Nors šlapimo nelaikymas yra dažna problema, su kuria susiduria daugybė įvairaus amžiaus žmonių, daugelis ją vis dar yra linkę slėpti ir spręsti savarankiškai. „Šlapimo nelaikymas daugeliui asocijuojasi su vyresnio amžiaus žmonių iššūkiais, tačiau su tuo susiduria vis daugiau jaunų žmonių. Ši liga labai rimtai paveikia gyvenimo kokybę - asmuo pradeda vengti susibūrimų su draugais, ilgų kelionių ar sporto klubų. Taip pat atsiranda nepilnavertiškumo jausmas ir suprastėja lytinių santykių kokybė, tad kyla nesutarimai šeimoje.
Gydytojas urologas sako, kad šlapimo nelaikymas dažnai pasireiškia moterims, patyrusioms gimdymo traumas, ar menopauzės metu, nes susilpnėja šlapimo pūslės raumenys. Taip pat žmonėms, sergantiems radikulitu, cukriniu diabetu ar turintiems aukštą kraujo spaudimą bei skydliaukės sutrikimų. „Šią nemalonią ligą gali sukelti ir nusilpęs organizmas. Tokiu atveju ilgiau ant šaltos žemės pasėdęs ar vėsiame vandenyje išsimaudęs žmogus, tikėtina, greitu metu pajus pirmuosius šlapimo nelaikymo simptomus“, - pasakoja V. Jis priduria, kad kartais dėl šlapimo nelaikymo gali būti kaltas ir stresas.
„Kardiolitos klinikų“ gydytojas akcentuoja, kad pagrindinė klaida, kurią daro žmonės, susidūrę su šlapimo nelaikymu - skysčių vengimas. „Vartojant mažiau skysčių, dažnas noras šlapintis nesumažės - tiesiog jūs šlapinsitės mažais lašais. Tuomet dėl pustuštės šlapimo pūslės atsiras skausmas ir spazmai, kurie sukels nuolatinį nepasišlapinimo jausmą. Skysčių trūkumas taip pat lėtina inkstų funkciją. Tai reiškia, kad jie pradeda kaupti dienos metu gautą vandenį ir jei vakare žmogus išgeria vieną ar du puodelius arbatos, jam tenka naktį dažnai keltis tualetą.
Vaikų šlapimo nelaikymas būna neurogeninis (nakties ir dienos nelaikymo epizodai). Jo priežastys yra įgimtos ir įgytos. Taip pat yra įgytas šlapimo nelaikymas, skirstomas į pirminį ir antrinį. Įgimtą šlapimo nelaikymą vaikų amžiuje nulemia tokios ligos kaip mielodisplazija, lipomeningocelė, kryžkaulio agenezė, cerebrinis paralyžius ir kt. „Įgytas šlapimo nelaikymas būna dėl stuburo traumų, šlapinimosi sistemos sužalojimų, paveldimumo, psichologinių faktorių - smurto, tėvų skyrybų, seksualinės prievartos, patyčių daželyje, mokykloje, taip pat dėl sulėtėjusio psichomotorinio vystymosi, perinatalinių faktorių, pavyzdžiui, motinos toksemija nėštumo metu,“ - vardija Inkocentro vadovė.
Naktinė enurezė: kas tai? Naktinė enurezė yra nevalingas šlapinimasis miego metu, kuris dažniausiai pasireiškia vaikams nuo 5 iki 7 metų. Nors kai kurie vaikai gali šlapintis į lovą ir sulaukę vyresnio amžiaus, tai vis dar laikoma normaliu reiškiniu, jei nėra kitų sveikatos problemų. Paprastai dauguma vaikų išauga šią problemą be jokių specialių intervencijų.
