Kalbos sutrikimų priežastys yra labai įvairios. Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl artikuliacinio aparato (liežuvio, lūpų, gomurio) sužeidimų, netaisyklingo sukandimo, nepakankamai tikslių liežuvio ir lūpų judesių ar nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus. Sudėtingesnės kalbos problemos, kai vėluoja žodyno, gramatinės kalbos sandaros ir kitų kalbos komponentų vystymasis, atsiranda dėl kalbinių sričių pažeidimų, komplikuoto nėštumo ar traumų gimdymo metu, netinkamos vaiko kalbinės aplinkos, jo psichinio ir motorinio vystymosi. Šiek tiek lėčiau kalbėti išmoksta neišnešioti kūdikiai, dvynukai, vaikai, augantys dvikalbėse šeimose.
Kalbą sudaro pagrindiniai komponentai: garsų tarimas, foneminė klausa, žodynas, gramatinė kalbos sandara, rišlioji kalba. Bet kuris iš šių kalbos grandžių neišlavėjimas ar nepakankamas išlavėjimas vaikams gali sukelti sunkumų mokantis mokykloje.
Dažniausiai Pasitaikantys Kalbos Trūkumai
Garsų Tarimo Sutrikimai (Dislalija)
Garsų tarimo sutrikimas, dar vadinamas dislalija, nustatomas esant normaliai klausai ir nesutrikusiai periferinio kalbos aparato inervacijai. Garsų tarimo trūkumai gali atsirasti dėl artikuliacinio aparato sužeidimų, netaisyklingo sukandimo, nepakankamai tikslių liežuvio ir lūpų judesių ar nesugebėjimo klausa skirti panašiai skambančius garsus. Mokant tarti garsus visada reikėtų atsižvelgti į vaiko amžių ir kalbos raidai būdingus dėsningumus.
3 m. - 3 m. 6 mėn. vaikai aiškiai taria visus gimtosios kalbos balsius, priebalsius p, b, m, n, t, d, s, z, l, k, g, v. Iki 4,5-5,5 metų daugelis vaikų nemoka ištarti sunkesnių garsų š, ž, č, dž, r ir juos keičia paprastesniais (s, z, c, dz, l arba j). Tai vadinama fiziologiniu šveplavimu, kuris lavėjant artikuliaciniam aparatui gali būti „išaugamas“ savaime.
Vienas sunkiausių vaikams yra garso „r“ tarimas. Kad būtų lengviau, vaikai jį keičia kitais garsais (paprastai „j“, „l“). Šio garso vaikas gali netarti dėl neišlavėjusio artikuliacijos aparato, dėl trumpo poliežuvinio pasaitėlio ar nepakankamo girdimojo suvokimo. Dėl netaisyklingo sukandimo, išlikusio čiulpimo reflekso ar kitų priežasčių kai kurie vaikai garsus s, z, š, ž taria iškišę liežuvio galą tarp priekinių dantų, išpučia orą pro liežuvio šonus. Tuomet garsai tampa duslesni, matyti netaisyklinga liežuvio padėtis. 5,5-6 metų vaikai turėtų išmokti tarti visus gimtosios kalbos garsus, pakartoti įvairaus sudėtingumo ir ilgumo žodžius.
Mikčiojimas (Sklandaus Kalbėjimo Sutrikimas)
Mikčiojimą lemia daug psichologinių, socialinių ir fiziologinių veiksnių kartu. Dažniau mikčioja vaikai iš tų šeimų, kuriose jau yra mikčiojančių. Manoma, kad pagrindinė mikčiojimo priežastis yra vaiko polinkis (įgimtas ar paveldėtas) į mikčiojimą. Esant įgimtam polinkiui, tokie faktoriai kaip komplikuotas nėštumas ar gimdymas, sudėtingi tėvų tarpusavio santykiai nėštumo metu, netinkamas psichologinis klimatas šeimoje vaikui augant gali sukelti mikčiojimą.
