Septintieji vaiko gyvenimo metai - tai reikšmingas etapas, žymintis perėjimą į brandesnę vaikystę ir artėjimą prie paauglystės. Šiuo metu vaikai patiria didelius fizinius, kognityvinius, socialinius ir emocinius pokyčius, kurie formuoja jų asmenybę ir tolesnį gyvenimą. Tėvams svarbu suprasti šiuos pokyčius, kad galėtų tinkamai palaikyti savo vaiką ir padėti jam sėkmingai augti.
Fizinė Raida
Septynmečiai vaikai vis dar auga, nors augimo tempas gali būti lėtesnis nei ankstesniais metais. Svarbu užtikrinti, kad vaikas gautų pakankamai maistingų medžiagų, reikalingų sveikam augimui. Šiuo laikotarpiu vaikai paprastai tampa stipresni ir koordinuotesni. Smulkiosios motorikos įgūdžiai, tokie kaip rašymas ir piešimas, gerėja, o stambiosios motorikos įgūdžiai, tokie kaip bėgimas, šokinėjimas ir žaidimai su kamuoliu, tampa labiau ištobulinti. Sportas ir aktyvūs žaidimai yra labai svarbūs fizinei sveikatai ir koordinacijai lavinti.
Rekomendacijos fizinei raidai:
- Mityba: Užtikrinkite subalansuotą mitybą, įtraukiant vaisius, daržoves, baltymus ir grūdus. Venkite perdirbtų maisto produktų ir saldžių gėrimų.
- Fizinis aktyvumas: Skatinkite vaiką aktyviai leisti laiką, žaisti lauke, užsiimti sportu ar kitomis fizinėmis veiklomis.
- Miego režimas: Septynmečiams vaikams reikia 9-11 valandų miego per naktį. Užtikrinkite reguliarų miego režimą.
- Reguliarios apžiūros: Lankykite gydytoją ir odontologą reguliarioms apžiūroms.
Kognityvinė Raida
Septynmečiai vaikai sparčiai tobulina savo pažinimo gebėjimus. Jie tampa labiau kritiški mąstytojai, gebantys spręsti problemas ir priimti sprendimus. Šiuo metu vaikai pradeda suprasti abstrakčias sąvokas ir loginius ryšius. Jų dėmesio koncentracija ilgėja, o atmintis gerėja. Mokykloje jie mokosi skaityti, rašyti ir skaičiuoti, o jų smalsumas ir noras mokytis yra labai didelis.
Rekomendacijos kognityvinei raidai:
- Skaitymas: Skatinkite vaiko skaitymą, pasiūlykite įvairių knygų ir lankykitės bibliotekoje.
- Žaidimai: Žaiskite su vaiku žaidimus, kurie skatina mąstymą, pavyzdžiui, šachmatus, dėlionės ar stalo žaidimus.
- Atsakymai į klausimus: Skirkite laiko atsakyti į vaiko klausimus ir skatinkite jo smalsumą.
- Mokymasis: Palaikykite vaiko mokymąsi mokykloje ir padėkite jam atlikti namų darbus.
Socialinė ir Emocinė Raida
Septynmečiai vaikai tampa vis labiau socialūs ir pradeda formuoti stiprius draugystės ryšius. Jie mokosi bendrauti ir bendradarbiauti su kitais vaikais, dalintis ir spręsti konfliktus. Jų savivertė ir pasitikėjimas savimi auga, o emocijos tampa labiau subalansuotos. Šiuo metu vaikai pradeda suprasti savo jausmus ir mokosi juos valdyti. Tėvai gali padėti vaikui ugdyti socialinius ir emocinius įgūdžius, mokydami jį empatijos, pagarbos ir atsakomybės.
Rekomendacijos socialinei ir emocinei raidai:
- Bendravimas: Skatinkite vaiko bendravimą su kitais vaikais, organizuokite žaidimų datas ir lankykitės būreliuose.
- Emocijų valdymas: Padėkite vaikui suprasti ir valdyti savo emocijas, mokykite jį išreikšti savo jausmus tinkamai.
- Empatija: Mokykite vaiką užjausti kitus ir suprasti jų jausmus.
- Atsakomybė: Duokite vaikui nedidelių pareigų namuose ir mokykite jį atsakomybės už savo veiksmus.
