Menu Close

Naujienos

ADHD vaikų liga: moksliniai straipsniai

Išsiblaškymas, impulsyvumas - tik iš pirmo žvilgsnio „nekalti“ dalykai, sutrikdantys kasdienę žmogaus veiklą. Atrodo, tai nedaro tiesioginės įtakos sveikatai, tačiau, tik atidžiau panagrinėjus savo darbo rezultatus, asmeninių santykių nesėkmes, galima suvokti, kad dėl to kaltas ADHD (angl. attention deficit/hyperactivity disorder) - aktyvumo ir dėmesio sutrikimas.

Buvo manoma, kad ADHD sindromas būdingas tik vaikams, tačiau simptomai, atsiradę vaikystėje ar paauglystėje, išlieka suaugus ir neabejotinai daro neigiamą įtaką mūsų gyvenimo kokybei. Pasak Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytojos psichiatrės Tamaros Kuntelijos-Plieskės, išsiblaškymas, nekantrumas, impulsyvumas trukdo tapti geru specialistu, tobulėti ir kurti santykius. Kartais žmonės neatkreipia į save pakankamai dėmesio, nesupranta, kodėl jiems nesiseka karjera, kuo jie blogesni už kitus?

ADHD (attention-deficit/ hyperactivity disorder, ADHD) nuo 2003 m. apibrėžiamas kaip elgesys, kuris yra nuolatinis (t.y. tęsiasi ilgą laiką), pasireiškiantis įvairiose situacijose (t.y. namuose, mokykloje ar tarp bendraamžių), neatitinkantis amžiaus (t.y. per didelis vaikui ar paaugliui), netipinis (t.y. nebūdingas tos kultūros atstovams), varginantis (t.y. netipiškas elgesys, kuris žmogui sukelia sunkumų) bei disfunkciškas (ribojantis veiksnumą); toks elgesys gali būti pavojingas.

Diskusijos dėl šio sutrikimo realaus egzistavimo baigtos 2003 m. Pasaulinei psichikos sveikatos federacijai pareiškus, jog, nors ir pripažįstamas diagnozės subjektyvumas bei nenuoseklumas, tarptautinėje mokslo visuomenėje vieningai sutariama, jog tai yra tikras neurobiologinis sutrikimas, dėl kurio egzistavimo nederėtų daugiau diskutuoti. Medicininiu požiūriu psichikos sutrikimas yra laikomas psichikos liga (psichopatologija), kuri turi būti diagnozuojama remiantis simptomais bei (iš)gydoma taikant terapiją, jei reikia - psichiatrijos ligoninėse.

ADHD Apibrėžimas ir Istorija

ADHD, arba aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS), yra terminas, vartojamas Lietuvoje nuo 1997 m. Anksčiau šis sutrikimas buvo vadinamas hiperkineziniu sutrikimu, minimalia smegenų disfunkcija, patologiniu charakterio formavimusi. Sutrikimo simptomai vaikų elgesyje tiriami jau nuo 1900 m., kuomet sutrikimas buvo traktuojamas kaip nedėmesingumas, impulsyvumas ir hiperaktyvumas, manyta, kad jį sukelia prastas ugdymas šeimoje. Pirmasis šį sutrikimą 1845 m. aprašė dr. H. Hoffmanas. 1902 m. G. Still savo paskaitų cikle paprieštaravo sutrikimo kildinimui iš prastos auklybos šeimoje, pabrėždamas genetinę šio sutrikimo kilmę.

Šiuolaikinėje visuomenėje ADHD apibūdinamas kaip raidos ir elgesio sutrikimas ar chroniška neurologinė būklė, dažniausiai pasitaikanti tarp vaikų (dažniausiai berniukų), kartais ir suaugusiųjų tarpe. Būdingiausi šio sutrikimo bruožai - negebėjimas sukoncentruoti ir palaikyti aktyvų dėmesį, nedėmesingumas, išsiblaškymas, hiperaktyvumas ir impulsyvumas.