Pagrindinės šlapinimosi į lovą priežastys
Visiškai normalu, kad nevalingai tiek dieną, tiek naktį į kelnytes vis dar pasišlapina 2-3 metų vaikai. Tačiau tėvai sunerimti turėtų, jei ši problema nepraeina 5 m. Dieninė: vaikai nevalingai šlapinasi dienos metu. Dažniau ši patologija pasitaiko mergaitėms. Nedidelis šlapimo kiekis išteka sportuojant, kosint ar juokiantis. Naktinė: ji pasitaiko dažniausiai, o vaikas nevalingai šlapinasi miegodamas. Pirminę - kai 5 m. Dažniausiai pasitaiko pirminė enurezė, t.y. Pirminė enurezė pasitaiko 80-85 proc. visų atvejų. Nuo pirminės enurezės kenčia apie 15-20 proc. Kuo vaikas mažesnis, tuo dažniau jis šlapinasi nevalingai: retai kuriam 2-3 m. Dauguma specialistų sutaria, kad 5 m. turėtų būti „atskaitos taškas“, t.y. jei 5 m.
- Nepilnai išsivysčiusi šlapimo pūslė Kai kurių vaikų šlapimo pūslė dar nėra pakankamai išsivysčiusi, kad galėtų naktį išlaikyti visą susikaupusį šlapimą. Dėl to šlapimo pūslė gali būti perpildyta, sukeldama nevalingą šlapinimąsi.
- Nepakankamas hormonų kiekis Antidiurezinis hormonas (ADH) yra atsakingas už šlapimo gamybos sumažinimą nakties metu. Kai kurie vaikai gamina per mažai šio hormono, todėl jų kūnas gamina daugiau šlapimo nei šlapimo pūslė gali sulaikyti.
- Paveldimumas Genetika taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Jei tėvai arba kiti šeimos nariai vaikystėje turėjo problemų su naktiniu šlapinimusi, yra didelė tikimybė, kad vaikas taip pat patirs šią problemą.
- Gilus miegas Kai kurie vaikai miega labai giliai ir nepajunta, kad jų šlapimo pūslė yra pilna, todėl nepabunda laiku, kad nueitų į tualetą.
- Psichologiniai veiksniai Stresas, nerimas ar kitos emocinės problemos gali sukelti šlapinimąsi į lovą. Tokie įvykiai kaip persikraustymas, tėvų skyrybos ar naujo brolio ar sesers gimimas gali sukelti laikiną naktinį šlapinimąsi.
- Medicininės priežastys Kai kuriais atvejais šlapinimasis į lovą gali būti susijęs su medicininėmis problemomis, tokiomis kaip šlapimo takų infekcijos, diabetas ar anatomijos anomalijos. Jei įtariate, kad gali būti sveikatos problemų, svarbu pasikonsultuoti su gydytoju.
Vaikų šlapimo nelaikymas laikomas sveikatos sutrikimu, jei vaikui ne mažiau kaip penkeri metai ir į lovą jis šlapinasi ne rečiau kaip du kartus per mėnesį. Aštuoniasdešimt procentų vaikų, kankinamų naktinio šlapimo nelaikymo, per pusę metų negali išmokti kontroliuoti šlapinimosi. Vaikams, kurie išmoksta reguliuoti šlapinimąsi per šešis ir daugiau mėnesių, bet kuriems enurezė vėliau atsinaujina (antrinė enurezė), paprastai reikia daugiau laiko tam, kad naktimis nesišlapintų.
Funkciniai šlapinimosi sutrikimai - tai toks šlapinimasis, kai organizme nėra pažeistų neuroninių kelių, nėra įgimtųjų ar anatominių šlapimo organų sistemos sutrikimų. Pakitimų gali išsivystyti šlapimo prisipildymo arba pašalinimo etapu. Remiantis urodinaminiais tyrimais, šie šlapinimosi sutrikimai yra klasifikuojami į stimuliavimo sindromą su detruzoriaus nestabilumu ir prisipildymo fazės sutrikimą (kitaip - disfunkcinį šlapinimąsi), kai yra šlapimo šalinimo fazės sutrikimas.
Viena didžiausių problemų, susijusių su šlapimo pūsle, yra šlapimo nelaikymas, kuris gali pasireikšti dėl anatominių arba neurologinių anomalijų. Yra ir kitų atvejų, kada problemos ne tokios akivaizdžios, o pediatrų gydomi vaikai patiria pasikartojančias šlapimo organų sistemos infekcijas ar NE simptomus dieną. Jeigu taip nutinka, svarbu apsvarstyti galimą funkcinį šlapinimosi sutrikimą ir ištirti pacientą.
