Rokas Petkevičius - gerai pažįstamas ir gerbiamas TV3 žinių vedėjas, kurio veidas televizijos ekranuose matomas nuo 2006 metų. Jo, kaip žurnalisto, karjera prasidėjo gerokai anksčiau, dar mokyklos suole, ir buvo kupina įvairiapusės patirties.
Karjeros pradžia ir žurnalistikos kelias
Rokas Petkevičius žurnalistiką susiejo su savo gyvenimu dar mokykloje, 8-oje klasėje. „Kai buvau vaikas, tėvai labai išaukštindavo žmones, kurie dirbo televizijoje. Ir tada, kai buvau paauglys, mama turėjo draugę, kuri skaitė lenkų laidas. Man tada televizija atrodė tokia pat mistiška, kaip ir teatras - kažkoks nepasiekiamas užribis. Man tai buvo žymiai įdomiau, nei valdininkija. Tada vadinosi „Lietuvos radijas“, buvo sovietmetis. Dėdės ir tetos parašydavo tekstus, o mergaitė ir berniukas turėdavo juos perskaityti ir įpinti reportažus“, - pasakoja Rokas.
Vėliau, radijuje prireikus pagalbininko, jo teta, aktorė Lilija Žadeikytė, pakvietė jėgas išmėginti savo sūnėną. „Iš pradžių tai buvo svetimų tekstų skaitymas, paskui pradėjau pats rašyti. Vėliau su magnetofonu važinėjau po visą Lietuvą. Paskui net pusę metų dirbau dekoracijų statytoju - net ir tokią karjeros patirtį esu turėjęs“, - prisimena jis.
Nuo 1992 m. naujienų tarnyboje atsirado vieta - tuometinis žinių vedėjo dėstytojas Žygintas Pečiulis rekomendavo R. Petkevičių. „Man pavyko iš pirmo karto ir tapau vakarinių žinių sufleriu. Taip ir buvau įmestas į įvykių katilą“, - prisiminė jis.
Kalbėdamas apie žurnalistikos ypatumus, Rokas pastebi: „Kai atėjau dirbti į žinias, iš pusvalandinės laidos darydavo vos 15 minučių iškarpą. Buvo gan daug redaktorinio darbo, ką ir dabar daug darau. Taip pat dabar labai pasikeitė technologijos - anksčiau sufleris buvo vos ne kaip tualetinio popieriaus rulonas, jį sukdavo ir iš jo skaitydavome. Net ir 90-aisiais žurnalistika buvo gan greita, necenzūruojama. Tik tiek, kad nebūdavo naujienų kambariukų.“
Anksčiau Rokas Petkevičius dirbo LRT televizijoje. Prieš tai šešerius metus buvo Lietuvos nacionalinės televizijos ir radijo kolektyvo narys. Šiuo metu jis dirba radijo stotyje „M-1“.
Karjera TV3 televizijoje ir požiūris į televiziją
TV3 televizijoje Rokas atsidūrė dar 2006-aisiais. Jau tada vyravo nemaža konkurencija tarp kelių rinkoje dominuojančių kanalų. „Dabar viskas keliasi į internetą ir žmonės sako, kad ten yra mūsų ateitis. Visgi, kai einu pasivaikščioti ir pastebiu kaimynų namus, matosi, kad visi namuose žiūri į tą mažą dėželę. Televizorius daugelyje namų yra tarsi šeimos narys, guodėjas, migdytojas ir netgi gąsdintojas.
Tačiau, nepaisant to, televizija vis dar išlieka svarbi: „Dabar visi kalba apie internetą ir sako, kad tai mūsų ateitis, tačiau aš vis dar matau, kad televizorius daugelyje namų yra tarsi šeimos narys. Jis guodžia, migdo ir netgi gąsdina. Manau, kad televizija dar neatsistatys“, - teigia R. „Manau, kad kaip ir knygos, vaizdinė informacija niekad nenumirs. Jei man reikia dovanos, aš visada pirma nueinu į knygyną ir ten renkuosi.“
Asmeninis gyvenimas ir pomėgiai
Rokas Petkevičius savo asmeninį gyvenimą kruopščiai saugo. Nors daug dėmesio sulaukiantis vyras iki šiol yra vienas, jis neatmeta galimybės sukurti šeimą ateityje.