Kalbos Raida
Septynmečių vaikų kalbos įgūdžiai yra gerai išvystyti. Jie geba aiškiai ir rišliai kalbėti, supranta sudėtingas sakinių struktūras ir turi didelį žodyną. Šiuo metu vaikai mokosi rašyti ir skaityti, o jų kalbos raida glaudžiai susijusi su jų mokymosi sėkme mokykloje. Tėvai gali padėti vaikui tobulinti kalbos įgūdžius, skaitydami jam knygas, kalbėdami su juo įvairiomis temomis ir skatindami jį išreikšti savo mintis ir jausmus.
Rekomendacijos kalbos raidai:
- Skaitymas: Skaitykite vaikui knygas ir skatinkite jį skaityti pačiam.
- Kalbėjimas: Kalbėkite su vaiku įvairiomis temomis ir skatinkite jį išreikšti savo mintis ir jausmus.
- Žodynas: Mokykite vaiką naujų žodžių ir paaiškinkite jų reikšmes.
- Rašymas: Padėkite vaikui mokytis rašyti ir skatinkite jį rašyti istorijas ar dienoraštį.
Moralinė Raida
Septynmečiai vaikai pradeda suprasti moralines normas ir vertybes. Jie mokosi atskirti gėrį nuo blogio ir supranta, kad už savo veiksmus reikia prisiimti atsakomybę. Šiuo metu vaikai pradeda formuoti savo moralinius įsitikinimus ir vertybes, kurios turės įtakos jų elgesiui ateityje. Tėvai gali padėti vaikui ugdyti moralines vertybes, būdami jam geru pavyzdžiu, aiškindami moralines normas ir skatindami jį elgtis sąžiningai ir teisingai.
Svarbūs aspektai ugdant moralę:
- Pavyzdys: Būkite vaikui geru pavyzdžiu, elkitės sąžiningai ir teisingai.
- Moralinės normos: Aiškinkite vaikui moralines normas ir vertybes.
- Atsakomybė: Mokykite vaiką prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
- Diskusijos: Diskutuokite su vaiku apie moralines dilemas ir skatinkite jį mąstyti apie teisingumą ir sąžiningumą.
Galimi Iššūkiai ir Problemų Sprendimas
Nors septintieji metai yra įdomus ir svarbus etapas vaiko raidoje, gali kilti tam tikrų iššūkių. Kai kurie vaikai gali susidurti su mokymosi sunkumais, socialiniais sunkumais ar emociniais sunkumais. Svarbu atpažinti šiuos sunkumus anksti ir imtis priemonių jiems spręsti. Tėvai gali kreiptis į mokytojus, psichologus ar kitus specialistus, kad gautų pagalbą ir patarimus.
Dažni iššūkiai:
- Mokymosi sunkumai: Kai kurie vaikai gali susidurti su sunkumais skaitydami, rašydami ar skaičiuodami.
- Socialiniai sunkumai: Kai kurie vaikai gali turėti sunkumų bendraujant su kitais vaikais ar formuojant draugystės ryšius.
- Emociniai sunkumai: Kai kurie vaikai gali patirti nerimą, baimę ar liūdesį.
- Elgesio problemos: Kai kurie vaikai gali turėti elgesio problemų, tokių kaip agresija ar nepaklusnumas.
Problemų sprendimo būdai:
- Konsultacijos su specialistais: Kreipkitės į mokytojus, psichologus ar kitus specialistus, kad gautumėte pagalbą ir patarimus.
- Palaikymas: Palaikykite savo vaiką ir padėkite jam įveikti sunkumus.
- Bendravimas: Bendraukite su savo vaiku ir išklausykite jo rūpesčius.
- Pozityvus auklėjimas: Naudokite pozityvius auklėjimo metodus, tokius kaip pagyrimas ir paskatinimas.
Patarimai Tėvams
Septintieji vaiko gyvenimo metai yra puikus metas stiprinti ryšį su vaiku ir padėti jam augti ir tobulėti. Svarbu suprasti, kad vaiko amžius nėra vienintelis kriterijus sprendžiant, ar jis pasirengęs mokyklai. Svarbiausia - lankstus ugdymo procesas, pritaikytas prie individualių vaiko gebėjimų ir poreikių. Atkreipkite dėmesį į vaiko dėmesio koncentraciją, gebėjimą susidomėti, bendravimo įgūdžius ir fizinę bei emocinę savijautą.
Stebėkite savo vaiką: ar jis geba išlaikyti dėmesį tam tikrą laiką, ar jį lengva sudominti. Galbūt jis kasdien prašo tėvų paskaičiuoti, parašyti. Čia lieka didžiausias klaustukas. Ar vaikas gebės išlaikyti dėmesį visą pamoką? Vienų metų skirtumas tarp vaikų - nėra neapčiuopiamai nepamatuojamas, nors vaikai intelektiškai bei savo gabumais - skirtingi. Tiek šešiametį, tiek septynmetį pedagogui norint kokybiškai įtraukti į ugdymo procesą teks jam padėti.
