Adomas Bernardas Mickevičius (lenk. Adam Bernard Mickiewicz) - viena ryškiausių pasaulinio garso asmenybių, kurios gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susijusi su Lietuva ir Lenkija. Jis gimė 1798 m. gruodžio 24 d. Zaosėje, netoli Naugarduko, o mirė 1855 m. lapkričio 26 d. Konstantinopolyje, Krymo karo metais.
Poetas gimė advokato, 1794 m. sukilimo dalyvio Mikalojaus Mickevičiaus ir jo žmonos Barboros Majevskos šeimoje, kaip antrasis iš penkių vaikų. Mickevičiai buvo kilę iš senos lietuviškos bajorų Rimvydų-Mickevičių giminės. Nors senoji to krašto bajorija, kaip ir Mickevičiai, kalbėjo lenkiškai, jie save laikė lietuvių kilmės bajorais ir tapatino save su Lietuva.
Adomo Mickevičiaus vaikystės namas Naugarduke.
1815 m. baigęs Naugarduko dominikonų mokyklą, Adomas Mickevičius atvyko į Vilnių ir apsigyveno Bukšos namuose. Netrukus jis persikėlė į fizikos profesoriaus, kunigo Juozapo Mickevičiaus butą. 1815 m. rugsėjo 18 d. Adomas Mickevičius buvo priimtas į Vilniaus universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, o kitą dieną išlaikė stojamuosius egzaminus į mokytojų seminariją, siekdamas gauti stipendiją pragyvenimui.
Pirmuosius metus universitete Mickevičius klausė fizikos, chemijos, algebros paskaitų. Jis aktyviai bendravo su bendrakursiais, tarp kurių buvo būsimasis Filomatų prezidentas Juozapas Ježovskis, Anupras Petraškevičius ir Teodoras Lozinskis. Pirmojo kurso pirmajame pusmetyje ir pabaigoje jis laikė egzaminus iš tiksliųjų mokslų ir romėnų literatūros.
Vilniaus universitete Adomui Mickevičiui filologiją ir klasikinę literatūrą dėstė profesorius Gotfrydas Ernestas Grodekas, literatūros teoriją - profesorius Leonas Borovskis, matematiką ir astronomiją - Jonas Sniadeckis, chemiją - Andrius Sniadeckis. Profesorius Leonas Borovskis turėjo didelę įtaką jaunajam Mickevičiui, skatino jį rašyti.
1817 m. Adomas Mickevičius, kartu su kitais studentais, įkūrė nelegalią anticarinę Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. Ši draugija, kurios šūkis buvo „Mokslas, dorybė, tėvynė“, tapo svarbiu jaunimo intelektinio ir patriotinio ugdymo centru. Draugija buvo padalinta į du skyrius, o Adomas Mickevičius priklausė literatūros ir moralinių mokslų skyriui.
1818 m. lenkų kalba žurnale „Tygodnik Wileński“ („Vilniaus savaitraštis“) Adomas Mickevičius paskelbė savo pirmąjį eilėraštį „Miesto žiema“. 1819 m. vasarį tame pačiame žurnale buvo paskelbtas jo kūrinys „Živilė“. 1819 m. balandį filomatų posėdyje buvo perskaitytas Mickevičiaus eilėraštis „Šaškės“, skirtas bičiuliui Pranciškui Jeronimui Malevskiui.
1819 m. pavasarį Mickevičius inicijavo „Bičiulių sąjungos” steigimą, parengė jos įstatus. Ši sąjunga buvo pirmoji filomatų atšaka. 1820 m. paskatintas bičiulių, Mickevičius dalyvavo Vilniaus universiteto Poezijos ir iškalbos katedros profesoriaus konkurse, tačiau jo nelaimėjo. Filomatų draugijos posėdžiuose Adomas Mickevičius pasisakydavo už geresnes švietimo sąlygas, tautiškumo sąmoningumą ir istorijos fiksavimą.
