XX amžiaus lietuvių prozos novatoriaus, ekspresionistinės poetikos novelių autoriaus, Jurgio Savickio novelėje „Ad Astra“ kuriamas ūkininko Dalbos kaip veidmainio žmogaus paveikslas.
Kūrinio pradžioje Dalba pristatomas kaip krikščioniškas vertybes puoselėjantis kaimo žmogus, turintis daug ryžto ir siekiantis permainų, kurios būtinos ūkiui. Tvarkos ūkyje pradžią jis susieja su apsivalymu, nereikalingų daiktų atsikratymu, o pirmoji jo auka, jam nebereikalingas „daiktas“ tampa senas šuo, kurį nusprendžia nuskandinti.
Atsiskleidžia Dalbos krikščioniškųjų moralinių principų, vieno iš Dievo įsakymų - nežudyk, nepaisymas. Dalbos dviveidiškumas išryškėja ir pačiame šuns skandinimo epizode, kuomet bandydamas užmušti šunį jis pats įkrenta ir skęsta, šaukdamasis pagalbos pažada jį išgelbėsiančiam žmogui nieko negailėti, o kuomet jį išgelbėja tas pats šuo, Dalba jį pabučiuoja ir pasižada tapti geresniu žmogumi.
Jurgis Savickis - vienas talentingesnių XX amžiaus pabaigoje lietuvių literatūroje pasirodžiusių modernistų, kvescionavusių tradicines vertybes. Novelės „Ad Astra“ siužetas ir tema atskleidžia nepavykusį bandymą išvaduoti temą iš kaimietiškosios psichologijos, pakylėti į universalesnį lygį, „iki žvaigždžių“. Novelėje didelis šnipštas iš ūkininko racionalizmo, kuriam nerasta rimtesnio tikslo kaip nukaršusio šuns skandinimas. Ūkininkui priskiriamos pretenzijos sieti modernaus gyvenimo būdo, ūkinių reformų, kas jo elgesiui teikia tikslingumo ir nuoseklumo.
Ūkininkas Dalba, nusprendęs reformuoti savo gyvenimą, tai pradeda nuo šuns: „Kaip bankininkas, prisirengdamas prie savo week - end, atrenka visai netikusius vekselius sunaikinti, taip ir Dalba rado viena naikinti tinkama. Tai buvo šuva. Pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjąs po trobas“.
Pasakotojas į viską žiūri su ironija, netgi sarkastiškai. Dalbą jis vertina specifiniais palyginimais: „lyg pionierius“, „kaip bankininkas“. Novelėje gyvenimas vaizduojamas lyg cirke, teatre. Pasakotojas, laikydamasis atstumo, stebi, kaip jaučiasi veikėjas, atsidūręs vienoje ar kitoje situacijoje, kaip į viską reaguoja, ką mąsto. Novelėje teigiama, kad moralė tikrovėje - tik veidmainystė, o visos vertybės yra apsimestinės. Juk Dalba, net išgelbėtas šuns, neatsisako savo plano ir šaltakraujiškai įstumia vargšą gyvulį į vandenį (nors šis jam išgelbėjo gyvybę).
Ūkininko Dalbos šuo buvo „pasenęs, energijos nustojęs, gaivalinėjąs po trobas“, sukvaišęs ir didelis „kaip veršis“. Šuo gerbė savo šeimininką ir klausė jo nurodymų bei įsakymų. Pirmą kartą įstumtas į eketę, šuo atkakliai kovojo už savo gyvybę, stengėsi išlipti iš vandens, o iššokęs ant ledo, išgelbėjo savo šeimininką, kuris netyčia paslydo ir įkrito į vandenį. J. Savickis neanalizuoja šuns minčių taip, kaip tai daro J. Biliūnas, tačiau J. Savickio novelės šuo taip pat yra kilnus ir protingas. Jis nepaiso to, kad šeimininkas norėjo jį paskandinti, ir išgelbsti jam gyvybę. Po to paklusniai seka jam iš paskos ir būna kartu iki paskutinės savo gyvenimo minutės (nes ūkininkas Dalba vis tiek paskandina šunį).
