Naujagimis - tai žmogaus vaikas nuo gimimo iki 29 dienos po gimimo. Naujagimis vertinamas pagal vadinamąjį gestacinį amžių. Gestacinio amžiaus trukmė skaičiuojama nuo pirmosios paskutinių normalių mėnesinių dienos iki vaiko gimimo. Pagal gestacinį amžių, naujagimiai būna neišnešioti (mažiau kaip 259 dienos), išnešioti (gimę 259-293 d.) ir pernešioti (gimę po daugiau kaip 294 dienų). Neišnešiotas naujagimis laikomas gebančiu išgyventi gimęs nuo 22 nėštumo savaitės ir 500 g kūno masės. Pagal gimimo kūno masę, naujagimis būna normalios gimimo masės (daugiau kaip 2500 g), mažos (mažiau kaip 2500 g), labai mažos (mažiau kaip 1500 g) ir itin mažos gimimo kūno masės (mažiau kaip 1000 g). To paties gestacinio amžiaus naujagimių fizinė raida gali labai skirtis; ji vertinama procentilių metodu. Pagal tai naujagimiai būna hipotrofiški (kūno masė tam tikrą gestacijos savaitę yra mažesnė nei 10 procentilių), eutrofiški (tarp 10 ir 90 procentilių), paratrofiški (daugiau kaip 90 procentilių). Taip pat vertinamas ir naujagimio ūgis (normalus yra apie 48-56 cm.)
Po gimimo vaikas atsiduria jam naujoje aplinkoje. Iš drėgnos aplinkos patenka į orą. Oro temperatūra nepalyginama su temperatūra, kurioje vaikas vystėsi gimdoje. Pirmosiomis gyvenimo dienomis po gimimo, naujagimio kūno temperatūra tiesiogiai priklauso nuo aplinkos temperatūros. Perkaitęs nesugeba išskirti daugiau šilumos - t.y. dar iki naujagimio užgimimo gimdykloje yra įjungiamas šildomas staliukas tam, kad vystykliukai, į kuriuos bus įsuptas mažylis, rūbeliai, kuriais bus aprengiamas naujagimis, būtų pašildyti.
Fiziologiniai ir anatominiai 2 mėnesių kūdikio ypatumai
Sveikas išnešiotas naujagimis yra ramus. Išnešioto naujagimio galvos apimtis yra 2 cm didesnė už jo krūtinės ląstos apimtį. Sveiko ir miegančio naujagimio kvėpavimas yra dažnas. Jam kvėpuojant abi krūtinės ląstos pusės juda vienodai. Naujagimio širdies susitraukimų dažnis per minutę yra apskaičiuojamas širdies susitraukimų dažnį per 6 s, padauginus iš 10-ies. Sveiko naujagimio pilvas yra minkštas.
Sveikas išnešiotas naujagimis turi poodžio riebalų sankaupų skruostų, nosies, sprando (kaklas atrodo trumpas), dilbių srityse. Oda rausva, švelni, dėl spaudimo gimdant naujagimio kūne gali būti gimdymo dėmių (kai kurios išnyksta greitai, kitos pastebimos iki kelerių metų, paryškėja verkiant, karščiuojant), prakaito liaukos nepakankamai išsivysčiusios.
Naujagimis kvėpuoja 35-45 kartus per minutę, jo širdis plaka 120-140 kartų per minutę. Naujagimis dažniausiai miega (apie 20 valandų per parą), atsibunda dėl alkio, skausmo, šalčio ar kitų nemalonių pojūčių.
Naujagimio galva, palyginti su kūnu, neproporcingai didelė, plika arba apaugusi švelniais plaukeliais, su momenėliais, kaklo raumenys silpni, nosis, kartais kakta, smakras būna nusėti mažyčiais baltais taškeliais - užsikimšusiomis riebalinėmis liaukomis, kurie savaime išnyksta per kelias savaites. Plaštakos ir pėdos dažnai vėsios, net melsvokos dėl silpnesnės kraujotakos, tamsesnės negu kūnas. Visų naujagimių akys mėlynos arba pilkos (rainelės pigmentinės ląstelės nepakankamai išsivysčiusios), dar aiškiai nemato, bet užsimerkia nuo ryškios šviesos, į objektus žvilgsnio nesutelkia.
Ramiai gulinčio naujagimio rankos ir kojos sulenktos, plaštakos sugniaužtos (vadinamoji fleksinė poza). Rengiant naujagimį gali drebėti galūnės, smakras.