Šiuo atveju pedagogo užduotis - padėti jam jį išlaikyti: sudominti, įtraukti praktiškai ir fiziškai, leisti vaikui rinktis ir leistis į diskusijas klasėje, nepamiršti žaidybinių elementų. Svarbi ne tik protinė, bet ir fizinė veikla. Įtraukios pamokos - sėkmės garantas visame vaiko ugdymo procese, nepaisant jo amžiaus, pradėjus lankyti mokyklą. Stebėkite, kaip vaikas bendrauja su aplinka - su kitais vaikais bei suaugusiaisiais, t. y. ar geba su jais diskutuoti, užmegzti pokalbį. Užklupus negatyvioms emocijoms nepratrūksta, geba susilaikyti, t. y. pasitiki savo jėgomis, t. y. stiprus fiziškai. Tėvai savo vaikus puikiai pažįsta ir mato, ar vaikas pasiruošęs eiti į mokyklą ar dar nelabai.
Į ką atkreipti dėmesį:
- Vaiko elgseną kasdien.
- Pastebėkite sunkumus: vaikas nesidomi, jam neįdomu nei skaityti, nei rašyti, jis sunkiai išlaiko dėmesį, sudėtinga susikaupti - turbūt priims sprendimą dar palaukti.
- Tėvams kyla sunkumų nusprendžiant, ar vaikas jau gali eiti į mokyklą? Pagelbėti apsispręsti gali ir priešmokyklinės grupės pedagogas, kuris puikiai pažįsta vaikus, kasdien su jais užsiima ir aiškiai mato silpnąsias bei stipriąsias puses.
Kaip sutaupyti 10-15-20 metų GYVENIMO?
Vaiko vystymasis - tai nuolatinis emocinės raidos procesas, kupinas įvairių etapų ir transformacijų. Nuo pat pirmųjų emocijų pasireiškimo kūdikystėje iki audringų paauglystės išgyvenimų, vaiko emocijos nuolat kinta, kartais netgi stebindamos patį vaiką ir jo artimuosius. Šios emocijos, pradedant nuo tyro džiaugsmo ir baigiant nusivylimu ar liūdesiu, yra nepaprastai svarbios vaiko raidai ir kokybiškai patirčiai. Šiame straipsnyje aptarsime septynmečio vaiko psichologiją, emocinio intelekto svarbą, pykčio priepuolių priežastis ir jų valdymą, taip pat septintųjų metų krizę ir tėvų vaidmenį šiuo svarbiu laikotarpiu.
Emocinis Vystymasis: Pagrindiniai Etapai ir Svarba
Emocinis vaikų vystymasis apima jų gebėjimą atpažinti, suprasti, išreikšti ir reguliuoti savo jausmus. Tai sudėtingas procesas, kuris vyksta vaikams augant ir sąveikaujant su aplinka. Kūdikiai pirmiausia išreiškia emocijas veido išraiškomis, kūno kalba ir garsais. Vėliau, vaikams augant, jie pradeda pažinti savo emocijas ir atskirti pagrindinius jausmus, tokius kaip laimė, pyktis, liūdesys ir baimė. Šiuo laikotarpiu aktyviai ugdoma vaikų empatija ir gebėjimas pažinti savo bei kitų emocijas. Vaikų ugdymo specialistai pabrėžia emocijų įvardijimo ir pažinimo svarbą, net labiausiai nepatogių ir nemalonių emocijų priėmimą ir normalizavimą.
Vaikams augant, patiriamos emocijos darosi vis sudėtingesnės. Jie gali atpažinti ir susidoroti su sudėtingesnėmis emocijomis, pradeda suprasti savo jausmų priežastis ir pasekmes. Gerėja emocinio reguliavimo įgūdžiai ir ugdomas gilesnis sudėtingesnių emocijų, tokių kaip meilė, kaltė ir gėda, suvokimas. Neretai šiuo laikotarpiu vaikai tampa uždaresni, jiems atrodo, kad aplinkiniai jų nesupranta, kartais vengia dalintis patiriamais išgyvenimais.
Svarbu suprasti, kad vaikų emocinis ugdymas - tai ilga ir įdomi kelionė. Vaikai patiria įvairiausių emocijų - nuo džiaugsmo ir susijaudinimo iki nusivylimo, pykčio ir liūdesio. Todėl tėvai ir globėjai turi būti kantrūs ir supratingi, padėdami vaikams suprasti ir valdyti savo emocijas.
