Alfredo Adlerio individualiosios psichologijos teorija siūlo unikalų požiūrį į vaikų elgesio problemų supratimą. Ši teorija, pabrėždama socialinius ir psichologinius veiksnius, teigia, kad vaiko elgesys yra motyvuotas siekio kompensuoti menkavertiškumo jausmą ir siekti pranašumo. Šiame straipsnyje bus išnagrinėtos pagrindinės Adlerio teorijos sąvokos, susijusios su vaikų elgesio problemomis: menkavertiškumo jausmas, pranašumo siekis, gyvenimo stilius ir socialinis interesas, taip pat aptariama gimimo eiliškumo įtaka vaiko raidai.
Menkavertiškumo jausmas: varomoji jėga
Adleris teigė, kad menkavertiškumo jausmas yra universalus žmogaus patyrimas, kuris prasideda kūdikystėje. Kūdikiai, būdami maži, bejėgiai ir priklausomi nuo suaugusiųjų, suvokia savo santykinį silpnumą. Šis suvokimas sukelia menkavertiškumo jausmą, kuris, pasak Adlerio, yra pagrindinė elgesį sąlygojanti jėga. Menkavertiškumo jausmas nėra silpnumo ar nenormalumo požymis, bet veikiau motyvacijos šaltinis augti, siekti ir progresuoti.
Visas judėjimas pirmyn yra bandymas kompensuoti šiuos menkavertiškumo jausmus. Todėl jie yra naudingi - nes motyvuoja mus spręsti prisitaikymo ir augimo problemas. Tačiau tam tikrais atvejais vaikas nesugeba kompensuoti savo menkavertiškumo jausmo. Tokiu atveju šis jausmas sustiprėja ir išsivysto į menkavertiškumo kompleksą. Jis sąlygoja nesugebėjimą spręsti gyvenimo problemas, ir toks kompleksas yra daugelio psichinių sutrikimų priežastis.
Adleris taip pat atkreipė dėmesį į organų menkavertiškumą, kuris gali paveikti asmenybės vystymąsi. Silpni ar ligoti kūno organai gali paskatinti vaiką sutelkti dėmesį į savo silpnumą ir stengtis kompensuoti defektą. Pavyzdžiui, fiziškai silpnas vaikas gali tapti geru atletu.
Kita vertus, gadinimas arba lepinimas taip pat gali suformuoti vaikui menkavertiškumo kompleksą. Sugadintas vaikas, kuris namie visada yra dėmesio centre ir kurio kiekvienas noras yra patenkinamas, gali pradėti manyti, kad jis yra pats svarbiausias žmogus ir kad kiti visada turi jam nusileisti. Pirmasis kartas mokykloje, kur vaikas daugiau nebėra visų dėmesio centre, sukelia jam stiprų šoką, su kuriuo vaikas nėra pasiruošęs susitvarkyti. Vaikas, kuriuo nesirūpinama (neglected child), yra tas, kurio nenorima ir kuris yra atstumtas.
Žmogus gali net per stipriai bandyti kompensuoti menkavertiškumo jausmą, ir tada gali atsirasti pranašumo (superiority) kompleksas. Tada žmogus perdėtai vertina savo sugebėjimus ir pasiekimus. Žmogus gali jaustis tobulu pats savaime ir jam tada nereikės to įrodinėti aplinkiniams savo pasiekimais.
Pranašumo siekimas: kelias į tobulėjimą
Adleris teigė, kad menkavertiškumo jausmas skatina visus žmones siekti pranašumo. Tačiau pranašumas čia suprantamas ne kaip dominavimas ar arogancija, bet kaip tobulumo siekimas. Tai yra įgimtas noras įveikti sunkumus, plėstis ir judėti link išbaigtumo. Viskas, ką mes darome, yra nukreipta į tobulumo siekimą, kuris mus motyvuoja visada.
Adleris rėmėsi Darvino evoliucijos idėja, teigdamas, kad visas gyvenimas skirtas individo ir rūšies išsaugojimui ir patobulinimui. Šis tikslas pasiekiamas prisitaikant prie aplinkos ir įvaldant ją. Žmogus iki savo dabartinio lygio evoliucionavo per pastovų prisitaikymą ir visada egzistuoja būtinumas geresniam prisitaikymui - toks procesas negali baigtis.