1819 m. gegužės-birželio mėn. Adomas Mickevičius išlaikė baigiamąjį universiteto egzaminą ir išvyko atostogauti į Naugarduką. 1819 m. rugpjūčio 27 d. Mokyklų komiteto posėdyje jis buvo paskirtas dirbti į Kauno apskrities mokyklą istorijos, teisės ir literatūros mokytoju. Į 4000 gyventojų turintį Kauną jis atvyko 1819 m. ir apsigyveno pastate Kauno rotušės aikštėje, kuriame dabar veikia Jėzuitų gimnazija.
Kauno mokykloje Adomas Mickevičius dėstė visuotinę literatūrą, lotynų kalbą, antikinę istoriją, poetiką, retoriką, bendrąją gramatiką ir politinę ekonomiją. Dokumentuose jis pasirašydavo kaip istorijos, literatūros, teisės mokytojas. Darbo krūvis buvo nemažas, per savaitę turėjo du laisvus popiečius. Jis taip pat dalyvavo viešajame mokyklos gyvenime, sakė kalbas per mokslo metų pradžios ir pabaigos iškilmes. Mickevičiui buvo pavesta vadovauti mokyklos bibliotekai. Iš Kauno Mickevičius važinėdavo į Filomatų draugijos susirinkimus Vilniuje, ruošė naujus įstatus, dalyvavo diskusijose dėl sumanyto draugijos žurnalo leidybos.
1820 m. rudenį mirė motina. 1821 m. žiemą jis išgyveno melancholiją, kai jo mylimoji Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo I. Jau pirmaisiais mokytojavimo metais Kaune A. Mickevičius parašė „Adomo“ dainą, garsiąją „Filaretų dainą“, sukūrė „Odę jaunystei“, daug baladžių ir romansų, tokių kaip „Marilės kalnelis“, „Lelijos“, „Myliu“, „Svitezis“, „Svitezietė“, „Žuvytė“ ir kt. Šie kūriniai, draugui J. Čečiotui padedant, 1822 m. buvo išleisti Kaune.
Kaune Mickevičius mėgo lankytis Ąžuolyne ir Girstupio upelio slėnyje, sėdėti ant akmens. 1823 m. pavasarį draugai slėnį pavadino Adomo Mickevičiaus slėniu, o jame ant akmens su poeto inicialais „A. M.“ iškalė ir metus - „1823“.
1823 m. lapkričio 22 d. naktį į 23 d. Adomas Mickevičius buvo suimtas Vilniuje Literatų gatvėje, bičiulio Kazimiero Piaseckio namo antrame aukšte. Poetas buvo patalpintas į Bazilijonų vienuolyno patalpą ir 6 mėnesius kalėjo. 1824 m. gegužę jis buvo paleistas iš kalėjimo, profesoriui Joachimui Leleveliui sumokėjus už jį užstatą. Mickevičius buvo nuteistas tremtimi į Rusijos gilumą. Teismo sprendimo sulaukė 1824 m. vasarą apsistojęs Kruonio dvare. Profesoriui Joachimui Leleveliui įdėjus į kišenę 100 rublių, Adomas Mickevičius tremtin išvyko 1824 m. spalio mėn. iš Vilniaus vežimu kartu su Jonu Sobolevskiu.
Rusijos gilumoje Mickevičius buvo paskirtas mokytojauti. 1824 m. spalio 25 d. Adomas Mickevičius iškeliavo į Sankt Peterburgą, kur susipažino su būsimais dekabristais - Kondratiumi Rylejevu ir Aleksandru Bestuževu. Pabuvęs keletą mėnesių Sankt Peterburge gavo įsakymą vykti mokytojauti į Odesą. Tačiau valdžia pakeitė sprendimą ir nurodė išsirinkti kitą, tolesnį nuo tėvynės miestą. Poetas išsirinko Maskvą, pageidaudamas dirbti Užsienio reikalų kolegijos archyve.
