Kaip 6 metų vaikų bendravimas su suaugusiaisiais ir bendraamžiais formuoja jų ateitį – svarbiausi patarimai tėvams

Bendravimas yra viena svarbiausių vaiko raidos sričių, turinti didžiulę įtaką jo socialiniams, emociniams ir kognityviniams gebėjimams. Šešerių metų vaikai, būdami pradinės mokyklos amžiaus, patiria reikšmingus pokyčius bendravimo srityje. Jie tampa labiau savarankiški, aktyviau ieško bendraamžių draugijos, mokosi spręsti konfliktus ir formuoti draugystes. Tėvų ir suaugusiųjų vaidmuo šiuo laikotarpiu yra itin svarbus, teikiant vaikui reikiamą palaikymą ir pagalbą.

Bendravimas su bendraamžiais

Pradinėje mokykloje draugystės reikšmė ypač išryškėja. Vaikas patenka į naują, nepažįstamą aplinką, kurioje sutinka daugybę naujų žmonių - mokytojų ir vaikų. Jis nuolat lygina save su kitais vaikais, vertina išvaizdą, asmenines savybes, turimus daiktus ir mokymosi rezultatus, nes jam labai svarbus kitų vaikų ir mokytojų vertinimas. Gerai, jeigu mokyklą kartu pradeda lankyti bent vienas kiemo ar darželio draugas, tuomet ir pradinukui gali būti drąsiau, ramiau, tačiau taip nutinka ne visuomet. Taigi mokyklos lankymo pradžia būna nemenkas iššūkis.

Vaikų tarpasmeniniai skirtumai yra akivaizdūs. Skiriasi vaikų asmeninės savybės, temperamentai, pomėgiai. Vieni yra drąsūs, aktyvūs, komunikabilūs, nesunkiai užmezgantys santykius ne tik su kitais vaikais, tačiau ir su suaugusiaisiais. Tokiems gali būti paprasta prieiti prie nepažįstamo vaiko, pasisveikinti, pakalbinti ar pasidalyti turimais pietumis. Tačiau yra ir tokių, kuriems vien svetimo žmogaus žvilgsis kelia didžiulę įtampą ir nerimą. Jie atvirai, drąsiai bendrauja pažįstamų vaikų ir suaugusiųjų kompanijoje, tačiau stipriai sutrinka, nerimauja, sutikę svetimus žmones. Kita vertus, vaikas gali būti ypač judrus ir aktyvus, smalsus, neprašomas prisijungti prie žaidžiančių bendraamžių, juos pertraukinėti ir todėl būti atstumtas. Vaikai naudoja pačius įvairius būdus, kad priklausytų grupei. Vieni elgesio būdai gali būti labai tinkami, kiti - ne. Jie visi yra visiškai normali reakcija vaiko, kuris daro viską ir labai stengiasi, norėdamas tapti grupės dalimi ir pasijusti svarbus. Tačiau pradinukai dar yra vaikai, kuriems reikia suaugusiųjų pagalbos, norint užmegzti ir išlaikyti santykius bei išreikšti savo ir suprasti kitų bendraamžių jausmus.

Bendraamžių įtaka yra reikšminga. Jeigu vaiko draugų elgesys Jums kelia nerimą, svarbu tai aptarti su savo vaiku. Jei kyla įtarimų, kad draugai vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, būtina savo nuogąstavimais pasidalinti su savo vaiku.

Suaugusiųjų pagalba vaikui, kuriant santykius su bendraamžiais

Tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas yra itin svarbus, padedant vaikui prisitaikyti naujoje aplinkoje, ypač tada, kai vaikas tik pradeda lankyti mokyklą. Tėvai daug ilgiau nei mokytojai pažįsta vaiką, todėl gali papasakoti pastariesiems apie jo pomėgius, asmenines savybes, bendravimo ypatumus ir kitus, jų manymu, svarbius su vaiku susijusius dalykus. Mokytojai gali suteikti tėvams informacijos apie šiuos ir kitus dalykus, galimai kitaip atsiskleidžiančius mokyklos aplinkoje. Mat skirtingose aplinkose gali pasireikšti kiek kitoks vaiko elgesys. Todėl pirmiausia, ką turėtų padaryti mokytojai ir vaiko tėveliai, tai glaudžiai bendradarbiauti tarpusavyje, siekdami geriau pažinti vaiką, labiau suprasti jo elgesį ir pagelbėti jam megzti santykius su bendraamžiais.