Naujagimiui būdingi tam tikri refleksai: ieškojimo (palietus lūpų kampą naujagimis suka galvą ir žiojasi), čiulpimo (palietus gomurį čiulpia įkištą krūtį, pirštą), Moro (iki 5-6 mėnesių išsilaikantis stresinis refleksas išsigandus garso ar staigaus judesio - naujagimis išskečia rankas į šonus, paskui apglėbia save), toninis kaklo (galvą pasukus į vieną pusę ranka toje pusėje išsitiesia, o priešingoje pusėje per alkūnę lieka sulenkta - vadinamoji fechtuotojo poza; lieka iki 6-7 mėnesių), griebimo (palietus delną pirštai susigniaužia į kumštį; lieka iki 2 mėnesių), Babinskio (pabraukus padą išsiskleidžia pirštukai; lieka iki 2 metų), žingsniavimo (laikant už pažastų ir atrėmus padus į stalą naujagimis žingsniuoja).
Beveik visi sveiki naujagimiai pirmąsias 3 paras mažai šlapinasi, kartais šlapimas būna oranžinės spalvos (dėl šlapimo rūgšties kristalų), vėliau - 15-20 kartų per parą, tuštinasi iš pradžių mekonijumi, vėliau košės pavidalo išmatomis 4-7 kartus per parą (dažniausiai po kiekvieno maitinimo).
80-90 % naujagimių pirmąją ar antrąją gyvenimo savaitę oda ir gleivinės šiek tiek pagelsta (vadinamoji fiziologinė gelta). Pirmomis paromis po gimimo naujagimio kūno masė sumažėja apie 10 % (fiziologinio svorio kritimas) per 2 savaites kūno masė pasiekia gimimo masę. Virkštelės liekana nukrinta po 5-7 dienų, bamba užgyja po 12-14 dienų.
3-7 dieną 2/3 naujagimių dėl motinos estrogenų poveikio paburksta krūtys, mergaitėms iš makšties skiriasi baltos gleivės).
Sveikas naujagimis, kai nemiega, įnirtingai spardosi. Gulėdamas ant pilvo jis pakaitomis tiesia tai vieną, tai kitą koją ir kelia rankas prie veido. Pajutęs, kad padui yra į ką atsispirti, jis trukčiojamais judesiais ant slidaus pagrindo šliaužia į priekį, o galvą netvirtai kilsteli ir didelėmis pastangomis pakreipia į kitą pusę. Naujagimis negali sėdėti, tiesiai laikyti galvos (ji virsta į vieną ar kitą pusę), jos pakelti gulėdamas ant pilvo.
Sveiką naujagimį ramina prisilietimas: jis nurimsta paimtas ant rankų, priglaudytas prie krūties, išskyrus, kai yra alkanas arba jam skauda. Sveikas naujagimis bet kokį nepasitenkinimą reiškia kuo garsiau rėkdamas.
Jo veiksmai nebepriklauso nuo įgimtų naujagimio refleksų: jis mokosi pats valdyti savo kūną ir protą. Mažylis įsiklauso į naujus, negirdėtus garsus, dairosi po kambarį norėdamas pamatyti ką nors įdomaus. Susidomėjęs stebi daiktus, kurie patraukia jo dėmesį, tačiau neilgai.
Sulaukus 2 mėnesių ateina metas vėl ruoštis pas gydytoją. 2 mėnesių kūdikiai skiepijami nuo kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, pneumokokinės ir B tipo Haemophilus influenzae infekcijų bei rotaviruso. Reikėtų stebėti skiepo dūrio vietą ir vaiko savijautą. Normalu, jeigu dūrio vieta truputį parausta, patinsta (raudonas „guziukas“ turėtų išnykti per 1-3 dienas), iki 38,5°C pakyla temperatūra, kūdikis yra neramus, irzlus, neturi apetito, dažniau tuštinasi.
Kūdikiui augant jis vis daugiau seilėjasi, pučia seilių burbulus, gargaliuoja. Seilėtekis paprastai yra dygstančių dantukų ženklas, tačiau jie anksčiausiai ima dygti tik nuo 3 mėnesių, o įprastai - sulaukus 4-7 mėnesių. Jeigu gausiai seilėjasi mažesnis kūdikis, o jokių kitų neraminančių simptomų nėra, jaudintis nereikėtų. Mažylis vystosi visapusiškai, tad tobulėja ir jo seilių liaukos. Jos pradeda ypač intensyviai „dirbti“, taip pat yra „paskatinamos“ į burnytę kišamų pirštukų, dažno žindymo, čiulptuko naudojimo. Kartais gausus seilėtekis gali būti ligos simptomas.
Tėvai naujagimio arba kūdikio burnoje gali pastebėti baltus nedidelius darinius, dar vadinamus Epšteino perlais. Epšteino perlai - tai smulkūs, maždaug kelių milimetrų (įprastai ne daugiau nei 3 mm) skersmens gerybiniai dariniai (dažnai dar vadinami ir cistomis ar mazgeliais) naujagimių arba kūdikių burnoje. Epšteino perlai dažniausiai aptinkami naujagimių burnytėse, tačiau jie gali atsirasti ir iki 3 mėn. kūdikiams. Pastebėjus Epšteino perlus nieko daryti nereikia.
