Kiekvienas vaikas nusipelno augti saugioje ir mylinčioje šeimoje. Deja, ne visi vaikai turi galimybę augti su savo biologiniais tėvais. Tokiais atvejais valstybė užtikrina globos arba įvaikinimo galimybes.
Globoje atsidūrusio vaiko istorija yra dažnai sudėtinga. Pirmiausia, būtina suvokti, kad globa reiškia, jog vaikui teko susidurti su labai skausminga patirtimi - jo tėvai dėl įvairių aplinkybių (priklausomybių, ligos, socialinių įgūdžių stokos, nesirūpinimo vaiku ar piktnaudžiavimo tėvų valdžia) nebegalėjo jo auginti. Nors paminėjus vaiko globą dažniausiai iš karto pagalvojama apie vaikų namus, tai iš tikrųjų ne pirma, o tik viena iš galimų stotelių. Tad dėliojant globojamo vaiko paveikslą reikia atsižvelgti į daugelį labai svarbių detalių.
Visi tėvų globos netekę vaikai iki pilnametystės gali būti globojami (vaikų nuo 14 metų globa vadinama rūpyba). Tad šiuo sunkiu metu jam nustatoma viena iš dviejų globos rūšių - nuolatinė arba laikinoji. Jų abiejų paskirtis tokia pati - užtikrinti reikalingą rūpinimąsi be tėvų priežiūros likusiu vaiku, t. y. garantuoti auklėjimą, ugdymą, fiziniam ir dvasiniam augimui tinkamas sąlygas, teisių ir interesų gynimą bei atstovavimą.
Globos rūšys ir jų paskirtis
Galutinis ir svarbiausias laikinosios globos tikslas - grąžinti vaiką į jo tikrąją, biologinę šeimą. Paskirta laikinoji globa reiškia, jog nesvarbu, kur vaikas begyventų (globėjų šeimoje, savivaldybės šeimynoje ar globos įstaigoje), visomis išgalėmis siekiama užtikrinti, jog jis vėl sugrįžtų pas savo biologinius tėvus. Augimas šeimoje, nepaisant laikinų, nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių ir paskirtos globos (rūpybos), laikomas pačiu naudingiausiu vaikui. Todėl nuolat tikrinama ir vertinama, ar tai būtų galima įgyvendinti.
Tuo tarpu nustatyta nuolatinė globa reiškia, kad esamomis sąlygomis vaiko grįžimas pas tėvus yra neįmanomas. Sprendimas dėl tėvų valdžios ribojimo ir dėl nuolatinės globos nustatymo priima teismas. Pavyzdžiui, jeigu vaikas gyvena laikinųjų globėjų šeimoje ir yra nusprendžiama, kad jis jau nebegalės grįžti į savo biologinę šeimą, tuomet savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius kreipiasi į teismą ir yra priimamas sprendimas dėl nuolatinės globos nustatymo. Ir netgi tokiu atveju toliau išlieka galimybė, kad vaikas bus grąžintas į biologinę šeimą. Tai galima pasiekti, jei patys tėvai kreipiasi dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo.
Nustačius, kad vaikas negali gyventi su savo gimdytojais, yra priimamas ir sprendimas, kur nuo šiol gyvens vaikas ir kas jį prižiūrės - globėjų šeima, šeimyna ar globos institucija. Vaiko perkėlimas į globos įstaigą laikomas pačia paskutine išeitimi. Taigi, yra dedamos visos pastangos siekiant išsiaiškinti, ar yra artimų ar kitų vaiko giminaičių, galinčių ir norinčių tapti jo globėjais. Neradus tokių asmenų, geriausia alternatyva laikomas gyvenimas šeimynoje, jei savivaldybėje tokia yra.