Funkciniai šlapinimosi sutrikimai - dažna vaikų problema, sudaranti iki 40 proc. apsilankymų pas vaikų urologus. Kai kuriems vaikams šlapimo pūslės disfunkcija būna kartu su žarnyno disfunkcija (šlapinimosi ir tuštinimosi sutrikimais). Svarbu šiuos šlapinimosi sutrikimus diagnozuoti laiku, nes tai susiję su pasikartojančiomis šlapimo organų sistemos infekcijomis. Prie funkcinių šlapinimosi sutrikimų priskiriama ir ureterinis refliuksas. Kūdikių šlapimo pūslės tyrimai parodė, kad dažnai pasireiškiantis detruzoriaus nestabilumas iš dalies gali paaiškinti natūralią refliukso eigą, kuri, kaip žinoma, regresuoja su amžiumi. Būtina atkreipti dėmesį į NE simptomus dieną (seilėtekis, troškulys).
Enurezė skirstoma į monosimptominę (nėra kitų apatinių šlapimo organų sistemos disfunkcijos simptomų) ir nemonosimptominę (enurezė su apatinių šlapimo organų sistemos disfunkcijos simptomais). Išskiriami 2 pagrindiniai patofiziologiniai enurezės tipai: naktinė poliurija dėl naktį sumažėjančios vazopresino koncentracijos ir per maža pagal amžių šlapimo pūslė, dažnai susijusi su šlapimo pūslės hiperaktyvumu (dažnesnė sergant nemonosimptomine enureze). Galima enurezės priežastis yra abiejų šių patofiziologinių mechanizmų derinys, be to, visiems vaikams būdingas sutrikęs pabudimo iš miego mechanizmas, kada prisipildo šlapimo pūslė.
Yra vaistų, kurie užblokuoja šlapimo pūslės receptorius ir šlapimo pūslė tampa vangesnė. Todėl žmogui nebeužeina staigus noras šlapintis ir jis gali ilgiau išbūti nenuėjęs į tualetą. Tačiau norint, kad vaistai visam laikui išspręstų problemą, labai svarbu, kad nebūtų papildomų dirgiklių: pavyzdžiui, cukrinio diabeto ar padidėjusio kraujo spaudimo. Medikamentinis gydymas gali padėti ir tada, kai šlapimo nelaikymas atsiranda dėl šlapimo pūslės uždegimo arba išsigydžius infekciją vis dar pasireiškia staigus ir dažnas noras šlapintis.
Visgi kartais, kai konservatyvieji metodai nepadeda, liga gali būti gydoma atliekant operaciją. Yra vaikų, kurie būdami ir aštuonerių metų vis dar prišlapina į lovą. Tai juos labai glumina: jie bijo pasilikti nakvoti svečiuose, bijo pasikviesti pas save nakčiai draugų. Ir nors būna ne taip mažai sausų naktų, negalėjimas numatyti „naktinių incidentų” juos ir jų tėvus labai vargina.
Kaip padėti vaikui?
Svarbiausia, kad tėvai parodytų vaikui supratingumą ir palaikymą. Bausti ar gėdinti vaiką dėl šlapinimosi į lovą nėra veiksminga ir gali tik pabloginti problemą. Parodykite vaikui, kad tai nėra jo kaltė ir kad tai problema, kurią galima išspręsti.
„Sutraukite tarpvietės raumenis ir laikykite, kol suskaičiuosite iki 10, o tada atpalaiduokite. Dažnai neįgudę žmonės sutraukia ne tuos raumenis - įdarbina pilvo presą, o tai neduoda jokios naudos. Kad žinotumėte, kaip atlikti pratimus tinkamai, reiktų mankštinti tarpvietės raumenis šlapinimosi metu, t. y. kelis kartus sustabdyti šlapimo tekėjimą. Taip geriau suprasite, kokius raumenis svarbu įdarbinti ir vėliau galėsite treniruoti juos vaikščiodami lauke, maitindami kūdikį ar gamindami valgyti“, - pasakoja V. Gydytojas urologas priduria, kad labai dažnai žmonės Kėgelio pratimus padaro vieną ar du kartus ir sako, kad šis būdas jiems nepasiteisino. Tačiau juos pradžioje reikėtų kartoti po 2-3 kartus per dieną.
