Psichologai pastebi, kad pagalbos dažniausiai kreipiasi dvejų trejų metų vaikučius auginantys tėvai, ypač auginantieji pirmagimius. Kodėl? Todėl, kad staiga, visiškai netikėtai, pradeda vykti tikri „stebuklai”. Vaikas pakinta tiesiog akyse, o tai visus, net ir drąsiausius tėvus, gerokai įbaugina. „Sveiki atvykę į tėvelių klubą!” Kantrybės netenkantiems tėvams į galvą lenda visokios mintys apie tai, ką reikia daryti. Tai iš tiesų sudėtingas metas.
Kaip atsiranda trečiųjų (daugeliui vaikų - ir antrųjų) metų krizė, paaiškinti ir lengva, ir sunku. Mokslininkai bando aiškinti tai kaip vaiko „aš” formavimąsi arba atsiskyrimą nuo išorinio pasaulio. Manoma, kad iki antrųjų ar trečiųjų gyvenimo metų vaikas išorinį pasaulį ir save suvokia kaip vientisą visumą. Tuomet vyksta sudėtingas atsiskyrimo nuo tėvų procesas - aš esu aš ir noriu būti nepriklausomas nuo tėvų (kartu norėčiau būti toks, kaip jie). Dažnai vaikai protestuoja prieš tėvų valią - apsirengti, valgyti, miegoti pagal tėvų „užgaidas” staiga pradeda atrodyti kaip didžiausia grėsmė savarankiškam ir nepriklausomam „aš”. Jei nesipriešindamas priimsi tėvų valią, vadinasi, vis dar esi mažytis, priklausomas, bejėgis kūdikis.
Vaikui augant, ypač 2-3 gyvenimo metais, psichologinėje raidoje vyksta pokyčiai, kurie rodo asmenybės formavimosi pradžią. Kartais šis laikotarpis įvardijamas kaip 3 m. krizė. Ją galite atpažinti iš to, kad vaikai dažnai sakys „ne“, „aš pats!“, net jei patys dar negali atlikti tam tikrų užduočių. Kai kurie tėvai tokias vaikų reakcijas vadina vaikų „ožiukais“, „tantrumais“, „psichais“ ir kitaip. Tai natūralus raidos etapas, minėti žodžiai, stiprios emocijos, tai ženklai, kad jūsų vaikas siekia autonomijos. Svarbu nesureikšminti vaiko pasipriešinimo, riksmų, trypimo ir kt., nes tokiu būdu vaikai rodo savo emocijas: pyktį, liūdesį, kovoja už savo savarankiškumą. Paprasčiausiai vaikai dar nemoka naudoti ar nežino kitų emocijų reiškimo būdų.
Trejų metų krizė yra viena iš sunkiausių. Ji sunki ne tik vaikui, bet ir tėvams. Vaikas tampa nevaldomas, niršta. Vaikas, atrodo, jau ir kalba, ir vaikšto, ir valgo pats, bet tėvai kažkodėl nebesupranta jo taip gerai kaip tada, kai jis dar nemokėjo kalbėti. Tėvai tiesiog sutrikę dėl tokio savo vaiko elgesio. Amžiaus krizė, aišku, praeina kaip ir visos kitos krizės. Tačiau žinodami pagrindinius šios krizės simptomus, galėsite lengviau ir ne taip skausmingai išgyventi šį kritinį momentą.
Kaip atpažinti 3-ųjų metų krizę?
Pagrindinis vaiko elgesio pokytis šiuo raidos etapu yra itin išryškėjęs negatyvizmas. Vaikas atmeta viską, kas jam sakoma, ir nuolat kartoja „ne“. Vaikas gali atsisakyti netgi tų pasiūlymų, kurie jam patinka. Trečiųjų metų krizė mūsų kultūroje yra natūralus vystymosi etapas.
Pagrindiniai simptomai:
- Negatyvumas: Į bet kokį jūsų pasiūlymą vaikas stengiasi atsakyti žodžiu „ne“. Kviečiate jį valgyti - jis atsako „ne“, po pusvalandžio pats ateina į virtuvę, viskuo rodydamas, kad yra alkanas. Tai reakcija ne į suaugusiojo kvietimo turinį, o į tai, kad tas kvietimas ateina iš suaugusiųjų. Siekis daryti priešingai, net jei tai prieštarauja jo paties norams.
- Užsispyrimas: Kiekvienam yra tekę sutikti parduotuvėje vaiką, raudantį dėl to, kad tėvai atsisako jam kažką nupirkti. Tokiam vaikui greičiausiai apie 3 m. ir jis atkakliai prašo kažko ne todėl, kad tikrai nori, o todėl, kad jis to pareikalavo ir negali keisti savo pirminio sprendimo.
