Tradicinė mokslinė konferencija „Herbologija 2026: piktžolių ekologija ir kontrolė“, vykusi VDU Žemės ūkio akademijoje, šiemet buvo skirta iškilaus Lietuvos agronomo, herbologo, pedagogo ir ilgamečio Herbologų draugijos pirmininko prof. emerito Petro Algimanto Lazausko 100-osioms gimimo metinėms paminėti.
Petras Algimantas Lazauskas (g. 1926 m. rugsėjo 6 d. Kaune - 2024 m. spalio 9 d. Akademija) buvo lietuvių agronomas, habilituotas daktaras (biomedicinos mokslai, žemės ūkio mokslų daktaras 1982 m.). 1957 m. jis baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją ir visą gyvenimą pašventė žemės ūkio moksliniams tyrimams.
Prof. P. A. Lazausko biografija ir karjera
Petras Algimantas Lazauskas gimė 1926 m. rugsėjo 6 d. Kaune tarnautojo Mykolo ir šeimininkės Marijos šeimoje. Po ankstyvos motinos mirties, į šeimą atėjo pamotė Magdė, kiek vėliau gimė dvi seserys - Danutė ir Marytė. Šeima sunkiai vertėsi, tad teko išvykti iš Kauno į Žemaitiją, kur piemenavo pas įvairius šeimininkus. Telšiuose baigė amatų mokyklą (mokėsi statybos), taip pat mokėsi suaugusiųjų gimnazijoje. Po karo įstojo į technikumą Vilniuje toliau mokytis statybos, tačiau susirgo tuberkulioze ir net ketverius metus gydėsi Kaune, Romainiuose. Laisvą laiką ligoninėje išnaudojo mokslams - eksternu baigė žemės ūkio technikumą. Vėliau, paskatintas žmonos (Danutės Vaitkutės-Lazauskienės, lietuvių k. mokytojos) ir uošvio (prof. Vlado Vaitkaus, miškininko), baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, agronomijos specialybę. Porą metų dirbo Obelių tarybiniame ūkyje vyr. agronomu, tačiau grįžo į Kauną ir įstojo į aspirantūrą, sėkmingai apsigynė disertaciją.
1957 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją, įgijo agronomo kvalifikaciją. 1957-1959 m. dirbo Obelių tarybinio ūkio vyriausiuoju agronomu. Nuo 1962 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos (dab. Aleksandro Stulginskio universitetas) dėstytojas, nuo 1984 m. profesorius. Nuo 1962 iki 2009 m. dėstė Lietuvos žemės ūkio universitete. Profesorius buvo ekologinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje. Pirmasis Lietuvoje atliko piktžolių alelopatijos, žemės dirbimo naktį tyrimus bei kartu su kitais mokslininkais terminio piktžolių naikinimo drėgnuoju vandens garu tyrimus. Jis įrodė, kad galima auginti žemės ūkio augalus neįdirbtoje dirvoje ir atvėrė kelią supaprastinto žemės dirbimo tyrimams.
Profesorius visą laiką aktyviai bendravo su kitų šalių mokslininkais, skaitė pranešimus daugelyje tarptautinių konferencijų užsienyje. Stažavo Jungtinėse Amerikos Valstijose (1992 m.), Vokietijoje (1998 m.).
1990 m. su bendraminčiais įkūrė Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendriją „Gaja“, 1990-1996 m. jai vadovavo. Profesorius buvo aktyvus Europos ir Lietuvos herbologų draugijos narys, Lietuvos agronomų sąjungos narys. Nuo 2009 iki 2016 m. vadovavo Lietuvos herbologų draugijai. Lietuvos agronomų sąjungos garbės narys (nuo 2013 m.).