Pykčio Priepuoliai: Priežastys ir Valdymas
Pyktis yra natūrali vaiko emocinio vystymosi dalis, ypač ankstyvoje vaikystėje. Jis kyla dėl to, nes vaiką užvaldo emocijos ir jam trūksta įgūdžių jas tinkamai išreikšti. Kai vaiką ištinka pykčio priepuolis, suaugusiems asmenims svarbu išlikti ramiems. Pasiūlykite vaikui jį apkabinti, skirkite raminančių žodžių, kad vaikas žinotų, kad yra saugus ir mylimas. Tačiau svarbu atminti, kad vaiką apkabinkite tik jam sutikus. Priimkite vaiko emocijas, pripažinkite jo jausmus. Keli pasirinkimo variantai gali suteikti vaikams kontrolės ir nepriklausomybės pojūtį. Skatinkite vaiką naudoti paprastus metodus, tokius kaip gilus kvėpavimas ar skaičiavimas, kad nusiramintų.
Vaiko mokymas atpažinti ir valdyti savo emocijas yra esminis jo emocinio vystymosi žingsnis. Štai keletas patarimų, kaip tai padaryti:
- Įvardinkite emocijas: Nuo mažens įtraukite emocijų įvardijimą į kasdienius pokalbius.
- Pasidalinkite savo emocijomis: Modeliuokite emocinę išraišką, dalindamiesi jausmais su savo vaiku.
- Skaitykite knygas apie emocijas: Yra daug vaikiškų knygų, kuriose pagrindinis dėmesys skiriamas emocijoms.
Svarbu pabrėžti, kad visiškai normalu, jog vaiko nuotaika dažnai keičiasi, o emocinės reakcijos yra intensyvios, ypač ankstyvoje vaikystėje. Šiuo laikotarpiu gebėjimas reguliuoti emocijas vis dar ugdomas, vaikai mokosi jas suvokti ir išreikšti savo jausmus žodžiais.
Empatijos ir Emocinio Intelekto Ugdymas
Empatijos ir emocinio intelekto ugdymas yra labai svarbus vaiko vystymosi aspektas. Empatija - tai gebėjimas suprasti ir jausti kitų žmonių emocijas.
- Rodykite pavyzdį: Parodykite empatiją savo veiksmuose ir bendraudami su kitais. Parodykite gerumą, supratimą ir užuojautą aplinkiniams.
- Skatinkite pažvelgti į situaciją plačiau: Padėkite vaikui pamatyti situacijas iš skirtingos perspektyvos.
Septintųjų Metų Krizė: Iššūkiai ir Galimybės
Septintieji metai - tai svarbus etapas vaiko gyvenime, kai jis pradeda lankyti mokyklą. Šis laikotarpis dažnai vadinamas septintųjų metų krize, nes vaikas susiduria su naujais iššūkiais ir reikalavimais.
Septintųjų metų krizė skiriasi nuo trečiųjų metų krizės, nes vaikas nerodo priešiškumo, nesiožiuoja. Ji susijusi su mokykla, tad gali paliesti ir šešiamečius, jeigu jie anksčiau išleidžiami į mokslus. Šiuo metu labai stipriai pasikeičia vaiko aplinka, gyvenimo būdas, o visa tai ir paskatina krizę. Iš septynmečio tikimasi, kad bus savarankiškesnis nei iki šiol. Pirmokas turi išmokti pripažinti ne tik tėvų, bet ir mokytojų autoritetą, turi išmokti bendradarbiauti ir lenktyniauti, konkuruoti. Septynerių metų vaikui labai svarbu būti įvertintam.
Svarbiausias septintųjų metų bruožas yra moralinių vertybių atsiradimas, mat daugiausia laiko vaikas praleidžia ne namie, o kolektyve, šias moralines vertybes formuoja pats. Šiuo metu itin svarbus tampa teisingumo jausmas. Tokio amžiaus vaikai atstumia tuos, kurie su jais nedraugauja, nėra geranoriški, nesidalija tuo, ką patys turi.
Tėvų Autoriteto Pokyčiai
Iki šiol vaikui tėvai buvo tarsi šventi. O štai septintaisiais metais galvytėje pradeda kirbėti mintys, kad gal tėvai nelabai teisūs, gal ne viską žino, gal ne tokie visagaliai, kokiais juos laikė. Tai nereiškia, kad pradės mažiau gerbti ar mylėti tėvus. Anaiptol, tačiau išėjęs į mokyklą bendrauja su mokytojais, būrelių vadovais ir turi su kuo palyginti savo tėvus.