- Priešgyniavimas: Jis nukreiptas prieš auklėjimo normas ir gyvenimo būdą, koks buvo pirmus trejus metus. Vaikas pradeda dūkti, virsti kūliais kai jūs žiūrite televizorių, ruošiate vakarienę arba, dar blogiau, turite svečių.
- Savarankiškumas: Siekia viską daryti pats. Pats tepasi sumuštinį, rišasi batraiščius, klojasi lovą. Tai susiję su pirmais vaiko brandos pasireiškimais. Jis pradeda skirti vaiką nuo suaugusiojo ir nori būti panašus į pastarąjį.
- Maištas - protestas: Vaikas kovoja ir konfliktuoja su aplinkiniais. Jis grubiai elgiasi su senele, ginčijasi su mama, kliūna net bendraamžiams. Grupė mažų krizininkų smėlio dėžėje dažnai pykstasi, neduoda kitiems pažaisti su savo žaislais ir mušasi, piktai mojuodami kastuvėliais.
- Nuvertinimo simptomas: Pasireiškia tuo, kad vaikas ima plūstis, erzinti ir apvardžiuoti tėvus. Atsisako pripažinti, kad yra neteisus ir atsiprašyti už grubumą, net jei gresia negauti šokolado.
- Despotizmas: Vaikas verčia tėvus daryti viską, ko jis reikalauja. Nesiliaujančiu bliovimu, grubiu elgesiu, kaprizais. Mažesnių brolių ar seserų atžvilgiu despotizmas pasireiškia pavydu.
Tokį elgesį sukelia vaiko asmenybės ir savimonės formavimasis. Atsiranda jo nuosavas „Aš“, jis pradeda suvokti save kaip asmenybę ir aplinką vertinti per savo supratimo, žinių ir interesų prizmę. Vaikas pradeda suvokti skirtumą tarp „reikia“ ir „noriu“. Pradeda formuotis vaikų valia, kurią psichologai vadina autonomija (nepriklausomybe, savarankiškumu). Vaikams nebe taip reikia suaugusiųjų globos, jie siekia patys daryti pasirinkimus.
Kaip elgtis tėvams?
Visų pirma krizės metu reikia reaguoti ne į priepuolius, o užsiimti „prevencija”. Tai reiškia, kad turime padėti vaikui neskausmingai įsilieti į „didelių žmonių” grupę ir rasti joje vertingą poziciją. Šiuo metu vaikas priima ir teisingas, ir klaidingas išvadas apie pasaulį ir aplinką.
Tėvams labai svarbu atsakyti į klausimą, kokį suaugusį savo vaiką jie nori matyti. Nei griežtumas, nei nuolaidumas nėra teisingos pozicijos. Sėkmingai vaiko raidai reikalinga nuolatinis šių pozicijų derinimas. Meilė čia gali būti geriausia patarėja. Kartais situaciją verta „apžaisti“, švelniai nukreipti vaiką reikiamą linkme. Na, o kartais suveikia tvirtumas ir vienašališka laikysena. Taip pat labai svarbūs nuoseklumas ir rutina, nes pasikartojimai yra saugumo pagrindas.
Stoti į kovą su vaiku - tai reiškia ją pralaimėti, nesvarbu, kad tikslą jūs gal ir pasieksite. Taip elgtis nederėtų. Tokia atkakli kova dažniausiai yra ne kova su ožiavimusi, o varžymasis dėl valdžios. Didelė klaida su vaiku dėl jos kovoti. Suaugusiam asmeniui neturėtų kilti abejonių, kas vadovauja. Jis ir taip turi žinoti, kad pats yra atsakingas už situaciją. O jei leidžiamasi su vaiku į kovą, vadinasi, ji jau pralaimėta. Auklėjimo tikslas neturėtų būti priversti vaiką paklusti. Verčiau būti lanksčiam ir laviruoti įvairiose situacijose. Tai nereiškia, kad reikia pildyti visus trimečių reikalavimus. Laikytis nuoseklumo ir stengtis visas pareigas paversti rutina, kad vaikas suprastų, jog tai neišvengiama.
Dažnai priminti ir padėti vaikui. Neklausti, ar nori, jei nėra kito pasirinkimo. Neteisingi klausimai, į kuriuos trimetis būtinai atsakys „ne“: „Ar einame valytis dantukų? Ar valgysi vakarienę? Ar susitvarkysi žaislus?“ Reikėtų leisti vaikui rinktis suaugusiajam priimtinose ribose, todėl teisingi klausimai būtų: „Dantis valysimės dabar ar po pasakos?“ - arba tiesiog galima pasakyti, kad dabar bus tvarkomi žaislai. Ir pačiam tvarkyti juos turint viltį, kad mažylis prisijungs.