Mokslinė veikla ir indėlis į herbologiją
Mokslinės veiklos sritis - bendroji ir ekologinė žemdirbystė, herbologija. 1983 m. nustatė pasėlių produktyvumo dėsnį. Profesorius P. A. Lazauskas buvo novatoriškas tyrėjas, drąsiai ieškojęs alternatyvių sprendimų. Jo tyrimai apėmė žemės dirbimo įtaką piktžolėtumui, alelopatiją, terminę piktžolių kontrolę drėgnuoju vandens garu, net sėją užtamsintais padargais ar tamsiu paros metu siekiant sumažinti piktžolių dygimą.
Jis taip pat aktyviai plėtojo ekologinės žemdirbystės idėjas, buvo vienas iš šios krypties pradininkų Lietuvoje. Pirmasis Lietuvoje atliko piktžolių alelopatijos, žemės dirbimo naktį tyrimus, kartu su kitais mokslininkais terminio piktžolių naikinimo drėgnuoju vandens garu tyrimus. Įrodė, kad galima auginti žemės ūkio augalus neįdirbtoje dirvoje, davė pradžią supaprastinto žemės dirbimo tyrimams.
Profesoriaus mokslinis palikimas - daugiau nei 300 publikacijų, knygų ir vadovėlių, o jo monografija „Agrotechnika prieš piktžoles“ nepraranda aktualumo iki šiol. Jis kartu su bendraautoriais parašė vadovėlį „Ekologinis žemės ūkis“ (2008 m.), mokomąsias knygas „Agronomijos pagrindai“ (1967, 1973 m.), „Žemdirbystės laboratoriniai darbai“ (1974, 1982, 1999 m.), „Ekologinio ūkininkavimo pagrindai“ (2009 m.).
Ypač svarbi profesoriaus įžvalga, kad agrofitocenozėje bendra biologinė masė išlieka pastovi, o konkurencija tarp kultūrinių augalų ir piktžolių lemia jų santykį. Pasak dr. R. Pupalienės, ši idėja ir šiandien aktuali, plėtojant tvarius žemdirbystės sprendimus.
Profesoriaus P. A. Lazausko mokslinį ir kūrybinį kelią pristatė Žemės ūkio akademijos Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų katedros vedėja dr. Rita Pupalienė, išryškindama jo išskirtinį indėlį į agronomijos, agrofitocenologijos ir herbologijos mokslus.
Konferencija „Herbologija 2026: piktžolių ekologija ir kontrolė“
Konferencija dar kartą patvirtino savo svarbą kaip reikšminga mokslinė erdvė, kurioje susitinka žinios, patirtis ir atsakomybė už dabarties ir ateities žemės ūkį. Renginys, kurį organizavo VDU Žemės ūkio akademijos Agronomijos fakultetas kartu su Lietuvos herbologų draugija (LHD), o koordinavo - naujai perrinkta jos pirmininkė dr. Darija Jodaugienė, subūrė mokslininkus, tyrėjus ir praktikus aptarti aktualiausių šiuolaikinės herbologijos klausimų.
Renginį atidariusi VDU Žemės ūkio akademijos kanclerio pavaduotoja dr. Laima Skauronė pabrėžė, kad profesoriaus P. A. Lazausko vardu pažymėta konferencija yra ne tik pagarba praeičiai, bet ir atsakomybės ženklas ateičiai. Pasak jos, piktžolės neturėtų būti suvokiamos vien kaip nuostolis - tam tikrose situacijose jos gali tapti ir sprendimo dalimi, o tikrasis mokslas gimsta iš gebėjimo matyti platesnį kontekstą.
„Šiandien herbologija įgauna dar didesnę prasmę, nes tai gebėjimas matyti dirvožemį, augalą, aplinką ir žmogų kaip vientisą visumą. Linkiu, kad konferencija taptų ne tik žinių apsikeitimo vieta, bet ir naujų idėjų, bendradarbiavimo stiprinimo erdve ir įkvėpimu tolesniems tyrimams, kurie turėtų ilgalaikę prasmę“, - sakė dr. L. Skauronė.