Kai kurie tėvai labai skausmingai sureaguoja į pirmoko žodžius, kuris pasako: „O mokytoja sakė…“, ir paneigia tėvų nuomonę kokiu nors klausimu. Sureaguoja skaudžiai ir atšauna, kad „maža, ką sakė mokytoja, o mes sakome kitaip.“ Nereikia skaudžiai reaguoti, tėvai vaikui išlieka mylimiausi žmonės pasaulyje, tačiau jis pats mokosi atskirti, atsirinkti, girdėti ir kitokią nuomonę. Tad lieka susitaikyti su mintimi, kad nuo šiol vaikas mūsų žodžių nepriima kaip besąlygiškai teisingų.
Vidiniai Nesutarimai
Septintųjų metų krizės tėvai gali nepastebėti, nes ją savo viduje išgyvena pats vaikas. Jis turi susidoroti su gyvenimo pokyčiais, kai iš šiltų ir jaukių namų išeina į visuomenę, turi susiorientuoti mokykloje, susidėti daiktus. Jis didžiuojasi savo laisve ir nepriklausomybe, o jo savarankiškumas dar labiau išryškėja ir formuojasi.
Šiame amžiuje vaikas jau gali pradėti kontroliuoti tėvus, sakyti jiems pastabas, jeigu šie ką nors pažadėjo ir nesilaiko savo žodžio. Teisingumas turi vyrauti visose gyvenimo srityse, tad pirmokas, išgirdęs, kad tėtis nusikeikė, ramiai jam pasakys pastabą: „Mes gi susitarėme, tėveli, kad tu nesikeiksi.“ Iki šiol tėvai buvo pratę vadovautis savo autoritetu, o dabar norėdami su vaiku rasti bendrą kalbą jau turi tartis.
Nors vaikas jau moka valdyti savo emocijas geriau nei prieš kelerius metus, vis tiek gali būti piktas ir dirglus. Nereikėtų septynmečio bausti už tai, kad nesusivaldė ir supykęs nemandagiai elgėsi - jis dar tik mokosi savitvardos meno.
Vaikai, išėję į mokyklą, yra priversti būti savarankiški, jausti atsakomybę už savo elgesį, atliktus darbus, tad jiems prasideda nesaugus gyvenimo etapas. Todėl iš tėvų jiems reikia labai daug paramos, švelnumo ir šilumos. Jie labai nori būti savarankiški, tačiau kartu vis dar yra labai prisirišę prie tėvų, nori ką nors spręsti patys, bet be šių pritarimo nedrįsta, o kai nesusitvarko su vidine įtampa, pyksta.
Kaip Tėvai Gali Padėti?
Būtų gerai, kad tėvai suprastų, jog septynmečiui reikia mažiau kontrolės nei darželinukui. Sunku tėvams tai suprasti, ypač jeigu jis šeimos vienturtis, kuris vis dar atrodo toks trapus ir mažas. Per didelė globa pirmokėliui gali būti žalinga, ypač jeigu tėvai nuolatos kontroliuoja jį ir tikrina, ar į kuprinę kas vakarą susideda mokyklos reikmenis, paruošia drabužius, padeda apsirengti. To daryti tikrai nereikia, nes vaikas taip ir lieka žemesniame raidos etape. Nesavarankiškam pirmokui po truputį leiskite vis daugiau darbų nudirbti pačiam.
Nepamirškime, kad septynmečiai yra labai teisingi, jautrūs teisingumui, todėl jeigu išgirstote, kad jūsų vaikas netinkamai pasielgė, nebauskite iškart, nė nepasikalbėję, neišsiaiškinę elgesio priežasčių. Labai lengva įžeisti septynmetį, palaužti jo savigarbą, o neteisybės jausmą jis prisimins labai ilgai. Savigarbos jausmas ir orumas šiame amžiuje labai trapus.
Ankstesni Raidos Etapai ir Jų Įtaka
Svarbu atsižvelgti į tai, kad pagrindinis vaiko asmenybės branduolys susiformuoja iki 3 metų. Dėl to klasikinės psichologijos atstovai sako, kad mažyliui iki 3 geriausia augti su tėčiu ir mama. Tai ypač aktualu, jei greta nėra privačių darželių ir tėvai negali rinktis pedagogų, vertybių. Iki 3 metukų pasąmonėje formuojasi elgesio, asmenybės savybių modeliai, smegenų veikla, jų jungtys, nuo to labai priklauso, koks ateityje bus mažas žmogutis. Antrasis asmenybės formavimosi etapas vyksta iki 7 metų. Jeigu dėl kažkokių priežasčių praleidome šiuos svarbius raidos etapus, vėliau apšlifuoti vaikelio charakterį bus galima, bet nelengva: teks su juo daug dirbti, taikyti intensyvią terapiją. Po šių dviejų laikotarpių - iki 3 metų ir iki - 7 metų, vaikas, jo vidiniai elgesio modeliai iš esmės smarkiai nebesikeičia.