Paprastai vaikai pradeda mikčioti 2-5 metų, kai intensyviai vystosi frazinė kalba. Pastangos mokantis kalbėti gali sukelti trumpalaikius kartojimus, užsikirtimus ar garsų tęsimą, kurie gali reikšti tiek mikčiojimo pradžią, tiek ir normalius, fiziologinius nesklandumus. Rizikos faktoriai, nurodantys didesnę ilgalaikės problemos tikimybę, yra kiti mikčiojantys šeimos nariai, vėluojantis kalbos ar garsų tarimo vystymasis, kai mikčiojimas tęsiasi 18 mėn. ir ilgiau. Todėl labai svarbu į specialistą kreiptis laiku - vos pastebėjus, kad vaikui stringa kalba. Tuomet pagalba pati efektyviausia. Per metus ar ilgesnį laikotarpį sunkiai mikčiojančio vaiko užsikirtimų dažnumas ir trukmė laipsniškai mažėja.
Mikčiojimas yra kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, kada išsakant mintis atsiranda kalbos organų traukuliai, dėl to sutrinka bendravimas. Mikčiojimas konstatuojamas kaip neurozinis sutrikimas, ar kaip vieningos koordinacijos tarp balso, kvėpavimo ir artikuliacijos nebuvimas. Ši diskoordinacija sukelia trūkčiojimus kalbos aparate.
Kiti Kalbos Sutrikimai
Be garsų tarimo ir mikčiojimo, vaikams gali pasireikšti ir kiti kalbos sutrikimai:
- Dizartrija: būdingos pastovios balsių ir priebalsių tarimo klaidos (netikslus dvibalsių ir balsių tarimas, priebalsių iškraipymas, praleidimas, kietųjų priebalsių minkštinimas, skardžiųjų priebalsių duslus tarimas), netikslus priebalsių samplaikų tarimas, nuovargis kalbėjimo metu. Vaikams, kuriems nustatoma dizartrija, paprastai nustatomi ir bendrosios motorikos sutrikimai.
- Alalija: visos kalbos sistemos neišsivystymas, esant normaliai klausai ir intelektui, dėl kalbos zonų pažeidimo galvos smegenų žievėje.
- Artikuliacinė dispraksija: neurologinis kalbėjimo motorikos sutrikimas, apibūdinamas motorinio programavimo trūkumais.
- Rinolalija: patologinis balso tembro ir garsų tarimo pasikeitimas, kurį nulemia anatominiai ir funkciniai periferinio kalbos aparato pažeidimai.
- Kalbos neišsivystymas: apima visos kalbos sistemos grandžių neišlavėjimą: sutrikdytą garsų tarimą, foneminės klausos sutrikimą, žodyno skurdumą, gramatinės kalbos sandaros, rišliosios kalbos nepakankamą susiformavimą.
- Disfonija: dalinis balso sutrikimas dėl anatominių ar funkcinių balso aparato pasikeitimų.
- Vaikų afazija: susiformavusios kalbos išnykimas, kuris pasireiškia dėl kalbos zonų pakenkimo galvos smegenų žievėje.
- Specifinė kalbos raida: netipinė kalbos raida, kuri nustatoma vaikams, turintiems negalių.
Foneminės Klausos Svarba
Gebėjimas skirti iš klausos panašiai skambančius gimtosios kalbos garsus yra labai svarbus. Ji niekaip nėra susijusi su tonine klausa - gebėjimu apskritai girdėti. Foneminės klausos sutrikimas gali būti netaisyklingo garsų tarimo priežastimi. Tačiau net išmokius vaiką taisyklingai tarti garsus, dėl nepakankamai išlavėjusios foneminės klausos jis gali vis dar „švepluoti“. Tai nutinka dėl to, kad vaikas negali nustatyti, kurį iš išmoktų garsų konkrečiu atveju reikia ištarti.