Šis galutinis tikslas yra visada orientuotas į ateitį. Mes visada esame motyvuojami tikėjimo pasiekti ką nors ateityje - šiuo atveju Adleris yra finalizmo - idėjos, kad mes turime galutinį tikslą, link kurio judame - šalininkas. Tuo pačiu jis teigė, kad tikslai, kurių žmonės siekia, realiai neegzistuoja (t.y, neegzistuoja aktualiai), bet yra tik potencialūs - t.y., mes siekiame idealų, kurie egzistuoja tik mūsų pačių subjektyvioje vaizduotėje. Taigi, visų mūsų tikslai tėra tik fikcinės (įsivaizduojamos) idėjos, kurių negalima patikrinti tikrovėje, nors gyvenimas ir yra nukreiptas į jas. Be to tobulumo siekimas greičiau skatina įtampos augimą nei mažina jį, nes judėjimas į priekį reikalauja vis didesnės energijos ir pastangų Be to tobulumo siekis yra būdingas ne tik individui bet ir visuomenei.
Gyvenimo stilius: unikalus kelias į pranašumą
Nors visi žmonės turi vienintelį galutinį tikslą - pranašumo siekimą, tačiau šio tikslo yra siekiama labai įvairiais būdais. Kiekvienas žmogus išvysto unikalų savybių, veiksmų, įpročių rinkinį, kurio pagalba ir siekia tikslo. Būtent šis būdas siekti pranašumo ir yra žmogaus gyvenimo stilius. Jam pagrindą padeda menkavertiškumo jausmas ir kompensacija. Kiekvienas vaikas bandydamas kompensuoti savo menkavertiškumą įgyja tik jam būdingą elgesio būdą. Viskas, ką žmogus daro, yra įtakojama jo unikalaus gyvenimo stiliaus, kuris apsprendžia žmogaus gyvenimo nuostatas bei jo santykį su aplinka. Gyvenimo stilius susiformuoja veikiamas socialinių sąveikų ankstyvoje vaikystėje. Iki 4 ar 5 metų jis jau būna tvirtai susikristalizavęs ir vėliau jį yra sunku pakeisti. Gyvenimo stilius yra įtakojamas žmogaus gimimo eiliškumo ir tėvų-vaiko santykių pobūdžio. Tačiau nors gyvenimo stilių ir stipriai įtakoja ankstyvieji vaikystės metai, tačiau jį kuria ir pats žmogus, kuris nėra tik pasyvi vaikystės patyrimo auka.. Šis patyrimas nėra pats savaime tiek svarbus, kiek paties žmogaus požiūris į jį. Nei aplinka, nei prigimtis negali tiesiogiai įtakoti asmenybės, bet greičiau tik tai, kaip žmogus suvokia ar interpretuoja šią įtaką, ir gali turėti įtakos gyvenimo stiliui.
Adleris išskyrė kelis pagrindinius gyvenimo stilius:
- Dominavimo gyvenimo stilius: žmonės linkę į dominavimo ir valdymo poziciją, turintys mažai, jei iš viso, socialinio intereso. Tokie žmonės linkę siekti savo tikslų nepaisydami kitų žmonių. Piktesni šio tipo žmonės tiesiogiai puola kitus - sadistai, nusikaltėliai, despotai.
- Vengimo stilius: būdingas žmonėms, kurie nebando susidoroti su gyvenimo problemomis.
- Visi šie trys tipai nėra pasiruošę susitvarkyti su kasdieninėmis gyvenimo problemomis. Jie nesugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis, ir jų gyvenimo stiliaus susidūrimas su realiu pasauliu gali baigtis neurozėmis ir psichozėmis.
- Socialiai naudingas gyvenimo stilius: būdingas žmonėms, kurie sugeba bendradarbiauti su kitais žmonėmis ir suderinti su jais savo poreikius.
Socialinis interesas: bendruomenės jausmas
Adleris pabrėžė socialinio intereso svarbą žmogaus gyvenime. Socialinis interesas - tai rūpinimasis kitais žmonėmis ir noras prisidėti prie bendruomenės gerovės. Adleris teigė, kad socialinis interesas yra pagrindinė psichologinės sveikatos sąlyga.