Visų pirma krizės metu reikia reaguoti ne į priepuolius, o užsiimti „prevencija”. Tai reiškia, kad turime padėti vaikui neskausmingai įsilieti į „didelių žmonių” grupę ir rasti joje vertingą poziciją. Šiuo metu vaikas priima ir teisingas, ir klaidingas išvadas apie pasaulį ir aplinką. Tarkim, vaikas mano, jog jūs įsigeidėte, kad jis būtinai valgytų 15 valandą, o jis nenori. Jei pyksite, grasinsite ar versite elgtis taip, kaip norite jūs, tik patvirtinsite, kad tai - jūsų įgeidis, nieko bendro su vaiku neturintis. Tačiau jei leisite vaikui PASIRINKTI, tai reiškia leisti nevalgyti, tačiau (!) perspėsite, kad kitas valgis - tik per vakarienę (ir jokių užkandžių), vaikas patirs pasekmes ir supras, kad jam pačiam naudinga pavalgyti tuomet, kai maistas pateiktas. Pasekmė labai priklauso nuo vaiko ir nebūtina griebtis pačių kraštutinių pasekmių. Tad visada galvokite apie tai, ar vaikas, atsisakęs elgtis taip, kaip jūs reikalaujate, patirs pasekmes (nebūtinai žiaurias, svarbu, kad vaikui neparankias ar nemalonias).
Kitas dalykas - visada pasitikrinkite, ar tai, ko reikalaujate iš vaiko, iš tiesų reikalinga, ar tik šiaip norite, kad taip būtų. Pavyzdžiui, ar tikrai būtina, kad jis rengtųsi vieną ar kitą drabužėlį? Juk nieko neatsitiks, jei aprengsite ta palaidine, kokios jis pats nori. Trečias dalykas - visada leiskite vaikui rinktis. Ne per daug alternatyvų - visada turi būti ribos. Mažam vaikui gali būti sunku pasirinkti iš daugelio dalykų. Pasiūlykite porą trejetą. NIEKADA nesakykite „aš tau sakiau”, kai atsitinka taip, kaip sakėte, kad atsitiks. Kai vaikas reikalauja nereikalingų dalykų, paklauskite savęs, ar tai jo poreikis, ar įgeidis. Jeigu įgeidis - neprivalote jo tenkinti. Stenkitės išlikti ramūs, pasakykite „ne”.
Tėvus ypač gąsdina isterijos. Pirmiausia reikėtų stengtis tiems priepuoliams užbėgti už akių. Jie dažniausiai ištinka, kai vaikas pavargęs, nori miegoti, valgyti, sugriūva įprasta rutina ir pan. To reikėtų kiek įmanoma vengti, laiku patenkinant natūralius mažylio poreikius. Labai svarbu planuoti dienos veiklą.
Dažnai isterijos priepuoliai ištinka parduotuvėse, kai neperkamas daiktas, kurio vaikas užsimano. Tokią vaiko reakciją kartais paskatina pačių suaugusiųjų elgesys prekybos centruose. Patys labai dažnai juose varlinėja, žiūrinėja įvairias prekes, ką nors pamato, užsimano, tuomet garsiai svarsto, reikia ar ne, pataikauja savo norams ir galiausiai prisikrauna į pirkinių krepšelį nereikalingų daiktų. Jei patys suaugusieji yra impulsų blaškomi ir valdomi, mažyliai irgi to mokosi. Sudarantiems ir net su vaikais aptariantiems pirkinių sąrašus suaugusiesiems, tikėtina, keblumų parduotuvėse kiltų rečiau. Žinoma, ištikus isterijos priepuoliui sąrašas neišgelbėtų, bet jo sudarymas gali veikti prevenciškai. Nuostabus argumentas, kodėl negalima ko nors pirkti, - į pirkinių sąrašą mes to neįtraukėme. Tuomet galima pasiūlyti mažyliui kitą kartą, kai bus sudaromas pirkinių sąrašas, būtinai aptarti šį jo norą.
