Tėvų meilė ir rūpestis vaikais yra neatsiejama gyvenimo dalis. Tačiau neretai perdėtas rūpestis, nepagrįsti lūkesčiai ar nepagarba vaiko asmenybei gali ne tik pakenkti jo raidai, bet ir tapti pagrindine kartaus konfliktų priežastimi. Kaip užtikrinti, kad vaikas užaugtų savarankiškas, pasitikintis savimi ir sėkmingas, o ne tapo priklausomas nuo tėvų ar nesugebantis savarankiškai gyventi?
Viena iš pagrindinių kartų konfliktų priežasčių slypi santykiuose, kai tėvai savo vaikus laiko nuosavybe. Dažniausiai tėvai myli savo mažus vaikus, tačiau susimąstykime, apie kokius poreikius eina kalba? Dažniausiai jų rūpestis susijęs su fiziologinių (maisto ir kitų) ir saugumo poreikių tenkinimu. Meilę keičia perdėtas rūpestis.
Tokiu būdu iš vaikų yra atimama galimybė pasitikėti savimi, jie auga įsitikinę, kad nuo jų niekas nepriklauso. Dažnai tokie santykiai vaikus ima dusinti ir čia yra dvi išeitys - maištas ir susitaikymas. Gerai, jeigu vaikas maištauja. Pastaruoju atveju tėvai visam laikui prisiima atsakomybę už savo vaikų gyvenimą. Tokiu būdu jie auga infantiliais, o tėvai per daug save apkrauna.
Tėvai visą gyvenimą jaučia atsakomybę už viską, ką padaro jų vaikai. Kam tada vaikui pačiam ugdytis tokį įgūdį? Taip ir gaunasi, kad daugeliu atvejų, kai vaikai tikisi, kad tėvai juos palaikys jų raidoje, tėvai tą raidą stabdo, užuot padėję vystytis.
Ir tada vėliau nereikėtų stebėtis, kad tėvams taip sunku gyventi, o jų vaikams niekas nerūpi! Kaip manote, ar vaikai jaučia dėkingumą tokiems tėvams? Nieko panašaus! Kodėl tėvai nori kontroliuoti savo vaiką? Todėl, kad jie jį laiko savo pačių tęsiniu… Juk kontroliuojate savo ranką ar koją? Tad daugumai tėvų tai yra keistas klausimas. O kaip reikalai su aukštesnio lygio poreikiais? Ar tokiuose santykiuose yra daug tikros šilumos ir vaiko interesų paisymo? Nelabai. Elementari nepagarba asmenybei vaikystėje paprastai plinta ir toliau. Iš esmės, tai ir yra viena iš pagrindinių kartų konfliktų priežasčių.
Kaip ugdyti savarankiškumą ir atsakomybę?
Tėvai stengiasi išmokyti vaikus savo įpročių ir požiūriu į gyvenimą. Be abejo, viskas grįsta (kaip jiems atrodo) geriausiai norais. Jie nuoširdžiai stengiasi apsaugoti vaikus nuo savo klaidų. Bet kokiu būdu? Jis „privalo“ pateisinti tėvų lūkesčius, pasiekti tai, ko jiems pasiekti nepavyko, gyventi jų nuožiūra teisingą gyvenimą ir t.t.
Tokie scenarijai gali turėti kelias pasekmes:
- Sėkmingas numatyto scenarijaus įgyvendinimas milžiniškų pastangų kaina, kuris suteikia tėvams galimybę didžiuotis savo vaiku, tačiau prieštarauja jo tikriesiems interesams.
- Esant tokiam scenarijui, nukenčia tiek tėvai, tiek, greičiausiai, ir jų vaikai.
- Sėkmės pasiekimas nepaisant tėvų norų, galbūt netgi antiscenarijaus įgyvendinimas. Juk sėkmė pasiekta ne tėvų dėka, o nepaisant jų ir faktiškai tarnauja kaip jų pačių įsitikinimų, vertybių, o galiausiai ir visos jų gyvenimo patirties (t. y. gyvenimo apskritai) paneigimas.