Informacijos svarba globos procese
Kartais daugeliui, jog imtųsi domėtis vaikų globa, reikia visai nedaug, bet tikslios ir svarbios informacijos. Ji daug kam tampa kelrodžiu painiame labirinte. Būtent dėl to Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos laikinoji vadovė Vita Šulskytė pabrėžia, kad globos nustatymas yra nuo situacijos labai priklausomas procesas. „Sprendimas dėl vaiko laikinosios globos (rūpybos) priimamas per 3 dienas. To priežastis - vaikas negali būti be įstatyminio atstovo. Nuolatinės globos skyrimo procesas jau šiek tiek kitoks. Dėl jos turi būti kreipiamasi į teismą ir tuomet nuolatinę globą ir globėją savo sprendimu paskiria teismas.
Laikas pasitaisymui ir galimybė grįžti į biologinę šeimą
„Tikrai yra pakankamai daug atvejų, kai po laikinosios globos vaikai vėl grįžta į savo biologinę šeimą. Preliminarus laikotarpis, kurio metu šeima gali spręsti tas problemas, dėl kurių vaikas pateko, pavyzdžiui, į globėjų šeimą, yra apytiksliai vienerių metų laikotarpis. Jeigu socialiniai darbuotojai, dirbantys su ta šeima ir vertinantys pagalbos plano efektyvumą, mato, kad yra akivaizdus pokytis į gerąją pusę, tai minėtasis metų laikotarpis gali būti šiek tiek pratęsiamas. Kol kas konkretus laikotarpis, per kurį šeimos pažanga turi būti įvertinta, nėra griežtai apibrėžtas - yra tik rekomendacija. Taigi, jei šeima akivaizdžiai tobulėja, jos vaikas gali pas juos iš globėjų persikelti sąlyginai greitai. Tam reikia savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kurio panaikinamas laikinosios rūpybos sprendimas ir tuomet vaikas gali grįžti į šeimą”, - pavyzdį pateikė V. Šulskytė.
Paėmus vaiką iš jam nesaugios aplinkos biologinėje šeimoje, geriausia, kad jis iš karto patektų į šeimą, galinčią suteikti jam rūpestį ir šilumą. Paprastai tai būna vaiko giminaičiai ar kiti jam emociškai artimi žmonės, galintys ir gebantys tinkamai pasirūpinti vaiku. Tačiau ne visada tai įmanoma. Tokiais atvejais didelė paspirtis yra budintys globotojai, kurie, nors ir nebūdami susiję su vaiku giminystės ryšiais, yra praėję specialius mokymus ir žino, kaip suteikti vaikui emocinį ir fizinį saugumą. Budintys globotojai yra laikina, tačiau labai svarbi stotelė. Jų dėka sudėtingą laikotarpį vaikas gali išgyventi jaukioje ir saugioje šeimos aplinkoje nepatekdamas į institucinę globą. Budintis globotojas neprivalo būti susituokęs ar turėti jam priklausantį būstą.
Įvaikinimas
Įvaikinimas tai galimybė suteikti naują šeimą vaikui, kuris negali augti biologinėje šeimoje. Tai teisinis procesas, kurio metu visos biologinių tėvų teisės ir pareigos yra perduodamos įtėvių šeimai. Įvaikinti vaikai praranda bet kokius teisinius ryšius su biologiniais tėvais ir tampa visateisiais naujos šeimos nariai. Įvaikinimo dalyviai - vaikas ir įtėvių šeima. Biologiniai vaiko tėvai neturi jokių teisių į jų įvaikintą vaiką, įvaikinimo procesas yra konfidencialus. Bet kokia informacija, susijusi su įvaikintu vaiku, gali būti viešinama tik įtėviams leidus arba gavus teismo leidimą.
Pagrindinis skirtumas tarp globos ir įvaikinimo yra tas, kad įvaikinimas yra baigtinis procesas. Įvaikinus vaiką vaiko ir įtėvių santykiai trunka visą gyvenimą. Įtėviai neturi galimybės atsisakyti įvaikinto vaiko. Įvaikinimas negali būti atšauktas ar panaikintas - tai yra pagrindinis įvaikinimo ir globos skirtumas.
