Ne paslaptis, jog daugeliui tėvų vaikų fizinė sveikata yra vienas iš tų aspektų, kuriam skiria bene daugiausiai dėmesio. Nors tai labai pagirtina, reikėtų nepamiršti, kad lygiai tokia pat reikšminga yra ir vaikų emocinė sveikata. Vaikų fizinė ir emocinė gerovė yra stipriai susijusi viena su kita, kadangi būtent iš jų ir susideda bendra sveikata. Jei sutriko emocinė sveikata, taip pat bus paveikta ir fizinė sveikata bei atvirkščiai.
Emocijų svarba ir atpažinimas
Vienas pirmųjų dalykų, ko galite išmokyti savo vaikus - atpažinti savo patiriamus jausmus, emocijas bei gebėti jas išreikšti žodžiais. Padėkite savo vaikams sužinoti naujų žodžių, skirtų skirtingoms emocijoms apibūdinti, bei kartu naudokite juos kasdienybėje. Kai kurie vaikai vengia reikšti savo jausmus, nes galvoja, jog jie yra neigiami arba gėdingi. Būtina vaikams leisti suprasti, jog visi kylantys jausmai yra normalūs ir sveiki, tiesiog svarbu mokėti su jais susitvarkyti ir užmegzti gerą santykį su pačiu savimi. Net ir pykčio emocija gali būti naudinga, jei vaikai geba su ja susidoroti. Tinkamai mokomi mažyliai ima suprasti, jog pyktis kyla dėl tam tikrųjų priežasčių, kurias įvardijus galima priimti puikų problemos sprendimą.
Emocinio intelekto ugdymas
Būtent viso to ir moko Gedimino miesto privatus darželis Vilniuje. Vienas iš metodų, taikomų jame, yra „Kimochi“ programa, orientuota į socialinių įgūdžių puoselėjimą bei emocinio intelekto lavinimą. Jos pagalba vaikai ima geriau pažinti save ir kitus, įgauna savireguliacijos bei savirefleksijos gebėjimus, savarankiškai priima atsakingus sprendimus.
Tėvų vaidmuo ir empatiškas klausymasis
Dar vienas puikus patarimas tėveliams, norintiems tinkamai išmokti rūpintis savo vaikų emocine gerove - mokėkite juos išklausyti. Kuomet vaikai patiria tam tikras emocijas, ypač išgąstį, pyktį ar liūdesį, būtina būti atsargiems bei gerai suprasti vaiko mintis bei požiūrį į kilusią situaciją. Nuoširdžiai išklausydami savo vaikus, ne tik jiems leidžiate pasijausti priimtiems ir suprastiems, bet ir įnešate daugiau pasitikėjimo į savo santykius su jais. Kartais vaikai yra nelinkę kalbėti apie problemas dėl baimės būti nesuprastiems, todėl tokiais atvejais jie jas parodo ne žodžiais, o veiksmais. Dėl to, jei jūsų vaikas dažnai patenka į bėdą ar jo elgesys būna netinkamas, turėkite omenyje, kad įprastai tai reiškia, jog jis išgyvena tam tikrą problemą ar jog jam reikia emocinės paramos. Galiausiai, vaikas turi suprasti, jog kiekvienas žmogus susiduria tiek su laimėjimais, tiek su nesėkmėmis. Dėl to, net jei ir vaikui nesiseka vienas ar kitas dalykas, stenkitės proporcingai išdėlioti jo laisvą laiką - jo turi užtekti ne tik sunkesnių dalykų mokymuisi, bet ir atžalos mėgstamoms veikloms.
