Rašytojos Astrid Lindgren vardas man labai svarbus. Drąsiai galiu sakyti, kad ši moteris prisidėjo prie mano asmenybės augimo. Astrid Lindgren knygos - mano skaitymo karjeros, kuri tęsiasi jau trisdešimt metų, pradžia. Aš esu truputį Pepė Ilgakojinė, kuri rengiasi ryškiai ir elgiasi kaip nori. Prisipažinsiu, kad daugybę metų raudonai dažiau plaukus. Čia Pepė dėl to kalta. Tikrai! Aš esu ir Emilis iš Lionebergos, kuris iš smalsumo gali įkišti galvą į siaurą puodą. Aš ne vienintelė tokia. Astrid Lindgren kūryba išaugino ne vieną kartą skaitytojų.
Tiesa, apie mėgstamiausią vaikystės autorę kalbėti sunku. Ir ne dėl to, kad trūksta žodžių, o dėl to, kad internete gausu straipsnių visapusiškai nagrinėjančių rašytojos gyvenimą, norintys atras ir filmų. Tam tikrus biografijos etapus ji ir pati aprašė knygoje „Karo dienoraščiai, 1939-1945“. Ar įmanoma iškapstyti kažką naujo? Kažin. Ir aš čia nekartosiu tikslios biografijos, na žinote, kada gimė, kuriais metais lankė mokyklą ir t.t., nes tą nesunkiai rasite, kad ir Vikipedijoje, tačiau vis tiek noriu pasidalinti įdomybėmis apie žymiausią savo laikų influencerę (teisinga būtų sakyti „nuomonės formuotoją“).
Astrid Lindgren vaikystė buvo graži. Ji augo mylinčioje šeimoje, ramioje vietoje. Tačiau sulaukusi paauglystės Astrid pavirto maištinga mergina. Žvelgiant iš viso jos gyvenimo perspektyvos, atrodo, kad kitaip ir negalėjo būti. Juk ji buvo labai protinga, talentinga, turėjo tvirtą nuomonę, spinduliavo gyvybingumu.
Astrid įsidarbino vietinio laikraščio redakcijoje, o norėdama atrodyti vyresne, taip pat ir išsiskirti, ji nusikirpo plaukus. Miestelis pašėlo. Ir jei toks, šiandien atrodytų, menkas įvykis sukėlė paskalų bangą, tai įsivaizduokite, kas nutiko, kai aštuoniolikmetė Astrid pastojo. Netekėjusi. Vaiko tėvas - gerokai vyresnis laikraščio redaktorius. Beje, įvairiuose šaltiniuose faktai išsiskiria. Gimtojo Astrid Lindgren miestelio gyventojai taip pašėlo, kad, neperspausiu sakydama, tiesiogine ta žodžio prasme išvarė merginą. Ji neturėdama nei pinigų, nei tvirto užnugario, spruko į šalies sostinę, kur dirbo padienius darbus, kentė nepriteklių, badavo. Tuo metu (1926-tais metais) Švedijos įstatymai nebuvo palankūs vienišoms, netekėjusioms motinoms. Valdžia kūdikius atimdavo, apgyvendindavo vaikų namuose, o mamos amžiams netekdavo teisės juos auginti ir net pamatyti. Taip. Skamba žiauriai. Todėl advokatės patarta Astrid savo sūnų pagimdė Danijoje ir paliko globojančioje šeimoje. Tačiau darė viską, kad kuo dažniau jį lankytų.
Kaip jau sakiau, visos rašytojos gyvenimo istorijos nerašysiu, tačiau paminėsiu, kad Astrid Lindgren gyvenimas pasikeitė, kai ji ištekėjo už pono Lindgren, kuris, beje, kaip ir sūnaus tėvas, buvo moters viršininkas. Fantazijos kupinos istorijos gimė netikėtai.
Pirmąją istoriją „Brita Mari išlieja širdį“ Astrid nusiuntė į vienos leidyklos paskelbtą konkursą. Knyga apie Pepę taip pat atsirado spontaniškai. Šį personažą sugalvojo autorės dukra, kuri vis prašė mamos papasakoti istoriją apie mergaitę Pepę Ilgakojinę. Tačiau knyga atsirado kiek vėliau, kai pati Astrid dėl traumos buvo prikaustyta prie lovos, nuobodžiavo, užrašė tekstą bei nusiuntė rankraštį leidyklai, kuri jį atmetė. Bet ar neigiamas atsakymas yra kliūtis pašėlusiai autorei? Ne! Istoriją apie Pepę ji ir vėl nusiuntė konkursą surengusiai leidyklai, laimėjo ir tai tapo tikrąja karjeros pradžia. Beje, ne tokia ir lengva, nes perskaitę „Pepę Ilgakojinę“ kritikai pašėlo. Kur tai matyta, kad mergaitė gyvena viena, daro ką nori ir nepaiso normų. Tačiau vaikai yra geriausi teisėjai ir Astrid knygos jiems patiko.