Tenka pastebėti, kad kartais parduotuvėse vaikams net neleidžiama pareikšti savo norų. Pvz., prekybos centre vaikas prieina prie kamuolių ir žiūri. Pribėgęs tėvas stveria jį ir rėkia: „Kamuolio tikrai nepirksim!” Galbūt tas tėtis ir žino, kas tuoj nutiks, tačiau toks elgesys vaiko protestą tik paskatins. Galbūt jis dar net nėra sugalvojęs, kad nori to kamuolio, o jau girdi draudimą. Visada svarbu pripažinti mažylių norus: „O, tave domina kamuoliai. O jei jau nepavyksta užbėgti įvykiams už akių ir vaikas įsisiautėja, reikia padėti jam nusiraminti. Neverta bandyti tuo metu jam ką nors aiškinti, reikėtų tiesiog apkabinti ir laikyti arba imti į glėbį ir išnešti iš tos aplinkos. Tikrai nereikia vaiko labai barti ar juolab bausti už isterijos priepuolius. Juk kalbama apie labai mažus ir gležnus vaikus. Apskritai bausmės yra išorinė reguliacijos priemonė, kuri nepadeda tapti savarankiškam ir atsakingam už savo elgesį. Bausdami tėvai parodo, kad vaiką kontroliuoja. To reikėtų vengti, jei norima, kad vaikai patys atsakytų už savo elgesį ir nereikėtų nuolat žiūrėti jiems per petį. Derėtų kalbėti ne apie bausmes, o apie natūralias elgesio pasekmes, pvz.: „Kadangi laiku nesusiruošei gulti, pasakėlė jau užmigo.“
Kaip ir visuose vaiko raidos etapuose, taip ir šiame - svarbiausia bendravimas ir ramybė. Žinoma, tikėtis, jog su vaiku „skandalo“ metu pavyks konstruktyviai pasikalbėti - nereikia. Pradžioje derėtų vaikutį nuraminti, apkabinti, pabučiuoti, o tik nurimus kalbėtis. „Žinoma, tai nereiškia, kad tėvai visuomet turi šokti pagal vaiko dūdelę ir vos tik jam pravirkus paisyti jo norų ar įgeidžių. Egzistuoja pozityvi disciplina, kurios pagalba vaikas žino ribas ir žino pasekmės, jei jas peržengs“, - sako vaikų psichologė. Pozityvios disciplinos esmė - vaikas turi žinoti, jog egzistuoja pasekmės, jei elgsis netinkamai. Labai svarbu, kad tėvai parinktų adekvačias pasekmes. Nereiktų sakyti, jei nevalgysi - daugiau niekada negausi saldainių. Vaikas žino, kad tai nerealu. Vis tiek kažkada gaus ir todėl jis gali nereaguoti.
Vaikui ne visada pavyksta išreikšti savo jausmus ir norus. Supykęs mažylis tiesiog nemoka išreikšti savo emocijų, apibūdinti, kaip jaučiasi, todėl taip gali leptelėti. Svarbu vaikams šiame etape palaikyti, leisti rinktis, pasiūlyti atlikti įvairias veiklas pačiam ir su jūsų pagalba. Tokio amžiaus vaikams svarbu leisti priimti sprendimus jūsų nustatytose ir amžių atitinkančiose ribose. Pavyzdžiui, pasakyti: „Mums jau reikia ruoštis į darželį, kokios suknelės norėtum? Mėlynos su žirneliais ar rožinės?“ Taip pat, po stipraus pykčio, mušimosi, riksmų, palaukus tinkamo momento, visiems nurimus, pasikalbėti apie kitokius pykčio, liūdesio ir nepasitenkinimo reiškimo būdus. Rekomenduoju nesivelti į ginčus, kovas, nepadaryti visko už vaiką, nes „taip greičiau / paprasčiau“. Pasirūpinkite savimi, pailsėkite, kad būtumėte pajėgūs priimti vaiko stiprias emocijas. Be to, svarbu vaikų negėdinti už jų elgesį pvz. „tokia didelė mergaitė ir taip negražiai atrodai kai verki / pyksti“, negrasinti pvz.
Pastovus ritmas - nuosekli rutina suteikia saugumo ir nuspėjamumo jausmą, o tai padeda vaikams suprasti, ko tikėtis toliau bei sumažina nerimą ir pasipriešinimą. Taip pat, jei kasdien filmukus žiūrite tik ryte, pavyzdžiui, mažyliui bandant šią ribą testuoti ir vis prašyti kitu dienos metu, gan lengvai ją išlaikysite, nes juk VISADA filmukus žiūrite tik ryte - susitarimas aiškus, nekintamas ir jau pažįstamas. Tai nereiškia, kad vaikas nebandys derėtis, neprašys kitų alternatyvų, nesusigalvos naujų dalykų ar neišsisukinės nuo mažiau mėgstamų dienos etapų (pvz. dantų valymas), tikrai bandys, tačiau pastovumas bus itin didelė pagalba jums, tą ribą laikant. Taip pat, žinojimas kas kada vyksta, leidžia vaikui lengviau įsitraukti į šeimos ritmą ir pačiam praktikuotis bei įvaldyti naujus įgūdžius, taip auginant savarankiškumą. O vieną dieną atsikelsit ir rasit vaiką jau išvalytais dantim ir patį besirengiantį savo kambaryje, nes tiesiog taip šeimoje darote kasdien…
Paruošta aplinka - nieko ypatingai sudėtingo: vaiko poreikiams ir savarankiškumui reikalingi daiktai (indai, įrankiai, higienos reikmenys, drabužiai ir pan.) visad savo vietose, lengvai prieinami ir pasiekiami. Visko ne per daug, kad vaikui būtų lengva išsirinkti, o pasinaudojus - susitvarkyti. Iš anksto apgalvodami ir sudėdami drabužius, tinkamus sezonui ir, iškart užtikrinsime, kad norintis savarankiškumo vaikas apsirengs tinkamai pats (kad ir nederančiom spalvom). Tas pats galioja ir žaislams - ne per daug, visi turi savo vietas. Tokiu būdu, vaikas gali namuose savo poreikius patenkinti pats, o mūsų prašymai ką nors padaryti, susitvarkyti ar pažaisti savarankiškai tampa realistiškais ir įgyvendinamais.
