Vagystė - tai vienas iš netinkamo elgesio būdų, kuris gali sukelti didelį nerimą tėvams. Kai vaikas vagia, tėvams kyla daugybė klausimų: kodėl jis taip elgiasi, ką daryti, kaip jam padėti? Svarbu suprasti, kad skirtingo amžiaus vaikai vagia dėl skirtingų priežasčių, ir reakcija į tokį elgesį turėtų būti adekvati amžiui ir situacijai.
Vagysčių priežastys pagal amžių
Vaikų vagysčių priežastys gali būti įvairios ir priklauso nuo vaiko amžiaus bei jo psichologinės būklės.
Ikimokyklinis amžius (iki 4 metų)
Vaikai iki keturių metų dar nesuvokia aiškios ribos tarp to, kas jiems priklauso ir to, kas yra ne jų. Jie dar neišmokę valdyti savo impulsyvaus noro: pasiima patikusį žaislą ar kitokį daiktą nesusimąstydamas, kieno tai yra. Vaikas įsitikinęs, kad daiktas priklauso jam, jei gali ištiesti ranką ir jį pasiimti. Jaučiamas tik palengvėjimas dėl patenkinto noro, bet ne kaltė. Vagiliavimo priežastis tokiame amžiuje - stiprus noras turėti patikusį daiktą.
Psichologas Vytis Valantinas teigia, kad ikimokyklinukų gyvenimas yra labai sunkus, nes pasaulis pilnas pagundų, kurioms atsispirti jie dar nepajėgūs. Į viską tiesiasi rankos. Tai tarsi būtum meškėnas. Ikimokyklinukai visada nukniaukia kokį nors daikčiuką, kuris jiems nepriklauso. Jei tai vis kartojasi, tai dažnai būna ne vaiko psichikos, bet suaugusiųjų nustatomų ribų problema.
Psichologė Jolanta Dzemedzionkienė pastebi, kad 3-4 metų vaikai nežino, kas yra nuosavybė - jie tiesiog ima tai, kas patiko, ko jie labai nori ar neturi. Ji pataria: „Mažamečio nevadinkite vagimi. Atsitūpkite, kad matytumėte jo akis, paimkite už rankų ir paprastais žodžiais, suprantamai jam paaiškinkite, jog žaislas - svetimas, todėl jo imti negalima, negražu, o jei jau labai nori, reikia atsiklausti. Papasakokite, kaip jausis daikto netekęs draugas. Žaislą jo savininkui grąžinkite kartu su vaiku - nesiųskite mažamečio vieno: jam tai gali būti labai sunku, tolygu psichologinei traumai, o atėjęs kartu su mama, tėčiu jis jaus supratimą, palaikymą.“
Vaikystė (nuo 5 iki 7 metų)
Nuo 5 iki 7 metų vaikai įgauna supratimą, kad negalima savintis daikto, kuris jiems nepriklauso. Jei šeimoje yra problemų, vaikas gali vogti sąmoningai, „protingai“, saugodamasis, kad neįkliūtų. Tokio amžiaus ir vyresnių vaikų vagiliavimo priežastis gali būti rimtas psichologinis nepasitenkinimas.
6-7 metų vaikams tikslas, dėl kurio jie vagia, svarbesnis už bausmės baimę. Pavyzdžiui, vagystė siekiant įgyti palankesnį draugų dėmesį: už pavogtus pinigus jis nupirks saldainių, pavaišins vaikus - kažkurį laiką taps susižavėjimo ir dėmesio objektu. Šiuo atveju tėvai turi ne tik paaiškinti, kad vogti negalima, ką reiškia nuosavybė, bet ir pasistengti atskleisti tokio poelgio priežastį. Ja gali būti ne tik uždaras charakteris, bendravimo įgūdžių spragos, bet ir savęs, kaip asmenybės, nuvertinimas: kai žmogus aplinkiniams svarbus ne kaip asmuo, o tai, ką jis turi, ką gali duoti. Tėvams iškyla dar viena užduotis: atžalai išaiškinti, ką reiškia tikra draugystė, aptarti būdus, kaip jam susipažinti su kitais vaikais, kaip bendrauti, juos sudominti - gal pakviesti į namus, surengti iškylą sode...