ADHD Simptomai ir Tipai

ADHD simptomai gali pasireikšti įvairiai, priklausomai nuo individo ir jo amžiaus. Pagrindiniai simptomai apima sunkumus sutelkiant dėmesį, hiperaktyvumą ir impulsyvumą.

Nedėmesingumas:

  • Sunku sutelkti dėmesį į detales, darant klaidas dėl neatsargumo.
  • Sunku išlaikyti dėmesį atliekant užduotis ar žaidžiant.
  • Atrodo, kad nesiklauso, kai jam kalbama.
  • Nesilaiko instrukcijų ir nebaigia užduočių.
  • Sunku organizuoti užduotis ir veiklą.
  • Vengia užduočių, kurioms reikia ilgalaikio protinio pastangų.
  • Dažnai pameta daiktus, reikalingus užduotims ar veiklai atlikti.
  • Lengvai išsiblaško.
  • Pamiršta kasdienes veiklas.

Hiperaktyvumas:

  • Nerimastingai trūkčioja rankomis ar kojomis arba sukiojasi kėdėje.
  • Palieka savo vietą situacijose, kai tikimasi, kad liks sėdėti.
  • Bėgioja arba laipioja situacijose, kai tai netinkama.
  • Sunku ramiai žaisti ar užsiimti veikla.
  • Yra nuolat "ant bangos" arba elgiasi taip, tarsi būtų varomas variklio.
  • Daug kalba.

Impulsyvumas:

  • Atsako į klausimus nepalaukęs, kol jie bus baigti.
  • Sunku laukti savo eilės.
  • Pertraukia arba trukdo kitiems.

Išskiriami trys pagrindiniai ADHD sindromo tipai: hiperaktyvumo, nedėmesingumo ir kombinuotas - dėmesio koncentracijos simptomai kartu su elgesio sutrikimo simptomais. Remiantis moksliniais tyrimais, šia liga dažniau serga vyrai (5:1), jiems būdingas hiperaktyvusis, o moterims - nedėmesingumo tipas. Suaugusiems žmonėms ligos simptomai pasireiškia švelniau nei vaikams, todėl nesusimąstome, kad nesėkmės mus gali lydėti ne dėl to, kad esame blogi specialistai, o todėl, kad sergame.

Schema, kaip skirtingi ADHD tipai pasireiškia vaikams ir suaugusiems

ADHD Diagnostika

Tik išsamūs tyrimai bei patyrusio sveikatos specialisto apžiūra gali įvertinti ADHD būklės rimtumą. ADHD diagnozuojamas atlikus visapusišką klinikinį ištyrimą ir pateikiant diagnostinį klausimyną. Anamnezėje turi būti patvirtintas simptomų atsiradimas vaikystėje, o tam būtina vyresnių šeimos narių apklausa ir dalyvavimas diagnostiniame pokalbyje. Tuomet analizuojama, ar šie simptomai tęsiasi visą gyvenimą, ar sukelia pažeidimus. Žmonės gali būti išsiblaškę, aktyvūs, energingi, tačiau tai nebus ADHD sutrikimas. Sutrikimas būna tuomet, kai simptomai sukelia funkcionavimo problemas įvairiose srityse. Pastebima, kad tokiems žmonėms, nors ir turintiems aukštą intelektą, nesiseka mokslai, asmeninis gyvenimas, jie negali įvykdyti užduočių, sunku susikaupti.

ADHD dažnai persipina su kitais susirgimais. Tai vadinama gretutiniais susirgimais. Kitų sutrikimų panašumas gali klaidinti norint nustatyti ADHD. Dėl to svarbu diagnozuoti bei išgydyti esamus sutrikimus, kurie turi panašius kaip ir ADHD simptomus.