Poilsis gamtoje ir sodyboje
Laisvalaikio pasirinkimas - tai ramus poilsis gamtoje ir sodyboje, kurią dalijasi su šeima ir rūpinasi, nes tai - tėvų palikimas. „Mūsų šeimos sodyba, pastatyta 1926 m., yra už 50 km nuo Vilniaus, ir ten tikrai jaučiasi kita atmosfera, kitas ritmas.
„Laisvalaikiu labai mėgstu nueiti į gamtą, nuvažiuoti į savo sodybą. Ūkio darbų ten visada yra. Tai mano tėvelių palikimas - ne pinigai, o tam tikri įsipareigojimai. Ten nuvažiavus jaučiasi kitokia atmosfera - 50 km nutolus nuo Vilniaus visai kitokie žmonės, kitoks ritmas.
Beje, Alekniškis - prieš pusantrų metų anapus išėjusio Roko tėvo Leono Petkevičiaus ir dviejų jo brolių paveldas. Ponas Leonas čia gyveno nuo pat 1992-ųjų, kai giminei priklausiusi nuosavybė buvo grąžinta, mama Jurga įsikūrė prieš dešimtmetį. Roko tėvas architektas suformavo dvaro kraštovaizdį: apželdino paties ugdytais retų rūšių medžiais ir krūmais, užveisė neįtikėtinus vienadienių, bijūnų gėlynus. Tačiau didžiausia šviesaus atminimo pono Leono aistra buvo vilkdalgiai.
Floristika, pasakoja Rokas, tėvui buvo puikus būdas atitrūkti nuo tarybinės tikrovės: „Supuvusiu Brežnevo sovietmečiu žmonės turėjo savų hobių. Gimęs ir augęs gėlių apsuptyje, Rokas puikiai išmano jų puoselėjimo subtilumus ir paslaptis. Su užsidegimu pasakodamas apie jas, rūpestingai apžiūrinėja vilkdalgių žiedus, atsargiai išsuka nužydėjusius, kad galėtų išsiskleisti jau sukrauti pumpurai.
„Visus darbus nudirbu, vieno nedarau - neraviu - ateina iš kaimo mamos pagalbininkė ir nuravi gėlynus bei daržus. Man šis irisų ūkis - lyg didžiulis fetišas.“
Šiuo metu Rokui svarbiausia pagal gėlių katalogus atpažinti rūšis tėvo vilkdalgių kolekcijoje, surašyti pavadinimus specialiose lentelėse ir susmaigstyti jas prie lysvių: „Prasidėjo žaidimas „Identifikuoti“ - tėvukas veisė, augino, puoselėjo, viską galvoje turėjo - niekur neužrašė, numirė ir visas žinias išsinešė TEN (beda pirštu į dangų). O dabar žiūri iš aukštybių, ar teisingai nustatau. Tėvo dėka, manau, rajone kai kuriems žmonėms bulvienojai nuo palangių pasislinko į nuošalesnę vietą.“
Gyvūnai gyvenime
Rokas taip pat turi katiną, kuris jam tapo svarbiu gyvenimo draugu: „Šis katinas man yra mamos atminimas. Jis tiesiog atėjo pas mane prieš ketverius metus.“ Rokas patikina, kad rūpintis augintiniu - tai svarbi dalis jo gyvenimo, nes, kaip jis sako, gyvūnai gali būti labai naudingi ir suteikti meilės. „Mano kolegos taip pat turi šunų ir kitų augintinių.“
„Jei darbe yra labai daug schemų, planų ir racionalumo, nebūtinai gyvenime visa tai yra. Turiu katiną, kuris prieš ketverius metus tiesiog atėjo pas mane. Jis man yra visiškas mamos atminimas. Niekada neįsivaizdavau, kad galėčiau rūpintis kuo nors, bet dabar pats turiu savo keturkojį, kuris yra mano geriausias draugas. Ir mano kolegos turi po šuniuką ar kitą keturkojį. Manau, kad jei žmogus turi polinkį rūpintis gyvūnu, tai yra labai gerai. Turime ir keturkojų kolegų, kurie žinių metu sėdi studijoje“, - šypsodamasis užkulisius atskleidžia žinomas vyras.