Tinkamo asmeninio pavyzdžio rodymas yra dar vienas svarbus būdas, kaip galime padėti vaikui sėkmingiau tapti grupės dalimi. Atkreipkime dėmesį, kaip elgiamės, kai mums linksma, liūdna ar pikta, kaip parodome kitam žmogui, kad mus kažkas erzina, nepatinka? Kaip reaguojame, kai kitam reikia pagalbos, o kaip tada, kai jis mums padeda? Ne mažiau svarbu, kiek priimame skirtingus žmones, kurie skiriasi nuo mūsų išvaizda, elgesiu, aprangos stiliumi. Vaikas labai jaučia, kaip tėvai arba mokytojai reaguoja į kitus vaikus. Kaip jis gali gražiai ir pagarbiai bendrauti su vaiku, kurį jo tėvai ar mokytojai dažnai peikia, užgaudinėja?! Vaikas nuolat stebi, interpretuoja ir mėgdžioja kitų vaikų bei suaugusiųjų elgesį, taip perimdamas jų socialinio elgesio normas ir bendravimo įgūdžius.

Aiškios klasės tvarkos nusistatymas yra labai reikšmingas. Susitarimai, arba kitaip - taisyklės, vaikui padeda geriau suprasti mokyklos sistemą ir jaustis saugiau. Nuo pat pirmųjų mokymosi dienų kartu su vaikais nusistatykime keletą svarbiausių klasės taisyklių, kurių visi (taip pat ir mokytojas) įsipareigokime laikytis. Turėtų būti skiriama dėmesio ne tik bendrai tvarkai, tačiau taip pat ir santykiams su klasės draugais bei mokytojais. Prie taisyklių vėlgi kartu su vaikais numatykime vaikų netinkamo elgesio pasekmes. Šis procesas turi vykti draugiškai, glaudžiai bendradarbiaujant su vaikais, tačiau ne direktyviai - „nuleidžiant taisykles iš dangaus”. Taisyklių pažeidimų atvejais reaguokite ramiai, supratingai, tačiau reikliai. Kiekvienas vaikas ar suaugęs turėtų priimti atsakomybę už taisyklių nesilaikymą. Tačiau nesuabsoliutinkime netinkamo vaiko elgesio - suteikime galimybę ištaisyti savo klaidas ir iš jų pasimokyti. Netinkamas elgesys nelygus blogam vaikui. Netinkamai pasielgęs vaikas yra lygiai taip pat svarbus, mylimas, rūpimas, tik jo elgesys tam tikrose situacijose buvo netinkamas.

Darbo grupėse organizavimas yra naudingas. Pamokų metu galima suteikti galimybę vaikams „pasipraktikuoti bendrauti”, dirbant visiems kartu grupėje, tačiau dar kitaip komunikuojama, organizuojant darbą mažose grupelėse. Grupelių narių skaičių geriau parinkti pagal klasės ypatumus - kiek vaikai motyvuoti, aktyvūs, ramūs ir panašiai. Vaikai turi galimybę labiau pažinti bendraklasius, su kuriais laisvu metu mokykloje bendrauja mažiau arba išvis nebendrauja, pastebėti jų pozityvias asmenines savybes ar stipriąsias puses. Grupinė veikla paprastai sutelkia mokinius bendram tikslui, taigi labiau tikėtina, kad dėmesys bus nukreiptas ne į tarpasmeninius konfliktus, o į bendrą veiklą.

Vaiko stipriųjų savybių pasitelkimas yra svarbus. Kiekvienas vaikas, koks jis bebūtų: drąsus, nerimastingas, aktyvus, turi stipriųjų pusių. Galbūt vaikui mokykloje ypač sekasi tam tikri mokomieji dalykai. Pasikalbėkime su vaiko tėvais, kokių vaiko stiprybių jie yra pastebėję, ir galbūt tuomet galėtume jas pritaikyti klasėje, sudarydami sąlygas vaikui atsiskleisti. Svarbu nedaryti pradinukui spaudimo, mėginant jį įkalbėti bendrauti su klasės draugais. Galbūt tiesiog pasikalbėję apie tai, kas jam sekasi ir patinka, suteiksime jam daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Per pamoką galima paprašyti jo padėti vienam ar kitam bendramoksliui, klasėje pristatyti savo mėgstamą veiklą. Suteikime vaikams galimybę, klasėje paskirstydami pareigas. Vienas vaikas gali būti atsakingas už klasės lankomumo žymėjimą - tapti klasės „žvitriąja akimi”, kitas - „lentos valymo ekspertu” ir panašiai. Nepamirškime atkreipti dėmesio ir paskatinti vaikus, stropiai vykdančius pareigas, prisiimančius atsakomybę.