„Mums svarbu vaikams suteikti ne tik šeimą, bet ir socialinį statusą, kuris padės išvengti diskriminacijos. Ypač pradėjus lankyti mokyklą, kai vaikai jautrūs, pažeidžiami“, - teigia du broliukus auginantys įtėviai Justinas ir Gintarė. Gintarė ir Justinas akcentuoja, jog pirminis jų noras buvo įsivaikinti, tačiau į jų šeimą patekę 2 berniukai jiems suteikė ir globėjų statusą. Šeimai baigiant GIMK kursus buvo pasiūlyta globoti 2 broliukus iki 3 metų amžiaus. Tačiau dar prieš priimdami į savo šeimą broliukus, Gintarė ir Justinas buvo informuoti, kad gali nutikti taip, jog vaikai nebus galimi įvaikinti. Kadangi vaikų motina, nors ir mažai domisi vaikais, tačiau kartais sudalyvauja susitikimuose. Gintarė ir Justinas atvira širdimi priėmė vaikus tokius, kokie jie yra, su visa jų istorija bei turimais ryšiais. Justino ir Gintarės atveju bendravimas iš vaikų mamos pusės buvo labai vangus, nenuspėjamas: „Nežinodavome, ar vaikų mama sudalyvaus susitikime, ar - ne, bendravimas būdavo paviršutinis, mama labiau domėdavosi procedūromis nei pačiais vaikais.
Moteris, globojanti sunkią negalią turintį vaiką, atviravo, kad globos pradžia buvo labai sunki. „Galvojau, kad išprotėsiu. Iš pradžių ji labai linguodavo, daužydavosi, nekontroliuojamai verkdavo. Neturėjo bendravimo įgūdžių. Kai su ja kalbėdavau, tik žiūrėdavo tuščiomis akimis į šoną.
Reikalavimai įtėviams
Teisę įvaikinti turi sutuoktiniai. Išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam (vienišam) asmeniui ar vienam iš sutuoktinių. Amžius - pilnamečiai darbingo amžiaus asmenys (pilnamečiai ir įgiję visišką veiksnumą, suprantantys savo veiksmų pasekmes ir galintys prisiimti atsakomybę už savo veiksmus). Amžiaus skirtumas tarp įvaikintojo ir įvaikinamojo turi būti ne mažesnis nei 18 metų.
Sveikata - nesate pripažintas neveiksniu ar ribotai veiksniu ir nesergate ligomis, kurių sąrašas patvirtintas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro. Teistumas - apie Jūsų teistumą ir administracinius teisės pažeidimus gyvenamosios vietos Tarnybos teritorinis skyrius užklausia Informatikos ir ryšių departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos bei teritorinę policijos įstaigą. Gyvenimo sąlygos - GIMK darbuotojai vertins, ar Jūs turite tinkamas gyvenimo sąlygas, kurios užtikrintų įvaikintam vaikui saugumą. Kad vaikas jaustųsi saugus, visų pirma reikia sukurti saugius namus. Gaunamos pajamos - įstatymuose nėra nustatyta, kiek pajamų šeima privalo turėti. Neleidžiama įvaikinti biologinių vaikų, brolių ir seserų.
Vaiko kilmė
Viena iš GIMK darbuotojų mokymų temų - atviras kalbėjimas su įvaikintu vaiku. Svarbu suprasti, kad vaikas turi praeitį, kilmę, kurių negalima paneigti. Kiekvienas vaikas turi teisę į identitetą, žinoti savo šaknis. Žinojimas apie save - stiprybė, lydinti visą gyvenimą, ir pasitikėjimas savimi. Todėl GIMK darbuotojai pataria pasakoti vaikui pagal jo amžių ir brandą kilmės istoriją ir atsiradimą įtėvių šeimoje (pavyzdžiui, kad jis augo vienos mamos pilvuke, bet jam gimus, moteris negalėjo juo pasirūpinti, todėl ir atsiradote Jūs - šeima, kuri jį myli ir juo rūpinasi, ir visada bus šalia). Savo kilmės žinojimas padės vaikui užaugti savimi pasitikinčia asmenybe. Labai svarbu, kad vaikas minėtą informaciją sužinotų iš Jūsų, o ne iš svetimų žmonių.