Požiūris į transportą ir Vilniaus pokyčius
Rokas Petkevičius yra atsakingas vairuotojas, nelinkęs dažnai keisti turimų automobilių. Jis gerai prisimena, kaip kadaise atrodė sostinė ir kaip keitėsi miestas.
„Gal niekas manimi nepatikės, bet gerai prisimenu, kaip kadaise atrodė Kalvarijų gatvė. Kai buvau mažius, maždaug penkerių metų, mama mane rogutėmis atsitempdavo į Kalvarijų turgų. Vienoje jo pusės, pamenu, stovėdavo ūkininkų arkliai su prie galvų pririštais maišais ir ėsdavo avižas. O visas Vilnius kvepėjo žemo oktano benzinu. Tą kvapą čia vaikščiodamas prisimenu iki šiol“, - pripažino R. Petkevičius.
Kalbėdamas apie transporto pokyčius mieste, Rokas teigia: „Manau, kad reikia mažinti automobilių skaičių. Vis dėlto ir jų išlaikymas nemenkai kainuoja, jei nori, kad būtų techniškai tvarkingi. Manau, kad mieste neturi būti kledarų, kiti persėda į viešąjį transportą - turiu ir taip pasielgusių kolegų. Aš esu už tai, kad mažiau žmonių važinėtų automobiliais po vieną, nes iš to kyla spūstys, ir kad naujėtų automobilių parkas.
O Vilniuje man patinka ir greitieji autobusai, ir maršrutų tinklas. Būna, kad ir pats važinėju viešuoju transportu. Žinoma, ir jis galėtų atsinaujinti - Kaunui šiuo klausimu sekasi gal geriau. Štai Vilniuje yra dar nemažai važinėjančių „Škoda 15Tr“ troleibusų - prisimenu juos net ne nuo studijų, bet nuo mokyklos laikų. Vis dėlto manau, kad metro šiam miestui nereikalingas, nes tam netinkamas sostinės planas.“
Apie vairavimą piko metu: „Stengiuosi nevažiuoti piko metu, bet suprantu, kodėl keikia. Išties reikia skirti daugiau savo laiko, jei patenki į spūstis. Jei eismas nėra intensyvus, iš darbo Žirmūnuose į namus Naujamiestyje grįžtu per 12 minučių.“
Rokas Petkevičius patikina, kad į darbą visuomet spėja laiku: „Ne. Į darbą atvykstu po pietų ir pradedu ruoštis žinioms. Iki 2006-ųjų dirbau LRT ir šalia gyvenau, tad apskritai eidavau pėsčiomis - pasiekdavau darbovietę įveikęs porą kiemų.“
Jo dažniausias maršrutas yra nuo darbo iki namų, tačiau jis mielai keliauja ir į šeimai priklausantį Alekniškio dvarą Širvintų rajone: „Taip, labai paprastas maršrutas - Širvintų rajonas, Alekniškio dvaras. Kartu su pussesere ir pusbroliu esame jo savininkai, tai yra tėvo palikimas. Iki šios vietos - 55 kilometrai: 50 kilometrų greitkeliu ir 5 kilometrai į šoną. Tas maršrutas - labai patogus.“
Apie keliones: „Esu automobiliu nuvažiavęs iki Gdansko, taip pat Saremos salos Estijoje. Vis dėlto tokios kelionės - nemažas iššūkis, bet smagu į jas leistis. Jaunystėje esu nuvažiavęs iki Kroatijos. Žinoma, man visai patiktų automobiliu nuvažiuoti į mūsų ar Latvijos pajūrį. Smagu, kad Lietuvoje nėra toks intensyvus judėjimas kaip Pietų valstybėse. Pasirodysiu patriotas, bet man smagu keliauti po mūsų šalį, ypač aplankyti Dzūkiją. Kuo tai blogiau už Los Andželą Amerikoje?“
KŪNO KALBOS EKSPERTĖ: Kaip 99% atpažinti melą per 1 min., Pasimatymų signalai
Automobiliai ir vairavimo įpročiai
Rokas Petkevičius vairuoja „Toyota Auris“ jau 13 metų ir svarsto apie automobilio atnaujinimą. Ankstesnė jo transporto priemonė buvo „Toyota Corolla“, kuria jis važiavo beveik 20 metų.