Vyresnis amžius (nuo 8 metų ir paauglystė)
Vyresniame amžiuje (11-13 metų) vaikas gali vagiliauti dėl savęs įtvirtinimo, siekimo būti pripažintam draugų rate. Pavogti pinigai arba už juos nupirkti saldumynai, daiktai išdalinami draugams. Būna vagysčių iš keršto.
Psichologė teigia, kad „Augant vagystės problema tampa sudėtingesnė. Vaikystėje toks poelgis - klaida, atsitiktinis epizodas, o 12-15 metų paaugliui - sąmoningas žingsnis, gal dar blogiau - kenksmingas įprotis. Sakoma, kad vaikai - mūsų gyvenimo gėlės. Gėles laistome, prižiūrime, nes žinome, kad kitaip jos nuvys. Tas pats ir su vaikais: jei nebus tinkamo auklėjimo, bendravimo šeimoje, jie gali pasukti blogu keliu.“
Paaugliai gali vogti dėl daugybės įvairiausių priežasčių ir problemų, kurių tos vagystės paprastai neišsprendžia. Kai jaunas žmogus pakartotinai nusikalsta, ir tėvai nebesuvokia, kas vyksta, reikėtų kreiptis profesionalios pagalbos.
Laiške nurodytos priežastys, kodėl vaikai vagia, apima ir sunkų emocinį išgyvenimą, stresą, kurį vaikas naudoja streso įveikai. Taip pat pasitaiko vagysčių dėl kleptomanijos - nekontroliuojamo noro vogti. Dėl to svarbu be smerkimo ir kaltinimų išsiaiškinti vagysčių priežastis.
Kaip reaguoti, kai vaikas vagia?
Tėvų reakcija į vaiko vagystę yra labai svarbi ir gali turėti didelės įtakos jo ateičiai.
Nesmerkite, bet aiškinkitės
Labai dažnai tėvai, kurių vaikai pradeda vagiliauti, ima manyti, kad yra prasti tėvai. Apima bejėgiškumas, juk norima vaikus auklėti „teisingai“. Tačiau neturėtumėte taip jaustis. Svarbu išsiaiškinti kokiu tikslu, ir kam reikalingi pavogti pinigai? Kaip dukra juos realizuoja pavogus, ar juos leidžia sau, ar kažkam atiduoda? Pasikalbėkite su dukra, kokiais kitais priimtinais būdais dukra galėtų gauti ar užsidirbti šiek tiek pinigų sau. Savi pinigai leidžia jaustis šiek tiek labiau nepriklausomais. Taip pat, tai vienas iš būdų patraukti į save aplinkinių dėmesį.
Nereikia kaltinti vaiko tiesiogiai, griežtai gėdinti, nes tai gali duoti priešingą efektą. Klausimai, ar jis ką pavogė ir kodėl tai padarė, gali priversti vaiką teisintis norint išsaugoti orumą. Pakanka tiesiai pranešti jam, kad žinote apie įvykusią vagystę.
Grąžinkite pavogtą daiktą ir atsiprašykite
Pavogtas daiktas būtinai turi būti grąžintas savininkui ir jo atsiprašoma. Tai gali padaryti pats vaikas, raginamas tėvų, arba jei mažesnis, kartu su gimdytoju. Naudinga duoti suprasti vaikui, kaip jus liūdina jo poelgis ir kaip jaučiasi apvogtas žmogus. Galima neigiamai apibūdinti vaiko poelgį, bet ne patį vaiką.
Jeigu vaikas parduotuvėje kažką pavogė, ir tai išaiškėjo, tėvai turėtų pasirūpinti, kad jis atlygintų žalą iš savo taupyklės. Daugiau naudos būtų, jei vaikas, tėvų lydimas, nukeliautų pas parduotuvės administraciją, grąžintų pavogtą prekę ir sumokėtų jos kainą. Čia didelė atsakomybė tėvams, kad tai būtų padaryta normaliai, rimtai, nenuvertinant bet ir nepervertinant ir, svarbiausia, be pažeminimų ir emocinio smurto prieš vaiką.
Skatinkite bendravimą ir parodykite rūpestį
Jeigu dukra atsisako psichologo pagalbos, labai svarbu, kad dukra matytų, kad Jums rūpi, kad dėl jos pergyvenate, pabandykite nesmerkiant ir nekritikuojant žingsnis po žingsnio su ją apie tai pasikalbėti, išsakykite savo jausmus, ir be priekaištų ir vertinimų išklausykite jos pozicijos, skatinkite kalbėti ir bendrauti, parodykite, kad esate tas žmogus, į kurį galima atsiremti, kuriam galima išsikalbėti ir kuris gali jai padėti kartu įveikti problemas.