Kūrinio laikas - žiema, šventadienio rytas, kai visi (taip pat ir ūkininkas Dalba) ruošiasi į bažnyčią. Pasakojama būtuoju kartiniu laiku („rengėsi“, „jautėsi“, „atsiminė“, „leidosi“, „liepė“, „ėjo“, „norėjo“, „išsitempė“), o gamtos paveikslas apibūdinamas būtojo dažninio laiko veiksmažodžiais („būdavo sušildomas“, „darydavos vėl pilka“). Ryžtingą ūkininko Dalbos reformų vykdymą paryškina aštrūs tiesioginės kalbos sakiniai, kurių pagrindą sudaro būsimojo laiko veiksmažodžiai: „padarysiu“, „nepasiduosiu“, „imsiu“, „užtversiu“, „nužudysiu“.
Novelės erdvė yra susipynusi su dabartimi („o dabar aplinkui kelmynai ir platūs keliai, o malkų tai ir prakūroms sunku surasti…“) ir prisiminimais (prisimenamas upės krantas, sodžius, vyšnynai, girios). Ūkininko Dalbos rengimasis į bažnyčią ir grįžimas iš jos - tai uždara erdvė (sava sodyba, gryčia), kurioje jauku, šilta, kur Dalba jaučiasi saugus ir ramus. Tuo tarpu ėjimas į egzekucijos vietą, apsilankymas bažnyčioje, keliavimas vieškeliu - tai jau atvira erdvė, apimanti ne tik visą kaimą, bet ir dangų („žiemos dangus niūrus ir tamsus, kaip pragiežto rašalo piešinys“). Aplinka vaizduojama pilka ir rami, tik „protarpiais žiemos spalvų nykumas būdavo sušildomas gaivesnės spalvos - oranžo ir žydrai melsvos, tolimos saulės nusišypsojimas“.
Ūkininkas Dalba savo seną ir niekam nebereikalingą šunį paskandina lediniame vandenyje, eketėje „žlugtui skalbti“. Egzekuciją vykdo slapta, nes nenori, kad kas nors pamatytų šį žiaurų jo poelgį.
XX amžiaus lietuvių prozoje, be J. Savickio, ryškūs ir kiti autoriai, nagrinėjantys panašias temas. Pavyzdžiui, Jono Biliūno novelėje „Brisiaus galas“ vaizduojamas senas, nereikalingas šuo Brisius, kuriam nebėra vietos kasdieniame pasaulyje. J. Biliūno kūrybai būdinga gradacija, vaizduojamas gyvenimas skausmingas, tragiškas, bet vis dėlto neatrodo niūrus, nes šalia tamsaus vaizdo autorius stato šviesų. Jo kūriniai - žmogiškumo, gerumo, užuojautos mokykla. Rašytojas stengiasi nemoralizuoti, nemokyti, atskleisti tokias situacijas, kur žmogus atvertų savo jausmus, išgyvenimus, pasidalintų gyvenimo patirtimi. Jis vaizduoja pasaulį realistiškai, tačiau labiau gilinasi į žmogaus vidų, jausmus. Jam svarbus kontrastas tarp senatvės ir jaunystės, tarp silpnumo, bejėgiškumo ir stiprybės, visų jaučiamo dėmesio ir pagarbos. Novelėje „Brisiaus galas” supriešinami naudos siekimas ir teisingumo idėja. Kalbama ne apie pragmatizmo apakintą šeimininką, o apie mylintį ir atleidžiantį Brisių. Pabrėžiama senatvės ir nereikalingumo problema, apeliuojama į žmogiškumą ir taurumą.
Juozas Aputis novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“ taip pat nagrinėja įgimto teisingumo jausmo pažeidimą, kai skriaudžiama silpna, negalinti apsiginti būtybė. Kūrinyje supriešinami naudos siekimas ir teisingumo idėja. J. Apučio laikų kaime nebenaudingo šuns egzekucija atliekama ramiai, viešai, netgi demostratyviai. Gyvenime ima viešpatauti jokių dorovinių skrupulų neturinti brutuali jėga, o silpnieji jai pataikauja, slopindami savo jausmus, tarytum bijodami patys tapti aukomis. Novelė skatina žmogų turėti savigarbos ir vyriškos valios užkirsti kelią niekšybei, kuri klastingai stengiasi paversti žmones bailiais ir pataikūnais.
Jurgis Savickis I LITERATŪROS AKCENTAI
tags: #ad #astra #vaiku #paveikslas