Ikimokyklinio ugdymo įstaigų svarba
Fizinė ir emocinė darželinukų sveikata Lietuvoje prastėja. Viena pagrindinių to priežasčių - pernelyg nuvertinama ikimokyklinio ugdymo svarba. Anot specialistų, ikimokyklinio amžiaus vaikams 3-8 kartus per metus sirgti yra normalu, nes vaikų imunitetas dar tik formuojasi ir visiškai susiformuoja tik apie 11-12 gyvenimo metus. „Panacėjos, kad vaikai nesirgtų, nėra, tačiau svarbu sudaryti tinkamas sąlygas, kad imunitetas atliktų savo darbą. Tam svarbus yra vaikų fizinis aktyvumas, sveika mityba, veiklos ir poilsio higiena, buvimas lauke bet kokiu oru, grūdinimas, saugi emocinė aplinka. Kaip tik tam šiandien ikimokyklinio ugdymo įstaigose skiriama daug dėmesio ir siekiama užtikrinti vaikų priežiūros ir ugdymo vienovę“, - kalba S. Ji pabrėžia, kad neretai pamirštama ir tai, kad ikimokyklinės įstaigos svarbios formuojantis ne tik vaiko fizinės, bet ir emocinės sveikatos stiprinimui. Vaikų turintys žmonės arba tėvai, kurių vaikai darželių nelanko, dažnai vis dar įsivaizduoja, kad vaikų darželiai teikia tik savotišką vaiko priežiūros funkciją. Šiandien toks įsitikinimas yra visiškai klaidingas, sako Stasė Ustilaitė. „Galiausiai, patys santykiai su kitais vaikais, ilgalaikis, nuolatinis, saugus vaiko emocinis ryšys su mokytoju, žaidimas ir kitos patirtinės veiklos yra labai svarbūs dalykai stiprinant vaikų emocinę sveikatą. Kuo daugiau vaikai laiko praleidžia socializuodamiesi, tuo geresni socialiniai įgūdžiai susiformuoja. Tad psichinei vaikų sveikatai ikimokyklinės įstaigos turi milžinišką vaidmenį“, - dėsto docentė.
Tėvų emocinės būklės įtaka vaikams
Šiandien, kai vis dažniau kalbame apie vaikų emocinę sveikatą, neretai pamirštame svarbiausią jų emocinės aplinkos veiksnį - tėvų emocinę būklę. Vaikai ne tik mokosi stebėdami, jie sugeria tėvų emocijas kaip kempinė. Tad tėvų emocinė sveikata tiesiogiai veikia jų vaikų savijautą, elgesį ir gyvenimo kokybę.
Emocinė tėvų būsena - pavyzdys vaikui
Tėvams dažnai tenka didelis iššūkis - slėpti savo emocijas, kad apsaugotų vaikus. Tačiau psichologai teigia, kad vaikams reikia ne tik džiugių ir pozityvių tėvų, bet ir autentiškumo. Jei tėvai yra įsitempę, pervargę ar liūdni, vaikai tai jaučia. Net jei tėvai bando slėpti savo jausmus, vaikai subtiliai perima jų nuotaiką, nesuvokdami, kodėl patys pradeda jaustis blogai. Taigi rūpinimasis savo emocine sveikata nėra savanaudiškumas - tai būtina investicija į vaikų gerovę.
Kas nutinka vaikams, kai tėvai patiria ilgalaikį stresą?
Kai tėvai patiria ilgalaikį stresą, nerimą ar depresiją, tai gali atsispindėti vaikų elgesyje. Tyrimai rodo, kad tėvų emocinės būklės sutrikimai dažnai lemia vaikų emocinius ir elgesio sunkumus. Pavyzdžiui, jei tėvai dažnai yra prislėgti ar emociškai nestabilūs, vaikai gali pradėti rodyti nerimą, tapti užsisklendę arba atvirkščiai agresyvūs. Tokie vaikai gali turėti sunkumų susikaupti, socialiai integruotis ar net prarasti pasitikėjimą savimi.