Vaikai rašydami painioja panašiai skambančių garsų raides: skardžiųjų ir dusliųjų, kietųjų ir minkštųjų priebalsių, ilgųjų ir trumpųjų balsių, e, ė ir ie, o ir uo balsių ir dvibalsių. Foneminei klausai taip pat priskiriamas ir gebėjimas atlikti žodžio garsinę analizę. Dėl šio gebėjimo nepakankamumo vaikai rašydami praleidžia raides, prirašo nereikalingų. Tekstą nurašo gerai (nes gerai susiformavęs regimasis suvokimas), klaidos pasireiškia, kai vaikas turi parašyti iš atminties: diktantą, atpasakojimą ar rašinėlį. Skaitydami vaikai taip pat painioja opozicines fonemas. Vieną garsą pakeitus kitu, gali pasikeisti ir žodžio prasmė (pavyzdžiui, vietoje „pabuvo“ perskaičius „papuvo“), bet vaikas to nepastebės.
Kada Kreiptis į Specialistą?
Į specialistą (logopedą) reikėtų kreiptis, jei kūdikis pirmą gyvenimo pusmetį ir vėliau nepradeda skleisti jokių garsų, jei nereaguoja į garsus arba reaguoja tik į labai stiprų garsą. Taip pat svarbu kreiptis į specialistą laiku - vos pastebėjus, kad vaikui stringa kalba, ypač jei mikčiojimas tęsiasi 18 mėn. ir ilgiau.
Ankstyvoji Pagalba ir Korekcija
Kuo anksčiau specialistas pradės užsiėmimus su vaiku, tuo geriau. Procesas žymiai efektyviau koreguojamas ankstyvuoju periodu (2,5 - 5 metų), kai aktyviai formuojasi kalbiniai įgūdžiai. Kuo vėlesniame amžiuje kreipiamasi pagalbos į specialistą, tuo kalbos sutrikimo įveikimo galimybės tampa sudėtingesnės.
Visų pirma reiktų labai daug su vaiku bendrauti savo gimtąja kalba. Pasakokite viską, ką darote, ką žinote. Išėję pasivaikščioti aptarinėkite visus aplinkoje pasitaikančius objektus. Tarkime, jei kieme auga vienas medis, aptarkite su vaiku to medžio dalis, lapų ar spyglių ypatybes, kokia medžio rūšis, aukštas tas medis ar žemas, kelių metrų aukščio jis galėtų būti ir kaip tai galima būtų išmatuoti. Žinoma, kartu skaitykite knygas, aptarkite jas, atlikite žurnaliukų užduotis. Žiūrėkite filmus (animacinius taip pat) kartu. Aptarkite filme pavaizduotus įvykius, išskirkite pagrindinę mintį, pafantazuokite, kaip galėtų pasikeisti įvykiai, jei herojus vienu ar kitu atveju būtų pasielgęs kitaip.
Jei sutrikimas vaikui trukdo patirti mokymosi sėkmę, tada gali būti pritaikoma vieno ar kelių dalykų Bendroji programa. Tada yra dirbama su vaiku trimis kryptimis: noro mokytis palaikymo ir žadinimo, problemos apėjimo bei sutrikimo korekcijos. Noro mokytis palaikymas: labai svarbu, kad vaikas neprarastų pasitikėjimo savimi, kad norėtų pasiekti kuo daugiau. Vaikas būtinai turi būti skatinamas, pastebimi jo pasiekimai. Kad vaikui susiformuotų kuo daugiau įgūdžių, yra ieškoma būdų, kaip perteikti žinias vaikui priimtiniausiu būdu. Yra remiamasi stipriosiomis vaiko savybėmis. Tarkim, jei vaiko gerai susiformavęs regimasis suvokimas, tada dėstoma medžiaga yra perteikiama naudojant kuo daugiau vaizdumo.
Kuo labiau pasiseka pašalinti sutrikimą sukėlusius veiksnius, tuo geriau vaikui sekasi mokytis ir jau nebereikia ieškoti alternatyvių ugdymo būdų ir metodų. Korekcija vyksta logopedinių pratybų metu. Pagal logopedo rekomendacijas korekciją gali tęsti ir tėvai.