Daiktų padėjimo atgal į vietą svarbą galima pademonstruoti praktiškai, pavyzdžiui, Ema vis nerasdavo tai savo žirklių, tai klijų, tai dar ko nors… nerasdavo, nes ieškodavo ten, kur jų vieta (kur aš visada padedu kai tvarkausi), bet prieš tai būdavo jas kur nors užmetusi, o aš nesutvarkiusi 😀 iškylant šioms situacijoms, vis kalbėjome, kad va kaip nesmagu, kai daiktas ne savo vietoje. Tada po kiekvienos veiklos pradėjom kartu tvarkytis, man vis primenant, kaip nesmagu kai paskui neranda žirklių, o plastilinas būna sudžiūvęs. Taip, per natūralias pasekmes, Ema po truputį pradėjo prisiminti ir vis dažniau apsitvarkyti pati. Tikrai ne visada!
Kai vaikas yra tantrume, pyksta, liūdi ar stipriai išjautinėja momentinę emociją, tikrai nėra prasmės kalbėti ir aiškinti dalykų. O ir mums juk reikia daug jėgų vien tame išbūti. Tad ir būname - šalia, nepaliekant vaiko vieno, patvirtinant, kad “aš matau, kad tau sunku, aš pabūsiu greta”. Galima pasiteirauti gal norisi apsikabinimo ar kokios kitokios pagalbos, bet tikrai nebus nieko stebėtino, jei vaikas atsisakys. Net jei vienos ar kitos emocijos išraiška tuo momentu yra netinkama, kuo mažiau žodžių ir įsikišimo, tuo geriau - tik tiek, kiek reikia. Palaikyti už rankų su “aš neleisiu tau manęs mušti” ar išnešti vaiką iš bendros erdvės ir “pabūsime čia tiek, kiek tau reikės”.
O va jau nurimus galima kalbėtis. Kas čia buvo? O kodėl? Kas sukėlė vienas ar kitas emocijas, kaip jos jautėsi kūne, kur kaupėsi, ką norėjosi daryti? O kaip tinkamai galima tą emociją išleisti? Stebėdami savo vaiką tikriausiai gan lengvai galite įvardinti kur kaupiasi jo pyktis (jei mušasi ar mėto daiktus - rankose, jei spardosi ar trepsi - kojose ir pan.). Mūsų darbas padėti jiems patiems tai identifikuoti, pajausti ir atrasti veikiančius tinkamus metodus emocijoms bei jausmas reikšti. Ir čia tikrai toooooks ilgas procesas, reikalaujantis ne tik suvokimo, bet ir savikontrolės, gebėjimo pagauti savo impulsus, kas tikrai visiems suaugusiems pavyksta! Tad lūkesčiai vaikams tikrai neturėtų būti aukšti. Bet kalbam, skaitom, aptarinėjam, rodom pavyzdį, būnam šalia ir žingsnis po žingsnio kartu tobulėjam.
Dar gal svarbu ir savo lūkesčius susivaldyti - savikontrolė nereiškia, kad vaikas nepyks, neverks ar nejaus nepasitenkinimo. Sekimas vaiku - kai galiausiai pripažinau sau, kad niekad neužbėgsiu įvykiams už akių, o verčiau visad vysiuosi savo vaiką ir jo raidą, man labai palengvėjo! Nes tai reiškia, kad aš neturiu turėti visų atsakymų, verčiau atvirom mintim stebėti Emą ir pastebėti ko jai šiuo metu reikia, kuo ji gyvena, ką tyrinėja bei tai atliepti. Ir tikrai, mūsų vaikai mums nuolat sufleruoja apie savo išgyvenimus bei poreikius, tereikia sustoti, nurimti ir pastebėti.
Ir taip po truputėlį, renkantis kuriuos mūšius kovoti, o kada tiesiog atsitraukti, daug kalbantis vėl ir vėl apie tą patį, per sukąstus dantis šimtas šeštą kartą rodant pavyzdį savo kailiu, įsiklausant į tą mažą žmogų, pastebėjau, kad progresas yra! Pasirodo, ji visą laiką mane girdėjo, klausėsi, dėjosi į galvą ir kaupėsi, bandė, fail’ino, vėl bandė, kol vieną dieną atėjo ir pasakė “mama, aš turiu mintį - gal mes nesipykime, o geriau kartu susitvarkykim ir bus visiems linksmiau”. Nemeluosiu, nubraukiau ašarą.