Pasidžiaugusi konferencijos dalyvių gausa, VDU Agronomijos fakulteto dekanė dr. Aida Adamavičienė pabrėžė mokslo tęstinumą ir bendruomeniškumą: brandus mokslas gimsta iš patirties, o tikroji jo vertė atsiskleidžia per kartų perduodamą žinojimą. Jos teigimu, herbologijoje ši patirtis ypač svarbi, nes leidžia suprasti augalų konkurenciją, gamtos dėsningumus ir ieškoti įvairių sprendimų žemės ūkyje.
„Ši konferencija skirta ne tik mokslui, atliekamiems tyrimams, bet ir atminčiai. Profesorius A. P. Lazauskas ne tik kūrė mokslą, bet ir formavo požiūrį į žemę kaip į gyvą, saugotiną ir ypač puoselėjamą vertybę. Džiaugiuosi, kad jo palikta mokslo dvasia gyva jaunų tyrėjų ir studentų darbuose. Bendros iniciatyvos, doktorantų ir studentų įsitraukimas skatina toliau kurti naujus sprendimus ir agroverslo sektoriaus tėkmę bei proveržį. Tegul ši minima profesoriaus sukaktis būna ne tik pagarbus žvilgsnis į praeitį, bet ir prasmingas įsipareigojimas ateičiai tęsti pradėtus darbus, gilinti žinias ir kurti vertę visai visuomenei“, - pabrėžė dr. A. Adamavičienė.
Lietuvos herbologų draugijos pirmininkė dr. Darija Jodaugienė kvietė konferencijos dalyvius ne tik gilintis į mokslinius tyrimus ir jų rezultatus, bet ir dalytis prisiminimais apie prof. P. A. Lazauską.
Piktžolių kontrolė - vis sudėtingesnis uždavinys
Gausi konferencijos mokslinė dalis atskleidė, kad piktžolių kontrolė tampa vis sudėtingesnė. Kalbėdama apie herbicidų naudojimo žieminiuose javuose pavasarį problemas, LAMMC Žemdirbystės instituto mokslininkė dr. Ona Auškalnienė pabrėžė, kad mažėjantis herbicidų pasirinkimas (naujų veikliųjų medžiagų kuriama mažai, o senosios išimamos iš rinkos dėl įvairių priežasčių) ir sparčiai plintantis atsparumas, ypač ALS inhibitorių grupės, riboja cheminės kontrolės galimybes. Tad vis dažniau cheminės priemonės nebegali užtikrinti efektyvios kontrolės.
Pasak mokslininkės, svarbu tampa ne tik pasirinkti tinkamus produktus ir nepurkšti bet kuo, bet ir gerai pažinti laukų istoriją, taikyti skirtingas strategijas bei derinti įvairius metodus.
Irenos Deveikytės pristatyti tyrimai atskleidė, kad žemės dirbimo intensyvumo mažinimas trumpuoju laikotarpiu gali didinti žieminių kviečių piktžolėtumą ir mažinti derlių. Vis dėlto ilgalaikėje perspektyvoje, ypač didinant sėjomainos įvairovę, situacija keičiasi - mažėja piktžolių kiekis, o derlius stabilizuojasi.
Šie rezultatai rodo, kad tvarūs sprendimai reikalauja laiko ir nuoseklumo, tačiau jų nauda atsiskleidžia ilgainiui. Tokia kryptis glaudžiai siejasi su prof. P. A. Lazausko puoselėtomis idėjomis apie agroekosistemų pusiausvyrą.
Technologijos keičia požiūrį į augalų tyrimus
VDU Žemės ūkio akademijos doktoranto Mindaugo Dorelio pranešimas atskleidė, kaip modernios technologijos keičia augalų tyrimus. Fotogrametrija ir nuotolinis fenotipavimas leidžia tiksliai, greitai ir objektyviai vertinti augalų būklę, nustatyti stresą ar ligas bei priimti duomenimis grįstus sprendimus.
Tokios technologijos ne tik didina tyrimų tikslumą, bet ir padeda optimizuoti išteklių naudojimą, mažinant aplinkos apkrovą ir didinant ekonominį efektyvumą.