Vaikų bendravimo stebėjimas ir pagalba susidraugaujant per pertraukas yra labai reikšmingi. Per pertraukas mokytojai turėtų būti pakankamai budrūs, stebėdami vaikų tarpusavio bendravimą. Vaikams labai reikia laiko, kad jie galėtų laisvai, niekieno netrukdomi pažaisti su draugais. Tik kilus nesaugioms situacijoms, įsiterpti, padėti išsiaiškinti, pamokyti tinkamų bendravimo būdų. Pertraukų metu galima suteikti galimybę vaikams pažaisti stalo ar kitokio pobūdžio žaidimų, sugalvoti įvairių bendravimą ir bendradarbiavimą skatinančių socialinių akcijų (pvz., „slaptas draugas“, kai vaikai visą savaitę ruošia staigmenas „išsitrauktiems draugams“). Pastebėjus, kad laisvo žaidimo metu kuris nors vaikas dažnai stovi nuošaly, galima su juo pasikalbėti, išsiaiškinti, kas nutiko, galbūt jis tiesiog dabar to nori. Kartais vaikui gali būti nedrąsu prieiti prie kitų vaikų ir pasiprašyti žaisti. Tokiu atveju mokytojas gali pasiūlyti prisijungti prie žaidimo, tam tikromis aplinkybėmis - ir pats dalyvauti žaidime. Žinoma, jokiu būdu negalima versti vaiko bendrauti, jeigu jis pats to nenori. Mes galime jį padrąsinti, suteikti galimybę, tačiau nuspręsti turėtų pats vaikas.

Bendravimo įgūdžių ugdymas mokykloje papildomų veiklų metu yra naudingas. Klasės valandėlių ar kitu atitinkamu laiku galima suteikti galimybių vaikams pasimokyti tinkamų bendravimo įgūdžių per žaidimus. Tai gali būti daroma vaidinant sudėtingesnes situacijas, žiūrint ir aptariant paveikslėlius, filmukus, skaitant pasakas ar kitokius literatūros kūrinius. Svarbiausia, kad viskas būtų išsiaiškinama su vaikais. Labai svarbu, kaip jausdamasis vaikas ateina ir išeina iš mokyklos. Emocinė įtampa, susikaupęs pyktis, liūdesys, nerimas ir kitos emocijos gali turėti reikšmę vaiko mokymuisi, bendravimui su vaikais ir mokytojais. Lygiai taip pat šie išgyvenimai turi „išliekamąją vertę“, vaikui grįžus į namus: jo bendravimui su tėvais, broliais, seserimis ir kitiems gyvenimo aspektams. Pasikalbėjęs apie tai, kaip jaučiasi, su kokiais įspūdžiais ateina ir išeina, galbūt aiškiau išreiškęs savo išgyvenimus, vaikas gali pasijusti saugiau, ramiau ir maloniau.

Išvykų už mokyklos ribų organizavimas yra dar viena mokyklinė veikla, kuri stebuklingai suvienija vaikus. Nepaisant didžiulės mokomųjų dalykų apkrovos, raskime laiko kartu su vaikais nueiti į boulingą, batutų parką, ekskursiją. Kitoje aplinkoje vaikų elgesys keičiasi - ir tai gali netgi stebinti. Vaikai kupini įspūdžių kažkur važiuoja, atsiranda begalės temų diskusijoms ir bendravimui. Neformali aplinka tikrąja to žodžio prasme „išlaisvina“ vaikus, padeda jiems atsiskleisti.

Bendravimo sunkumų įveikos repeticija šeimoje taip pat yra svarbi. Galima pakalbėti apie konkrečius susidraugavimo su kitais momentus - kaip prieiti, pasikalbėti, pakviesti kartu pažaisti. Galima kartu su vaiku suvaidinti bendravimo sunkumais pasižyminčias situacijas, išsiaiškinti kylančias problemas ir aptarti alternatyvius bendravimo būdus. Vieną kartą išgyvenus įtampą ar nerimą keliančią situaciją, pasidaro nebe taip baisu.

Bendravimo su klasės draugais ir jų šeimomis skatinimas už mokyklos ribų yra naudingas. Esant galimybei, galima pasiūlyti vaikui pasikviesti klasės draugus į savo gimtadienį ar kokią nors kitą pramogą arba tiesiog į svečius. Naudinga, jeigu tokiuose susitikimuose dalyvauja su Jūsų vaiku mažiau bendraujantys vaikai. Taip pat galima pamėginti pabendrauti šeimomis, galbūt pasikviesti juos į svečius, išeiti į lauką ar sugalvoti kitų pramogų su Jūsų vaiką atstumiančiu vaiku ir jo tėveliais. Pozityvus, pagarbus tėvelių tarpusavio bendravimas vėlgi yra teigiamas bendravimo pavyzdys.