Beje, Pepė, kartu su savo „mama“, puošia ir Švedijos 20 kronų banknotą.
Rašytoja sukūrė daug personažų, bet Pepė yra populiariausia pasaulyje, išskyrus Rusiją, Lenkiją ir Čekiją. Šiandien rašytojos knygos išverstos į daugiau nei šimtą kalbų. Jos skaitomos kiekvieną akimirką ir nepraranda populiarumo.
Astrid Lindgren - daugiau nei rašytoja
Astrid Lindgren parašė daugybę knygų vaikams, tapo žinoma visame pasaulyje ir itin populiari savo šalyje. Ji tikrai nebuvo iš tų moterų, kurios sėdi po šluota ir pritariamai linksi galva. Priešingai, Astrid turėjo tvirtą nuomonę įvairiais globaliais ir nacionaliniais klausimais. Astrid visą savo gyvenimą nuolat priešinosi neteisybei ir priespaudai. Ji aršiai kovojo už vaikų teises, gyvūnų gerovę ir gamtos apsaugą, kritikavo mokesčių ir socialinės apsaugos sistemą.
1980-tais metais buvo daug diskutuojama apie branduolinę energetiką ir Švedija dėl šio klausimo rengė referendumą. Įsitraukusi į šį klausimą Astrid Lindgren skatino valstybę atsisakyti branduolinės energijos vartojimo, uždaryti elektrines ir uždrausti urano gavybą. Taip pat ji pasisakė už gamtos išteklių išsaugojimą.
Kita garsi rašytojos kampanija buvo kova už gyvūnų teises. Ji parašė daug straipsnių, kuriuose švietė žmones apie gyvūnų padėtį Švedijos fermose. Astrid Lindgren nuomonė tapo tokia svarbi, kad visuomenė reikalavo ją išreikšti pačiais įvairiausiais klausimais: nuo taikos pasaulyje iki dantų priežiūros.
Kūrybos perlai
Astrid Lindgren sukūrė daugiau nei aštuoniasdešimt įvairaus žanro kūrinių. Vaikams skirtos knygos yra kupinos nuotykių ir fantazijos. Be abejo, istorijos ugdo vaizduotę ir žmogiškąsias vertybes, moko gerumo, meilės ir draugystės. Aš siūlau absoliučiai visas knygas, nes jei perskaitysite vieną, tai norėsite ir antros.
Astrid Lindgren „Pepė Ilgakojinė“
Pepė - mergaitė, išsiskirianti ryškiais drabužiais, raudonais plaukais ir strazdanotu veidu. Ji pašėlusi, drąsi, visada elgiasi taip kaip nori ir gyvena viena. Ji mėgsta nuotykius, nieko nebijo ir yra pati stipriausia mergaitė žemėje. Knygoje, kuri išgarsino rašytoją, skaitykite apie Pepės bei jos kaimynų Tomio ir Anikės nuotykius, kurių čia tikrai daug. Draugai iškylaus, eis į cirką, žais policininkus, ruošis į svečius, tramdys šunius ir kitaip pramogaus. Bus linksma!
Astrid Lindgren „Ronja plėšiko duktė“
Kaip jau minėjau, autorė knygą parašė tuo metu, kai šalyje buvo daug kalbama apie branduolinę energiją ir gamtinius išteklius. Istorijoje jaučiama ypatinga meilė gamtai. Knygoje susipažinsime su Ronja - plėšikų vado dukra, kuri savo dienas leidžia lakstydama po miškus. Vieną dieną į kitą kalno pusę atsikrausto dar viena plėšikų gauja, o Ronja susidraugauja su jų vado sūnumi Birku.