Alternatyvūs sprendimai: tarpinių pasėlių potencialas
Didelis dėmesys konferencijoje skirtas tarpiniams pasėliams ir jų mišiniams. Tyrimai parodė, kad augalų įvairovė yra vienas svarbiausių veiksnių, padedančių slopinti piktžoles.
Doktorančių Austėjos Švereikaitės, Karolinos Jackevičienės ir Auksės Daugšytės pristatyti tyrimai atskleidė, kad didėjant tarpinių pasėlių biomasės kiekiui ir rūšių įvairovei, piktžolių kiekis reikšmingai mažėja. Tačiau kartu pabrėžta, kad svarbu rasti optimalų balansą, kad tarpiniai augalai nekonkuruotų su pagrindiniais augalais.
Inovacijos ir naujos tyrimų kryptys
Konferencijoje dėmesio skirta ir inovatyviems sprendimams. Vienas tokių - plazmos technologijų taikymas sėklų apdorojimui. Pristatydama plazminių technologijų taikymo žemės ūkyje galimybes biochemikė prof. habil. dr. Vida Mildažienė pabrėžė, kad plazma - tai kompleksinis fizikinis veiksnys (stresorius), apimantis jonizuotas daleles, aktyviąsias deguonies ir azoto formas bei UV spinduliuotę, galintis reikšmingai paveikti augalų fiziologinius procesus.
Pasak pranešėjos, toks poveikis gali ne tik stimuliuoti sėklų dygimą, bet ir sukelti ilgalaikius augimo pokyčius viso augalo vegetacijos metu, įskaitant didesnę biomasę, efektyvesnę fotosintezę ir aktyvesnę biologiškai svarbių junginių sintezę. Ypač akcentuota, kad plazmos poveikis nėra vienareikšmis - jis priklauso nuo sėklų savybių, tarp jų ir nuo jų fiziologinės būklės ar net spalvos, kuri gali atspindėti genetinius ir biocheminius skirtumus.
Šie tyrimai leidžia daryti išvadą, kad fizikiniai sėklų apdorojimo metodai gali tapti perspektyvia, tvaria alternatyva ar papildyti tradicines technologijas, ypač siekiant mažinti cheminių priemonių naudojimą žemės ūkyje.
Taip pat aptarti sojų auginimo tyrimai Lietuvoje, kurie parodė, kad derlingumą lemia ne tik piktžolių kiekis, bet ir veislės savybės bei meteorologinės sąlygos. Pranešimą skaičiusi dr. Aušra Sinkevičienė pabrėžė, kad skirtingos sojų veislės pasižymi nevienodu konkurencingumu piktžolių atžvilgiu ir skirtingu produktyvumo potencialu, o nepalankios orų sąlygos, ypač ekologiniuose ūkiuose, gali iš esmės nulemti derliaus rezultatus. Taip pat nustatyta, kad piktžolių gausumas ne visada tiesiogiai koreliuoja su derliumi, todėl būtina vertinti visą auginimo sistemą kompleksiškai.
Konferencija „Herbologija 2026: piktžolių ekologija ir kontrolė“ subūrė mokslininkus, tyrėjus ir praktikus aptarti aktualiausių šiuolaikinės herbologijos klausimų.
Konferencija tapo ne tik mokslo rezultatų pristatymo vieta, bet ir prasmingu dialogu tarp skirtingų kartų. Joje aiškiai išryškėjo kryptis - pereiti nuo siauro piktžolių suvokimo kaip problemos prie platesnio, ekosisteminio požiūrio. Ši kryptis atspindi prof. P. A. Lazausko puoselėtą mokslo filosofiją - ieškoti ne tik sprendimų, bet ir suprasti gamtos dėsningumus. Jo idėjos ir šiandien išlieka aktualios, o konferencija tapo prasmingu tiltu tarp jo palikimo ir ateities tyrimų.