Trejų metų krizė yra natūralus sveiko vaiko raidos etapas, turintis pradžią ir pabaigą. Sėkmingai pereitas šis etapas užtikrins, kad vaikas taps savarankišku, turės savo poziciją ir mokės atsispirti kito asmens spaudimui, mokės kovoti už savo tikslų įgyvendinimą. O juk būtent to ugdydami vaikus mes ir siekiame. Derėtų įsisąmoninti, kad trejų metų krizė yra vaiko, o ne tėvų raidos etapas.
3 žingsnių metodas, kaip auginti atsparius vaikus (pradedant šiandien)
Pagal M. Montessori, 0-3 metų laikotarpiu vaikai aplinką pažįsta per pojūčius, mokosi per jutiminę patirtį ir neverbalinį bendravimą. Jie lavina pagrindinius motorinius įgūdžius ir kalbą. Tuo tarpu 3-6 metų laikotarpiu vaikai pradeda tobulinti įgūdžius, tampa savarankiškesni, dalyvauja sudėtingesnėse mokymosi ir socialinės sąveikos formose. Vaikų pažintiniai, emociniai ir socialiniai gebėjimai plečiasi, todėl jie gali mokytis ir žaisti labiau struktūruotai. Šiuo laikotarpiu taip pat pradeda vystytis vaikų valia, jie pradeda sąmoningai rinktis ir užsiimti tikslingesne veikla, taip pat geriau atsiminti ankstesnius įvykius, susitarimus bei pažadus. Esminis šio laikotarpio akcentas - emocijoms, jausmams ir savarankiškumui.
Treti bei ketvirti gyvenimo metai - tai spartaus emocinio augimo ir pokyčių laikotarpis. Vaikai pereina nuo nesąmoningo aplinkos įsisavinimo prie sąmoningesnės sąveikos su pasauliu. Jie pradeda tikrinti ribas bei susitarimus, tėvų reakcijas, komunikuojamus dalykus ir pačią meilę. Tuo pačiu, mėgina vis labiau įtvirtinti savo nepriklausomybę, reikšti savo nuomonę, įnešti indėlį į šeimą. Vaikas bando viską daryti pats, stengiasi rinktis kiekvienoje situacijoje ir išreikšti tą savo valią. O tai tikrai ne visada būna laiku ar patogu aplinkiniams suaugusiems.
Emociškai vaikai vis geriau suvokia save kaip atskiras asmenybes. Jie patiria vis stipresnius ir įvairesnius jausmus, nors ne visada supranta ką ir kodėl jaučia. Taip pat, dar gali neturėti priemonių jiems išreikšti priimtinai ar suvaldyti. Tai gali lemti emocinį nepastovumą ir dažną nuotaikų kaitą arba tiesiog - tantrumus. Šio amžiaus vaikai taip pat pradeda ugdytis empatiją ir kitų žmonių emocijų supratimą, o tai dar labiau padidina jų emocinius rebusus.
Iššūkiai dažnai kyla dar ir dėl to, kad pačiame vaike persipina naujas bandymas efektyviai išreikšti savo poreikius ir jausmus bei atsiradęs ryškus jo nepriklausomybės troškimas su vis dar egzistuojančiu suaugusiojo, kaip atsakingo ir vedančio asmens bei paramos poreikiu. Būna kam sugrįžta atsiskyrimo nerimas. Kaip dažnai galime atsidurti akimirkoje, kai verkdamas vaikas nori būti laikomas ant rankų, bet tuo pačiu kartoja, kad išeitum ir paliktum jį vieną. Pažįstama?
Nors su Ema dar esame šiame periode, viltingai norisi sakyti, kad jau persiritome į antrą jo pusę, nes tikrai jaučiasi palengvėjimas ir situacijų švelnėjimas bei retėjimas. Ir jei iš pradžių atrodė, kad neveikia niekas, su laiku, pradėjo ryškėti pasiteisinantys dalykėliai, kurie leido tiek man ramiau tame išbūti, tiek Emai jaustis geriau, lengviau susigaudyti tame, kas vyksta bei efektyviai praktikuotis savarankiškumą. Aptaki teorija jums greičiausiai siūlys “nustatyti nuoseklias bei pozityvias ribas, siūlyti vaikui pasirinkimus, skatinančius savarankiškumą, ir validuoti jo jausmus, tuo pat metu nukreipiant jį į teigiamą emocijų ir elgesio valdymą”. Skamba labai paprastai, kol nereikia taikyti praktiškai 🙂 viskas čia teisinga ir prasminga, bet gal kiek per abstraktu, tad pasidalinsiu kas mums per laiką veikė praktiškai. PER LAIKĄ - raktinė frazė, pabrėžianti, kad, deja, bet greito rezultato ir magiško įrankio situacijos išspręsti čia ir dabar nėra - šis vaiko virsmas yra procesas, kuriame tikrai teks užsibūti. Bet čia kaip ir su visais sodinukais - sėji, laistai ir prižiūri ne vieną mėnesį, kol sulauki vaisių.