Didžiai svarbus žmogaus gyvenime, nes susiderinimas su kitais žmonėmis yra pati pirmoji gyvenimo užduotis ir tai, kokį mes pasiekiame socialinį prisitaikymą (gyvenimo stiliaus dalis), įtakoja mūsų santykį su visomis kitomis gyvenimo problemomis. Žmogus yra labiau įtakojamas socialinių nei biologinių jėgų. Bet pats socialinis interesas yra įgimtas. Joks žmogus negali visiškai izoliuotis nuo kitų žmonių. Kiekvienas turi gyventi tam tikroje bendruomenėje - šeimoje, gentyje, valstybėje. Tokios bendruomenės yra būtinos žmogaus apsaugojimui ir jo tikslų pasiekimui. Todėl žmogui visada yra būtina bendradarbiauti su kitais ir toks bendradarbiavimas ir yra socialinis interesas.
Jau nuo gimimo kūdikis patenka į situaciją, kurioje reikia prisitaikyti prie kitų - iš pradžių su motina, po to su kitais šeimos nariais, vėliau dar su kitais žmonėmis. Kūdikiai negali funkcionuoti izoliuoti, ir todėl turi išvystyti socialinį interesą. Toliau visą gyvenimą jis bendraus su kitais žmonėmis ir visi jo gyvenimo stiliaus aspektai bus įtakoti jo socialinio intereso išsivystymo lygio.
Socialinio intereso vystymuisi yra ypač svarbus motinos, kaip pirmojo žmogaus vaiko gyvenime, vaidmuo. Ji savo elgesiu gali skatinti ir vystyti socialinį interesą arba gali iškreipti ir stabdyti jo vystymąsi. Motina turi mokyti vaiką bendradarbiavimo, draugystės ir drąsos. Nes tik tada kai žmogus jaučiasi susijęs su kitais, jis turi drąsos bandyti įveikti gyvenimo problemas. Jei vaikas (ir vėliau suaugęs žmogus) žiūri į kitus su priešiškumu ir nepasitikėjimu, į gyvenimo problemas jis žvelgs taip pat.
Gimimo eiliškumo įtaka: skirtingos perspektyvos
Adleris teigė, kad gimimo eiliškumas turi didelės reikšmės žmogaus gyvenimo stiliui. Nors broliai ir seserys turi tuos pačius tėvus ir gyvena tuose pačiuose namuose, jų socialinė aplinka nėra tapati. Su kiekvienu vaiku keičiasi tėvų požiūriai į vaiką, kas kiekvienam vaikui sukuria vis skirtingas socialines sąlygas.
Pirmasis vaikas
Pirmasis vaikas atsiranda ganėtinai palankioje situacijoje - paprastai tėvai yra labai laimingi dėl pirmo vaiko gimimo ir skiria daug dėmesio ir laiko pirmajam kūdikiui. Todėl jis gauna pilną ir nedalomą tėvų dėmesį, todėl naudojasi visomis jo pozicijos teikiamomis privilegijomis ir jėga. Tad pirmasis vaikas gyvena laimingą ir saugų gyvenimą tol, kol nepasirodo antrasis vaikas. Tai jam sukelia šoką. Daugiau nebėra joks pastovaus dėmesio centras, daugiau nebegauna jokios nedalomos meilės ir tėvų rūpesčio, taigi, jis ‘nukarūnuojamas’. Žinoma, jis nepasiduoda be kovos. Jis bando atgauti ankstesnę poziciją, tačiau jo kova pasmerkta nesėkmei iš pat pradžių - niekas nebegrįš į pradinę būseną, kaip jis besistengtų. Tačiau vaikas bando iš visų jėgų ir jo elgesys gali darytis problemiškas - daiktų ir taisyklių laužymas, užsispyrimas, atsisakymas valgyti ar miegoti, ir pan. Vyriausieji vaikai dažnai yra orientuoti į praeitį, nostalgiški ir pesimistai, žvelgdami į ateitį. Patyrę jėgos poveikį, jie visada yra suinteresuoti ja. Jie gali išnaudoti savo jėgą prieš jaunesniuosius brolius ir seseris, bet tuo pačiu jiems daugiau tenka patirti ir tėvų jėgą nei jaunesniems, nes iš jų daugiau tikimasi. Dėl to pirmagimiai visada pirmiausiai siekia valdžios, yra autoritariški. Be to jie jaučiasi nesaugiai ir yra priešiški kitiems, nes bijo dar kartą prarasti visas pozicijas.
