Pojūčiai yra esminis žmogaus patirties ir pasaulio pažinimo elementas, ypač svarbus vaikams. Šiame straipsnyje aptarsime pagrindinius pojūčius, jų svarbą vaiko raidai ir būdus, kaip juos lavinti. Aptarsime penkis pagrindinius pojūčius: regą, klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą.
Su vaikais diskutuojant apie kiekvienam žmogui svarbius jutimo pojūčius bei jų organus, paaiškėjo, kad nors ir elementaru, vaikams tai išvardinti nebuvo itin lengva. Žmogus apdovanotas puikiais instrumentais, kurių dėka gali pažinti pasaulį, save, justi savo kūną, orientuotis aplinkoje, naudotis daiktais, fiksuoti įvairiausius išorės siunčiamus signalus, bendrauti su žmonėmis, išreikšti save. Tos gamtos dovanos vadinamos pojūčiais. Kūdikiai ir maži vaikai ypač jautrūs pojūčių siunčiamiems signalams, jie tiesiog gyvena pojūčių pasaulyje, tačiau vaikui augant pojūčiai silpnėja, kartais tampa netikslūs, migloti, o suaugę žmonės dažnai išvis nesusimąsto, kad egzistuoja tokie pojūčiai ir ką jie gero mums gali duoti.
Pamokos metu per patyrimines veiklas lauke mokiniai susipažins su 5 pojūčiais, juos įvardins, papasakos savo patirtį. Mokiniai, vedami mokytojo, tyrinės aplinką per pojūčius: stebės, klausys, ragaus, uostys, lies. Patyriminėje veikloje susipažinti su 5 pojūčiais ir juos įvardinti.
Praėjusią savaitę „Ančiukų“ grupės vaikai įsitraukė į trumpalaikį grupės projektą ,,5 pojūčiai - kelias į pažinimą“, kuriame tyrinėjo penkis pagrindinius pojūčius ir jų svarbą žmogaus gyvenime. Per įdomias ir kūrybingas veiklas jie gilinosi į regėjimo, klausos, uoslės, lytėjimo ir skonio pasaulį. Vaikai tyrinėjo skirtingas medžiagas, daiktus ir skonius, o tai leido jiems geriau suprasti savo kūną, pažinti įvairius kvapus, patirti skirtingus paviršius. Per šį projektą mažieji tyrinėtojai ne tik patyrė gausybę teigiamų emocijų, bet ir lavino pastabumą, dėmesingumą bei smulkiąją motoriką.
Pagrindiniai pojūčiai ir jų organai
Su vaikais diskutuojant apie kiekvienam žmogui svarbius jutimo pojūčius bei jų organus, paaiškėjo, kad nors ir elementaru, vaikams tai išvardinti nebuvo itin lengva. Žmogus apdovanotas puikiais instrumentais, kurių dėka gali pažinti pasaulį, save, justi savo kūną, orientuotis aplinkoje, naudotis daiktais, fiksuoti įvairiausius išorės siunčiamus signalus, bendrauti su žmonėmis, išreikšti save. Tos gamtos dovanos vadinamos pojūčiais.
Rega: akys - vaizdas į pasaulį
Rega, kurios organas yra akys, leidžia mums matyti pasaulį, daiktus, žmones ir maistą. „Už aukšto kalno dvi saulės teka“ - mįslė, kurią įmynę vaikai teisingai paaiškino, jog akys yra svarbus organas, leidžiantis matyti draugus, aplinką, žaislus. Vaikai nebijo žiūrėti - jie viską mato, stebi, tyrinėja, apžiūrinėja, ir kartais atrodo, jog įkyriai spokso. Svarbu nedrausti vaikui žiūrėti, net jeigu atrodo, kad tai trunka amžinybę, baisu, ką pagalvos aplinkiniai, ir jums dėl to gėda. Rega yra vienas iš svarbiausių būdų, kuriais mes pažįstame pasaulį, todėl labai svarbu vaiką nuo mažumės mokyti stebėti ir kalbėti apie tai, ką mato: kokie aplink yra daiktai, spalvos, kokius žmones pastebi, kokie jų rūbai, kokios šukuosenos, kokius vaikas mato gyvūnus, augalus, nepamiršti bent kartą per dieną pažiūrėti į dangų, į žemę po kojomis ir atidžiai pamatyti visa tai, kas aplinkui. Reikėtų neskubinti einančio pasivaikščioti vaiko, leisti jam stebėti ir tyrinėti aplinką savo tempu. Jeigu rado gražų akmenėlį, tegu jį ilgai stebi, apžiūri. Jeigu skrenda drugelis ar paukštis, irgi galima sekti jį žvilgsniu. Jokiu būdu nedrausti vaikui žiūrėti: „Nespoksok“, „ko čia įsižiūrėjai į gėlę, argi yra čia kas įdomaus“, „nežiūrėk taip įkyriai į berniuką, nes jis supyks“. Galima su vaiku apsidairyti aplinkui ir išvardyti viską, ką matome: kas daugiau detalių pastebės?
