Mikčiojimas - tai kalbos sutrikimas, paveikiantis kalbos sklandumą ir ritmą. Jis gali pasireikšti įvairaus amžiaus žmonėms, tačiau ypač dažnai pastebimas ikimokyklinio amžiaus vaikams, kurių kalba dar tik formuojasi. Mikčiojimo priežastys yra įvairios ir sudėtingos, apimančios genetinius, neurologinius, psichologinius ir aplinkos veiksnius. Nors tikslių duomenų apie mikčiojančių vaikų skaičių Lietuvoje nėra, manoma, kad šis sutrikimas paliečia nemažą dalį vaikų, o pasaulinė statistika rodo, kad apie 5% ikimokyklinio amžiaus vaikų susiduria su šia problema. Genetikai teigia, kad polinkis mikčioti yra labiau būdingas berniukams. Jeigu šeimoje yra mikčiojančiųjų, tikimybė, kad vaikas mikčios, yra didesnė.
Vaiko gimimas - džiugi akimirka tėvams. Jie su nekantrumu laukia, kada mažylis išmoks atsisėsti, tarti pirmąjį žodį, žengti žingsnį. Galima suprasti jų nusivylimą ar nerimą, kai paaiškėja, jog atžala susiduria su kokiomis nors problemomis, pavyzdžiui, mikčiojimu. Iš karto kyla begalė klausimų: ką daryti? Kaip padėti? Svarbu nepulti į paniką.
Mikčiojimo Priežastys
Mikčiojimo atsiradimo priežastys gali būti labai įvairios. Viena iš jų - stiprus išgąstis. Pavyzdžiui, vaikas gali išsigąsti didelio šuns, griaustinio ar baisios filmo scenos. Didelę įtaką turi ir šeimos tarpusavio santykiai: jeigu jie įtempti, tėvai nuolat vaidijasi, kenčia ne tik jie, bet ir vaikas. Gali būti, kad šis sutrikimas atsiranda ir dėl kitos ligos - neurozės. Galimas ir toks psichologinis faktorius: pasitaiko, kad tai tarsi vaiko pagalbos šauksmas. Įsivaizduokite situaciją: jūs jau turite panašaus amžiaus vaiką, o štai gimė dar vienas. Natūralu, kad jam skirsite daugiau dėmesio, o vyresnėlis greitai pajaus ankstesnio dėmesio ir meilės trūkumą. Žinoma, nereikia iš karto manyti, kad vaikas taip elgiasi tyčia. Gal jūs neseniai pakeitėte gyvenamąją vietą, o gal vaikas neseniai neteko artimo jam žmogaus? Nepaisant ilgamečių mokslininkų pastangų atskleisti mikčiojimo priežastis, jos iki šiol nėra aiškios. Manoma, kad vaikas gali turėti įgimtą polinkį į kalbos nesklandumus. Moksliniai tyrimai rodo, kad genetinės ir neurofiziologinės priežastys lemia vaiko polinkį mikčioti, psichologiniai ir aplinkos veiksniai skatina jo atsiradimą, eigą ir sunkumą.
Dažniausia mikčiojimo priežastis vaikams - išgąstis arba stresas. Tiesa? Mikčiojimo priežastys yra įvairios. Tai ir išgąstis, konfliktinės situacijos, traumos, nervų sistemos išsekimas, smegenų centro Broko (Broca) per didelis aktyvumas, ir spazmai, ir taip toliau. Kiekvienas vaikas yra skirtingas ir mikčiojimo atsiradimo priežastys yra skirtingos. Nors nėra tiesioginio ryšio tarp mitybos ir mikčiojimo, tam tikri gyvenimo būdo veiksniai gali turėti įtakos kalbos sklandumui. Pavyzdžiui, didelis nerimo ar streso lygis gali sustiprinti mikčiojimo simptomus.
Ankstyvo amžiaus vaikų mikčiojimo požymis yra jo kaita. Vaiko mikčiojimas gali skirtis kiekvieną dieną ir kiekvienoje situacijoje. Atpažinti natūralius kalbėjimo nesklandumus ir mikčiojimą gali patyrę kalbos specialistai (logopedai), atidžiai įvertinę vaiko kalbėjimą ir tėvų pasakojimo duomenis.
Pagrindiniai Mikčiojimo Požymiai
Mikčiojimas - tai sklandaus kalbėjimo sutrikimas, pasireiškiantis artikuliacinio aparato įtempimu, nevalingais garsais, skiemenų pakartojimais ar tęsimu. Dažniausi mikčiojimo požymiai yra garsų, skiemenų pakartojimai, garsų tęsimas, tylos pauzės, fizinė kalbos aparato įtampa. Mikčiojimui būdingi ne lengvi trumpų žodžių pakartojimai, bet dėl padidėjusios artikuliacijos aparato įtampos atsirandantys pirmo žodžio skiemens, garso kartojimas, tęsimas, balso tono pakilimas, sunkesniais atvejais lydimieji kūno judesiai. Mikčiojimą neretai lydi emocinės reakcijos į užsikirtimus, nerimas, baimė ir kalbinių situacijų vengimas. Emocinės reakcijos apsunkina bendravimą ir gali sustiprinti mikčiojimo požymius.