Kritikuodami, ugdote tik kritikus. Pats kritikuoji, o mainais tikiesi tik dėkingumo ir pagarbos? Esame įsukti į ratu besisukantį nepagarbos procesą. Svarbiausia laiku suvokti, kad vaikai užaugo. Kitaip vaikams nelieka nieko kito, kaip tik atsiriboti nuo tėvų arba net jų atsikratyti, išvykstant kur nors toli.
Pagyrimai per pirmuosius trejus metus - raktas į sėkmingą vaiko ateitį. Niekam ne paslaptis, kad kiekvienas nori būti pagirtas ar paskatintas atlikti tam tikrą užduotį. Tačiau kartais net nepagalvojama apie tai, kokie svarbūs tokio pobūdžio žodžiai tampa mažam vaikui. Čikagos universiteto mokslininkai, atlikę tyrimus, nustatė, kad vaikams per pirmuosius metus girdėjusiems daugiau pagyrimų jų veiklos metu už stropumą ir pastangas, sulaukus septynerių-aštuonerių metų buvo labiau „įsišaknijęs“ augančios mąstysenos požiūris į gyvenimą. Įdomu tai, kad toks mąstymo būdas skatino matematikos ir skaitymo pasiekimus nuo antros iki ketvirtos klasių. Suprantama, kad gyvenime svarbūs ne tik pagyrimai, tačiau ir pastabos. Vertėtų nepamiršti, kad jas sakydami turime ir pagirti vaiką. Yra klaidinga manyti, kad paskatinimai skatina vaikų išpuikimą, priešingai - tinkamai ir laiku ištartas žodis ateityje gali lemti dar didesnius protinius gabumus.
Tėvai ir mokytojai pirmiausiai yra duodantieji, o vaikai ir mokiniai - imantieji. Tiesa, tėvai taip pat kažką gauna iš savo vaikų, o mokytojai - iš savo mokinių. Tačiau tai neatkuria balanso, o tik sušvelnina jo nebuvimą. Bet tėvai kadaise patys buvo vaikais, o mokytojai - mokiniais. Jie grąžina savo skolą perduodami kitai kartai tai, ką gavo iš ankstesnės. Tiesą sakant, neteisinga šį procesą vertinti kaip skolos grąžinimą. Ar apskritai įmanoma grąžinti skolą už gyvenimą, kurį mums padovanojo tėvai? Nemanau.
Investuodami į vaikus, tėvai senatvėje gali tikėtis gauti „procentus“: jų dėmesį, pagalbą, priežiūrą. Tai, ką tėvai gavo iš savo tėvų, kai patys buvo maži. Tai, ką jų vaikai perduos savo vaikams. Todėl svarbu auklėti vaikus, kurie supranta, kad gyvenime yra svarbu ne tik imti, bet ir duoti.
Ar įmanoma pataisyti tokius santykius? Dažniausiai galima (jei tik yra noro). Kaip? Pasiryžti pradėti dialogą. Išsiaiškinti abipusius lūkesčius (kurie kitai pusei ne visada akivaizdūs!). Tiesiog abipusės nuoskaudos neleidžia jai „išeiti“. Tėvai, kurie nuoširdžiai džiaugiasi savo vaikų pasiekimais visada išlieka jiems reikalingi ir geidžiami. Kito pripažinimas leidžia išsilaisvinti pačiam. Ir tada atsiranda bendravimo džiaugsmas. Visada galima susitarti kaip šis bendravimas vyks. Kaip „suaugęs“ žmogus su „suaugusiuoju“ žmogumi. Sunkesnė dalis yra pagarba tėvų gyvenimo patirčiai. Gyvenimo patirtis yra vertinga tuo atveju, jeigu suteikia žmogui išminties. Kalbant apie išmintį, daugelis vyresniosios kartos atstovų jos neturi. Išmintis - tai gebėjimas matyti (ir mąstyti) plačiai, atsiradęs iš didelės gyvenimo patirties.
„Tėvų ir vaikų“ konfliktas yra amžinas. Tėvai ir vaikai pasaulį mato iš skirtingų perspektyvų. Tai kas gi turi padaryti pirmą žingsnį (jeigu yra noro pagerinti santykius)? Tėvai ar vaikai? Jeigu tai tėvai, ar ne jie pirmieji turėtų žengti tą žingsnį? Tačiau dažniausiai ir vieni ir kiti mano, kad jų darbas - reikalauti (meilės, rūpesčio, pagarbos, dėkingumo). Reikalavimai yra kelias į niekur.