Su savo akimis bandė įžiūrėti spalvas už lango, kokios spalvos dangus, medžiai, gėlės, akmenys.
Klausa: ausys - garsų pasaulis ir saugumas
Klausa, kurios organas yra ausys, padeda išvengti artėjančio pavojaus ir girdėti malonius garsus. Tai itin svarbus pojūtis padedantis orientuotis aplinkoje girdėti pašnekesius ir patį save - teigė vaikai. Ausų valymas, šalčio ir didelio triukšmo vengimas apsaugo mus nuo klausos sutrikimų. O kaip girdime pasitikrinome klausydami ir spėdami įvarius garsus. Klausa leidžia patirti ir išgirsti garsus. Namuose reikėtų turėti būgnelių, varpelių, lazdelių ritmui mušti. Galima pasidaryti barškučių, į plastikinius butelius įdedant kuo įvairesnių daiktų: akmenėlių, kankorėžių, pupelių ir stebėti, kuo jų skleidžiami garsai skiriasi, kaip skamba akmenėliai, o kaip - kankorėžiai. Taip pat vaikai labai mėgsta trumpus eilėraštukus, kuriuos bando pamėgdžioti ir sako kartu su tėvais. Su vyresniais vaikais galima kalbėtis apie garsus, kuriuos girdime: ar tai šiurkštus, ar švelnus garsas, ar garsus, ar tylus, ar malonus, ar erzinantis? Dar galima už vaiko nugaros sukurti tam tikrus garsus naminėmis priemonėmis: vandens čiurlenimas iš krano ar indo, barbenimas pirštais į stalą, popieriaus glamžymas, trepsenimas kojomis, beldimas šaukšteliu į stiklinį indą ir pan. Vaikas turėtų spėti, kokį garsą girdi. Dar galima užsimerkti ir minutę klausytis visų garsų, kurie yra aplink. Po to visi dalyviai pasako, kokius garsus girdėjo.
Klausė įvairių sklindančių garsų ir bandė juos atspėti.
Uoslė: nosis - kvapų atpažinimas
Uoslė, kurios organas yra nosis, leidžia atpažinti įvairiausius kvapus. Nors grupės draugai išdavė draugus, kurie pirštu nosytėje kažko tai ieško, nusprendėme, kad ne tam ji reikalinga. Užuosti įvairiausius kvapus - toks nosytės privalumas. Aptarėme kurie daiktai, objektai turi kvapą, kurie ne. Taip pat pasitikrinome, ar visgi gerai užuodžiame ir skiriame kvapus. Uždengtomis akimis uostėme - dantų pastą, citriną, česnaką ir visai nesunkiai juos atpažinome! Vaikai mėgsta uostyti, todėl reikėtų kuo dažniau išvykti ten, kur galima užuosti vis naujų kvapų. Gamtoje galima uosti augalų, gėlių, medžių, vandens, žemės kvapus. Taip pat ir gyvūnai turi savo kvapą: tegu vaikas pauosto, kaip kvepia šuns, katės, žiurkėno kailis, kokį kvapą skleidžia arkliai, karvės, kiaulės. Galima uostyti maistą, kurį ruošiamės valgyti ir įvardinti, kaip jis kvepia. Taip pat stiprius kvapus skleidžia vaisiai, daržovės, uogos. Galima parduotuvėje sustoti prie lentynų ir pauostyti, kaip kvepia pomidorai, citrinos, kriaušės, bananai ir t.t. Taip pat galima daryti įvairias arbatas, ir pagal kvapą bandyti spėti, kokios tai arbatos. Galima žaisti žaidimą, kai vaikas užsimerkęs bando atspėti, kokį daiktą ar augalą jūs jam duodate uostyti.
Iš spalvotų lėkštučių uoslės pojūčiu tyrinėjo mėtos lapelio skleidžiamą kvapą.