Antrasis vaikas
Antrasis vaikas niekada nepatiria to dėmesio ir valdžios, kurią patyrė pirmasis, nes jis jau dalinasi tėvų meile su pirmuoju. Todėl net pasirodžius trečiajam, antrasis vaikas nepatiria tokio aštraus praradimo jausmo. Be to keičiasi ir tėvų elgesys - antrasis vaikas jau nebėra tokia nauja patirtis, tėvai auklėdami jį gali labiau atsipalaiduoti ir todėl daug ramiau žiūrėti į antrąjį vaiką. Tačiau antrasis vaikas nuo pat pradžių auga pirmojo šešėlyje. Jis nėra pats vienas vaikas, bet visada turi vyresnį brolį ar seserį kaip pavyzdį ar iššūkį varžytis su juo. Šios varžybos skatina antrojo vaiko vystymąsi ir dažnai jis vystosi daug greičiau nei pirmasis vaikas - jis turi pralenkti pirmąjį. Nepatyręs valdžios antrasis ja taip nesidomi ir yra gerokai optimistiškesnis žvelgdamas į ateitį. Tačiau jo vystymasis gali ir nukentėti. Jei pirmasis vaikas jį lenkia visa kuo, tai antrasis vaikas gali įgyti jausmą, kad jis niekada nepralenks vyresniojo ir tada gali bandyti nustoti augti.
Jauniausias vaikas
Jauniausias vaikas niekada nesusiduria su ‘nukarūnavimu’ ir dažnai tampa mylimu visos šeimos pagranduku, ypatingai jei vyresnieji vaikai yra vyresni daugiau nei keliais metais. Jį taip pat spaudžia poreikis pralenkti vyresniuosius brolius ir seseris, todėl jis gali vystytis ypač greitai. Tačiau gali įvykti visiškai priešingai, jei jauniausias vaikas yra gadinamas ir lepinamas visos šeimos taip, kad jis neišmoksta nieko sau padaryti. Kai jis išauga, dažnai gali pasirodyti bejėgiu ir priklausomu, koks jis buvo vaikystėje.
Vienintelis vaikas
Tai iš esmės pirmasis vaikas, kuris niekada nepatiria jėgos praradimo - bent jau ne vaikystėje. Jis visą laiką yra šeimos dėmesio centre. Praleisdamas daugiau laiko su suaugusiais toks vaikas dažnai subręsta gana anksti. Tačiau jis patiria šoką, kada supranta, kad išoriniame gyvenime, už šeimos ribų - pvz.: mokykloje - jis nėra dėmesio centras. Toks vaikas nėra pasiruošęs nei dalintis, nei kovoti dėl dėmesio.
Nagrinėdamas gimimo eiliškumą Adleris neteikia tvirtų vystymosi taisyklių. Vaikas automatiškai neįgyja kokių nors charakterio bruožų tik dėl gimimo eilės.
Praktinis Adlerio teorijos taikymas: žaidimų terapija
Individualiosios psichologijos principai gali būti sėkmingai taikomi praktikoje, siekiant padėti vaikams įveikti emocinius ir elgesio sunkumus. Vienas iš tokių būdų - Adlerietiška žaidimų terapija. Tyrimai rodo, kad ši terapija gali turėti teigiamos įtakos vaikų emocinių bei elgesio problemų pokyčiui.
Tyrimo tikslas - nustatyti vaikų emocinių ir elgesio sunkumų kitimo ypatumus, taikant individualią Adlerietišką žaidimų terapiją. Tyrime dalyvavo 22 šešerių - vienuolikos metų amžiaus vaikai (13 berniukų ir 9 mergaitės), kuriems buvo taikoma Adlerietiška žaidimų terapija dėl elgesio ar emocinių sunkumų, kuriuos nurodė tėvai. Trylikai vaikų (t.y. 59 proc. vaikų) žaidimų terapija buvo taikoma mokykloje, kurioje jie mokosi (mokytojų ar tėvų, globėjų prašymu), likusiems devyniems, t.y. 41 proc., - psichoterapiniame centre (visi interesantai, šiuo atveju, buvo tėvai).