Esant padidėjusiam kūdikio raumenų tonusui gali vėluoti kūdikio raida, todėl problemos nereikėtų ignoruoti ir pasikonsultuoti su specialistais. Esant žemam kūdikio raumenų tonusui, kaip ir esant padidėjusiam raumenų tonusui, gali vėluoti kūdikio raida, tad būtina pasikonsultuoti su specialistais. Žemo raumenų tonuso problema sprendžiama taip pat, kaip ir padidėjusio, t.y.
Kokie yra kūdikio mėnesiniai etapai? Kaip turėtų augti kūdikis?
Pirmosios 2 valandas po gimdymo gimdyvė su naujagimiu yra stebimi gimdykloje. Tik ką gimęs naujagimis yra nušluostomas ir guldomas nuogas ant apnuogintos mamos krūtinės. Naujagimio būklė (raumenų tonusas, kvėpavimas ir spalva) įvertinama per pirmąsias 30 sek. ir sprendžiama, ar reikia gaivinti. Pagal Apgar skalę naujagimis vertinamas po 1 min. ir 5 min., bet gali būti vertinamas dar ir po 10 min. Naujagimis ir mama susiglaudę oda turi būti ne trumpiau kaip 1 val., geriausia 2 val. Per šį laiką sveikas naujagimis, mamos ar akušerės padedamas, susiranda krūties spenelį ir pradeda žįsti.
Naujagimio virkštelės tvarkymas, svėrimas ir matavimas (matuojamas ūgis ir galvos apimtis) turėtų įvykti po poros valandų, kai jis baigs žįsti. Virkštelė perkerpama ir tvarkoma steriliais instrumentais, dezinfekuojančių tirpalų naudoti nebūtina, uždėjus spaustuką virkštelės bigė paliekama atvira.
Pirmąsias 4 val. po gimdymo, jei tik leidžia mamos ir vaiko sveikatos būklė, naujagimiui reikia pasiūlyti krūtį. Pirmosiomis valandomis po gimdymo iš krūties teka gelsvas priešpienis, jis yra labai kaloringas, todėl mažylis pasisotina jau nedideliu jo kiekiu.
Pirmąją parą po gimdymo naujagimio organizmas šalina žarnyne susikaupusias gleives, mažylis gausiai seilėjasi, gleives išvemia, pasituština tamsiai žalios spalvos lipnios konsistencijos išmatomis - mekonijumi. Jei tai neįvyksta, ieškoma priežasties: žarnyne gali būti susidaręs mekonijaus kamštis, kurį mėginama pašalinti švelnia klizma.
Mažylio skranžio talpa priklauso nuo jo svorio. Išnešioto naujagimio skrandyje telpa vos 20-30 ml, o pirmosios gyvenimo savaitės pabaigoje jau 40-60 ml. Valgydami ar iškarto pavalgę, atsirūgdami, kūdikiai dažnai atpila suvalgyto pieno. Žindant kūdikį, patartina daryti pertraukas ir leisti jam vieną ar kelis kartus atsirūgti.
Naujagimiai paprastai tuštinasi 4-6 kartus per parą košės konsistencijos išmatomis. Motinos pienu maitinami kūdikiai tuštinasi dažniau, nei maitinami mišiniais, skiriasi ir jų išmatų spalva. Visi kūdikį prižiūrintys namiškiai privalo kruopščiai ir dažnai plautis bei dezinfekuoti rankas.
Kūdikių diegliai arba kolikos - tai būklė, kai pirmųjų gyvenimo mėnesių kūdikis pernelyg daug, t. y. ilgiau nei 3 val. per parą, verkia be aiškios priežasties. Kiekvienas verksmo epizodas turi aiškią pradžią ir pabaigą, nepriklausomai nuo to, kas vyko iki tol - kūdikis galėjo juoktis, niurzgėti, valgyti ar net miegoti. Kūdikis verkti pradeda staiga, dažniausiai vakare. Verksmas kolikos metu yra garsesnis, intensyvesnis, aukštesnių tonų, lyginant su įprastu kūdikio verksmu; jį galima pavadinti rėkimu. Verkdami jie prisiryja oro, jiems pučia pilvą. Verksmo metu pilvukas gali būti įtemptas ir gurguliuoti, nugara išriesta lanku, kojos pritrauktos prie pilvo ar ištiestos, pėdos šaltos, sugniaužti kumščiai, įtemptos ištiestos rankos. Ką tėvai bedarytų, nuraminti taip rėkiantį vaiką yra labai sunku ar net neįmanoma. Paprastai dėl kolikos kenčiantys smarkiai verkiantys kūdikiai yra sveiki, jie gerai valgo ir auga, atrodo vis išalkę, prašo valgyti.
Maitinant krūtimi, mama gali pamėginti laikinai atsisakyti tam tikrų produktų, kurie įtakoja didesnę dujų gamybą žarnyne (kopūstai, ankštiniai). Neramiems mažyliams nuo mažumės galima naudoti kai kurių augalų arbatas.
tags: #2 #isnesioto #naujagimio #fiziologiniai #ir #anatominiai
