetas laikėsi romantizmo idėjų: jis karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą ir kvietė kovoti prieš carizmą.
1829 metais Adomas Mickevičius išvyko iš Rusijos ir daugiau niekada nebegrįžo į Lietuvą. Prasidėjo ilgas ir neramus jo emigranto gyvenimas. Jis gyveno Vokietijoje, Italijoje, o vėliau apsistojo Paryžiuje.
Tautinis Poetas ir „Ponas Tadas“
1830 metais Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš Rusijos valdžią. Adomas Mickevičius labai norėjo prisijungti prie sukilėlių, tačiau jam nepavyko. Po sukilimo jis prisiėmė tautinio poeto vaidmenį. Savo kūryba jis palaikė tautos dvasią, tarnavo jai ir kvietė tautą siekti naujos, moralinės-religinės misijos Europoje - "skleisti patriotizmo evangeliją".
1832 metais Mickevičius parašė "Vėlinių" III dalį. Joje jis siekė paaiškinti, kaip suprasti kančią, kurią žmogus ir tauta patiria istorijoje. Jis manė, kad kančia gali būti atpirkimas, dalis Dievo plano žmonijos išganymui.
1834 metais Mickevičius parašė savo garsiausią kūrinį - poemą "Ponas Tadas". Ši poema tapo lenkų tautiniu epu ir padarė didelę įtaką lietuvių kultūrai. Jos veiksmas vyksta 1812 metais, Napoleono karo su Rusija išvakarėse, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Poema meniškai atskleidžia to meto bajorų kultūros realijas, papročius, žmonių tipus ir jų pasaulėžiūrą.
Gyvenimas Paryžiuje ir paskutiniai metai
Paryžiuje Adomas Mickevičius dėstė slavų literatūrą. Jis taip pat domėjosi lietuvių folkloru ir istorija. Nuo 1840 metų jis Prancūzijos koledže skaitė paskaitas apie slavų literatūrą, supažindindamas studentus su rusų, lenkų literatūra, lietuvių mitologija, kalba ir istorija.
1848 metais Europoje kilo revoliucijos. Adomas Mickevičius vyko į Romą, kur stengėsi suburti lenkų legionus kovai su Austrija. Vėliau, kilus Rusijos-Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo viltys atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Adomas Mickevičius išvyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Tačiau ten jis susirgo cholera ir 1855 metais mirė.
Tačiau poetas beveik visiškai liovėsi kurti. Jį įsuko buities rūpesčiai, lenkų emigrantų politinė veikla ir tarpusavio nesutarimai, viską dar labiau apsunkino skurdas, be to, jis įsitraukė į mistiko Andriaus Tovianskio sektos „Dievo reikalas“ veiklą, tapo niūrus ir irzlus.
Jautri, trapi aristokratiškos prigimties Celina, nesulaukusi užuojautos ir paramos, nepakėlė įtampos ir susirgo psichikos liga. Ją gydyti ėmėsi A.Tovianskis, ir, regis, jos sveikata trumpam pagerėjo, tačiau visa šeima pakliuvo į mistiko rankas. Greičiausiai jo siūlymu Mickevičiai vaikams prižiūrėti pasamdė iš Vilniaus į Paryžių atvykusią jauną gražuolę Ksaverą Deybel, ir ši netrukno tapo Adomo Mickevičiaus nesantuokinio vaiko motina. Ilgą laiką abi moterys gyveno vienuose namuose. Celina kovojo už vaikus, už savo vyrą, kuris nebepajėgė kurti ir netrukus dėl veiklos sektoje neteko dėstytojo darbo Collège de France. Tarp moterų nuolat kildavo nesutarimų. Ksavera tik 1850 metais paliko Mickevičių namus. Celina mirė nuo krūties vėžio vos keturiasdešimt trejų. Po žmonos mirties Adomas Mickevičius išvyko į Turkiją rūpintis Abiejų Tautų Respublikos atkūrimu. Konstantinopolyje (dabar Stambulas) viešėjo Liudvikos Sniadeckaitės-Čaikovskos namuose, prisiminė jaunystę, Vilniaus laikų pažįstamus. Stambule per epidemiją užsikrėtęs cholera Adomas Mickevičius ir mirė 1855 metų lapkričio 26 dieną, praėjus daugiau nei pusmečiui po žmonos mirties.
Marilė su Laurynu Putkameriu susilaukė trijų vaikų, tapo puikia šeimininke, augino žąsis ir mėgo virti uogienes. 1850 metais grafas mirė, ir tik tada ji suprato, kad pragyveno šalia ištikimiausiai ją mylėjusio ir labiausiai jos meilės verto žmogaus. Senatvėje nesutarė su vaikais, vis daugiau rūkė, nebesirūpino savo išvaizda, tapo išties negraži. Ją pamatęs vyriausiasis Adomo Mickevičiaus sūnus ir biografas Vladislavas nusivylė. Paryžiuje poeto rašomojo stalo stalčiuje visada gulėjo vokas su užrašu „Laiškai iš Lietuvos“. Jame - Marilės rašyti laiškeliai, portretinė miniatiūra ir atsisveikinimą su ja primenantis sudžiūvęs lapas.
Adomo Mickevičiaus pėdomis | III epizodas. Gyvenimas Kaune
Adomo Mickevičiaus kūrybos svarba
Adomas Mickevičius buvo didis poetas, kurio kūryba įkvėpė daugybę žmonių. Jo darbai yra labai svarbūs tiek lenkų, tiek lietuvių kultūrai. Jis visada gynė laisvę, teisingumą ir meilę tėvynei.
Nors Adomas Mickevičius didžiąją savo gyvenimo dalį praleido užsienyje, jis niekada nepamiršo Lietuvos. Savo kūryboje jis aprašė Lietuvos gamtą, istoriją ir žmones.
tags: #adomo #mickeviciaus #vaikai