Tiriamieji dalyvavo individualios žaidimų terapijos užsiėmimuose, kurių trukmė variavo nuo 6 iki 42 užsiėmimų. Užsiėmimai vykdavo kartą per savaitę, sutartu laiku, neskaitant atostogų ar ypatingų atvejų, dėl kurių tiriamasis į terapinius užsiėmimus atvykti negalėdavo. Kiekvieno žaidimų terapijos užsiėmimo trukmė - 50 min. individualaus darbo su vaiku.
Užsiėmimai buvo vedami remiantis A.Adler teoriniais principais: pagarba vaikui, šilti ir draugiški santykiai, vaiko jausmų pripažinimas ir jų atspindėjimas tokiu būdu, kad tai padėtų vaikui suprasti save ir aplinkinį pasaulį, vadovavimo žaidimui nebuvimas, apribojimų, kurie reikalingi susieti žaidimų kambarį su realiu pasauliu, sukūrimas.
Terapijos pradžioje ir pabaigoje vaikų tėvų buvo prašoma užpildyti klausimynus apie vaikų nusiskundimus. Terapijos metu terapeutas įvertindavo vaiko stipriąsias puses (bendrumo jausmą, savęs reikšmingumą, kompetencijos pojūtį bei drąsą).
Tyrimo rezultatai parodė, kad žaidimų terapija turėjo teigiamos įtakos vaikų emocinių bei elgesio problemų pokyčiui. Hiperaktyvumo / impulsyvumo problemos žaidimų terapijos metu nepakito, tačiau po užsiėmimų sumažėjo vaikų dėmesingumo, atsiskyrimo bei agresyvumo problemos. Taip pat nustatyta, kad po žaidimų terapijos vaikai jautėsi drąsesni, kompetentingesni, stipriau išreikštas buvo jų bendrumo jausmas, be to vaikai jautėsi labiau reikšmingais. Nustatyta, jog bendras vaikų psichologinės sveikatos pagerėjimas yra susijęs su žaidimų terapijos trukme.
Detaliau išanalizavus turimus duomenis, rezultatai atskleidė, kad elgesio (atsiskyrimo, agresyvumo) problemų pokytis siejosi su žaidimų terapijos užsiėmimų skaičiumi, tuo tarpu emocinių bei dėmesio problemų kitimas nuo žaidimų terapijos užsiėmimų skaičiaus nepriklausė. Taip pat pastebėta, jog žaidimų terapijos trukmė neįtakojo vaikų drąsos, kompetencijos ir bendrumo jausmų pokyčių, bet turėjo teigiamos įtakos vaikų savęs reikšmingumui.
Tyrimas atskleidė, jog vaikų emocinių problemų kitimas žaidimų terapijos metu neturėjo įtakos vaikų elgesio problemų kitimui, ir atvirkščiai. Tačiau nustatyta, kad emocinių problemų kitimas turėjo neigiamos įtakos vaikų dėmesingumo problemų kitimui, bet nebuvo susijęs su vaikų atsiskyrimo bei agresyvumo problemų kitimu. Elgesio problemų kitimas nebuvo susijęs su dėmesingumo problemų kitimu.
Nepatvirtinta prielaida, kad vaikų drąsos, kompetencijos, bendrumo bei savęs reikšmingumo jausmų kitimas yra tarpusavyje susiję. Taip pat minėtųjų stipriųjų pusių kitimas nebuvo susijęs su vaikų bendros psichologinės sveikatos pagerėjimu ir elgesio problemų kitimu. Vis dėlto, patvirtinta, kad stipriųjų pusių kitimas buvo susijęs su vaikų emocinių problemų kitimu. Pastebėta, kad yra neigiamas ryšys tarp vaikų emocinių problemų pokyčio bei vaikų drąsos jausmo kitimo.
Nustatyta, kad vaikų bendram psichologinės sveikatos pagerėjimui bei emocinių ir dėmesingumo problemų kitimui žaidimų terapijos lankymo vieta įtakos neturi. Pastebėta, kad savęs reikšmingumo jausmas labiau padidėjo vaikams, lankiusiems žaidimų terapiją psichoterapijos centre, nei tiems, kurie terapiją lankė mokykloje. Žaidimų terapijos lankymo vieta turėjo įtakos vaikų elgesio problemų kitimui. Nors atsiskyrimo tendencijos pokytis skirtingose žaidimų terapijos lankymo vietose nesiskyrė, tačiau agresyvumo problemų kitimas skirtingose terapijos lankymo vietose skyrėsi.