Ankstyvojo Užsienio Kalbos Mokymosi Poveikis
Ankstyvas užsienio kalbos mokymasis skatina mąstymo lankstumą, gerina pažintinius ir bendravimo įgūdžius, gebėjimą susikaupti.
Kalbos Sutrikimų Įtaka Mokymuisi
Jei pradedant lankyti mokyklą, tebėra išlikę tarimo trūkumai dėl nepakankamai išlavinto girdimojo suvokimo - tokiu atveju paprastai daugeliui vaikų nesiseka rašyti ir skaityti. Kartais vaikai negirdi žodžio pabaigos, dėl to netaria galūnių, sakinio pabaigos, to pasėkoje parašo nepilną sakinį. Nejaučia sakinio ribų, todėl kelis sakinius gali parašyti kaip vieną. Esant nepakankamai išlavėjusiam girdimajam suvokimui, vaikas negeba skirti iš klausos panašiai skambančių garsų, todėl negali jų susieti su atitinkamomis raidėmis rašydamas.
Labiausiai nukenčia kalba, kai sutrinka visos jos sritys. Tada yra konstatuojamas kalbos neišsivystymas. Be garsų tarimo, foneminės klausos sutrikimo vaikams, turintiems kalbos neišsivystymą, dar stebimas žodyno skurdumas, gramatinės kalbos sandaros, rišliosios kalbos nepakankamas susiformavimas. Rašydami šie vaikai gali sujungti kelis žodžius į vieną (žodžių junginį „ant kelmo“ parašyti kaip vieną žodį - „antkelmo“) arba atvirkščiai - išskaidyti žodį į dalis (žodį „nubėgo“ parašyti „nu bėgo“). Tai nutinka dėl nepakankamo žodžių junginių prasmės suvokimo. Vaikai taip pat sunkiai nustato sakinių ribas. Kartais visas rašinėlis ar diktantas parašomas kaip vienas sakinys. Be to rašinėliai būna labai skurdūs, glausti, primityvūs. Šie vaikai dar daro daug raidžių painiojimo, gramatinių klaidų.
Skaitymo įgūdžiai šių vaikų taip pat būna silpni. Nepakankamas gebėjimas jungti garsus į žodžius yra lydimas ir sunkiu skaitomo teksto suvokimu. Šie vaikai sunkiai perpranta vaizdingus posakius, perkeltinę mintį, apskritai tai, ką perskaitė. Nukenčia ir kitų dalykų mokymasis. Tarkim matematikos pamokų metu šie vaikai gerai atliks aritmetinius veiksmus, tačiau patirs didelių sunkumų spręsdami tekstinius uždavinius.
Mokydamiesi geografijos ir istorijos vaikai gerai perteikia įgytą patirtį praktinėse užduotyse, kur reikia nuspalvinti, pažymėti, paryškinti kontūrus, parodyti žemėlapyje, schemoje. Patiria sunkumų, kai reikia pasakoti ar aprašyti.
| Sutrikimas | Pagrindiniai požymiai |
|---|---|
| Dislalija (šveplavimas) | Garsų tarimo trūkumai (netarimas, netaisyklingas tarimas) |
| Mikčiojimas | Kalbos tempo ir ritmo sutrikimas, kalbos organų traukuliai |
| Dizartrija | Pastovios balsių ir priebalsių tarimo klaidos, nuovargis kalbėjimo metu |
| Alalija | Visos kalbos sistemos neišsivystymas |
| Kalbos neišsivystymas | Sutrikdytas garsų tarimas, foneminės klausos sutrikimas, žodyno skurdumas, gramatinės kalbos sandaros nepakankamumas |
Kad ir koks sunkus kalbos sutrikimas bebūtų, jis visuomet pasiduoda korekcijai. Tik reikia pastangų, tikėjimo, energijos, pedagogų patirties...