ADHD Gydymas

Gydymas gali būti pradėtas tik po tikslios diagnozės. Daugeliui žmonių gydymo procesas asocijuojasi su medikamentais. Visgi gydymas apima platesnį veiksmų spektrą nei tik vaistų vartojimas. Gydymo procesas susideda iš psichoterapijos, gyvenimiškų įgūdžių mokymosi, pagalbos įsiliejant į mokyklos ar darbo aplinką. Daugeliui sergančių vaikų bei suaugusiųjų medikamentinis gydymas yra svarbi gydymo plano dalis.

Gyvenimiškų įgūdžių gerinimas yra itin svarbi ADHD gydymo dalis. Pavyzdžiui, gebėjimas planuoti laiką gali padėti laiku atlikti darbe patikėtas užduotis ar mokiniui laiku užbaigti namų darbų užduotį. Aplinka daro įtaką kiekvieno iš mūsų gebėjimui susikaupti. Pavyzdžiui, moksleiviams ar studentams tinkama aplinka gali padėti pasiekti geresnių rezultatų: moksleiviai dalinasi vienas su kitu savo turimais užrašais, o laikant egzaminą parenkama patalpa ramesnėje vietoje.

Švietimas apie ADHD yra vienas pagrindinių aspektų. Informacija gali būti gaunama iš oficialių šaltinių tokių kaip gydytojų ar kitų šią sritį išmanančių ekspertų, arba mažiau oficialių šaltinių tokių kaip internetas, knygos bei lankstinukai. Psichologai nediagnozuoja ADHD, tai gali atlikti tik psichiatrai. Tačiau psichologinės konsultacijos padeda susidoroti su savigarbos ar santykių problemomis, depresija bei nerimu, kurie gali atsirasti dėl ADHD.

Diagnozavus ADHD sindromą, pacientui padedama suvokti, kokia tai liga ir kaip kontroliuoti simptomus, tad gydymas prasideda nuo psichoedukacijos, kuomet žmogui yra paaiškinami ligos simptomai, eiga, gydymo galimybės.

Medikamentinis Gydymas

Geriausiai šios ligos gydymui tinka psichostimuliantai - medžiagos, kurios galvos smegenų centrinėje nervų sistemoje didina dopamino ir noradrenalino kiekį taip palengvinant simptomus. Šiuo metu vartojamas ADS gydymui skirtų vaistų pagrindas yra metilfenidatas (methylphenidate), stimuliuojantis nervų sistemą: jis skatina dėmesio koncentraciją, padeda pagerinti socialinius ryšius, padidina akademinį produktyvumą (bet nebūtingai pasiekimus) bei mažina dirglų ir impulsyvų elgesį. Rinkoje jis atsirado jau 1954 m. ritalino pavadinimu kaip lengvas psichostimuliatorius suaugusiems, turėjęs suteikti žvalumo ir mažinti apetitą. Tačiau gan greit paaiškėjo, kad labai judriems vaikams šis medikamentas daro priešingą poveikį - ramina ir padeda susikaupti. Lietuvoje jau yra registruoti du vaistai hiperaktyvumo sutrikimui gydyti - Concreta ir Strattera. Tačiau mokslininkai vis dar tiria ilgalaikį šių stimuliuojamųjų vaistų vartojimo poveikį, mat apytiksliai 80 proc. vaikų, gydytųsi minėtais preparatais, turi tęsti šį gydymą ir sulaukę paauglystės, o 50 ar daugiau proc. vaistų reikia ir suaugus.