Norint išvengti nemalonių šlapimo nelaikymo simptomų, reikėtų vengti gazuotų gėrimų ir kofeino. Taip pat nepiktnaudžiauti maisto produktais, kuriuose gausu prieskonių, cukraus ar rūgšties, ir citrusiniais vaisiais.
1. Kantrybė ir supratimas Svarbiausia, kad tėvai parodytų vaikui supratingumą ir palaikymą. Bausti ar gėdinti vaiką dėl šlapinimosi į lovą nėra veiksminga ir gali tik pabloginti problemą. Parodykite vaikui, kad tai nėra jo kaltė ir kad tai problema, kurią galima išspręsti.
2. Riboti skysčių vartojimą vakare Nors svarbu, kad vaikas gautų pakankamai skysčių per dieną, galite riboti skysčių vartojimą likus kelioms valandoms iki miego. Be to, paskatinkite vaiką nueiti į tualetą prieš einant miegoti.
3. Sukurti rutiną Padėti vaikui sukurti reguliarią tualeto lankymo rutiną gali būti naudinga. Pavyzdžiui, paskatinkite vaiką eiti į tualetą prieš miegą ir vėl pabusti tam tikru metu naktį, kad nueitų į tualetą.
4. Signalizacijos sistema Yra specialių naktinių signalizacijų, kurios suveikia, kai vaikas pradeda šlapintis. Tai gali padėti vaikui pabusti laiku ir nueiti į tualetą. Šis metodas dažnai būna veiksmingas, tačiau reikalauja kantrybės ir laiko.
5. Apdovanojimo sistema Galite naudoti apdovanojimo sistemą, kuri paskatintų vaiką siekti naktų be šlapinimosi į lovą. Pavyzdžiui, suteikite vaikui mažas dovanas ar prizus už naktis, kai jis atsibunda sausas.
6. Kreipkitės į specialistą Jei enurezė tęsiasi ilgai arba pradeda kelti didelį nerimą vaikui ar šeimai, verta pasikonsultuoti su gydytoju ar specialistu, kuris gali pasiūlyti papildomų gydymo metodų.
Labai svarbu parodyti vaikui, kad jį gerai suprantate. Ir jokiu būdu nemėginti jo gąsdinti ar barti, moralizuoti. Kalbėti reikia paparastai: „Aš žinau, kad ši problema tave labai vargina. Bet tu turi žinoti, kad toks esi ne vienas. Gal net ir tavo klasėje yra vaikas, kuris turi tokią problemą. Tačiau tu gali susidoroti su šia bėda, jei vykdysi visus nurodymus. Jei vaikas prišlapino lovą, jam pasakykite taip: „Nieko baisaus, nuimk prišlapintą paklodę, aš atnešiu sausą”. Gerai, jei lovą vaikas persiklos pats. Tačiau liepimas tai padaryti neturi skambėti kaip bausmė. Nesitikėkite, kad vaikas šią problemą „išauga”. Įveikti šį negalavimą galima tik gydant. Kitaip, liga dažniausiai atsinaujina. Priekaištais - „Argi tu negali savęs kontroliuoti? Tau jau devyneri!” - vaikui nepadėsite, tik suteiksite jam dar daugiau skausmo. Jei neištvėrę vaiką išbarėte, atsiprašykite: „Atleisk. Žinau, kad tu nekaltas.
Šlapimo pūslė - tai elastingas organas, prisitaikantis prie didėjančio tūrio, nedidėjant slėgiui šlapimo pūslėje. Pagrindinės šlapimo pūslės funkcijos - šlapimo kaupimas ir pašalinimas. Jas kontroliuoja autonominė ir somatinė nervų sistemos. Koordinuotas ir visiškas šlapimo išsiskyrimas priklauso nuo nepažeistos inervacijos. Autonominė nervų sistema inervuoja šlapimo pūslę per parasimpatinius ir simpatinius kelius. Simpatinė sistema yra atsakinga už veiksmingą šlapimo pūslės prisipildymą, o parasimpatinė sistema - už šlapinimąsi.