Skonis: liežuvis - maisto kultūros pažinimas
Skonis, kurio organas yra liežužis, padeda pažinti maisto kultūrą ir atrasti tai, kas skanu ar neskanu. Liežužis padeda pajusti skonio malonumą. Su liežuvio galiuku mes geriausiai jaučiame saldumą, su kraštais - rūgštumą, šaknimi - kartumą. Nutarėme, jog nei vienas nenorime prarasti skonio pojūčio, todėl privalome išlikti sveiki ir saugotis ligų. Vėliau vardijome produktus ir kalbėjome kokio skonio jie yra. Galiausiai uždengtomis akimis ragavome - bananą, mandarinus ir akimirksniu įvardijome juos bei jų skonio savybes. Liežužis yra svarbi mūsų kūno dalis, tik mes dažnai tai pamirštame. Tačiau vaikai puikiai žino, kaip malonu laižyti: ledus, sniegą, medų, citriną, druską, cukrų, ledinukus, šaltą geležį, uogienę, mamos veidą… Labai svarbu vaikui leisti valgyti savu tempu, jo neskubinti, mažam vaikui (o kartais ir paūgėjusiam) leisti valgyti rankomis, nepamiršti skanauti maisto, o ne ryti didžiuliais kąsniais, patyrinėti tai, ką valgom. Skonio pojūtis gali padėti pajusti ne tik kartumą, rūgštumą, saldumą ir sūrumą, bet ir karštį, šaltį, kietumą, minkštumą, šiurkštumą, švelnumą. Todėl dažnai kalbėkitės su vaiku, koks maistas jam patinka, ko jis nemėgsta, kodėl jam vienas maistas skanus, o kitas neskanus. Surenkite skanavimo šventę: nupirkite po nedaug visokių produktų, vaisių, uogų, kurie turėtų kuo įvairesnių skonių, ir visi susėdę lėtai visko po truputį ragaukite. Paragavę aptarkite, ką jaučiate, koks skonis skaniausias, koks nemaloniausias. Kartais bandykite valgyti tik rankomis arba skanauti tik po vieną atskirą detalę, esančią lėkštėje: atskirai atsikąskite bulvės, pajuskite jos skonį, po to - mėsos, dar vėliau - agurko.
Ragavo citrinos riekelę ir vertino citrinos skonį liežuvio receptoriais.
Lytėjimas: oda - apsauga ir paviršių pažinimas
Oda dengia visą mūsų kūną, saugo nuo nešvarumų bei sužalojimų. Odos pagalba galime jausti įvairius paviršius, šaltį, karštį, skausmą. Pakalbėjome apie dalykus, daiktus, kuriuos paliesti galime ir kurių ne. Vaikai labai mėgsta viską čiupinėti, tyrinėti rankomis ir kojomis. Todėl nereikėtų drausti vaikui liesti daiktų, jeigu jie nėra pavojingi sveikatai ir gyvybei. Lytėjimo pojūtis padeda pažinti savo kūną, todėl svarbu nedrausti vaikui „pasiknaisioti“ po savo kūno užkaborius: įkišti pirštuką į nosytę, ausį, pirštais nukeliauti į burnytę, patyrinėti savo lytinius organus. Taip pat vaikas labai mėgsta liesti kito žmogaus veidą, kūną. Svarbu leisti liesti tiek, kad jums neskaudėtų. Jeigu vaikas iš visų jėgų rauna tėčiui plaukus, o tėtis sukandęs dantis šypsosi - kažkas negerai, vaikas turi kuo anksčiau išmokti, kada kitam žmogui daro skaudžiai, o suaugęs žmogus turi neleisti vaikui liesti kito žmogaus ar savęs agresyviai. Su vaikais galima žaisti įvairius lytėjimo pojūtį ugdančius žaidimus. Pavyzdžiui, į storą, neperšviečiamą maišą įdėti kuo daugiau ir įvairesnių daiktų, žaislų, naudojamų namuose: pieštuką, šukas, lėlę, žaislinę mašinytę, knygą, puodelį, šaukštą, segtuką, lėkštę, neaštrų peilį, sagą, raištuką ir t. t. Tada visi dalyviai paeiliui nežiūrėdami iš maišo paima po vieną daiktą, atidžiai pačiupinėja jį ir bando atspėti, ką turi rankose. Dar vaikai labai mėgsta pasaulį liesti kojomis: vaikščioti basomis po įvairius paviršius: smėlį, akmenukus, vandenį, kilimą, medines grindis, žolę, kruopas, rankšluostį, švitrinį popierių. Pavaikščiojus galima su vaikais pasikalbėti, kokių jausmų sukelia ėjimas įvairiais pagrindais. Aišku, reikia nepamiršti „aklos vištos“ žaidimo: užrištomis akimis pagauti vaiką ir atspėti, kas jis toks.