Psichologinės Priemonės

Psichologinės priemonės palengvina ADHD sukeliamas problemas. Gydymo psichologinėmis priemonėmis pavyzdžiu Lietuvoje galima laikyti logopedės - spec. pedagogės veiklą. Pedagogai hiperaktyvumą traktuoja kaip emocijų ir elgesio sutrikimus bei labai judrų, impulsyvų elgesį ir teigia, kad šį sutrikimą dažniausiai reikia gydyti ne medikamentais, bet taikant psichosocialinio gydymo modelį, o klinikinį įvertinimą siekia tik tuo atveju, kai vaikas visose situacijose ir visą laiką yra labai judrus, chaotiškas, išsiblaškęs. Sudėtingesniais atvejais rekomenduojama elgesio terapija bei psichoterapeuto taikoma šeimos psichoterapija, kuria siekiama keisti vaiko elgesį ir šeimos bendravimo stilių. Elgesio keitimo strategijos gali būti šios: teigiamo paskatinimo bei humoro, asmeniškas, o ne viešas su vaiku susijęs jo specifinio elgesio, kuris pedagogams kelia nerimą, bei drausminimo problemų sprendimas ir pan.

ADHD ir Ugdymas

Hiperaktyvūs vaikai turi specialių ugdymo(si) poreikių. Dažnai nesuvokiant šios situacijos, vaikai traktuojami kaip piktybiški neklaužados ir ugdymo įstaigose yra nepageidaujami tiek suaugusiųjų, tiek bendraamžių. Todėl svarbu turėti omeny faktą, kad hiperaktyvaus vaiko ugdyme didelę reikšmę turi nustatytos taisyklės ir jų laikymasis, o nepastovūs auklėjimo būdai šiems vaikams yra itin žalingi.

Tyrimo rezultatai rodo dalinį pagrįstumą hiperaktyvumo, kurį pedagogai linkę diagnozuoti savo grupės vaikams. Šio tyrimo rezultatai apie ugdymo sąlygas, teikiamas vaikams su ADHD, leidžia manyti, kad šios sąlygos ikimokyklinio ugdymo įstaigose yra tiesiogiai ir iš esmės priklausomos nuo pedagogo galimybių ir įstaigos teikiamų paslaugų įvairovės, atsižvelgiant į įvairius fizinius ir psichologinius sutrikimus, lydinčius ADHD.

Sukurta hiperaktyvaus ikimokyklinio amžiaus vaiko ugdymo modelis skirtas siekti valios pastangomis paveikti negalią ir ugdyti(s) bendruosius gebėjimus. Pagrindiniai darbo principai yra specialios mokymo bei elgesio strategijos, nuoseklumas, apibrėžtos elgesio taisyklės bei komandinis darbas. Pabrėžiama, kad hiperaktyvaus vaiko ugdyme gyvybiškai svarbus savikontrolės, saviinstrukcijos ir savireguliacijos gebėjimų ugdymas ir problemų sprendimo būdų perteikimas.

Pedagogams pateikiami ugdymo programų taikymo variantai, galimi ugdymo metodai, formos bei sąlygos. Iškeliamas būtinumas skirti papildomą laikiną ar nuolatinę klasės (grupės) ar dalyko pedagogo ar/ir specialisto pagalbą vaikui, o jo šeimai - pedagoginę, psichologinę ir socialinę pagalbą.

Strategijos, skirtos padėti mokiniams, turintiems ADHD | Caroline Odom | TEDxYouth@MBJH

ADHD Paplitimas ir Aktualumas

ADHD serga nuo 5 iki 15 proc. 4-17 m. amžiaus vaikams bei jaunuoliams. Vaikų ir paauglių psichiatrės teigimu, tik 30 proc. vaikų su šiuo sutrikimu raidoje pastebimas pagerėjimas be gydymo.

Didžiausias faktorius - paveldimumas. Tyrimais įrodyta, kad žmonių, sergančių aktyvumo ir dėmesio sutrikimu, šeimose susirgimų dažnis yra apie 20 proc. Įtaką daro ir aplinkos poveikis. Gydytoja pabrėžia, kad labai svarbus prenatalinis periodas. Jei nėštumo metu motina vartojo alkoholį, narkotikus, buvo patyrusi stiprių emocinių sukrėtimų, tokiems vaikams taip pat padidėja rizika susirgti dėmesio sutrikimu.