Jei vis dėl to Jūsų kvietimo kalbėtis dukra neatlieptų, nesiliaukite mėginus, taip pat nesiliaukite mėginus siūlyti apsilankyti pas psichologą/ę, galbūt, Jūsų dukra jausis drąsiau, jei palydėsite ir nuvyksite kartu? Jūsų parama - šiuo metu svarbiausias dalykas, kurį gali gauti dukra iš Jūsų.
Jeigu vaikas vagiliauja pastoviai, tapkite jam atidesni. Nuoširdžiai domėkitės, apie ką svajoja jūsų atžala, ko bijo, ko tikisi iš jūsų, dėl ko pyksta, nerimauja, su kuo draugauja. Nuoširdūs pokalbiai, pasakojimai apie savo vaikystės įvykius, bendra veikla, pasivaikščiojimai su vaiku padeda geriau jį suprasti, užmegzti artimesnį ryšį. Svarbu, kad vaikas jaustųsi reikalingas ir saugus šeimoje.
Kada kreiptis pagalbos į specialistus?
Nors dauguma vaikų su vagystės problema susiduria vieną ar kelis kartus gyvenime, o tinkama tėvų reakcija padeda ją įveikti, kartais prireikia profesionalios pagalbos.
Psichologo pagalba
Jeigu nepaisant aiškinimų ir nuobaudų vaikas dažnai vagia iš mokyklos, parduotuvių, iš tėvų ar kitų žmonių. Taip pat, jei jis vagiliavimu siekia autoriteto bendraamžių rate. Reikia turėti omenyje, kad tėvų reakcija į atžalos vagiliavimą gali būti tiek pozityvi, tiek negatyvi. Būna situacijų, kai pavogus pirmą sykį, vaiką skausmingai ir žeminančiai nubaudė tėvai, o vyresniame amžiuje vagiliavimas ne tik nesiliovė, bet ir išėjo už šeimos ribų.
Jeigu vaikas vagiliauja reguliariai ir demonstratyviai, tai gali reikšti, kad jį ištiko didžiulė psichologinė krizė, į kurią jis iš visų jėgų bando atkreipti jūsų dėmesį. Taip atsitinka, kai vaikas jaučiasi vienišas, niekam nereikalingas, abejoja dėl tėvų meilės. Pavyzdžiui, gimus kūdikiui, po tėvų skyrybų arba tėvams sukūrus naujas šeimas.
Jeigu vaikas vagia dažnai, tai perauga į įprotį, o 13-15 metų paaugliams tampa charakterio bruožu, asmenybės dalimi, kurią pakeisti yra itin sunku. Kai vaikas pirmąkart nugvelbia svetimą daiktą, šeimą ištinka šokas: „Auga vagis?!“ Nebūtinai. Psichologas Vytis Valantinas pirmiausia pataria stabtelėti ir pagalvoti, ką vaikas iš tikrųjų slapta „pasisavino“: daiktą ar tėvų dėmesį?
Jeigu vaikas vagia reguliariai ir demonstratyviai, tai gali reikšti, kad jį ištiko didžiulė psichologinė krizė, į kurią jis iš visų jėgų bando atkreipti jūsų dėmesį. Taip atsitinka, kai vaikas jaučiasi vienišas, niekam nereikalingas, abejoja dėl tėvų meilės. Pavyzdžiui, gimus kūdikiui, po tėvų skyrybų arba tėvams sukūrus naujas šeimas. Vaikams iš pasiturinčių šeimų, kur tėvai visą laiką skiria pinigams uždirbti, kyla noras keršyti. Jeigu tėčiui ir mamai pinigai yra didžiausia vertybė, vadinasi, šią brangenybę iš jų reikia atimti. Tokiais atvejais vaikai gali ne tik vogti, bet ir gadinti pinigus.
Tinkamas auklėjimas ir prevencija
Norint išvengti vagysčių ateityje, svarbu skirti dėmesį tinkamam auklėjimui ir prevencijai.