Manoma, kad gimus vaikui šlapinimasis atsiranda spontaniškai kaip nugaros smegenų refleksas. Nuo 1 iki 2 metų šlapimo pūslės pajėgumas palaipsniui didėja kartu su priekinės ir parietalinės skilties nervų sujaudinimu. Koordinuota veikla tarp galvos smegenų, požievio ir nugaros smegenų nervų centrų, dalyvaujančių reguliuojant šlapimo organų funkcijas, paprastai prasideda sveikiems 4-6 metų vaikams. Šio amžiaus vaikai jau turėtų normaliai šlapintis. Pradėjus valingai kontroliuoti šlapinimąsi, didėjant šlapimo pūslės tūriui, dalis vaikų pradeda šlapintis rečiau. Jau 90 proc. 3 metų ir vyresnių vaikų šlapinasi 3 k./d. ir dažniau. Normaliai vyresni negu 3 metų vaikai šlapinasi 5-6 k./d. Taigi subrendęs organizmas turi didelio pajėgumo šlapimo pūslę, autonomišką išorinio sfinkterio valdymą ir galvos smegenų žievės sugebėjimą skatinti ir slopinti šlapimo pūslės raumens (detruzoriaus) susitraukimą.
Viena svarbiausių diagnostikos dalių yra anamnezės rinkimas. Renkant anamnezę, svarbios šios dalys: šlapinimosi ypatumai. Simptomų, atspindinčių šlapimo pūslės disfunkciją, išsiaiškinimas. Klausiama, ar neatsiranda staigus noras šlapintis, skausmas šlapinimosi metu, ar nereikalingos papildomos stangos, norint pradėti šlapintis, ar nestebima varvanti, intermituojanti, silpna srovė; tuštinimosi ypatumai. Svarbu išsiaiškinti paciento tuštinimosi įpročius. Užkietėjus viduriams, dažnai pacientus vargina ir šlapimo pūslės disfunkcija. Šį reiškinį aiškina kelios teorijos. Viena teorijų teigia, kad tiesiosios žarnos pertempimas sukuria tiesioginį spaudimą į užpakalinę šlapimo pūslės sieną, todėl stebimas detruzoriaus hiperaktyvumas arba pablogėjęs šlapimo pūslės išsituštinimas. Kita teorija aiškina, kad šlaplės ir tiesiosios žarnos sfinkteriai sudaro vieną neurologinį vienetą, todėl prailgėjusi tiesiosios žarnos sfinkterio kontrakcija dėl didelio išmatų kiekio sukuria neteisingą tarpvietės raumenų susitraukimą ir antrinę detruzoriaus ir sfinkterio dissinergiją. Trečioji hipotezė teigia, kad prailgėjusi tiesiosios žarnos sfinkterio kontrakcija dėl didelio išmatų kiekio sukelia neteisingą tarpvietės raumenų susitraukimą kartu su šlaplės sfinkterio neatsipalaidavimu. Tai sukelia detruzoriaus ir sfinkterio diskordinaciją, šlapimo pūslės hiperaktyvumą, šlapimo nelaikymą, šlapimo organų sistemos infekcijas ir / ar vezikoureterinį refliuksą. Būtina paklausti apie tuštinimosi dažnį, išmatų konsistenciją, formą ir dydį. Reikėtų išsiaiškinti, ar tuštindamasis vaikas nejaučia skausmo, kaip dažnai pasitaiko vidurių užkietėjimo, išmatų nelaikymo epizodai.
Šlapinimosi dienoraštis - tai dokumentas, kuriame fiksuojami visi šlapinimosi aktai per tam tikrą laikotarpį. Pildant šį dienoraštį, svarbu atkreipti dėmesį į šlapinimosi dažnį, šlapimo kiekį, skausmą ar kitus nemalonius pojūčius šlapinimosi metu, taip pat į skysčių vartojimą ir tuštinimosi įpročius. Šlapinimosi dienoraštis padeda gydytojui nustatyti šlapinimosi sutrikimo priežastis ir parinkti tinkamiausią gydymo metodą.
Objektyvaus tyrimo metu apžiūrima apatinė nugaros dalis. Ieškoma nugaros smegenų agenezės. Patologiją gali parodyti apatinėje nugaros dalyje esanti presakralinė duobutė, plaukų lopinėlis, lipoma ar nesimetriškas sėdmenų plyšys. Neurologinio ištyrimo metu tiriama apatinių galūnių jėga, gilieji sausgyslių refleksai, koordinacija, tarpvietės ir tiesiosios žarnos jutimai, tiesiosios žarnos sfinkterio refleksai, jėga. Nustačius neatitikimus, galime įtarti šlapimo pūslės disfunkciją.