Išmokos šeimoms
Įsivaikinus vaiką nemaža dalis išmokų sutampa su išmokomis, gaunamomis vaikui gimus, t.y. įtėviai gauna tėvystės, vaiko priežiūros išmokas, vaiko pinigus, vienkartinę išmoką vaikui ir kt. Globojamiems vaikams skiriamų išmokų dydis priklauso nuo vaiko amžiaus.
- Tėvystės išmoka. Mokama motinystės socialiniu draudimu apdraustam įtėviui, jeigu jam suteikiamos tėvystės atostogos ir jis iki pirmosios tėvystės atostogų dienos turi sukaupęs ne trumpesnį nei 6 mėnesių motinystės socialinio draudimo stažą per paskutinius 24 mėnesius.
- Vaiko priežiūros išmoka. Mokama vienam iš motinystės socialiniu draudimu apdraustų įtėvių ar kriterijus atitinkančių senelių, išeinančių vaiko priežiūros atostogų. Gimus vaikui vaiko priežiūros išmoka yra mokama pasirinktinai iki vaikui sukaks 18 ar 24 mėn.
- Vaiko pinigai. Jie yra mokami visiems vaikams iki 18 metų (arba iki 23 metų, jeigu jis mokosi pagal bendrojo ugdymo programą, įskaitant ir besimokančius profesinio ugdymo įstaigose, kai į mokymąsi įtraukta bendrojo ugdymo programa ir kt.).
- Vienkartinė išmoka vaikui. Gimus vaikui yra mokama vienkartinė išmoka vaikui. Vaiką įsivaikinus ši išmoka yra išmokama vienam iš įtėvių net ir tuo atveju, jeigu ji jau kartą buvo išmokėta už tą patį vaiką kitiems asmenims. BSI dydis yra 74 Eur, tad priedos dydis - 5550 Eur.
Patarimai norintiems globoti
Tiems, kurie jau pradeda domėtis globos galimybe, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė siūlo pirmiausiai pasidomėti ne tik pačiu globos procesu, laikinosios ir nuolatinės globos skirtumais, bet ir globėjų pareigomis. „Sulaukiame įvairiausių klausimų ir kreipimųsi - visuomet labai džiaugiamės galėdami atsakyti, padėti ir rasti kelią klausimų-atsakymų labirintuose. Pernai šiuo tikslu pradėjome vykdyti socialinę-informacinę akciją „Vaiko globa - neįkainojama dovana”. Jos tikslas - ne tik suteikti kuo daugiau kiekvienam asmeniui suprantamos informacijos apie globą ir įvaikinimą, bet ir paneigti su jais susijusius mitus“, - apie tinkamą kelią norintiems suteikti vaikams namus pasakoja tarnybos laikinoji vadovė.
Jei susidūrėte su globos klausimais ar problemomis, Jūs visada galite kreiptis į savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrių arba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos el. Tenka pripažinti ir tai, jog apsisprendus globoti ir suprasti globos sistemą, pirmiausiai reikia apsišarvuoti kantrybe - laukia susidūrimas ne tik su didžiuliu kiekiu informacijos, bet ir neigiamais vertinimais, susiformavusiais mitais.
Įvaikinimo procese dalyvaujantys specialistai sako, kad šeimos sprendimo įvaikinti neturi lemti vaiko amžius, lytis ar kitos aplinkybės. Teigiama, kad daugiau mūsų šalies šeimų ar po vieną gyvenančių žmonių šiam atsakingam žingsniui ryžtasi vedini tikrosios įvaikinimo misijos - užgydyti vaiko sielos žaizdas, padėti jam įsitvirtinti gyvenime. Tačiau vis dar retai namų durys atveriamos vyresniems.