Lytėjimo pojūčiu, užmerktomis akimis bandė atpažinti daiktus, vertinti jų formas, kai kurie net ir spalvas, ką turi rankose.
Valdorfo pedagogika ir pojūčiai
Pojūčiams Valdorfo pedagogikoje yra skiriamas ypatingas dėmesys.
Dvylikos pojūčių teorija
R. Štaineris teigė, kad pojūčiai yra mūsų pasaulio pažinimo įrankis. Pasak šios teorijos, pasaulį pažįstame per dvylika skirtingų pojūčių: lytėjimo, gyvasties, judėjimo, pusiausvyros, regos, skonio, uoslės, šilumos, klausos, žodžio, minties ir “aš”. Šie pojūčiai yra suskirstyti į tris grupes:
- Kūno pojūčiai (lytėjimo, gyvasties, judėjimo ir pusiausvyros): padeda jaustis savo kūno šeimininkais.
- Sielos pojūčiai (regos, uoslės, skonio, šilumos): padalina mūsų pasaulį į simpatišką (kas man patinka) ir antipatišką (kas man nepatinka).
- Dvasios pojūčiai (klausos, kalbos, minties ir “aš”): aukštesnieji pojūčiai.
Kūno pojūčiai labiausiai vystosi pirmame žmogaus gyvenimo septynmetyje, todėl Valdorfo darželiuose jiems yra skiriamas itin didelis dėmesys. Išlavėję kūno pojūčiai leidžia žmogui jaustis savo kūne tarsi namuose, suprasti, kaip jaučiasi pats, bei orientuotis aplinkoje. Išlavėję kūno pojūčiai yra ir tvirtas pagrindas lavinti kitus pojūčius, kurie Valdorfo darželiuose kaip tik yra tausojami, nes jų išsiskleidimo laikas dar prieš akis. Taigi per pirmuosius septynerius savo gyvenimo metus vaikas tarsi turi susipažinti su savo kūnu, įvaldyti jį. Jo sąmoningumas, mąstymas ir jausmai dar snūduriuoja. Pasaulyje jam reikia nuolat judėti, nuolat kažką veikti, nuolat naudoti savo kūną. Tai nereiškia, kad kiti pojūčiai yra visai nenaudojami, ar kad jie nereikšmingi.
Kūno pojūčiai Valdorfo pedagogikoje
Valdorfo pedagogikoje didelis dėmesys skiriamas kūno pojūčių lavinimui, nes jie yra pagrindas harmoningai vaiko raidai.
Lytėjimo pojūtis ir ribos
Lytėjimas visų pirma susijęs su ribomis. Tam, kad pasijaustų saugus, vaikas turi išgyventi ribas ne tik per lytėjimą, bet ir aplinkoje. Ribos vaikui yra būtinos. Tačiau labai svarbu ir tai, kad ribos būtų pagrįstos ir aiškios. Jei vaikas žaloja save, skriaudžia aplinkinius ar kenkia aplinkai, jam turi būti pasakomas tvirtas ir nedviprasmiškas „ne“. Vaikai bando ribas, ir tai yra normalu, tačiau ribos jam padeda orientuotis pasaulyje, mokytis, kas yra priimtina ir ne, sveika ir ne, gera ir ne. Lytėjimo pojūčiui svarbu ir tai, ką vaikas liečia. Natūralios medžiagos - medis, molis, vaškas, šilkas, vilna ir pan. - mus veikia visiškai kitaip, nei plastmasė ar ta pati vilna, bet labai stipriai perdirbta. Natūralios medžiagos mus tarsi “įsileidžia”, o sintetines liesti dažnai net nemalonu. Mes už tai, kad vaikai būtų rengiami natūraliais drabužėliais, nes drabužis liečiasi prie jo kūno visą laiką. Lytėjimo pojūtį gerai veikia, jei kūdikis, o vėliau ir vaikas yra nešiojamas, liečiamas, glostomas, bet kartu jis turi laiko pažaisti ar pabūti vienas, niekieno neliečiamas. Prisilietimai ir buvimas su savimi turi harmoningai keisti vienas kitą. Tiek per didelė globa, tiek ir per ilga vienatvė vaikui nėra gerai. Šį pojūtį taip pat žaloja mechaniški, savanaudiški prisilietimai, kai vaiką lytime todėl, kad tai malonu mums, o ne reikalinga vaikui arba tai darome atsainiai, mechaniškai, tarsi čiupinėdami daiktą. Žinoma, čia reikia paminėti ir apie labiausiai žalojantį suaugusiojo veiksmą - seksualinį priekabiavimą.