Astrid Lindgren „Rasmusas klajūnas“
Autorės knygose dažnai sutiksime skriaudžiamus vaikus, kuriems trūksta meilės. Rasmusas irgi toks. Tai berniukas, kuris auga vaikų namuose ir neturi jokių vilčių būti įvaikintas. Juk jis didelis ir negražus, o įtėviai mieliau renkasi mergaites. Vieną naktį Rasmusas pasprunka ir iškeliauja ieškoti šeimos, kuri norėtų jį priimti. Kelionėje jis susidraugauja su suaugusiu elgeta Oskaru ir jie abu leidžiasi į nuotykius. Du draugai keliauja per miestus ir kaimelius, patiria daug išbandymų, paskanauja laisvės skonio ir pradeda suprasti atsakomybės ir pareigos prasmę bei draugystės vertę. Ar suras Rasmusas naujus namus?
Astrid Lindgren „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“
Aš dievinu detektyvus. Ir esu tikra, kad „Kalio Bliumkvisto nuotykiai“ buvo pirmas mano gyvenime perskaitytas detektyvas, pasėjęs šią meilės sėklą. Istorija pasakoja apie draugus Kalį, Evą Lotą ir Andersą, kurie priklauso Baltosios Rožės riteriams ir kovoja su kita vaikų grupele - Raudonosiomis Rožėmis. Tačiau mažą miestelį sudrumsčia tikri nusikaltimai, kuriuos šaunieji riteriai pasiryžę išsiaiškinti anksčiau nei policija. Beje, ši knyga 1976-tais metais buvo ekranizuota Lietuvoje.
Astrid Lindgren „Broliai Liūtaširdžiai“
Tai pirmoji mano perskaityta Astrid Lindgren knyga, po kurios įsimylėjau ir autorę, ir pasakų bei maginės fantastikos žanrą. Pagrindinės istorijos temos gana sudėtingos - mirtis ir netektis. O šalia ir išdavystė, ištikimybė, meilė, narsa, gerumas, nenoras skriausti ir naudoti smurtą, net jei priešas blogas. Pagrindiniai veikėjai - broliai Karlas ir Junatanas, kurie miršta ir patenka į pomirtinį pasaulį Nangijalą. Nors atrodo, kad tai svajonių šalis, kurioje visi gražūs ir sveiki, tačiau pasirodo, kad net ir čia vyrauja baimė, priespauda ir teroras, su kuriais ir bandys kovoti broliai.
Palikimas ir įtaka
Autorė mirė sulaukusi garbingo 94 metų amžiaus, tačiau ji vis dar gyvena tarp mūsų. Ir gyvens. Mes skaitysime jos knygas ir žiūrėsime pagal jas pastatytus filmus. Daug autorės citatų jau tapo liaudies folkloru, o rašytojos vertybės vis dar formuoja mūsų ir mūsų vaikų supratimą apie tai, kas teisinga ar neteisinga, gera ar bloga.
Daugelį dabar gyvenančių autorių, dramaturgų ir kino kūrėjų įkvėpė Astridos Lindgren kūryba. Po Astrid mirties apie ją buvo rašomos knygos, kuriami dokumentiniai filmai, rengiamos parodos. Švedijos vyriausybė 2002-tais metais įsteigė Astrid Lindgren vardo premiją, kuri skiriama už paramą vaikų bei jaunimo literatūrai, skaitymo populiarinimą.
Aš pati tikiu, kad Astrid Lindgren knygos populiarios išliks amžinai. Juk jose užfiksuotos vertybės yra nepavaldžios laikui.
Papasakojau tik keletą autorės gyvenimo akimirkų, tačiau jei norite ją pažinti artimiau ir sužinoti daugiau informacijos apie darbus, politines pažiūras, asmeninį gyvenimą bei palikimą, rekomenduoju aplankyti oficialią svetainę, kuria rėmiausi rengdama šį tekstą.
„Manau, kad žmonės būtų laimingesni gavę lėlių ir pasakų knygelių.“
Kas nežino Karlsono, Pepės Ilgakojinės ar Emilio iš Lionebergos? Nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio šie veikėjai užkariavo viso pasaulio mažųjų širdis, o su jais užaugo ne viena karta. Šių ir dar daugelio kitų žinomų personažų autorė - Astrid Anna Emilia Lindgren. Ši moteris tapo viena sėkmingiausių visų laikų rašytojų: Astrid Lindgren knygos šiandien yra išleistos į daugiau nei 60 kalbų.