„Būsimų įtėvių nerimas, ar su vyresniu vaiku pavyks užmegzti artimą ryšį, yra suprantamas. Tačiau su vyresniu vaiku ar net paaugliu lygiai taip pat galite patirti artimo santykio džiaugsmą ir jaustis reikalingais. Nesvarbu ir kiek metų liko iki sūnaus ar dukros pilnametystės, jūs turite labai daug neįkainojamų pirmų patirčių kartu“, - kalba Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė.
Pasak įvaikinimo srities žinovų, prie teigiamo visuomenės nuomonės pokyčio ir mitų griovimo labai prisideda patys įtėviai. Tapatybės viešai atskleisti jie dažnai nesiryžta, bet atvirai pasakoja savo istorijas ir dalijasi patirtimi.
Vyresniųjų vaikų įtėviai mėgaujasi vaiko unikalumu. Pasak Tarnybos vadovės, šis pavyzdys rodo, kaip sėkmingai pakito poros išankstinės nuostatos: įsivaikinti tik kūdikį, mergaitę, auginti tik vieną. Šeima laiminga, greitai bus laimingas ir dar vienas vaikas. Ji pabrėžia, kad našlaičiai, be tėvų globos likę vyresni vaikai neturi tapti mažiau reikalingi net nesuteikus jiems progos. „Kalbintieji įtėviai dažniausiai džiaugiasi tuo pirmu kartu, kai kūdikį paėmė ant rankų, jo šypsena, nesustodami vardija, kaip ir kada išgirdo iš mažylio žodį „myliu“. Vyresniųjų įtėviais tapę įgyja kitokias patirtis - jie apdovanoti išskirtine galimybe pažinti savo vaiką kaip unikalią asmenybę. Laukia kiek kitokių, bet tikrai daug patirčių: pirmasis susitikimas, pažinimas, draugystė. Jie jau supranta buvimo šeimoje vertę, brangina ją“, - sako I. Skuodienė.
Įvaikinus vyresnį vaiką, sudėtingiau tikėtis vertybėmis, charakteriu, elgesiu panašaus į save. Bet taip gali nutikti ir priėmus į šeimą kūdikį, nes jo temperamentas, polinkiai ir kt. užaugus gali labai skirtis nuo įtėvių. Juk net ir su biologiniu vaiku taip nutinka.
I. Skuodienė pastebi, kad globos įstaigoje ar pas globėjus augantys vyresnio amžiaus vaikai aiškiai išreiškia savo norą būti įvaikintais. Jie svajoja turėti mylinčius rūpestingus įtėvius ir linkę stengtis dėl jų. Be to, jau pajėgia įsivaizduoti laukiančią tuštumą tapus pilnamečiu, dažnam ji kelia nerimą. Paaugliui svarbi jo autonomija ir ryšys su įtėviais.
Jaroslavas Kozlovskis - Vaiko laikinoji globa
Kokie motyvai skatina žmogų apsispręsti įsivaikinti? Psichologų teigimu, kiekvienam žmogui būdingas poreikis turėti artimus santykius, rūpintis kitais, juos globoti, mylėti ir patiems būti mylimiems bei jaustis reikalingiems. Tai daugiau pasąmoniniai motyvai. „Rūpinimasis mažyliu turi biologinį mechanizmą. Fizinis kontaktas su juo skatina organizmą išskirti oksitociną, taip vadinamą prieraišumo hormoną, kurio dėka formuojasi tarpusavio ryšys, suteikiantis laimės pojūtį. Įvaikindami mažylį iki trejų metų, įtėviai ne tik suteikia mažyliui rūpestį, globą, bet ir gauna daug meilės iš jo, pajaučia tėvystę per santykį. Su paaugliu tėvystė realizuojasi kitaip, bet abiem pusėms teikia ne mažiau pasitenkinimo“, - pabrėžia psichologė Romalda Stasionienė.