Tiriant berniukų urologinę sistemą, būtina pacientą apžiūrėti dėl galimos fimozės, o tiriant mergaites, ar nėra sąaugų, trukdančių nutekėti šlapimui. Apžiūrint tarpvietę, reikia įvertinti išangės vietą, odos būklę, išmatas išangėje (jų konsistenciją, kiekį), išangės įtrūkimus, hemorojinius mazgus. Jei įmanoma, reikėtų gyvai įvertinti šlapimo srovę. Nepamiršti įvertinti, ar nėra vaiko seksualinio išnaudojimo požymių.
Laboratoriniai tyrimai nesuteikia daug papildomos ir naudingos informacijos diagnozuojant apatinių šlapimo organų sistemos disfunkciją, todėl reikėtų apsiriboti bendruoju šlapimo tyrimu ir šlapimo pasėliu. Jei atlikus šlapimo tyrimą nustatoma leukociturija, reikia atlikti šlapimo pasėlį, nes vaikams, sergantiems šlapimo organų sistemos disfunkcija, dažnai diagnozuojama ir jų infekcija.
Toliau tiriant funkcinį šlapinimosi sutrikimą, pacientui galima atlikti instrumentinius tyrimus. Derėtų apsvarstyti, ar vaikas atitinka šias indikacijas tolesniam ištyrimui: kelis mėnesius nepavyksta kontroliuoti šlapinimosi konservatyviaisiais gydymo metodais (pvz., tuštinimosi / šlapinimosi dienoraštis); įtariama neurologinė ar anatominė patologija; norint skirti medikamentinį gydymą vaikams, kuriems nepadeda elgesio terapija; nuolat, be pertraukos kartojasi šlapimo nelaikymo epizodai ir įtariama organinė priežastis; dažnos šlapimo organų sistemos infekcijos; įtariamas inkstų pažeidimas, pasireiškiantis proteinurija ar padidėjusiu kreatinino kiekiu kraujyje.
Galimi instrumentiniai tyrimai vaikams, kuriems įtariama šlapimo organų sistemos disfunkcija: tyrimas ultragarsu (UG). Reikėtų atlikti visiems vaikams, kuriems įtariama neurologinė ar anatominė patologija, šlapimo organų sistemos infekcija, ar yra stenozės simptomų (pvz., silpna šlapimo srovė). UG urogenitalinės sistemos tyrimas suteikia informacijos apie anatominius neatitikimus. Atlikus UG tyrimą, galima pastebėti hidronefrozę, dvigubą kolektorinę sistemą, ektopinį inkstą ar surandėjimus inkstuose; liekamąjį šlapimą. Daugiau nei 20 ml liekamojo šlapimo rodo esantį nepakankamą šlapimo pūslės išsituštinimą. Padidėjęs liekamojo šlapimo kiekis būdingas šlapimo organų sistemos disfunkcijai; šlapimo pūslės sienelės matmenis. Norma - 3 mm storio, esant pilnai šlapimo pūslei, ir 5 mm storio, esant santykinai tuščiai šlapimo pūslei. Sustorėjusi šlapimo pūslės sienelė gali rodyti, kad yra obstrukcija dėl anatominių priežasčių ir funkcinė patologija. Pati dažniausia sustorėjusios šlapimo pūslės sienelės priežastis yra hiperaktyvi šlapimo pūslė.
Cistometrografija (cistometrija) - tai kontrastinis tyrimas, kuriuo yra kateterizuojama šlapimo pūslė, vertinama prisipildymo ir tuštinimosi fazės. Šis tyrimas naudingas diagnozuojant vezikoureterinį refliuksą, padeda vertinant šlapimo pūslės tūrį, formą, išsituštinimą. Galimos indikacijos cistometrografijos tyrimui: vaikai, sirgę 2 ar daugiau šlapimo organų sistemos infekcijomis; vaikai, sergantys šlapimo organų sistemos infekcijomis pirmą kartą ir: nustatyta patologija UG; kūno temperatūra ≥39 °C ir infekcijos sukėlėjas ne E. coli; sutrikęs vaiko augimas arba diagnozuota arterinė hipertenzija.