1826 m. Maskvoje autoriaus lėšomis buvo išleista Adomo Mickevičiaus knyga „Sonetai“, sudaryta iš 22 lyrinių sonetų ir 18 kelionės po Krymą sonetų ciklo. Kūrinys laikomas ryškiu literatūrinio orientalizmo pavyzdžiu. Netrukus po kūrinio pasirodymo, jis buvo išverstas į rusų kalbą. Gyvendamas Rusijoje poetas stengėsi aplankyti Lietuvą. Maskvoje bendravo su pažangiaisiais rusų inteligentais, kunigaikštienės Zinaidos Volkonskajos salone skaitė savo eilėraščius bei improvizacijas.
1829 m. pavasarį artimi bičiuliai padėjo Adomui Mickevičiui išvykti iš Rusijos imperijos į užsienį. Jis iškeliavo gegužės mėn. pirmu laivu iš Kronštato, nes buvo įspėtas, kad žandarai ketina atimti jo pasą. Atkeliavęs į Vakarų Europą, Adomas Mickevičius pabuvo Berlyne, kuriame lankė Hegelio paskaitas, Drezdene, Prahoje. Pastarojoje susipažino su čekų poetu Vaclovu Hanka.
1829 m. rugsėjo 25 d. Adomas Mickevičius kartu su Antoniu Edvardu Odinecu pradėjo kelionę po Italiją, aplankė Florenciją, Romą, išvyko į Šveicariją ir sugrįžo į Romą. Alpių kalnuose Mickevičius parašė paskutinį eilėraštį, skirtą Marilei Vereščiak-Putkamer.
Apie sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje Mickevičiui pranešė lenkų rašytojas Henrikas Rževuckis. A. Mickevičius norėjo sukilime dalyvauti, tačiau dėl įvairių priežasčių savo sumanymo negalėjo įvykdyti. Kai 1831 m. jis atvyko prie Rusijos imperijos ir Didžiosios Lenkijos sienos į Poznanę, sukilimas jau buvo numalšintas.
Nuo 1832 m. Adomas Mickevičius gyveno Paryžiuje. 1832 m. pavasarį jis sukūrė poemos „Vėlinės" III dalį. Tais pačiais metais išleido politinį katekizmą emigrantams. 1833 m. pradėjo leisti laikraštį „Pielgrzym Polski". 1832 m. rugpjūčio 6 d. Mickevičius buvo priimtas į Lietuvos ir Rusų žemių draugiją, veikusią Paryžiuje. Draugijoje jis dirbo aktyviai, buvo išrinktas istorijos - literatūros sekcijos pirmininku.
Nuo 1840 m. 1848 m. Europoje kilęs „tautų pavasario" sąjūdis paskatino Adomą Mickevičių atsidėti politinei veiklai. Jis vyko į Italiją organizuoti lenkų legionų kovai su Austrija. 1849 m. grįžo į Paryžių, leido laikraštį „Tautų tribūna". Kilus Krymo karui, tarp emigrantų vėl atgijo Lenkijos ir Lietuvos valstybės atkūrimo viltys. A. Mickevičius vyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Ten susirgo cholera ir 1855 m. lapkričio 26 d. Adomas Mickevičius mirė.
1890 m. jo palaikai buvo perlaidoti Vavelyje.
Adomo Mickevičiaus pėdomis | III epizodas. Gyvenimas Kaune
Adomas Mickevičius - pasaulinio masto rašytojas, rašęs lenkų kalba, vienas žymiausių romantizmo atstovų visuotinėje literatūroje, Lietuvos ir Lenkijos poetas. Jo kūryba, ypač epinės poemos „Ponas Tadas“, dramos „Vėlinės“, istorinės poemos „Gražina” ir „Konradas Valenrodas”, išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais, poetizavo Lietuvos gamtą, sukūrė ryškių Lietuvos kraštovaizdžio, senosios Lietuvos buities ir kasdienio gyvenimo vaizdų. Vienas pirmųjų A. Mickevičiaus sugalvotas moteriškas vardas Gražina plačiai paplito Lietuvoje ir Lenkijoje.