Vaikystė trumpas ir nepakartojamas gyvenimo tarpsnis. Ji turi būti nerūpestinga ir linksma. Sunku būti laimingu vaiku, jeigu šalia nėra suaugusiojo, kuris pasirūpina, priglaudžia, paguodžia, nušluosto ašarą. Visi vaikai yra svarbūs. Tik mes jiems galime sukurti saugią aplinką ir padėti užaugti pilnaverčiais žmonėmis.
Vaiko teisių apsaugos skyrių duomenimis, 2010 m. Lietuvoje buvo 11 130 tėvų globos netekusių vaikų. Tėvų globos netekusių vaikų skaičius mažėja nuo 2006 metų. Nuo 2006 iki 2010 metų šių vaikų skaičius sumažėjo 2207 vaikais, tačiau šalies mastu tai yra net 1,75 proc. visų Lietuvoje gyvenančių vaikų. Daugiau nei trečdalis visų be tėvų globos likusių vaikų auga vaikų globos namuose. 2010 metų pabaigoje institucijose augo 4173 tėvų globos netekę vaikai, iš kurių net 2962 vaikams nustatyta nuolatinė globa (rūpyba), t.y. šie vaikai jau beveik neturi galimybės grįžti į biologinę šeimą ir gyventi joje. Per 2010 m. 1079 vaikai buvo grąžinti tėvams, tačiau iš jų tik 75 vaikai grąžinti tėvams iš nuolatinės globos. Taigi, dauguma vaikų globos namuose augančių vaikų gyvens ten iki pilnametystės, tikėdamiesi ir svajodami, kad atsiras šeimos, norinčios jais pasirūpinti. Per 2010 metus 907 vaikams nustatyta globa šeimoje. Didžioji dalis globojamų vaikų augo giminaičių šeimose. Šie skaičiai rodo, kad Lietuvoje imtis svetimų vaikų globos nėra populiaru.
Įvaikinamų vaikų Lietuvos Respublikos ir užsienio piliečių šeimose skaičius pakankamai pastovus jau kelerius metus. 2010 metais Lietuvos Respublikos piliečių šeimose įvaikinta 109 vaikai, o užsieniečių šeimose - 115 vaikų. Nors 15-20% šeimų Lietuvoje negali susilaukti savo vaikų, dėl įvairių priežasčių įvaikinimą renkasi nedaugelis. Tikėtina, kad nevaisingų porų sprendimą įsivaikinti stabdo iki šiol visuomenėje sklandantis mitas, kad įvaikinimas yra ilgas, biurokratinis, labai brangus ir sunkiai įveikiamas procesas. Praktika rodo, kad nereta šeima, galinti ir norinti padėti šeimoje užaugti likimo nuskriaustam vaikui bei savo šeimai suteikti pilnatvę, vien dėl to niekur nesikreipia ir nepradeda šio proceso.
Supratimas ir pagarba vaiko prigimtinai teisei augti šeimoje skatina Kauno miesto Psichologinės paramos ir konsultavimo centro, bendradarbiaujant su Kauno, Jonavos, Prienų, Kaišiadorių, Kėdainių, Raseinių rajonų bei Birštono miesto savivaldybių Vaiko teisių apsaugos skyriais, nuo 2008 m. įgyvendinti vieningą visai Lietuvai PRIDE globėjų ir įtėvių rengimo programą. Pagal šią programą atestuoti socialiniai darbuotojai veda dešimties užsiėmimų grupinius mokymus bei organizuoja individualius susitikimus su pageidaujančiomis globoti ar įsivaikinti šeimomis (asmenimis) jų namuose. Bendraudami su socialiniais darbuotojais bei dalyvaudami mokymuose, būsimieji globėjai ir įtėviai turi galimybę ne tik geriau pažinti save, bet įvertinti savo gebėjimus rūpintis tėvų globos netekusiu vaikus. Svarbu, kad šeimos ar asmenys, ketinantys globoti ar įvaikinti vaikus, į mokymus ateitų atviri naujoms žinioms bei išgyvenimams. Tapti globėjais ar įtėviais nedalyvavus mokymuose - tai tas pats, kaip nusipirkti kostiumą ar suknelę iš anksto nepasimatavus. Grįžus į namus ir pamačius, kad rūbas netinka, jį galima grąžinti atgal į parduotuvę. O ką daryti supratus, kad vaiko globa yra klaida ar neapgalvotas sprendimas? Grąžinti vaiką atgal į globos namus? O kaip jaustis vaikui, kai jis iš globėjų šeimos grąžinamas ten, iš kur buvo paimtas?