Trejų metų krizė ir kas praktiškai veikia mums: Pastovus ritmas - nuosekli rutina suteikia saugumo ir nuspėjamumo jausmą, o tai padeda vaikams suprasti, ko tikėtis toliau bei sumažina nerimą ir pasipriešinimą. Taip pat, jei kasdien filmukus žiūrite tik ryte, pavyzdžiui, mažyliui bandant šią ribą testuoti ir vis prašyti kitu dienos metu, gan lengvai ją išlaikysite, nes juk VISADA filmukus žiūrite tik ryte - susitarimas aiškus, nekintamas ir jau pažįstamas. Tai nereiškia, kad vaikas nebandys derėtis, neprašys kitų alternatyvų, nesusigalvos naujų dalykų ar neišsisukinės nuo mažiau mėgstamų dienos etapų (pvz. dantų valymas), tikrai bandys, tačiau pastovumas bus itin didelė pagalba jums, tą ribą laikant. Taip pat, žinojimas kas kada vyksta, leidžia vaikui lengviau įsitraukti į šeimos ritmą ir pačiam praktikuotis bei įvaldyti naujus įgūdžius, taip auginant savarankiškumą. O vieną dieną atsikelsit ir rasit vaiką jau išvalytais dantim ir patį besirengiantį savo kambaryje, nes tiesiog taip šeimoje darote kasdien…
Paruošta aplinka - vėlgi, nieko ypatingai sudėtingo: vaiko poreikiams ir savarankiškumui reikalingi daiktai (indai, įrankiai, higienos reikmenys, drabužiai ir pan.) visad savo vietose, lengvai prieinami ir pasiekiami. Visko ne per daug, kad vaikui būtų lengva išsirinkti, o pasinaudojus - susitvarkyti. Iš anksto apgalvodami ir sudėdami drabužius, tinkamus sezonui ir, iškart užtikrinsime, kad norintis savarankiškumo vaikas apsirengs tinkamai pats (kad ir nederančiom spalvom). Tas pats galioja ir žaislams - ne per daug, visi turi savo vietas. Tokiu būdu, vaikas gali namuose savo poreikius patenkinti pats, o mūsų prašymai ką nors padaryti, susitvarkyti ar pažaisti savarankiškai tampa realistiškais ir įgyvendinamais.
Daiktų padėjimo atgal į vietą svarbą galima pademonstruoti praktiškai, pavyzdžiui, Ema vis nerasdavo tai savo žirklių, tai klijų, tai dar ko nors… nerasdavo, nes ieškodavo ten, kur jų vieta (kur aš visada padedu kai tvarkausi), bet prieš tai būdavo jas kur nors užmetusi, o aš nesutvarkiusi 😀 iškylant šioms situacijoms, vis kalbėjome, kad va kaip nesmagu, kai daiktas ne savo vietoje. Tada po kiekvienos veiklos pradėjom kartu tvarkytis, man vis primenant, kaip nesmagu kai paskui neranda žirklių, o plastilinas būna sudžiūvęs. Taip, per natūralias pasekmes, Ema po truputį pradėjo prisiminti ir vis dažniau apsitvarkyti pati. Tikrai ne visada!
Kai vaikas yra tantrume, pyksta, liūdi ar stipriai išjautinėja momentinę emociją, tikrai nėra prasmės kalbėti ir aiškinti dalykų. O ir mums juk reikia daug jėgų vien tame išbūti. Tad ir būname - šalia, nepaliekant vaiko vieno, patvirtinant, kad “aš matau, kad tau sunku, aš pabūsiu greta”. Galima pasiteirauti gal norisi apsikabinimo ar kokios kitokios pagalbos, bet tikrai nebus nieko stebėtino, jei vaikas atsisakys. Net jei vienos ar kitos emocijos išraiška tuo momentu yra netinkama, kuo mažiau žodžių ir įsikišimo, tuo geriau - tik tiek, kiek reikia. Palaikyti už rankų su “aš neleisiu tau manęs mušti” ar išnešti vaiką iš bendros erdvės ir “pabūsime čia tiek, kiek tau reikės”.
O va jau nurimus galima kalbėtis. Kas čia buvo? O kodėl? Kas sukėlė vienas ar kitas emocijas, kaip jos jautėsi kūne, kur kaupėsi, ką norėjosi daryti? O kaip tinkamai galima tą emociją išleisti? Stebėdami savo vaiką tikriausiai gan lengvai galite įvardinti kur kaupiasi jo pyktis (jei mušasi ar mėto daiktus - rankose, jei spardosi ar trepsi - kojose ir pan.). Mūsų darbas padėti jiems patiems tai identifikuoti, pajausti ir atrasti veikiančius tinkamus metodus emocijoms bei jausmas reikšti. Ir čia tikrai toooooks ilgas procesas, reikalaujantis ne tik suvokimo, bet ir savikontrolės, gebėjimo pagauti savo impulsus, kas tikrai visiems suaugusiems pavyksta! Tad lūkesčiai vaikams tikrai neturėtų būti aukšti. Bet kalbam, skaitom, aptarinėjam, rodom pavyzdį, būnam šalia ir žingsnis po žingsnio kartu tobulėjam.