Saugumas ir asmeninė erdvė
Vaikas privalo turėti asmeninį kampelį. Geriau, jei tai atskiras kambarys, o jeigu nėra tokios galimybės, tai bent spinta ir stalas, kur jis laikytų savo žaislus, knygas, ir niekas neturi teisės naudotis jo daiktais be leidimo. Tėvams pravartu kritiškai pažvelgti į tarpusavio santykius ir į savo pačių elgesį, šeimos taisykles. Jeigu vaikas pastoviai mato tėvų konfliktus, alkoholizmą, nepagarbą, toleranciją kitų (taip ir savo pačių) vagiliavimui, sunku tikėtis, kad jis keis savo elgesį.
Finansinis raštingumas ir kišenpinigiai
Efektyvi vagysčių profilaktikos priemonė yra kišenpinigiai. Už juos vaikutis jaučiasi labai atsakingas: net septynmetis leidžia pinigėlius labai apgalvotai, o sulaukęs devynerių ima taupyti stambesniems pirkiniams (tai reiškia, kad impulsyvumas įveiktas). Svarbu aptarti su vaiku, kiek kišenpinigių jam reikia, ar jo poreikiai atitinka jūsų galimybes ir rasti kompromisą. Dažniausiai su sąžiningai gautais pinigais vaikai elgiasi atsakingiau, išleidžia juos labiau apgalvodami, stengiasi sutaupyti didesniam pirkiniui.
Tėvų pavyzdys ir nuoseklumas
Neigiamas pavyzdys - tėvų „dviguba moralė“, kai jie deklaruoja vagystės blogybę, o patys paima tai, kas „blogai padėta“. Pvz. Kartais tėvai iš principo neduoda vaikiui kišenpinigių, nors ir turi galimybę. Tėvai, kurie nesugeba susitarti su vaiku, ar pasiekti norimų rezultatų, visada patiria nerimą, beviltiškumo ir savęs, kaip mamos ar tėčio nuvertinimo jausmus. Ne visi tuos jausmus atpažįstame, tačiau jie - bendražmogiški. Kai kuriems tėvams tokie jausmai sunkiai ištveriami, tad jie greitai perjungia „jausmų aparatą“ į kitus, labiau pažįstamus jausmus, pavyzdžiui į pyktį ant savo vaiko.
Nenuoseklus auklėjimas: ketinote bausti, bet nenubaudėte; vieną kartą nusikaltus nubaudėte, kitą kartą nusprendėte, kad nieko baisaus neįvyko. Dviguba moralė: tėvai neleidžia vaikui vogti, o patys giriasi iš darbo parsinešantys „šio bei to“. Vaikui sunku suprasti, kodėl jo elgesys smerkiamas, jei taip daro patys tėvai.
Tėvai, pastebėję, kad jų nekaltas angeliukas ima traukti iš jų rankinių smulkius pinigus, pradeda panikuoti. Kaip jis galėjo? Kur to išmoko? Ką daryti: prilupti, griežtai pasikalbėti ar kreiptis į psichologą? Vos pasijutęs asmenybe mažas žmogutis jau suvokia, kad jis turi ir savo nuosavybę: lovytę, kėdutę, žaislų. Tačiau jis nežino, kur baigiasi jo valdos, ir lengvai savinasi bet kokius jį sudominusius daiktus. Pavyzdžiui iš žaidimų aikštelės pasiima pažaisti svetimą kastuvėlį ar mašinytę. Šis daiktas paprastai kainuoja pigiai, ir jo savininko tėvai stengiasi nekelti konflikto. Tačiau toks problemos sprendimo būdas yra netinkamas, nes skriaudėjas, įsiveržęs į svetimą erdvę, įsitikina, kad turi teisę valdyti svetimą daiktą, o nuskriaustasis mano, kad jeigu jo nuosavybė lengvai atiduodama kitam, tai jis taip pat gali paimti svetimą. Todėl svarbu vaikui paaiškinti, kad tai svetimas daiktas ir be leidimo jo imti negalima.
Svarbu tėvams nepamiršti ir savęs, pasilikti savyje viltį, kad viskas yra įveikiama, tik ne viskas taip greitai kaip norėtume, nesijauskite viena, aplink daug tėvų, kurie susiduria su labai įvairiomis ir sunkiomis vaikų elgesio problemomis, kurie patiria sunkumus.