Kviečiame visus jau apsisprendusius, dar svarstančius ar norinčius daugiau sužinoti apie vaikų globą ar įvaikinimą kreiptis į Paramos šeimai centrą „Darnūs namai” Lietuvių g. Daugiau informacijos apie vaikų globą bei įvaikinimą suteikti gali jūsų gyvenamojoje vietoje veikiantys globos centro specialistai. Jų kontaktus galima rasti www.globoscentrai.lt. Be to, globos specialistai pasiekiami el.
Apie įvaikinimą sklando nemažai mitų, kurie visiškai neatitinka tikrovės. Iš tiesų Lietuvos Respublikos įstatymai nustato, kad kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas. Sutikimą vaikas duoda teismui, be šio sutikimo įvaikinti negalima. Svarbu pastebėti, kad kiekvieno tėvų globos netekusio vaiko nuomonę globėjas privalo pateikti Tarnybai prieš vaiko įrašymą į Galimų įvaikinti vaikų apskaitą. Nepavykus surasti įtėvių ar globėjų šeimos Lietuvoje, globėjas bendraudamas su vaiku išsiaiškina jo nuomonę dėl galimybės būti įvaikintam užsienio piliečių šeimoje. Įvaikinti leidžiama tik tuos vaikus, kurie yra įrašyti į Galimų įvaikinti vaikų apskaitą (sąrašą).
Iš pradžių tėvų globos netekusiam vaikui nustatoma laikinoji globa. Ji gali trukti iki 18 mėnesių. Jeigu tėvai nededa pastangų susigrąžinti vaiką į šeimą, atsiranda pagrindas nustatyti vaikui nuolatinę globą. Giminaičių vaidmuo, santykiai su tėvų globos netekusiu vaiku ir jų nuomonė yra labai svarbūs sprendžiant be tėvų globos likusio vaiko globos (rūpybos) nustatymo ir įvaikinimo klausimą, todėl visada atsižvelgiama ir siekiama užtikrinti geriausius vaiko interesus. Jei vaikas palaiko itin artimus ryšius su broliais, seserimis, seneliais, giminėmis ar net tėvais, jis gali nesutikti dėl įvaikinimo ir tokiu atveju, atsižvelgiant į vaiko nuomonę, jis nebus siūlomas įvaikinti.
Užsienio piliečiai, siekdami įvaikinti vaiką, prašymą ir visus įstatymų nustatytus dokumentus pateikia savo šalyje veikiančiai akredituotai užsienio organizacijai. Iš tiesų visais atvejais prioritetu laikoma tėvų globos netekusio vaiko globa (rūpyba) ar įvaikinimas Lietuvos Respublikoje nuolat gyvenantiems asmenims. Vaikui netekus tėvų globos pirmiausia ieškomi artimieji giminaičiai, asmenys su vaiku susiję emociniais ryšiais, taip pat tėvų globos netekusio vaiko brolius/seseris įvaikinusios ar globojančios šeimos. Ikiteisminės tarptautinio įvaikinimo procedūros vykdymas, pradedamas tik tada, jei per 6 mėnesius nuo vaiko įrašymo į Galimų įvaikinti vaikų sąrašą nebuvo gauta LR piliečių prašymų įvaikinti ar globoti vaiką, jei vaiko globėjas (rūpintojas) pritaria, kad vaiko interesus geriausiai užtikrintų tarptautinis įvaikinimas ir jei tokiam siūlymui pritaria Tarpinstitucinė įvaikinimo komisija.