1. Suteikite vaikui galimybę rinktis ir savarankiškai priimti sprendimus. Leiskite vaikui pačiam nuspręsti, kokią avalynę apsiauti, kai lyja, ar kokį drabužį vilkėti. Mokykite jį asociacijų: kai lyja - guminius batus, kai sausa - sportinius batelius. Užduokite klausimus, skatinančius mąstyti: „Šalta? Lyja? Sausa? Ne? Taigi, ką dedamės, kai šlapia?“ Teisingo pasirinkimo atveju pagirkite vaiką, atkreipkite dėmesį, koks jis protingas ir kaip puikiai geba spręsti PATS!
2. Venkite įsakinėjimo ir leiskite vaikui mokytis iš savo klaidų. Griežtas „Ne“ ne visada efektyvus. Vietoj to naudokite „STOP“ komandą, kuri yra liepiamoji, bet ne kaltinamoji. Paaiškinkite trumpai, kodėl negalima taip elgtis, ir pasiūlykite alternatyvą. Pavyzdžiui, ne tampyti katino už uodegos, o švelniai jį paglostyti.
3. Skirkite dėmesio vaikų protiniams gebėjimams ir ugdykite juos nuo pat gimimo. Nuo pat mažens su vaiku daug kalbėkite, naudokite įvairius būdvardžius, apibūdinančius daiktų savybes („aukštas“, „plokščias“, „ilgas“, „kampuotas“ ir kt.). Ugdykite matematinę kalbą, skaičiuokite, rodydami geometrines figūras ir aiškindami apie daiktų išsidėstymą erdvėje. Tai padės vaikui gerai orientuotis erdvėje, spręsti loginius uždavinius ir geriau suvokti daiktų ryšius.
4. Ugdykite „tvirto būdo“ savybes. Protingumas nebūtinai garantuoja atkaklumą. Skatinkite augančią mąstyseną, kuri padeda nenuleisti rankų ir siekti tikslo. Mokykite vaiką, kad sunkumus galima įveikti, ieškant būdų pagerinti esamą situaciją, o ne pasiduodant.
5. Klausykitės ir palaikykite vaiką. Kai vaikas patiria stresą ar sunkumų, svarbu, kad jis jaustųsi saugus ir mylimas. Apkabinimas, švelnus fizinis kontaktas, pokalbiai, psichologo ar mokyklos socialinio darbuotojo pagalba gali padėti vaikui susidoroti su sunkumais.
6. Skirkite dėmesio vaikų savireguliacijai ir vykdomajai funkcijai. Šios savybės, nors ir nėra įgimtos, yra labai svarbios sėkmingam suaugusiojo gyvenimui. Ankstyvame amžiuje svarbu vengti streso ir nerimo, kurie gali pakenkti besivystančiai smegenų žievei. Tėvų kalbėjimas ir vaiko kalbėjimas sau padeda formuoti geresnius bendravimo įgūdžius, savikontrolę ir socialinius gebėjimus.
7. Suteikite vaikui saugią aplinką ir pasirūpinkite jo saugumu. Nors tėvai stengiasi užtikrinti saugumą, nelaimingi atsitikimai gali nutikti. Svarbu žinoti, kaip reaguoti į kritines situacijas, pavyzdžiui, užspringimą. Mokymai apie pirmąją pagalbą vaikams gali suteikti pasitikėjimo ir žinių.
8. Svarbiausia - tai jūsų gebėjimas bendrauti su vaiku kaip su asmenybe. Suaugęs žmogus su suaugusiuoju. Leiskite vaikui jausti, kad jo nuomonė svarbi, kad jis gali priimti sprendimus. Tai padės jam užaugti savarankišku, pasitikinčiu savimi ir sėkmingu žmogumi.
Nepamirškite, kad vaikai auga ir keičiasi. Jų poreikiai ir gebėjimai taip pat vystosi. Svarbiausia - neatsilikti nuo jų, juos suprasti ir palaikyti.