Kai tėvai pastebi pirmuosius mikčiojimo požymius: žodžio pirmo garso (ppppienas, mmmama) ar pirmojo skiemens (ka-ka-ka-tė) kartojimą, balsių ištęsimą (maaaaama, tėėėėėėtė), trumpų žodžių pakartojimą (aš-aš-aš), kai vaikas įkvepia oro, bet negali pradėti kalbėti, gali atsirasti traukuliai ar spazmai, baimė ištarti žodį, reikia pasikonsultuoti su logopedu.
Vaikui augant, mikčiojimo pobūdis dažnai keičiasi. Užsikirtimų intensyvumą lemia įvairūs veiksniai: kalbėjimo situacija, pašnekovo bendravimo stilius, mikčiojančio žmogaus savijauta. Mikčiojimas gali sustiprėti, susilpnėti ar net kuriam laikui išnykti, todėl nustatyti šių svyravimų priežastis sudėtinga.
Mikčiojimo vertinimas yra svarbus žingsnis, nustatant mikčiojimo tipą, sunkumą ir kuriant individualizuotą gydymo planą. Anamnezė ir interviu: vertinimo pradžioje specialistas, dažniausiai logopedas ar kalbos terapeutas, atlieka išsamią anamnezę ir ima interviu iš asmens, kuris mikčioja. Jei vertinamas vaikas, kalbama su jo tėvais. Kalbos įvertinimas: specialistas stebi ir įvertina asmens kalbos įgūdžius. Tai apima kalbos sklandumą, kalbos ritmą, balso kontrolę, tarimą, sintaksę ir žodyno plėtrą. Fizinis vertinimas: kartais mikčiojimo vertinimo procese atliekami fiziniai tyrimai, siekiant nustatyti fizinę kalbos aparato būklę. Tai apima burnos, liežuvio, gomurio ir kitų raumenų tyrimą. Mikčiojimo tipo nustatymas: remiantis surinkta informacija, specialistas nustato mikčiojimo tipą, pavyzdžiui, ar tai yra kloninis mikčiojimas, toninis mikčiojimas, interjekcinis mikčiojimas ar kitas tipas. Mikčiojimo sunkumo nustatymas: vertinant mikčiojimą, taip pat vertinamas jo sunkumo laipsnis. Psichologinės ir emocinės būklės vertinimas: mikčiojimas dažnai siejasi su emociniais iššūkiais ir psichologiniais veiksniais. Individualizuotas gydymo planas: pagrįstas vertinimo rezultatais specialistas kuria individualizuotą mikčiojimo įveikos planą.
Pagalba Mikčiojančiam Vaikui
Interprofesinės pagalbos teikimas mikčiojančiam vaikui, kuomet taikoma kompleksinė įvairių specialistų pagalba, vis dar laikomas iššūkiu. Šiaulių universitete rengtos bei apgintos daktaro disertacijos „Interprofesinė pagalba ankstyvojo amžiaus mikčiojančiam vaikui ir jo šeimai, taikant multidimensinę intervenciją“ autorės, logopedės Ritos Kantanavičiūtės teigimu, šalyje vyrauja įsisenėjusi „darbo atskirai“ kultūra. Nepaisant to, jog specialistai žino, kad mikčiojimas yra kompleksinis sklandaus kalbėjimo sutrikimas ir kad pagalba turi būti kompleksinė, tačiau jų taikomi metodai ir įveikimo būdai dažniausiai yra paremti kvėpavimo ar relaksacijos metodų taikymu. Tai, R. Kantanavičiūtės teigimu, neužtikrina mikčiojančių vaikų sklandaus kalbėjimo gebėjimų pokyčių. Dar daugiau diskusijų kelia mikčiojimo vertinimo, tinkamų metodų, darbo krypčių ir strategijų parinkimo klausimai.
Remiantis multidimensiniu mikčiojimo modeliu, galima tiksliai apibūdinti mikčiojimą sudarančius elementus ir juos kokybiškai įvertinti. KELMS sudaro galimybę atskleisti kiekvieno individualaus atvejo mikčiojimo struktūros elementus, o interprofesinėje specialistų komandoje dirbantiems specialistams leidžia numatyti pagalbos teikimo mikčiojančiam vaikui ir jo šeimai kryptis.
Tėvų pareiga - nepabloginti situacijos ir nesielgti su vaiku kaip su neįgaliuoju. Nedarykite vaikui nuolaidų, nes liga greitai bus imama piktnaudžiauti. Nesuverskite visos atsakomybės vaikų darželio logopedui: patikėkite, padėti pasveikti vaikui - ir jūsų pareiga. Visavertis mikčiojimo gydymas - nelengvas procesas. Labai rekomenduojama vaiko komunikaciją su išoriniu pasauliu apriboti iki minimumo. Televizorių reikėtų išjungti, nepalikti jo net ir „bendram fonui“. Pašalinių garsų namuose turi būti kaip galima mažiau, o kalbėtis kiek lėčiau ir taisyklingai.