Ankstesnių santykių su draugais išsaugojimas yra svarbus. Vaikas greičiausiai dar iki mokyklos turėjo draugų. Šie draugai gali būti kaip stiprus apsauginis veiksnys vaikui, sunkiau susidraugaujančiam arba patiriančiam kitokių bendravimo sunkumų su klasės draugais. Paskatinkime jį ir toliau palaikyti šiuos ryšius.

Bendravimas su kitais suaugusiaisiais

Svarbu, kad jaunas žmogus galėtų gauti pagalbą ir palaikymą ir iš kitų suaugusiųjų, ne tik savo tėvų. Paaugliui svarbūs asmenys, į kuriuos jis gali kreiptis spręsdamas problemas, gali būti dėdės ir tetos, seneliai, mokytojai, mentoriai, treneriai, dvasininkai, kaimynai.

Tėvų ir vaikų santykių kaita

Savo vaikučiams esame tvirčiausia atrama ir patys svarbiausi žmonės visame pasaulyje, tačiau jie, atrodytų, per akimirką užauga, palieka mūsų namus, susilaukia savo vaikų... Žinoma, visą gyvenimą būsime jų tėvais, tačiau mūsų rolė keičiasi - suaugusiems vaikams vis rečiau reikia auklėtojo, tačiau jie tikisi turėti gerbiamą patarėją ir nuoširdų draugą.

Savo mažylius pažįstame lyg nuluptus. Puikiausiai žinome, kad vaikas nuo kepsnio nukrapštys visą grybų padažą, pastebime gniaužiamus kumštelius, kai mažius meluoja, matome nuleistas akis, kai grįžta po prastos dienos mokykloje... O ar pažįstate savo suaugusius vaikus? Ar žinote, kokią kavą jie mėgsta ar kokią šalį norėtų aplankyti? Kokią knygą dabar skaito? Kokios jų santykiai su sutuoktiniu ir vaikais? Susimąstykite, ar tikrai pažįstate savo suaugusius vaikus? Jeigu jaučiatės atitolę, pabandykite susipažinti iš naujo. Kalbėkitės su savo vaiku lyg su labai ilgai nematytu bičiuliu, užduokite jam klausimus ir leiskite išsipasakoti.

Augindami vaikus tikriausiai turėjote aiškias taisykles ir tikėjotės, kad jie bus visiškai atviri bei visuomet pasirengę „pateikti veiklos ataskaitą“. Normalu, kad vaikas ar paauglys privalo atsiliepti, kuomet skambinate, negali nuolat sėdėti užsirakinęs savo kambaryje, turi pasakyti, kur ir su kuo buvo ar kokį pažymį gavo. Vaikams užaugus ir prisiėmus atsakomybę ne tik už save, bet ir už savo pačių vaikus situacija keičiasi. Turite gerbti suaugusio žmogaus asmeninę erdvę bei privatumą. Nepykite, jeigu suaugęs sūnus ar dukra nenori visko pasakoti, negali pakelti telefono ragelio, visuomet paskambinkite ir iš anksto susitarkite dėl apsilankymo, neužsibūkite. Suaugusio žmogaus noras kai ką pasilaikyti sau visai nėra nepagarba jums.

Savaime suprantama, kad mama ar tėtis nori geriausio ir (beveik visuomet) yra teisūs. Nepaisant to labai svarbu nežeminti suaugusio žmogaus gebėjimų savarankiškai priimti sprendimus bei turėti savitą požiūrį. Žinoma, tai anaiptol nereiškia, kad neturime teisės patarti suaugusiems vaikams. Turime ir net privalome tai daryti, tačiau patarimai neturi virsti paliepimais, jie turi būti teikiami „laiku ir vietoje“, tuomet, kai mūsų vaikui yra tikrai reikalingi.

Metams bėgant gyvenimas nuolat keičiasi, tad kinta ir vertybės bei prioritetai. Vaikų susilaukę žmonės skiria jiems visą dėmesį ir jėgas. Tai natūralu, nes mažyliai užauga greitai, laikas, kuomet galime juos auklėti, ugdyti bei skirti jiems visą savo dėmesį ir meilę yra labai ribotas... Supraskite suaugusius vaikus ir jų prioritetus, juk ir patys buvote tokioje situacijoje, kuomet auginote juos. Nekelkite ultimatumų, jeigu vaikai, jūsų manymu, neranda pakankamai laiko jums, neverskite jų rinktis tarp jūsų ir savo šeimos.