Kaip mažasis spręs problemas: atsisės ir ašaras lies, laukdamas, kol kažkas ateis ir padės viską sutvarkyti; kaltins visus aplinkinius ar pats gebės išspręsti iškilusią problemą ir t. t. Užduotis mažesniam - kaip pasiimti žaisliuką, kuris, tarkime, užkrito už sofos? Gal jis pats bandys jį išsitraukti, o galbūt verkdamas reikalaus, kad tai padarytų kiti. Net kūdikis galvoja, kaip išspręsti uždavinį, kai siekia barškučio. Mes turime skatinti jį patį pasiimti - pašliaužti, paropoti ir pačiupti. Augant vaikui, auga ir jo rūpesčiai. Taip pat formuojasi modelis, kokius bruožus jis savyje ugdo - ar bus aukos pozicijoje, ar agresoriaus, ar ieškos visaverčių santykių, ar norės, kad juo tik rūpintųsi ir tik jo klausytų. Tuo metu formuojasi konstrukciniai ir elgesio modeliai - kaip bus elgiamasi tam tikrose situacijose.
"Aš toks mažas ir bejėgis, savęs, kaip atskiro asmens, dar neatskiriu nuo mamos (tai įvyksta maždaug tada, kai kūdikiui sukanka vieneri). Naujagimis saugumą pasitvirtina jausdamas, kaip mama, tėtis reaguoja į jo verkimą, t. y. į jo pagalbos šauksmą, nes vienintelė jo kalba - verkimas. Ar mama supranta, kada reikia pakeisti sauskelnes? Kada aš alkanas? Kada man šalta ar karšta? Jeigu lėliukas jaučia, kad jo poreikiai patenkinami, į juos reaguojama su kantrybe ir meile, tuomet formuojasi pats stipriausias pamatinis saugumo jausmas: jis ima suvokti, jog šis pasaulis yra saugus.
Apie pirmuosius metus pradeda formuotis savarankiškumas, todėl labai svarbu vaikui kuo daugiau leisti daryti ir išbandyti pačiam. Reikia suteikti galimybę kažką nuveikti pačiam ir nepulti tenkinti kiekvienos jo užgaidos, paduoti žaislų, mažyliui vien žvilgtelėjus jų pusėn. Kai vaikas eina ir tyrinėja, o jam neleidžia ir užkerta bet kokius kelius, jis galų gale nustoja tą daryti. Suaugusieji tam ir yra, kad užtikrintų saugumą ir paskatintų tyrinėti pasaulį. Jei mažylis pritingi, reikia jį savitai žaismingai, įdomiai stumtelėti. Kai vaikas atsistoja ant dviejų kojyčių, būtina jam padėti tyrinėti pasaulį, nebarti už nesėkmes, na ir kas, kad kažkas sudužo, nukrito.
Kantrybė, pakantumas, nesėkmės priėmimas taip pat išugdoma iki trejų metų. Kiekvienas mūsų turime kantrybės potencialą, t. y. skirtingo jautrumo nervų sistemą. Jeigu mažylis stato bokštą ir jam nepavyksta, jis ima niršti, kad daugiau to nedarys. Tėvų požiūris šiuo atveju itin svarbus, turime ramiai priimti vaiko emocijas ir kantriai skatinti bandyti dar kartą. Kitas scenarijus - kai tėvai ima pykti ant vaiko už jo emocijas - bausti, barti, taip vaikas mokosi, jog emocijas reikia slėpti, o įvairios veiklos darosi vis mažiau įdomios.
Paimkime to paties bokšto statybą. Sugriuvo bokštas, įgarsinkite vaiko jausmus: „Aš suprantu, kad tau pikta, visiems taip pasitaiko, jei nori paverkti - gali, kai nusiraminsi, bandyk iš naujo, aš tau padėsiu, jei reikės.“ Kai, sutelkus kantrybę ir pastangas, statinys pavyksta, būtinai pagirkite: „Tu pasistengei ir tau pavyko, šaunuolis!“ Vaikas tarsi įgyja tam tikrą galią - jis supranta, kad pasistengus vis tiek galų gale pavyksta, nereikia rėkti ir draskytis, nebūtina mesti veiklos, galima įveikti savo jėgomis. Pagrindinė taisyklė turėtų būti tokia: ne suaugusieji padaro už vaiką, o jį patį skatina tai atlikti. O tėvai bus saugus meilės ir šilumos uostas, visada padės, kai reikės. Taip išmokote savo mažiuką priimti ir įveikti nesėkmes, ugdote kantrybę ir pakantumą. Įdomiausia tai, kad pirmi dažniau pasiduoda ir nuleidžia rankas patys suaugėliai, o ne jų atžalos. Ir negerai daro, rodydami tokį pavyzdį.