Dar gal svarbu ir savo lūkesčius susivaldyti - savikontrolė nereiškia, kad vaikas nepyks, neverks ar nejaus nepasitenkinimo. Sekimas vaiku - kai galiausiai pripažinau sau, kad niekad neužbėgsiu įvykiams už akių, o verčiau visad vysiuosi savo vaiką ir jo raidą, man labai palengvėjo! Nes tai reiškia, kad aš neturiu turėti visų atsakymų, verčiau atvirom mintim stebėti Emą ir pastebėti ko jai šiuo metu reikia, kuo ji gyvena, ką tyrinėja bei tai atliepti. Ir tikrai, mūsų vaikai mums nuolat sufleruoja apie savo išgyvenimus bei poreikius, tereikia sustoti, nurimti ir pastebėti.
Ir taip po truputėlį, renkantis kuriuos mūšius kovoti, o kada tiesiog atsitraukti, daug kalbantis vėl ir vėl apie tą patį, per sukąstus dantis šimtas šeštą kartą rodant pavyzdį savo kailiu, įsiklausant į tą mažą žmogų, pastebėjau, kad progresas yra! Pasirodo, ji visą laiką mane girdėjo, klausėsi, dėjosi į galvą ir kaupėsi, bandė, fail’ino, vėl bandė, kol vieną dieną atėjo ir pasakė “mama, aš turiu mintį - gal mes nesipykime, o geriau kartu susitvarkykim ir bus visiems linksmiau”. Nemeluosiu, nubraukiau ašarą.
Psichologai tvirtina, kad tėvų kantrybę bandantis trimečių elgesys yra visiškai normalus ir net būtinas raidos etapas. Taip gali pasirodyti, nes auginant vaikus vieni sunkumai keičia kitus ir kartais atrodo, kad vaikų auginimas apskritai yra krizė (juokiasi). Iš tiesų trečiųjų metų krizė prasideda, kai vaikas pasiekia pakankamą savarankiškumo lygį, ima suvokti save kaip atskirą asmenybę ir pradeda reikšti savo nesibaigiančius norus. Toks mažylis jau daug gali, supranta, kad gali, o nori dar daugiau, nei gali ir supranta. Išreikšdamas norus, vaikas nepaiso, kad kai kurie jų nesuderinami ir prieštaraujantys vienas kitam. Jis trokšta veikti savarankiškai, savęs netapatina vien tik su tėvais, ima jiems prieštarauti.
Kaip ir dauguma raidos periodų, trijų metų krizės laikas nėra griežtai apibrėžtas. Tikėtina, kad ji prasidės sulaukus dviejų, o 4 m. Svarbu suprasti, kad 3 metų krizė yra natūralus vystymosi etapas, kuris labai reikalingas vaikui.
Krizės būdingos visiems vaikams, tačiau ne visi vaikai nori būti tokie, kaip suaugusieji, taip pat ne visi vaikai leidžia sau išreikšti kylančius jausmus ir norus. Pirmu atveju vaikas nemaištaus, nes ilgesnį laiką norės likti priklausomas nuo tėvų ir pasimėgauti mažo vaiko pozicija. Antruoju atveju vaikui nesaugu arba baisu išreikšti kylančius jausmus. Tai gali atsitikti dėl kelių priežasčių. Viena iš jų - labai griežtas auklėjimas, kuriame bet koks pasipriešinimas gali sukelti skausmingas pasekmes, kita - labai aukšti lūkesčiai vaikui būti „geru“, ir vaikas, nenorėdamas nuvilti tėvų, neleidžia sau išreikšti kylančių jausmų. Dar kita priežastis - visa šeima gana stipriai neigia savo pykčio jausmus ir jų nereiškia, tad vaikas nenori išsiskirti iš grupės. Jei vaikas neišgyvena trečiųjų metų krizės, nepatarčiau labai džiūgauti. Vertėtų pasigilinti, kas vyksta su vaiku. Krizės buvimas yra būtinas, tačiau jos intensyvumas nebūtinai turi būti labai didelis. Krizė paprastai per metus, gal kartais ir greičiau turėtų pasitraukti. Kartais, kaip mini tėvai, ji užsitęsia. Taip atsitinka todėl, kad įsitvirtina kai kurie klaidingi elgesio modeliai. Krizė iš tiesų jau būna praėjusi, tačiau vaikui reikia pagalbos.
Trejų metų krizė yra būtinas raidos etapas, kurio metu vaikas formuoja savo savarankiškumą ir asmenybę. Tėvų kantrybė, supratimas ir nuoseklumas yra svarbiausi pagalbininkai šiuo sudėtingu, bet svarbiu laikotarpiu.