Tikriausiai žinote dažnai naudojamą pasakymą: kiek žmonių - tiek nuomonių. Taip pat būtų galima pridėti: kiek porų - tiek šeimų. Tikėtina, kad jūsų vaikai gyvena kiek kitaip nei jūs, bet juk ir jūs tiksliai neatkartojote savo tėvų kelio... Įsitikinkite, kad jūsų vaikas yra patenkintas savo gyvenimu, tačiau nekritikuokite, jeigu jo antrosios pusės pasirinkimas neatitinka jūsų lūkesčių, nepeikite vaikų auklėjimo metodų, nesistenkite naujai susikūrusios šeimos užtempti ant savo kurpaliaus.

„Vadovėliniai“ tėvų ir vaikų finansiniai santykiai neturėtų būti sudėtingi - savo vaikus išlaikome iki pilnametystės arba iki tol, kol jie baigia mokslus. Deja, tačiau realybė yra kitokia. Daugelis susiduria su finansiniais sunkumais, ypač, sukūrus šeimą, perkant būstą ar automobilį, susilaukus vaikų. Nepaisant to, finansiniai suaugusių žmonių santykiai turėtų būti aiškiai apibrėžti. Tai padės išvengti nemalonios įtampos ir galimų problemų ateityje.

Sėkmingų žmonių santykių formulė tikrai nėra paslaptinga... Svarbu gerbti ir mylėti žmogų bei skirti jam pakankamai dėmesio. Pajutę, kad pradedate tolti nuo savo suaugusių vaikų pasistenkite atrasti daugiau laiko bendravimui. Kurkite bendras tradicijas, kurios suteiktų galimybę pabūti tiek su visa vaiko šeima, tiek ir tik dviese ar trise. Pavyzdžiui, kartą per mėnesį sukvieskite vaikus bei jų šeimas bendros vakarienės. Galite paprašyti, kad visi paruoštų po vieną patiekalą, tuomet susitikimas nekels tokio didelio streso, jums nereikės visą dieną vargti virtuvėje, o ir finansinė našta (juk paruošti daug patiekalų nemenkai kainuoja) pasiskirstys tolygiau. Sukurkite tradiciją ir bent retkarčiais pabūkite tik su vaiku (ar vaikais), be jų antrų pusių ir mažylių, nueikite į kiną ar teatrą, išgerkite puodelį kavos ir suvalgykite pyrago gabaliuką, surenkite šeimos žvejybos ar grybavimo pusdienį.

Japonai sako: „Paleisk vaiką kuo toliau nuo savęs ir jei jis sugrįš pas tave, vadinasi, jį mokėjai išauklėti“. Šioje paprastoje patarlėje slypi tikra tiesa - juk kiekvienam žmogui norisi prisiminti nerūpestingą vaikystę, pajusti besąlygišką mamos ir tėčio meilę bei rūpestį, tad tėvų namai visuomet traukia...

Tėvų ir suaugusių vaikų santykių gydymas (1 dalis) – dr. John Townsend

Kodėl kartais suaugę vaikai nutolsta arba visai nutraukia ryšius su tėvais? Atsakyti nėra lengva, nes, pavyzdžiui, suaugusiam vaikui gali atrodyti, kad jis pagaliau ištrūko iš tėvų kontrolės ir gyvena savo gyvenimą, o tėvams - kad vaikas susvetimėjo ir nutolo. Susvetimėjimo priežastys gali būti įvairios, kaip pvz., konkuruojantys ar priešiški santykiai, tėvų sunkumai tinkamai suprantant ir atliekant savo vaidmenį. Kai kurie suaugę vaikai nustoja bendrauti su tėvais dėl priežasčių, kurių jų tėvai nesuprato ir negalėjo pakeisti. Yra dalykų, kurių pakeisti neįmanoma, tokių, kaip įvairios trauminės patirtys (pvz., smurtas, prievarta, netektys) šeimoje. Ir su tuo nesitaikstyti yra sveikas suaugusiojo pasirinkimas. Suaugę vaikai turi teisę ir gali pasirinkti, ar tęsti ir kokiomis sąlygomis bendrauti su tėvais, kurie ir toliau elgiasi traumuojančiai. Kita vertus, tėvai, kurie nori palaikyti artimesnius santykius su savo suaugusiais vaikais, išgyvenusiais įvairias neigias vaikystės patirtis šeimoje, turėtų pripažinti savo klaidas ir pamėginti jas taisyti čia ir dabar: kreiptis pagalbos, keisti bendravimo būdą, bent jau nuoširdžiai išklausyti ir pasidomėti, kodėl bendravimas nutrūko.