ŽAIDIMŲ TERAPIJA – KAS TAI?
Individualiosios psichologijos praktikė atkreipia dėmesį, kad apie menkavertiškumą, kaip žmogaus pažinimo atspirties tašką, daugiausiai kalbėjo garsus austrų psichologas Alfredas Adleris. Jo sukurtos ir išvystytos asmenybės teorijos požiūriu žmogaus pažinimas prasideda nuo labai ankstyvų, neigiamų, sunkiai ištveriamų jausmų (baimės, liūdesio, gėdos, kaltės, vienišumo), suteikiančių vaikui patirtį, jog kažkas su juo yra nelabai gerai ir turėtų būti „pataisyta“, atskleidimo.
Pasak A.Adlerio, šie jausmai „sukelia visas galias, ištisą psichologinį judėjimą ieškoti kompensacijų“, t. y. būdų, kaip vidinį minuso jausmą paversti pliusu.
Individualiosios psichologijos teorijos rėmuose galima kalbėti ir apie tam tikrą tautinį menkavertiškumą. Prisiminus dar visai nesenus įvykius Lietuvos istorijoje, galima kelti prielaidą, jog egzistavo labai daug aplinkybių, palietusių žmones ne tik individualiai, bet ir bendrai kaip šeimas, bendruomenes, valstybę ar tautą. Tokios patirtys kaip tremtis, okupacija, brutali politinė santvarka didelę dalį Lietuvoje gyvenančių žmonių vertė jaustis menkais, bejėgiais, išsigandusiais. Pasak psichologės, galima sakyti, jog tuomet buvo jaučiama grėsmė ne tik asmeniniam, bet ir tautiniam identitetui. Todėl galime kalbėti ir apie visuotinį poreikį kompensuoti šias sunkias patirtis puoselėjant aukštas tautines ambicijas. Iš čia galimai kyla aukšti reikalavimai sau, baimė daryti klaidas ar nenoras priimti kitų netobulumą. Tai, ką matome kaip sėkmės vaikymąsi ar didelį konkurencingumą, galima suvokti kaip pastangą kompensuoti jausmą, kad „kažkas su manim yra nelabai gerai“. Tokia kompensacija pasireiškia iškeliant save ir nuvertinant kitą, sako psichologė.
Individualioji psichologija sunkumų turintiems vaikams bei jų tėveliams pagalbos kelią bando nutiesti per netinkamų vaikų elgesio tikslų pažinimą ir koregavimą. Keturis netinkamus vaikų elgesio tikslus suformavo žymiausias Alfredo Adlerio mokinys Rudolfas Dreikursas (lietuviškai yra jo knyga „Laimingi vaikai. Iššūkis tėvams“). Šie tikslai pagrįsti esminiais vaiko poreikiais, kurių nepatenkinęs socialiais, bendradarbiavimu grįstais būdais, vaikas pradeda elgtis netinkamai.
Dėmesio siekimas
Pirmasis vaiko elgesio tikslas gerai pažįstamas daugeliui tėvelių yra dėmesys. Šio tikslo vaikas siekia, kai nepatenkinamas vienas iš bazinio poreikių priklausyti, jaustis susijusiu. Dėmesio vaikai gali siekti milijonais skirtingų būdų - tai ir mielos mergaitės, nešančios pradinių klasių mokytojai šimtąjį piešinį, ir paauglys, pavogęs pinigus iš tėčio kelnių kišenės, ir trimetis, krentantis ant grindų prekybos centre. Priemonės nėra svarbios, vaikų vaizduotė beribė, įrankių arsenalas visiems tikslams - taip pat. Norėdami atpažinti vaiko elgesio tikslą pirmiausiai vadovaujamės savo jausmu. Dėmesio siekiantis elgesys suaugusiems paprastai kelia susierzinimą. Kitas signalas yra, kaip vaikas reaguoja į suaugusiojo įsikišimą: subarimą ar pagyrimą. Vaikas, kuris siekia dėmesio paprastai jaučiasi to dėmesio gavęs ir jo netinkamas elgesys baigiasi.