„Turimą „Toyota Auris“ vairuoju jau 13 metų ir reikėtų galvoti apie pamainą. Nusipirkau naują, bet įveikus 260 tūkstančių kilometrų prireikė keisti variklį - turėjau brangų remontą. Dabar jau galiu važiuoti toliau, nors laiku keičiau tepalus, filtrus, dėliojau autoservise tuos antspaudėlius, bet štai variklis ėmė ir subyrėjo. Nežinau, kiek patikima ši garsioji markė. Apskritai esu ekonomiškesnės klasės šalininkas - man geriau vairuoti naujesnį, bet mažesnį automobilį nei dėvėtą tanką.
Prieš tai bemaž 20 metų važinėjau „Toyota Corolla“. Ją daužtą pirkau už 1 tūkstantį JAV dolerių ir dar tiek reikėjo įdėti į jos remontą. Vėliau ją perdažiau iš raudonos į garstyčių spalvą. Pardaviau už 1 tūkstantį litų.
Pamenu, kaip pusę metų pavydėjau LNK žinių vedėjui Gintarui Deksniui naujo automobilio - pats važinėjau su beveik 20 metų senumo. Pusmetį skaičiau skelbimų portalus, rinkausi, kol galiausiai įsigijau benzininę „Toyota Auris“ su 1,6 l varikliu ir mechanine pavarų dėže. Kitos galbūt norėčiau su automatine.“
Apie autonominius automobilius ir asmeninius vairuotojus Rokas sako: „Pirmą kartą girdžiu tokį klausimą dėl vairuotojo - per visus savo gyvenimo metus niekada nepagalvojau, kad taip kada nors galėtų būti. Man tai atrodo kaip kokia ponybė. Vieno, ko neturiu, - tai pavydo jausmo. Esu toks primityvus, kad nesvajoju apie kokį „Maserati“, nes man jo įsigyti neleistų ir finansinės galimybės. Kaip ir nesvajoju atostogauti ten, kur negaliu. Įdomus klausimas dėl asmeninio vairuotojo, bet net nežinočiau, kaip reikėtų su juo bendrauti. Sakyčiau: eik pažiūrėti krepšinio, futbolo, pagrybauti, ir paleisčiau jį, nes man būtų nesmagu, kad mane kas nors veža. Bet galbūt norėčiau turėti elektrinį automobilį. Vienas mano kolega tokį turi, davė man išmėginti aikštelėje. Savanorių prospekte, kur gyvenu, įrengta ir įkrovimo stotelė, tad galbūt būtų visai įdomu vairuoti tokį automobilį.“
Vairavimo metu Rokas vertina tylą, nors kartais paklauso radijo programos „Klasika“ arba žinias. „Vairuodamas mėgstu tylą, nors kartais paklausau radijo programos „Klasika“, važiuodamas į darbą - žinių. Bet niekad vairuodamas garsiai nesiklausau muzikos. Darbe virš galvos kabo keli televizoriai, rodantys skirtingus kanalus, tad triukšmo ir taip per akis.“
Automobilį jis prižiūri kruopščiai: „Visuomet norėjau, kad mano automobilis būtų tamsus iš išorės ir šviesus iš vidaus. Kartą per metus atlieku cheminį valymą, o šiukšlynas automobilyje man labai nepatinka. Automobilį pats nusiplaunu savitarnos plovykloje.“
Šeimos istorija ir vertybės
Rokas Petkevičius kilęs iš šeimos, kurioje puoselėjamos gilios tradicijos ir vertybės. Jo tėvai - architektas Leonas Petkevičius ir inžinierė statybininkė Jurga Petkevičienė - yra išsilavinę ir kūrybingi žmonės, kurie sūnui nuo mažens diegė meilę kultūrai ir menui.