Sveikas tėvas - sveikas vaikas
Kad galėtumėte pasirūpinti vaikais, pirmiausia turite pasirūpinti savimi. Tėvai dažnai neleidžia sau atsipalaiduoti ar pailsėti, nes bijo, kad tai sumažins jų, kaip gero tėvo ar motinos įvaizdį. Visgi tiesa yra priešinga - kai tėvai skiria laiko sau, jų emocinė būklė stabilizuojasi, jie tampa ramesni, ne tokie jautrūs stresui, o tai sukuria saugesnę ir šiltesnę aplinką vaikams. Sveikas tėvas ar mama yra ne tas, kuris visada šypsosi ar atrodo idealiai, o tas, kuris moka išreikšti savo jausmus, rūpinasi savo emocine sveikata ir taip leidžia vaikams matyti, kad jaustis įvairiai yra normalu. Tokie tėvai sukuria vaikams aplinką, kurioje jie gali jaustis saugūs ir laisvai reikšti savo emocijas.
Praktiniai būdai tėvų emocinei sveikatai stiprinti
- Rūpinimasis savimi be kaltės jausmo
- Bendravimas su kitais tėvais
- Profesionalios pagalbos ieškojimas
- Dėmesingo įsąmoninimo ir kvėpavimo pratimai
Vaiko gerovė prasideda nuo tėvų gerovės. Vaiko emocinė aplinka priklauso nuo tėvų emocinės sveikatos. Kai tėvai sąmoningai rūpinasi savimi, jie tampa stipresni, laimingesni ir kuria tokią aplinką, kurioje vaikai gali jaustis saugiai bei pasitikėti savimi. Tad jei norime laimingų, stabilių vaikų, pradėkime nuo savęs.
Emocijų reiškimo būdai ir vaikų gerovė
Emocija (lot. e(x) - iš, nuo + motio - judėjimas, veiksmas, gestas) - stipri, greičiausiai ne sąmoningai, bet automatiškai, nervų sistemos sukeliama dvasinė būsena, savo ruožtu įtakojanti teigiamas arba neigiamas fiziologines reakcijas. Emocijos ir jausmai laikomi skirtingais dalykais. Emocijos - konkrečioje situacijoje aktualus jausmas, stiprinantis ar silpninantis, organizuojantis ar dezorganizuojantis žmogaus veiklą ar elgesį. Pagrindinės, bazinės emocijos yra keturios: baimė, džiaugsmas, liūdesys ir pyktis. Jos tarpusavyje neretai susipina, juk vienu metu galime ir liūdėti ir bijoti. Ypač dažnai pasireiškia įvairios vaikų emocijos, jeigu jie gyvena nepilnavertį gyvenimą savo šeimoje. Emocijos ir tai, kaip jas rodo vaikai - tai lyg kelio ženklai tiems, kas juos supa, ir, žinoma, - jiems patiems. Emocijų reiškimo būdas susijęs su tuo, kokioje aplinkoje auga vaikai, ko juos moko tėvai, ką pasiima iš draugų, o kai kurie polinkiai yra ir įgimti. Visgi didelę įtaką turi ir kultūrinė aplinka. Emocijas reiškiame trejopai. Fiziologinė jausmų išraiška, tai kūno drebėjimas, galvos svaigimas, širdies plakimas, kraujospūdžio šokinėjimas ir t.t. Antras būdas, - kūno kalba: intonacija, ašaros, šypsena, veido mimika, t.y. - kaip parodome tas savo emocijas, iš ko mes atspėjame, ką jaučiame. Trečias aspektas - subjektyvus, sąmoningas jausmas. Kad vaikų emocijos būtų harmoningos, svarbu jas suprasti, laiku pastebėti ir stengtis vaikui pagelbėti susidraugauti su savo emocijomis. Tačiau labai svarbi yra ir artimųjų sukurta emocinė aplinka. Jeigu emocijų spalvų spektras šeimoje yra niūrus, tai vaikui sunku bus išlaikyti savo emocinę būklę spalvotą.