Gyvasties pojūtis ir sveikas dienos ritmas
Gyvasties pojūtis informuoja mus apie mūsų kūno būseną. Šio pojūčio dėka mes galime jausti pilnatvę savame kūne. Jei lytėjimo pojūčio dėka mes susiduriame su pasauliu ir suprantame, kad susitikome kažką, kas nesame mes, tai per gyvasties pojūtį galime išgyventi būtį, kuri užpildo mūsų ribas iš vidaus. Iš tiesų nesuklystume, jei šį pojūtį pavadintume laimės pojūčiu. Valdorfo darželyje daug dėmesio yra skiriama dienos ritmui, kuris susideda iš įkvėpimo ir iškvėpimo. Įkvėpimas - tai veikla, kuri reikalauja iš vaiko susikaupimo, jo metu vaikas gauna įspūdžių. O iškvėpimas - tai veikla, kurios metu galima atsipalaiduoti ir harmoningai įsisavinti gautus įspūdžius. Įkvėpimas ir iškvėpimas yra vienodai svarbūs ir turi keisti vienas kitą taip, kad vaiko gyvenimas būtų organiškas, kad jis nepervargtų, kad būtų tausojama jo sveikata. Vaikui yra sveika pavargti. Deja, šiais laikais patirti fizinį nuovargį vaikai turi labai mažai galimybių. Jie dažniau pavargsta nuo įspūdžių gausos (pavyzdžiu gali būti labai aktyvūs savaitgaliai: teatras, svečiai, kelionės, susitikimai, kai vaikas nebeturi laiko ramiai pažaisti pažįstamoje aplinkoje, arba apsipirkimas prekybos centre, kur pojūtiniai įspūdžiai yra tiesiog brukte brukami). Tuo tarpu į darželį ar mokyklą vaikai yra vežami automobiliu, į butą trečiame aukšte kyla liftu, jų daiktus dažniausiai neša tėvai ar seneliai. Kiekvieną darbą taip pat galime išgyventi kaip procesą: įtraukime vaikus į pasiruošimą darbui, nesaugokime nuo susitvarkymo. Gerai gyvasties pojūčio vystymąsi teigiamai veikia šalia vaiko esantys suaugę žmonės, kurie tiesiog pasitiki gyvenimu, yra džiaugsmingi ir patenkinti, patys išgyvena pilnatvę.
Judėjimo pojūtis ir iššūkiai
Tam, kad suvoktume, jog mašina važiuoja, turime pamatyti, palydėti ją akimis, bet jei iškeltume virš galvos ranką ir pamojuotume, mums visai nereikia matyti, mes ir taip jaučiame, kad mūsų ranka juda. Tai ir yra judėjimo pojūtis. Kuo daugiau vaikas juda, tuo geriau jis kalba, kuo daugiau juda, tuo aiškesnis vėliau bus jo mąstymas. Taigi riboti judėjimo nereikėtų, geriau aplinką pritaikyti taip, kad vaikas galėtų joje nevaržomas judėti. Laisvai judant vaikui reikia iššūkių. Valdorfo darželyje vaikams leidžiama lipti į medžius, jei tik kieme yra laipioti tinkamų medžių. Sąlyga vienintelė - jis turi ten užsikabaroti pats.
Pusiausvyros pojūtis ir balansas
Šis pojūtis mums visų pirma padeda orientuotis pasaulyje, pastebėti santykius tarp daiktų, įvertinti proporcijas, susigaudyti erdvėje (viršus, apačia, kairė, dešinė).
Sužinokite apie savo penkis pojūčius su katinu Pete!
Pojūčių lavinimo veiklos
Pojūčių lavinimas yra svarbus vaiko raidai. Pojūčiai yra mažo vaiko pasaulio pažinimo ir suvokimo būdas. Nuo pat pirmų dienų, kai gimsta kūdikis, per pagrindinius pojūčius prasideda susipažinimas su pasauliu.