Iš tiesų tėvų globos netekusio vaiko globos (rūpybos) ar įvaikinimo organizavimas - tai siekiamybė suteikti tėvų globos netekusiam vaikui galimybę augti šeimoje ir užtikrinti jo prigimtinę teisę, kurioje jis jaustųsi saugus, mylimas, būtų užtikrinamos vaiko teisės ir geriausi interesai. Iš tiesų akredituotos organizacijos įsipareigoja ir teikia Tarnybai grįžtamąją informaciją apie įvaikintus vaikus (per pirmuosius 2 metus po įvaikinimo - kas pusę metų, kitus 2 metus - kartą per metus, po 4 metų po įvaikinimo - kai to pareikalauja Tarnyba), kurią sudaro nustatytos formos pranešimai apie įvaikinto vaiko integraciją į šeimą, gyvenimo sąlygas, vystymąsi, sveikatą ir vaizdinė medžiaga. Kai kurios užsienio piliečių šeimos, prieš priimdamos sprendimą įvaikinti vaiką iš Lietuvos Respublikos, atvyksta į šalį, susipažįsta su kultūra, ragauja tradicinį maistą, pradeda mokytis lietuvių kalbos. Dalis užsienio piliečių šeimų stengiasi išsaugoti įvaikinto vaiko identitetą: prisijungia prie savo gyvenamojoje šalyje veikiančių lietuvių bendruomenių, kurios puoselėja Lietuvos tradicijas, sudaro sąlygas vaikui mokytis lietuvių kalbos, dalyvauja įvairiuose renginiuose, namuose gamina lietuviškus tradicinius patiekalus. Užsienio piliečių šeimos, neretu atveju, bendrauja su kitomis iš Lietuvos Respublikos įvaikinusiomis šeimomis. Tokiu būdu sudaromos galimybės įvaikintiems vaikams bendrauti tarpusavyje. Užsienio piliečių šeimos, kuriose auga įvaikinti vaikai iš Lietuvos, dažnai ir atvyksta į Lietuvą.
Jeigu dėl įvaikinimo kreipiasi Lietuvoje nuolat gyvenanti šeima, pageidaujanti įvaikinti sveiką vaiką iki vienerių metų, įvaikinimo procedūra vidutiniškai trunka iki 1 metų ar net ilgiau. Lietuvos Respublikos piliečiai, nuolat gyvenantys Lietuvoje, dažniausiai pageidauja įvaikinti sveiką ar su nežymiais sveikatos sutrikimais nuo 3 mėn. iki 2 metų amžiaus mergaitę. Mažesnė dalis šeimų pageidauja įvaikinti vaiką iki 3 metų amžiaus ar vyresnį. Per metus įvaikintojų, norinčių įvaikinti vaiką iki 4-6 metų amžiaus, pasitaiko tik kelios. Lietuvių šeimos retai kada sutinka įvaikinti vaiką, kurio tėvai serga psichinėmis ligomis, turi proto negalią, priklausomybę alkoholiui, narkotikams, baimindamosi galimų pasekmių vaiko vystymuisi, sveikatai ir raidai. Užsienio šalių piliečiams sudaromos galimybės įvaikinti tik specialiųjų poreikių turinčius vaikus, t. y. tuos vaikus, kuriems nebuvo surasta Lietuvos Respublikos piliečių šeima, galinti globoti ar įvaikinti. Užsienio piliečių šeimos Lietuvoje gali įvaikinti tik specialių poreikių vaikus, t. y. 2018 metų duomenimis, norinčių įvaikinti Lietuvos Respublikos piliečių, nuolat gyvenančių Lietuvos Respublikoje sąraše 77 šeimos laukia pasiūlymų įvaikinti. Iš jų net 87 proc.
Įvaikinimo metu nutrūksta visi ryšiai tarp vaiko ir biologinės jo šeimos. Įvaikintojai tampa vaiko tėvais pagal įstatymą. Įvaikintam vaikui gali būti suteikta įtėvių pavardė ar net keičiamas vardas.