Vaikų emocinės sveikatos iššūkiai ir pagalba
Šiandien, kai vis dažniau kalbame apie vaikų emocinę sveikatą, neretai pamirštame svarbiausią jų emocinės aplinkos veiksnį - tėvų emocinę būklę. Vaikai ne tik mokosi stebėdami, jie sugeria tėvų emocijas kaip kempinė. Tad tėvų emocinė sveikata tiesiogiai veikia jų vaikų savijautą, elgesį ir gyvenimo kokybę. Nerimas dėl ateities. Geopolitiniai iššūkiai pasaulyje, keliantys nerimą dažnam suaugusiajam, taip pat veikia vaikus bei paauglius. Mažesni vaikai tikrai gali jaustis neramūs, matydami, kad jų tėvai įsitempę, ar tuomet, kai jiems suprantamai nepaaiškinama, kas vyksta aplinkui. Kaip atpažinti emocinę naštą? Vaikui bandant įveikti sunkius jausmus ar pokyčius gyvenime, pasikeičia jo elgesys. Pakitęs elgesys veikia kaip lakmuso popierėlis padedantis tėvams pastebėti, kad vaiką kažkas neramina. Tai gali būti įvairūs kasdieniai nutikimai, o gali būti ir ilgiau užsitęsusios sudėtingos situacijos. Tėvų atsakomybė - suprasti, kokius poreikius tuo metu vaikas turi ir kokius jausmus savo viduje išgyvena. Elgesys yra tik išraiška, tad svarbu nepamiršti, kad tai, į ką išties reikia reaguoti, slypi kur kas giliau, ir nepasiduoti savo emocijoms ar nesureaguoti netinkamai. Kartais pakaks vaiką nuraminti, pasikalbėti, praleisti laiką drauge, taip pat galima supažindinti su įvairiomis atsipalaidavimo technikomis, kvėpavimo pratimais, kurie padeda atpalaiduoti įtampą. Sunerimus dėl vaiko emocinės būklės psichologė taip pat pataria pasikonsultuoti su specialistais, kurie gali padėti tiksliau įvertinti situaciją.
Kaip tėvai gali padėti vaikui suvaldyti pyktį?
Emocijų reguliacijos įgūdžių formavimas
Kaip padėti vaikui valdyti stiprias emocijas? Emocijų reguliacijos įgūdžius augdamas vaikas įgyja palaipsniui. Itin svarbu į vaiko reiškiama pyktį nereaguoti pykčiu ir pripažinti vaiko patiriamą jausmą, nevertinant jo elgesio. Nesijausti gerai kai kuriose situacijose yra labai adekvatu, pavyzdžiui, nerimauti nutikus nelaimei yra visiškai normalu, pykti, kai negavai, ko labai troškai, taip pat suprantama. Todėl reagavimas į vaiko jausmą yra būdas parodyti, kad vaiko emocinė savijauta yra svarbi. Rekomenduojama vaikus kuo anksčiau stengtis supažindinti su jausmų pasauliu. Kuo anksčiau pradedame vaikus su juo pažindinti, tuo geriau jie gali įvardinti savo savijautą. Suprasdami, kaip jaučiasi, vaikai gali lengviau pasakyti, kokios pagalbos jiems reikia. Skirtingame amžiuje tai bus skirtingi dalykai: jei mažylis garsiai šauks ir verks, greičiausiai visai netrukus jau norės, kad jį apkabintumėte, tuo tarpu paaugliui gali norėtis didesnio atstumo, tačiau tuo pačiu ir būti pastebėtam bei išgirstam, kai būna sunku. Tėvystėje reikia daug dėmesingumo ir nepasidavimo, nes metodai, kurie veikia vieną kartą ar su vienu vaiku, kitą kartą ar kitam vaikui gali būti visiškai neveiksmingi. O vieno recepto tėvystei nėra.