Vilniuje veikia Adomo Mickevičiaus muziejus (Bernardinų g. 11). Istorinėse poemose „Gražina”, „Konradas Valenrodas” išaukštino lietuvius, kovojusius su kryžiuočiais. Jose, kaip ir žymiausioje epinėje poemoje „Ponas Tadas”, poetizuojama Lietuvos gamta, sukurta daug ryškių lyrinių Lietuvos kraštovaizdžio paveikslų, epiškų senosios Lietuvos buities, kasdienio gyvenimo vaizdų.
Adomas Bernardas Mickevičius (Adam Bernard Mickiewicz) - tai didis poetas, gyvenęs XIX amžiuje. Jo vardas skamba svariai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Daugelis jį žino kaip vieną garsiausių lenkų literatūros kūrėjų, tačiau jo gyvenimas ir kūryba yra neatsiejamai susiję ir su mūsų gimtine Lietuva.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Adomas Mickevičius gimė 1798 metais nedideliame Zaosės dvare, netoli Naugarduko miesto. Šiandien ši vieta priklauso Baltarusijai. Jo šeima buvo bajorai, kurie save laikė kilusiais iš lietuvių. Tėtis, Mikalojus Mickevičius, dirbo advokatu ir labai stengėsi, kad jo vaikai gautų gerą išsilavinimą.
Mažasis Adomas mokėsi Naugarduko mokykloje, o vėliau jo kelias nuvedė į Vilniaus universitetą. Čia jis studijavo literatūrą ir kitus mokslus. Universitete Adomas sutiko daug bendraminčių - studentų, kurie, kaip ir jis, troško žinių ir nuoširdžiai domėjosi savo šalies likimu. Kartu jie įkūrė slaptą studentų draugiją, kurią pavadino Filomatų draugija.
Filomatų draugija: Mokslas ir Tėvynės Meilė
Filomatų draugija Adomui Mickevičiui buvo labai svarbi. Čia studentai ne tik mokėsi, bet ir karštai diskutavo apie politiką, kultūrą, rašė eilėraščius ir dalinosi savo kūryba. Ši draugija ugdė meilę tėvynei ir patriotiškumą.
Universitete Adomas Mickevičius uoliai studijavo lenkų ir kitų tautų literatūrą. Jam ypač patiko Frydricho Šilerio ir Johano Volfgango Gėtės kūriniai, žavėjosi Vasilijaus Žukovskio baladėmis ir Džordžo Gordono Bairono poemomis. Pirmuosius savo eilėraščius jis parašė dar studijų metais, ir juose jau matėsi F. Šilerio kūrybos įtaka.
Pirmieji kūrybos žingsniai ir meilė
Baigęs studijas, Adomas Mickevičius pradėjo mokytojauti Kaune. Tačiau Kaunas jam atrodė niūri provincija, ir jis ten nesijautė laimingas. Jaunuoliui tai buvo gana sunkūs metai: jis jautėsi vienišas ir išgyveno gilią meilę Marilei Vereščiak. Mergina, į kurią Adomas įsimylėjo 1820 metų vasarą, jau buvo pažadėta kitam - turtingam Grafui Putkomeriui. Ši nelaiminga meilė ir motinos mirtis, apie kurią jis sužinojo per žiemos atostogas, įkvėpė jį parašyti dramą "Vėlinės".
1822 metais Vilniuje pasirodė pirmasis Adomo Mickevičiaus eilėraščių rinkinys "Poezija". Jame buvo ir ciklas "Baladės ir romansai". Šis rinkinys laikomas romantizmo epochos pradžia lenkų ir lietuvių literatūrose. Mickevičius šiame cikle atgaivino senovines žanrines formas - epinę-draminę baladę ir lyrinį romansą. Jo eilėraščiuose atsiveria paslaptingas, grėsmingas pasaulis, kuriame žmogus glaudžiai susijęs su gamtos galiomis.
Tremtis ir kelionės
1823 metai tapo lemtingi jaunojo rašytojo gyvenime. Caro valdžia susekė Filomatų ir Filaretų draugijas, suėmė daugybę narių, tarp jų ir Adomą Mickevičių. Rašytojas šešis mėnesius praleido kalėjime Vilniaus Bazilijonų vienuolyne. Po to jis buvo ištremtas į Rusiją.