Neretai manoma, jog dėmesio ir aktyvumo sutrikimo sindromui įtakos turi cukraus vartojimas. Tačiau tai vienas iš daugelio mitų, kurį mokslininkai neseniai paneigė. Pasak Amerikos psichiatrijos asociacijos (APA), šia liga serga 8,4 proc. vaikų ir 2,5 proc. suaugusiųjų. Kas gali lemti tokį skirtumą? Tuo tarpu, mergaitės, turinčios ADHD, paprastai yra mažiau fiziškai hiperaktyvios, tačiau jos yra hiperaktyvios protiškai bei emociškai, pavyzdžiui, per valandą savo mintyse jos išgyvena daugybę įvairiausių variantų ir galimybių, o tai mažiau pastebima, todėl pritraukia mažiau mokytojų dėmesio nei berniukai, sako S.Pearson.

Faktas: „Nėra tvirtų įrodymų, patvirtinančių idėją, kad ADHD sukelia tam tikra auklėjimo forma“, - pažymi socialinė darbuotoja T.Thompson. Retais atvejais, aplinkoje esantys toksinai, pvz. Faktas: ADHD sindromas yra neurologinio vystymosi sutrikimas, o ne mokymosi negalia, pabrėžia CDC. Faktas: cukrus ir perdirbti maisto produktai nesukelia ADHD. Pavyzdžiui, nedidelis tyrimas, paskelbtas šių metų BMC Pediatrics, parodė, kad didelis cukraus suvartojimas buvo dažnesnis tarp vaikų, sergančių ADHD, nei tiems, kurie neturi sindromo. Kita vertus, 2019 m. Dėl per didelio cukraus suvartojimo mūsų smegenys sutrinka, nepaisant to, turite ADHD ar ne, sako S.Pearson. Tai patvirtina ir vienas tyrimas, kurio metu buvo stebimi JAV armijos kariai, sergantys ADHD.

Ekrano Laikas ir Dėmesio Sutelkimas

2023 m. atliktas sisteminis tyrimas parodė, kad ilgesnis ekranų naudojimas yra susijęs su neigiamais vaikų sveikatos ir gerovės rodikliais, tokiais kaip nutukimas, miego sutrikimai ir elgesio problemos. Tačiau kiek laiko yra per ilgai? Atsakymo ieškoję Harvardo mokslininkai pateikė išvadą, kad svarbu ne tiek ekrano naudojimo trukmė, kiek tai, kaip mes juos naudojame ir kokią įtaką tai daro mūsų smegenims.

Amerikos pediatrijos akademija 18-24 mėn. vaikams apskritai pataria neleisti naudotis ekranais, išskyrus vaizdo pokalbius, o 2-5 m. Tėvai - pavyzdys vaikams. Skatinkime šeimos veiklas be technologijų. Ekranų laikas - kartu. Venkite ekranų prieš pat miegą. Montessori ugdymas remiasi principu, kad vaikai geriausiai mokosi tada, kai turi galimybę savarankiškai tyrinėti ir įsigilinti į veiklą be nuolatinio išorinio trukdymo. Pavyzdžiui, kai vaikas konstruoja bokštą iš medinių kaladėlių arba pilsto vandenį iš vieno indo į kitą, jis natūraliai lavina savo dėmesio koncentraciją, problemų sprendimo įgūdžius ir kantrybę. Taip pat, jei leidžiame laiką kartu, galime vaikams siūlyti veiklas ne chaotiškai, o nuosekliai: pasiruošti veiklą ar žaidimą, veikti ir tuomet susitvarkyti.

„Todėl prasminga dienoje riboti išorinių stimulų bei šurmulio šaltinius. Nelaikyti nuolat įjungto televizoriaus kambaryje, kur žaidžia vaikas, jei sėdite greta žaidžiančio mažylio - neatitraukinėti jo dėmesio nuo veiklos vis sužybsinčiu telefono ekranu“, - dalinasi M.

Infografika apie ekrano laiko įtaką vaikų raidai

tags: #adhd #vaiku #liga #moksliniai #straipsniai