Saugi aplinka ir jos reikšmė
Saugios aplinkos užtikrinimas, kurį apima ne tik fizinis, bet ir emocinis saugumas, yra pagrindinė suaugusiųjų atsakomybė. Kai vaikas jaučiasi išgirstas, suprastas, vertinamas, kai jis auga palaikančioje aplinkoje, jam daug lengviau atsiskleisti, mokytis naujų dalykų, pasitikėti savimi. Taip pat labai svarbios rutinos, kurios suteikia saugumo jausmą. Galima kalbėti tiek apie dienos struktūrą, tiek apie šeimos susitarimus ir ritualus, pavyzdžiui, vakarais kartu žaidžiamus stalo žaidimus ar vakarienės ruošimą. Kai tai yra įprasti, rutininiai dalykai, vaikai žino, ko tikėtis ir labai greitai pastebi, jei jų nelieka. Šilti santykiai stiprina emocinį atsparumą, sukuria savotišką pagalbos tinklą. Itin svarbus dėmesys ir savistabai bei atsipalaidavimui. Su mažesniais vaikais atsipalaidavimo pratimus labai lengva paversti žaidimais, su kiek didesniais, tai gali būti trumpi pasikalbėjimai apie jų dienos įvykius. Paaugliams labai svarbu žinoti, kad jie yra priimti ir palaikomi savo tapatumo paieškose.
Socialinės rizikos šeimos ir vaikų emocinė sveikata
Lietuvoje sparčiai daugėja problemiškų šeimų. Šios šeimos visuomenėje yra gana izoliuotos ir iš aplinkos sulaukia mažai pagalbos. Jos nepriimtinos daugumai ir kaltinamos už nesugebėjimą rūpintis savo vaikais, apskritai - už nesugebėjimą spręsti savų problemų. Probleminės šeimos tradiciškai Lietuvoje vadinamos „asocialiomis“, tuo pažymint jas kokią specifinę rūšį, esančią už visuomenės ribų. Tėvai nesirūpina vaikais, varo juos į gatvę, verčia uždarbiauti. Tokie vaikai dažniausiai turi emocinių, psichinių, fizinių problemų ir netgi negalių. Daugelis jų tampa „gatvės vaikais, nelanko mokyklos, vėliau, taip ir neįgiję išsilavinimo, papildo nekvalifikuotų bedarbių gretas. Nedarniose šeimose augantys vaikai dažnai konfliktuoja su bendraamžiais, suaugusiais. Nepilnose šeimose vaikai patiria emocinio ugdymo stoką, todėl, kad nėra intymios aplinkos, kuri būdinga sutuoktinių porai. Tuštumos, kuri atsiranda nepilnoje šeimoje, niekuo neįmanoma užpildyti. Asocialioje šeimoje nėra deramo ryšio tarp šeimos narių, taip pat tarp šeimos ir aplinkos. Tų šeimų tėvai ir vaikai nevertina kultūrinių šalies vertybių ir konfliktuoja su joms. Jie dažnai nepajėgia save pasirūpinti, į pavojų stato savo ir kitų žmonių gerovę arba patys tampa negerų draugų aukomis. Socialinės rizikos šeimoje dažnai nėra sąlygų nei tinkamam fiziniam nei emociniam vaiko raidos vystymuisi. Tėvų ir vaikų ryšiai labai veikia vaiko emocinį „augimą“. Norėdamas išlikti šeimoje, kurioje nėra struktūros, pastovumo, vyrauja nuolatinė įtampa, vaikas turi rasti būdų, kaip išgyventi, kad jo skausmas būtų kiek galima mažesnis.