Rusijoje Adomas Mickevičius gyveno Sankt Peterburge, Maskvoje, Odesoje. Jis daug keliavo, ypač po Krymą. Šios kelionės įkvėpė jį parašyti nuostabius "Krymo sonetus", kuriuose poetas aprašė egzotišką gamtą ir išreiškė didelį tėvynės ilgesį. Kai kuriuose sonetuose jis mini toli likusios Lietuvos vardą.
"Konradas Valenrodas" ir emigracija
Gyvendamas Rusijoje, Mickevičius parašė poemą "Konradas Valenrodas". Joje pasakojama apie kovą su kryžiuočiais. Poetas laikėsi romantizmo idėjų: jis karštai gynė tautos ir asmenybės teisę į laisvę, protestavo prieš baudžiavą ir kvietė kovoti prieš carizmą.
1829 metais Adomas Mickevičius išvyko iš Rusijos ir daugiau niekada nebegrįžo į Lietuvą. Prasidėjo ilgas ir neramus jo emigranto gyvenimas. Jis gyveno Vokietijoje, Italijoje, o vėliau apsistojo Paryžiuje.
Tautinis Poetas ir "Ponas Tadas"
1830 metais Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo sukilimas prieš Rusijos valdžią. Adomas Mickevičius labai norėjo prisijungti prie sukilėlių, tačiau jam nepavyko. Po sukilimo jis prisiėmė tautinio poeto vaidmenį. Savo kūryba jis palaikė tautos dvasią, tarnavo jai ir kvietė tautą siekti naujos, moralinės-religinės misijos Europoje - "skleisti patriotizmo evangeliją".
1832 metais Mickevičius parašė "Vėlinių" III dalį. Joje jis siekė paaiškinti, kaip suprasti kančią, kurią žmogus ir tauta patiria istorijoje. Jis manė, kad kančia gali būti atpirkimas, dalis Dievo plano žmonijos išganymui.
1834 metais Mickevičius parašė savo garsiausią kūrinį - poemą "Ponas Tadas". Ši poema tapo lenkų tautiniu epu ir padarė didelę įtaką lietuvių kultūrai. Jos veiksmas vyksta 1812 metais, Napoleono karo su Rusija išvakarėse, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Poema meniškai atskleidžia to meto bajorų kultūros realijas, papročius, žmonių tipus ir jų pasaulėžiūrą.
Gyvenimas Paryžiuje ir paskutiniai metai
Paryžiuje Adomas Mickevičius dėstė slavų literatūrą. Jis taip pat domėjosi lietuvių folkloru ir istorija. Nuo 1840 metų jis Prancūzijos koledže skaitė paskaitas apie slavų literatūrą, supažindindamas studentus su rusų, lenkų literatūra, lietuvių mitologija, kalba ir istorija.
1848 metais Europoje kilo revoliucijos. Adomas Mickevičius vyko į Romą, kur stengėsi suburti lenkų legionus kovai su Austrija. Vėliau, kilus Rusijos-Turkijos karui, tarp emigrantų vėl atgijo viltys atkurti Lenkijos ir Lietuvos valstybę. Adomas Mickevičius išvyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai. Tačiau ten jis susirgo cholera ir 1855 metais mirė.
Adomo Mickevičiaus kūrybos svarba
Adomas Mickevičius buvo didis poetas, kurio kūryba įkvėpė daugybę žmonių. Jo darbai yra labai svarbūs tiek lenkų, tiek lietuvių kultūrai. Jis visada gynė laisvę, teisingumą ir meilę tėvynei. Nors Adomas Mickevičius didžiąją savo gyvenimo dalį praleido užsienyje, jis niekada nepamiršo Lietuvos. Savo kūryboje jis aprašė Lietuvos gamtą, istoriją ir žmones.
tags: #adomas #mickevicius #gimimo #metai