Astrid Lindgren biografija labai įdomi. Kaip vaikų knygų autorės kelią ji pradėjo tik trisdešimt septynerių. Nepaisant tikrai laimingos vaikystės, rašytojos gyvenimas nebuvo lengvas: anksti susilaukė nesantuokinio vaiko, augino jį viena. Tiesa, vėliau atsitiesė, sukūrė šeimą ir pasinėrė į kūrybą.
Astrida Lindgren mirė 2002 metais, sulaukusi devyniasdešimt ketverių.
Biografija
- Gimė 1907 m. lapkričio 14 d.
- Užaugo Neso miestelyje, netoli Vimerbio, Smolande.
- Baigusi mokyklą, A. Lindgren pradėjo dirbti vietinėje Vimerbio laikraščio redakcijoje.
- Būdama 18-os metų pastojo, tačiau su vaiko tėvu nesusituokė.
- 1926 m. Kopenhagoje susilaukė sūnaus Larso.
- Tais pačiais metais rašytoja persikėlė į Stokholmą.
- 1931 m. sukūrė šeimą su savo viršininku Sturu Lindgrenu.
- 1934 m. susilaukė antrojo vaiko, Karinos.
- 1941 m. šeima persikėlė į Dalagatano apartamentus, kur rašytoja gyveno iki pat mirties.
- Mirė 2002 m. sausio 28 d.
- Po jos mirties Švedijos vyriausybė įsteigė Astridos Lindgren premiją. Tai didžiausias pasaulyje piniginis apdovanojimas vaikų ir jaunimo literatūros kūrėjams bei populiarintojams - jos dydis siekia 5,2 mln. Švedijos kronų.
Kūrybos bruožai
Didžioji dalis A. Lindgren knygų paremtos šviesiais vaikystės prisiminimais. Neretai veikėjų bei siužetų idėjos gimdavo spontaniškai arba pasitelkus vaikystės atsiminimus. Pavyzdžiui, neklaužada Emilis iš Lionebergos buvo sukurtas, kaip autorės išsigelbėjimas, prižiūrint savo trejų metų anūką. Jam pratrūkus nenumaldomai verkti ir rėkti, Astrid lyg niekur nieko paklausė, ar jis nenorėtų išgirsti istorijos apie Emilį.
Astrida buvo ne tik viena žymiausių Švedijos rašytojų, bet ir įtakinga visuomenės veikėja. Rašytoja aktyviai kovojo prieš bet kokį smurtą prieš vaikus, pasisakė už ekologinių problemų sprendimą, o vienas gyvūnų apsaugos įstatymų netgi buvo pavadintas Astridos vardu.
Astrid pasižymėjo ne tik rašytojos talentu, bet ir aštriu liežuviu. „Sunkus lyg alaus butelis. Labai didžiuojuosi“, - šiais žodžiais Astrid atsiėmė Švedijos akademijos apdovanojimą.
Nors su laiku rašytojos klausa ir regėjimas pradėjo ženkliai blogėti, kone iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų ji atsakinėjo į skaitytojų laiškus ir rūpinosi aplinkosaugos problemomis. Visgi, kaip pasakoja autorė, telefonu kalbėdama su savo seserimis, ji dažnai pokalbį pradėdavo žodžiais „Mirtis, mirtis, mirtis“ - tai buvo savotiškas priminimas, jog mirtis neišvengiama, ir tuo pačiu - būdas pasijuokti iš situacijos sentimentalumo.
Astrid pasaulį paliko (ir kas žino, į kurį iš savo įsivaizduojamų pasaulių iškeliavo) 2002 metais. Ją palydėjo tūkstančiai žmonių, o laidotuvėse apsilankė ir karališkoji šeima.
Astrida iš viso parašė 34 knygas, kurių didžioji dauguma sulaukė nepaprasto skaitytojų pripažinimo. Rašytojos kūriniai išversti net į 107 kalbas! Ji pelnė kelias dešimtis apdovanojimų, tarp kurių - ir žymusis Hanso Christiano Anderseno medalis, dažnai vadinamas vaikų literatūros Nobelio premija. Beje, rašytojos garbei pavadintas asteroidas, o jos atvaizdas puošia 20 Švedijos kronų banknotą.
Žinoma, teisingiausias atsakymas būtų - knygose! Tačiau yra ir dar kelios vietos, kurios saugo rašytojos atminimą. Pavyzdžiui, „Astridos Lindgren pasaulis“ Švedijoje, laikomas viena populiariausių šalies atrakcijų - jame galima susitikti su knygų personažais, pažiūrėti filmų, pasiklausyti muzikos.