Tėvų Rolė: Palaikymas ir Supratimas
Vaiko emocinės raidos puoselėjimas yra labai svarbus sėkmingam vaiko vystymuisi ir gerai savijautai. Suprasdami emocinio vystymosi etapus, atpažindami vaikų patiriamų emocijų įvairovę ir įgyvendindami veiksmingas strategijas pykčio priepuoliams valdyti, tėvai ir globėjai gali sukurti vaikų emociniam intelektui ir atsparumui ugdyti palankią aplinką. Atminkite, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl būtina pritaikyti šiuos metodus pagal individualius poreikius ir asmenybę.
Nenustebkite, jeigu septynmetis mokykloje papasakos viską, kas dedasi jūsų namuose, jei išplepės kaimynei, kad jos nemėgstate, arba močiutei, kad ji per daug kišasi į jūsų šeimos reikalus. Tai metas, kai prasideda septintųjų metų krizė.
Nenorėčiau, jog tėvai išsigąstų, kad jei jau pavėlavo, vaikas bus toks ir nieko nebepakeisi. Psichologė Jūratė Bortkevičienė tėvams, kurie augina 6-7 metų amžiaus vaikus, pataria labiau pasitikėti atžalomis, nepergiriant ir nenuvertinant jų.
UŽDUOTIS: SUSIRUOŠTI PAČIAM
Tėvai neretai yra įsitikinę, kad jų mažylis - dar visai „leliukas“, jį reikia aprengti, sukrauti daiktus į kuprinę, viską suruošti. Taip elgdamiesi jie daro didžiulę klaidą. Jei neįdeda pastangų, kad vaikas viską darytų pats dabar, tai tegul pasiruošia tai daryti iki, vaizdžiai tariant, vaiko keturiasdešimtmečio. Ir nebeturėsite teisės pykti, jeigu keturiolikmetis mėtys kojines kur papuola, nežinos, ką apsirengti, kaip pasiruošti pamokoms. Leiskite klysti, rengtis tai, ką nori, leiskite susikrauti pačiam kuprinę. Net jeigu ten kartu su knygomis nukeliaus koks mėgstamas meškiukas, nieko baisaus. Bijote leisti vaikui apsirengti pačiam? Be reikalo, vaikas taip pat gali turėti savo nuomonę. Jeigu jums atrodo, kad nori apsirengti „ne į temą“, atkreipkite dėmesį į tai, kaip rengiatės patys. Juk tokio amžiaus vaikas pavyzdį ima iš jūsų. Tas, kuris pats išsirenka drabužius, apsirengia, jaučiasi galintis atlikti viską pats, o tai ugdo pasitikėjimą savimi.
PASISTENGSI - PAVYKS
Šio amžiaus vaikams būdinga nuostata: „Pamėginau, nesiseka ir nebedarysiu.“ Paprastas pavyzdys: vaikas mato, kaip kiti važinėjasi dviračiais, jis irgi nori mėgautis važiuodamas dviem ratais, o ne keturiais, atsisėda ir jam, aišku, nepavyksta. Vaikas nebenori, o tėvai numoja ranka: nenori, tai ir nereikia. Taip elgtis negerai. Pasakykite mažyliui: „Tau būtinai pavyks, aš tavimi tikiu, pamatysi, kaip tau bus smagu, kai pavyks.“ Būtinai „užtvirtinkite“, kai pavyksta: „Matai, tau pavyko, tu stengeisi, daug dirbai, o tai negali neduoti rezultatų.“ Galite gražiai pamoralizuoti: „Žinok, ir ateityje gali taip nutikti, iš pradžių bus sunku, gali ne iš karto viskas pasisekti, atrodys, kad labai sunku, bet įdėjus pastangų tau viskas pasiseks.“ Taip formuosite vaikui supratimą, kad savaime niekas nevyksta.