„Nori, papasakosiu tikrąją giminės istoriją? Mano senelė iš tėvo pusės buvo nekalta beveik keturias dešimtis metų! Netiki? Šventa teisybė: mano tėvą pagimdė sulaukusi 38-erių! O iki tol - jokio palikuonio, nors buvo ištekėjusi už dvarininko Jauniškio iš Alekniškio dvaro. Nesijuok, grynas pinigas, o ne giminės legenda! Tėvo motina, vidutiniokė ūkininkaitė, pirmą kartą buvo ištekinta už seno, bet stambaus dvarininko. Vaikų jie nesusilaukė. Kai dvarininkas Jauniškis mirė, antrą sykį senelė ištekėjo už Kazimiero Petkevičiaus - ir palikuonys pasipylė! Trys sūnūs kaip ąžuolai! Netiki - paklausk tėvo. Jis - vyriausias sūnus. Kai sugalvosi klausti, perspėk - eisiu pavedžioti šunį.“
„Jie susipažino „Dainavos“ restorane Vilniuje per 18-ąjį motinos gimtadienį. Mano mama Jurga - išlavinto skonio. Bet pilnametystę norėjo linksmai atšvęsti su draugėmis. Įtariu, kad visos pirmąsyk gyvenime išdrįso ateiti į restoraną vakare. Peržengė slenkstį, ir mamos jaunystė pasibaigė: į „Dainavą“ užsuko mano tėvas! Vienas be kito netveria iki šiol.
Mano tėvas žavus: visus trūkumus moka paversti privalumais. Motina jam sako: „Nesėdėk nuleistais pečiais! Kokia čia netikusi poza?“ Tėvas atneša jai Michelangelo albumą ir rodo skulptūrą: „Pažvelk, aš visai kaip Dovydas: jo pečiai irgi nuolaidūs!“ Tėvo protas analitinis, o širdis - menininko! Jeigu ne motina, dvaro sienose kyšotų nuogi elektros laidai. Motina sudaro griežtą verslo planą: tėvas pūkščia, bet vykdo! Ji sielos poetė, tiksliai žinanti, kurią valandą tėvas privalo į sieną įkalti vinį.“
„Žinai, kodėl tėvas mamą ir mane išmokė dievinti operą? Kai studijavo Dailės institute, Operos ir baleto teatre uždarbiavo statistu! Jo ūgis - 1,85 metro, įspūdingas tais laikais. Kai pereidavo per sceną, nuo jo stoto damoms parteryje salo širdis! Juliaus Juzeliūno balete „Ant marių kranto“ buvo kolūkio pirmininkas. Vaidmuo - paspausti kažkam ranką. G.Verdi „Don Karle“ - inkvizitorius: su gobtuvu turėjo pereiti per sceną! Nepasakiau svarbiausio: per pertrauką, flirtuodamas su balerinomis, koridoriuje turėjo galimybę pažaisti biliardą! Tais laikais teatre stovėjo bene vienintelis mieste šio žaidimo stalas.“
Rokas vertina savo tėvus ir stengiasi juos palaikyti, ypač rūpindamasis jų sveikata. Jis taip pat pabrėžia, kad labiausiai erzina arogancija - ekrane ir gyvenime.
Jo motina, Jurga Petkevičienė, inžinierė statybininkė, apibūdinama kaip praktiška romantikė, kilmingo kraujo žemaitė, vėliau įgijusi dvarininkienės titulą. Ji garsėja etiketu, iškalba ir yra namų dvasia. Ji taip pat fotografuoja ir deklamuoja.
Tėvas, Leonas Petkevičius, architektas, yra stilingas vyriškis, Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) Vilniuje bendraautorius ir Alekniškio dvarininkas. Jis taip pat dailininkas ir gėlininkas kolekcininkas, mėgstantis kardelius ir vilkdalgius. Jo pravardė - Kaktusas, kurią jam suteikė žmona Jurga už aštrų liežuvį.
tags: #rokas #petkevicius #gimimo #metai