Pastebėjus, kad vaikas užsikerta kalbėdamas, reikėtų kreiptis į logopedą, konsultuotis su vaikų neurologu ir psichologu. Mikčiojimo atveju svarbu nustatyti priežastį - kodėl vaikas pradėjo mikčioti. Atsižvelgiant į tai, sudaromas įveikos planas. Mikčiojimui įveikti turi kartu dirbti specialistų komanda: logopedas, psichologas ir neurologas.
Rekomendacijos tėvams:
- Po to, kai vaikas pasakė, ką norėjo, atsakykite lėtai ir neskubėdami, vartodami žodžius, kurie nuskambėjo ir jo kalboje. Pvz., jeigu jis sako „aš m-m-matau k-k-kiškį”, jūs atsakote lengvai atsipalaidavę: „O, tu matai kiškį! Jis gražus.”
- Prieš atsakydami savo vaikui, palaukite akimirką kitą. Tai nuramina, sulėtina minčių eigą ir turi padėti vaikui kalbėti.
- Kiekvieną dieną skirkite laiko pokalbiams su vaiku. Stenkitės bendrauti lengvai, neskubėdami, atsipalaidavę.
- Suraskite būdų parodyti vaikui, kad jį mylite, vertinate ir kad jums malonu praleisti kartu su juo laiką.
- Kantriai klausykite, ką jūsų vaikas sako, o ne kaip jis sako.
Kalbos terapija yra dažniausias ir veiksmingiausias mikčiojimo gydymo būdas. Vaikams svarbi ankstyva intervencija. Viena vertus, atrodo, kad tėvai blaškosi, ieškodami pagalbos įvairiose įstaigose, konsultuodamiesi su įvairiais specialistais po kelis kartus, norėdami išgirsti kelias nuomones. Kita vertus, tėvai siekia išbandyti visus įmanomus pagalbos gavimo variantus, apie kuriuos yra tekę jiems girdėti: ėjimas ir blaškymasis nuo sveikatos priežiūros link švietimo įstaigose dirbančių specialistų; nuo cheminių vaistų vartojimo link gydymo homeopatija; nuo kvalifikuotų specialistų konsultacijų link pagalbos ieškojimo pas žolininkus.
Šiandien yra ne viena efektyvi gydymo metodika, kiekviena iš jų turi savų privalumų. Neapsigaukite: vien vaistais šios ligos išgydyti negalima. Jeigu sulaukėte štai tokio pasiūlymo, žinokite, kad prieš jus - gydytojas apsišaukėlis.
Bendraujant su mikčiojančiu vaiku, svarbiausia yra kurti atvirą, supratingą ir saugią aplinką, kurioje vaikas jaustųsi palaikomas. Jei jaučiate, kad Jums gali būti naudinga specialisto konsultacija, kviečiame susisiekti su mumis Jums labiausiai patogiu būdu.
Kaip padėti mikčiojančiam vaikui
Mikčiojimas - tai ne tik kalbos sutrikimas; jis gali smarkiai paveikti žmogaus socialinę sąveiką, savigarbą ir bendrą gyvenimo kokybę. Nors nerimas ir stresas gali sustiprinti mikčiojimą, tai pirmiausia kalbos sutrikimas, o ne psichologinė problema. Mikčiojimas neturi įtakos intelektui. Daugelis vaikų gali išaugti iš mikčiojimo, kai jiems lavinamos kalbos žinios, o kiti gali jį patirti ir suaugus. Tačiau svarbu kuo anksčiau pastebėti vaiko kalbos sunkumus, nes emocinė reakcija į užsikirtimus, nerimas ir baimė apsunkina vaiko bendravimą ir sustiprina mikčiojimo požymius.
Mikčiojimo vertinimas yra procesas, kuris padeda specialistams geriau suprasti konkrečią situaciją ir sukurti veiksmingą gydymo strategiją. Mikčiojimui įveikti turi kartu dirbti specialistų komanda: logopedas, psichologas ir neurologas. Tiek suaugusiems, tiek vaikams reiktų suteikti šeimos, draugų ir specialistų palaikymą, kad jie jaustųsi saugūs ir suprasti. Mikčiojimo gydymo programa gali būti ilgalaikė ir reikalaujanti kantrybės, tačiau daugeliui asmenų ji padeda įveikti mikčiojimo sunkumus ir pagerinti jų kalbinius įgūdžius.
Healey sudarytas multidimensinis mikčiojimo struktūros modelis apima 5 mikčiojimo struktūros elementus: kognityvinį, emocinį, lingvistinį, motorinį ir socialinį. Visi penki komponentai gali sąveikauti nepriklausomai vienas nuo kito arba bendrai ir sudaryti įvairias, skirtingas sąveikas, sąlygojančias mikčiojimo laipsnį, pobūdį ir sunkumą. Multidimensinis mikčiojimo vertinimo ir įveikimo modelis Lietuvoje yra visiškai naujas reiškinys, o šio modelio taikymas praktikoje reikalauja specifinių žinių ir gebėjimų.