Jėgos siekimas
Jeigu netinkamas vaiko elgesys nesibaigia po suaugusiojo dėmesio, o tik dar labiau suaktyvėja - į subarimus atsikirtinėjama, draudimai ignoruojami, o suaugusieji šalia jaučiasi įpykę, išprovokuoti - susiduriame su jėgos siekimu [antras tikslas]. Už šio tikslo paprastai slypi kompetencijos jausmo trūkumas. Vaikas stokoja tikėjimo tuo, kad gali sugeba, moka ar išmano. Čia kiekvienam suaugusiam labai svarbu nepasiduoti kylančiom emocijom, nekaltinti dėl jų vaikų ir tiesiog atsitraukti.
Kerštas
Kai vaikams nepavyksta pasiekti to, ko jie trokšta, kai nepaisant viso plataus priemonių arsenalo jie negauna dėmesio, ar visų pasigalynėjimų, jėgos vis tiek negana, jie gali įklimpti dar giliau. Pasak R. Dreikurso, trečiasis vaiko tikslas yra kerštas. Tai labai nusivylusių, įsitikinusių, kad pasaulis yra neteisingas, vaikų jausmas. Jis dažniau pasitaiko tarp išlepintų vaikų, kurie ateina į darželį ar mokyklą ir staiga susiduria su realybe, kurioje niekas aplink juos asmeniškai nešokinėja. Taip pat tarp vyresnėlių, kurie gimus jaunesniam broliukui ar sesutei labai daug ir staigiai prarado. Kai vaikai siekia keršto, suaugę gali pasijusti įskaudinti vaiko elgesio, tarsi nujaustų jame slypintį piktybiškumą. Toks elgesys gali įžeisti ir sukelti norą bausti. Taip besielgiančiam vaikui trūksta svarbos, savo vertės pajautimo. Į suaugusiojo reakciją, tarkim bausmę, jis reaguos dar didesniu nusidrąsinimu ir pasitvirtinimu apie savo menką vertę.
Pasidavimas
Ketvirtasis vaiko tikslas - tai pasidavimas. „Nieko neišėjo, nieko aš negaliu pasiekti, taigi atsiribosiu ir lauksiu kol visi paliks mane ramybėje“. Vaikas yra netekęs drąsos bandyti ir klysti. Suaugę šalia šių vaikų jaučiasi sumišę ir bejėgiai. Jie tarsi užsikrečia vaiko bejėgiškumu. Todėl čia jau reikia išorinės pagalbos, kad pastiprintų visą šeimą.
Individualiosios psichologijos krypties autoriai pabrėžia mokytojų savęs pažinimo ir apmokymo svarbą, o tai įgalintų juos kurti demokratišką atmosferą klasėje ir lygiavertį santykį su mokiniais.
Tėvams išmokus ramiai išreikšti savo emocijas, susijusias su vaikų netinkamu elgesiu, dažnai vaikai ima gerbti tėvų jausmus ir tampa labiau bendradarbiaujantys. Taip pat vaikai išmoksta tinkamų būdų išreikšti savo jausmus. Tėvai konsultacijose ieško ir atranda geresnius bendravimo su vaikais būdus, pradeda suprasti ir įvertinti skirtumą tarp žodžių, kurie nudrąsina, ir žodžių, kurie suteikia drąsos; tarp žodžių, sukeliančių priešiškumą, ir tų, kurie kviečia bendradarbiauti; tarp žodžių, po kurių vaikas nebegali galvoti ir susikaupti, ir žodžių, išlaisvinančių natūralų troškimą mokytis. Tėvai geriau supras, kas iš tiesų vyksta vaiko pasaulyje, apie savo vaikus žinos šį tą daugiau nei jų pasiekimus mokykloje, popamokinėje veikloje, elgesį namuose. Išmoks geriau atpažinti, kada jų vaikas liūdnas, ar linksmas ir ką jis jaučia įvairiose situacijose. Tėvai išmoks nesutarimus tarp vaikų spręsti atviru ir pagarbiu bendravimu. Atras metodus, padrąsinančius vaikus priimti save tokius, kokie jie yra, ir patikėti tuo, kokiais jie gali tapti. Susipažns su gyvenimo stiliaus sąvokomis ir pamatys kokią tai turi įtaką žmonių santykiams.
tags: #adleris #netinkamas #vaiko #elgesys