Magnetinio rezonanso tyrimas (MRT). Kiekvienam vaikui, kuriam įtariama neurologine patologija, privalo būti atliktas MRT. Taip pat MRT reikėtų atlikti ir tiems vaikams, kuriems nepavyksta paskirti tinkamo gydymo ir dėl to galėtų būti įtarta neurologinė patologija.
Šlapimo srovės tyrimas (urofloumetrija). Šis tyrimas atliekamas pacientams, galintiems savarankiškai pasišlapinti. Prieš tyrimą pacientas išgeria didesnį kiekį skysčių, paciento prašoma nesišlapinti, kol neatsiras stiprus noras. Tyrimo metu šlapinamasi į specialiai tam skirtą indą. Kompiuterine urodinamine aparatūra fiksuojami įvairūs šlapinimosi parametrai (šlapimo srovės greitis, šlapimo kiekis). Tarpvietės srityje priklijavus lipnius elektrodus, galima sužinoti apie tarpvietės raumenų darbą šlapinimosi metu.
Specialus treniruoklis turi įklotą, pritvirtinamą prie vaiko kelnaičių. Kai naktį vaikas pradeda šlapintis, treniruoklis suveikia ir pradeda skleisti garsą arba vibraciją. Palaipsniui formuojasi refleksas: kai šlapimo pūslė prisipildo, vaikas užsinori šlapintis. Teigiamų pokyčių jau galima pastebėti po ~2 sav. Kitais atvejais (t.y. Nustatyta, kad 15 proc. Suprastėja vaiko miego kokybė (vaikas vengia eiti miegoti, nes bijo ir vėl pabusti šlapias) ir t. Atėjus laikui tėvai turėtų nustoti vaikui segti sauskelnes ir leisti pajusti, ką reiškia pasišlapinti į kelnytes. Tinkamas laikas - 1-1,5 m. Specialistų nuomone, nuo sauskelnių privalu atpratinti 2,5-3 m. vaikus. Vyresniame amžiuje, susidūrus su enureze nerekomenduojama naudoti sauskelnių.
Vaikų šlapimo nelaikymas yra problema, su kuria susiduria daugybė šeimų. Svarbu suprasti, kad tai nėra gėda ar vaiko kaltė, o liga, kurią galima ir reikia gydyti. Ankstyva diagnostika ir kompleksinis gydymas padeda vaikams įveikti šią problemą ir užtikrinti normalų jų fizinį bei psichologinį vystymąsi.
Ko nedaryti? Abi specialistės vieningai sutaria, jog yra dalykų, kurių tėvai neturi daryti, nors gal jie ir mano, kad tai gali padėti išspręsti vaikų šlapimo nelaikymo epizodus. Tačiau bus priešingas efektas ir bus padarytas ilgalaikis neigiamas poveikis vaiko psichikai. Nebarti, nebausti, negėdinti ir nelyginti su kitais vaikais, kurie nėra „šlapukai“. Nedrausti vartoti skysčių antroje dienos pusėje. Neduoti be reikalo sūraus maisto. Nevaryti vaiko prieš miegą 3-4 k. šlapintis. Nekišti po paklode „specialaus pakloto“. Neapginkluoti vaiko sauskelnėmis. Nežadinti naktį pasišlapinti.
Apibendrinimas Funkciniai šlapinimosi sutrikimai yra dažna vaikų sveikatos problema, paveikianti tiek jaunojo paciento, tiek artimųjų gyvenimą. Svarbu surinkti tinkamą anamnezę, kuri ir be papildomo ištyrimo suteikia galimybę tiksliai nustatyti diagnozę, parinkti tinkamą gydymą. Vaikams, kuriems pasireiškia pasikartojančios šlapimo organų sistemos infekcijos, nuolatinis vezikoureterinis refliuksas arba NE dieną, būtina pagalvoti apie funkcinį šlapinimosi sutrikimą. Išsamus ištyrimas, kuris baigiasi urodinaminiu tyrimu, padeda diagnozuoti nestabilų detruzorių, šlapimo pūslės sfinkterio dissinergiją ir atmesti organinę patologiją.