Vaikų emocinės sveikatos sutrikimai ir jų priežastys
Kalbant apie problemiškas (asocialias) šeimas yra dažnai minima, kad tokiose šeimoje piktnaudžiaujama alkoholiu, narkotikais. Vaikas, augdamas alkoholikų šeimoje, tiesiog praranda teisę būti vaiku. Teigiama, kad vaikų emocinę savijautą, psichinę sveikatą lemia ne pats alkoholizmas, bet santykiai šeimoje. Vaikai labai dažnai jaučia baimę, nerimą, yra labai nervingi. Tėvų elgesys priklauso nuo vaikų lyties: berniukai alkoholikų šeimose gyvena daug nepalankesnėmis sąlygomis nei mergaitės. Su jais blogiau elgiamasi, jie daugiau emociškai atstumiami, mušami. Tokia situacija šiose šeimose lemia būdingus vaikų jausmus ir elgesį: gėdą, kaltę, melavimą, vienišumą, nepasitikėjimą savimi ir pan. Dauguma alkoholikų šeimų stengiasi slėpti nuo aplinkinių šeimos „bėdą“ ir „nelaimę“. Tai tampa „didžiąja šeimos paslaptimi“. Taip elgtis mokomi ir vaikai. Jie nieko nepasakoja apie geriantį tėvą, stengiasi tai nuslėpti, niekam nepasako apie savo savijautą, savo emocinę būklę, jei reikia net pameluoja draugams, mokytojams, kaimynams. Daugumos alkoholikų tėvų vaikai mano, kad tik jie vieni tokie nelaimingi. Kai kurie vaikai jaučia kaltę dėl šeimos problemų. Kartais šią nuomonę palaiko ir tėvai. Svarbu, kad vaikas turėtų kam išsipasakoti ir pasiguosti. Todėl mokytojai, auklėtojai turi papasakoti apie nemokamą psichologinę pagalbą teikiamą telefonu. Tėvų skyrybos - tai socialinė nesėkmė, kuri skaudžiai paliečia šeimą ir joje augančius vaikus, taip pat turi didelį negatyvų poveikį vaikų emocinei sveikatai. Vaikai į tėvų skyrybas reaguoja panašiai - liūdi, pyksta, ilgisi, gėdijasi, jaučiasi kalti ar nusivylę. Šeima tenkina svarbiausius vaiko emocinius poreikius: saugumo, meilės, bendravimo. Nors suaugusiems skyrybos paprastai skausmingas, nemalonus, o kartais ir dramatiškas išgyvenimas, jie tam ryžtasi savo noru, o jausmai skyrybų metu paprastai labai įvairūs - nuo visiško prislėgtumo iki džiaugsmo ir ilgai lauktos laisvės pojūčio. Tuo tarpu vaikams tėvų skyrybos visada yra supančios aplinkos suirimas. Vieniši tėvai rodo daug mažiau dėmesio savo vaikams, su jais mažai bendrauja, atstumia juos. Dėl to vaikai jaučiasi kalti, emociškai nestabilūs. Jiems atsiranda nesaugumo jausmas, apima sielvartas. Vaikai negali pakeisti situacijos savo šeimoje, todėl pagalbos jiems tikslas - parodyti, kad jie gali ir turi pakeisti save, kitaip pažvelgti į esamą situaciją ir iš naujo įvertinti save. Vaikui, augančiam problemiškoje šeimoje svarbu žinoti, kad jis nėra vienišas, yra nekaltas, jog jo tėvai gyvena problemiškai. Reikia išmokyti vaiką gyventi emociškai sveikai, išmokyti reikšti savo jausmus, nelaikyti jų savyje, pasikalbėti su kitais vaikais apie jų polinkius, interesus, tikslus. Dažniausi emocinės sveikatos sutrikimai: baimės jausmas, pastovus nerimas, nepasitikėjimas kitais žmonėmis, savęs nuvertinimas, uždarumas, polinkis daryti nusikaltimu. Emociniai vaiko sutrikimai labiausiai pastebimi jo elgesyje, veikloje, mokykloje. Jis nuolat konfliktuoja su mokytojais, auklėtojais, savo bendraklasiais, draugais. Tokios konfliktinės situacijos gali sukelti nervų sistemos ir psichikos sutrikimus, ar sukelti neurozes.