Dėl klausos pojūčio mes suprantame, iš kur sklinda garsas, ar jis yra saugus, ar pavojingas. Norint lavinti šį pojūtį, labai svarbu leisti kūdikiui reikšti įvairius garsus taip, kaip jis geba, netildyti jo. Kol nemoka kalbėti, kūdikiai tik taip geba išreikšti savo nuotaiką, norus, pažindintis su jį supančiais garsais - verkdamas, krykštaudamas, guguodamas. Lygiai taip pat vaikui svarbu visi garsai ir balsai, kurie yra aplink jį. Klausos pojūčiams lavinti svarbu įvairios muzikos klausymas, ritmo mušimas, muzikos instrumentų grojimas, lopšinių, dainelių dainavimas. Vyresniam kūdikiui leiskite su samčiu mušti ritmą per puodų dangčius arba juos atvertus per jų dugną. Jeigu duosite skirtingų puodų, tai ir gaunamas garsas bus skirtingas, kūdikis mokysis atskirti skirtingus garsus. Namuose galite labai lengvai pasigaminti įvairiai skambančių barškučių. Su vyresniais vaikais galite kalbėti apie tai, koks tai garsas, ar jis malonus, ar erzinantis, garsus ar tylus. Išėję į mišką ar tiesiog į gamtą, kiemą, ramiai atsisėskite ar atsigulkite ant žolės ir leiskite vaikui įsiklausyti į: vėjo gūsių kleidžiamus garsus, paukščių čiulbėjimą, bitės dūzgimą, žolės šnarėjimą.
Rega yra vienas iš svarbiausių pojūčių, todėl būtina vaiką nuo mažumės mokyti stebėti ir kalbėti apie tai, ką mato: kokius daiktus, kokios jie formos, spalvos. Atkreipkite dėmesį į sutiktus žmones, kokios spalvos jų drabužiai, plaukai, kokia šukuosena ir dar daugybė kitų detalių. Atkreipkite dėmesį į gyvūnus, kokie jie, kokios spalvos, dydžio. Kai kūdikis dar visai mažas, pradėkite nuo kontrastingų nespalvotų kortelių rodymo, galite įtraukti ir raudonų elementų.
Vaikai mėgsta uostyti, todėl svarbu vaikui suteikti galimybę pajusti kuo daugiau skirtingų kvapų. Gamtoje galima uosti augalų, gėlių, medžių, vandens, žemės kvapus. Su vyresniais vaikais galima žaisti daiktų uostymo žaidimą, vaikas turi užsimerkti ir užsimerkęs pauostyti daiktą bei atsakyti, kas tai buvo.
Na, o skonio pojūtis mums padeda pajausti ir suprasti įvairių maisto produktų skirtumą, kuris produktas saldus, kartus, rūgštus, sūrus ar aštrus. Skonio pojūtį po truputį, neskubant galima pradėti lavinti maždaug nuo 6 mėnesių, kai pradedamas kūdikio papildomas maitinimas. Uoslės bei skonio pojūčius geriausia lavinti pasikvietus vaiką į virtuvę kartu gaminti vakarienės. Su vyresniu vaiku jau galima daug daugiau kalbėti apie įvairius produktus, gaminant maistą duoti pauostyti ar net paragauti tam tikrų prieskonių, atskirų produktų.
Lytėjimas yra be galo svarbus pojūtis, dėl kurio mes gauname daug informacijos apie išorinį pasaulį bei apie mus pačius. Lytėjimas padeda kūdikiui pažinti save, savo kūną, pažinti savo artimuosius. Kūdikiai ir maži vaikai mėgsta viską liesti, imti į rankas. Labai svarbu to nedrausti, o kaip tik skatinti liesti kuo daugiau ir kuo įvairesnių paviršių. Į sensorinės dėžės vidų galite pilti įvairias kruopas, vandenį, pagaminti želės, naminį kinetinį smėlį ar naminį dirbtinį sniegą.
Darbuojantis pagal tarptautinio bakalaureato temą "Kas aš esu" priešmokyklinės grupės vaikai susipažino su 5 pagrindiniais žmogaus pojūčiais - rega, klausa, uosle, lytėjimu ir skonio pojūčiu. Vaikai savo kūnu bandė eksperimentuoti ir pajausti kokius pojūčius turi ir kaip jie naudojami. Su savo akimis bandė įžiūrėti raides, paveikslus, spalvas, iš paslaptingos dėžutės užrištomis akimis traukė daiktus ir lytėjimo pojūčiu bandė atspėti, ką turi rankose, klausė įvairių sklindančių garsų ir bandė juos atspėti, užmerkę akis uostė daržoves, gėles ir užsimerkę ragavo vaisių bei daržovių ir savo skonio pojūčiu atspėjo, ką valgo.
tags: #5 #pagrindiniai #pojuciai #vaikams