PEILIS, VIRYKLĖ IR KITI DARBAI
Šitame amžiaus tarpsnyje leiskite kuo daugiau daryti pačiam, pavyzdžiui, užsipilti košę karštu vandeniu, naudoti peilį, prieš tai paaiškinę, kaip su juo elgtis. Nelaukite kažkokio mistinio saugaus amžiaus, kai jau bus galima jam duoti peilį, mokykite vaiką dabar. Leiskite naudotis virykle, šiais laikais jos saugios, tegul išsiverda kiaušinį ar dešrelę. Tegul ir ne taip ką nors padaro, bet bando, tai teiks jam ir džiaugsmo, ir mokys pasitikėti savimi.
NEPERGIRTI IR NENUVERTINTI
Šiame amžiuje svarbu vaikui parodyti, kas yra pralaimėti. Tarkime, žaidžiate kokį nors žaidimą, kai turi būti laimėtojas ir pralaimėtojas. Tėvų klaida, kad visada nusileidžia vaikams ir leidžia laimėti. Tai elgtis negerai, nes vaikui susiformuoja jausmas: „Aš visada laimiu, nors ir nesistengiau.“ Taip jis gali išmokti pervertinti savo galimybes. Jis nebūtinai bus pats geriausias mokinys klasėje, nebūtinai bus pats greičiausias per sporto varžybas, nebūtinai bus visų „pačiausias“. To jam reikėtų išmokti dar namuose, kad paskui susidūrus su pralaimėjimo kartėliu neištiktų isterija, nenusvirtų rankos, neatsirastų nenoras nedaryti nieko. Žaiskite su vaiku, parodydami, kad svarbiausia ne laimėti, o dalyvauti, mėgautis žaidimu. Parodykite, kad galima džiaugtis ir kito pergale.
JOKIŲ „KODĖL?“
Taip pat žr. Venkite vaikui užduoti klausimą: „Kodėl?“ Šis klausimas skatina jį nuolat teisintis. Tarkime: „Kodėl tu padarei tiek klaidų?“ Ką vaikas gali atsakyti, jis juk neatrėš jums: „Todėl, kad iš klaidų aš mokausi, klysti žmoniška“, o juk taip ir yra. Taip mes jau užauginame besiteisinančiųjų, nuolat kaltųjų ieškančiųjų kartą: „Aš nekaltas, aplinka kalta.“ Jūsų užduotis šiuo amžiaus tarpsniu užduoti kitokį klausimą: „O ką mes galime padaryti, kad tų klaidų nebūtų?“ Išmokykite vaiką suvokti, kad tai, kas vyksta aplink jį, yra ir jo atsakomybės dalis.
„BAIGĖSI KATINO DIENOS…“
Tokio amžiaus vaikas išeina į mokyklą. Jis buvo mažas, mažuliukas ir staiga vieną dieną atsikėlęs išgirsta, kad jau didelis. Negana to, dar visi aplink gąsdina: „Tai jau eisi į mokyklą, tai jau baigiasi tavo katino dienos.“ Mažylis patiria siaubą: „Kaip didelis? Kokios katino dienos? Kodėl baigėsi?“ Reikėtų paprasčiausiai pasakyti, kad dabar tu eisi į mokyklą, ten dar daugiau sužinosi, tau bus įdomu. Arba sudominti, jeigu vaikas - didelis „kodėlčius“: „Viską sužinosi, kai nueisi į mokyklą.“ Tėvai turėtų vaikui suformuoti požiūrį, kad ir mokykloje verda įdomus gyvenimas, o ne taip, kad nueisiu, „atsikankinsiu“, o jau kai grįšiu namo, tada prasidės mano tikrasis gyvenimas.
NELYGINKITE VAIKO SU KITU
Tarkime, „Onytė jau skaito, o tu dar ne, Jonukas jau skaičiuoja, o tu dar vis nesugebi.“ Taip mokysite nesveikos konkurencijos. Nėra gerai skatinti vaiką būti geresnį už kitus, taip jis neišmoksta mėgautis mokymosi procesu, jam patinka siekti rezultatų tik tada, kai ką nors aplenkia, o tai nėra geras požiūris. Atsiminkite, kad vaikas ir be jūsų nurodymų ir skatinimų ką nors aplenkti natūraliai save lygina su kitais, pats norėtų būti ir geresnis, ir protingesnis, nereikia jam to kalti į galvą. Girkite vaiką už jo paties laimėjimus, tarkim, „Praėjusį kartą padarei 10 klaidų, o dabar - tik penkias, tu šaunuolis, dar pasistengsi, gal visai klaidų nedarysi.“ Mažylis neturėtų jaustis geras tik todėl, kad aplenkė Jonuką, ir dėl to mažojo vertė tėvų akyse pakilo.
