1990 m. priimtas Žmogaus apvaisinimo ir embriologijos įstatymas - tai svarbus žingsnis siekiant teisiškai sureguliuoti dirbtinio apvaisinimo sritį, kuri kelia daugybę moralinių ir etinių klausimų. Šis įstatymas yra aktualus ir šiandien, nes skirtingos visuomenės grupės turi skirtingas nuomones apie dirbtinį apvaisinimą, remdamosi tiek reprodukcinių teisių siekiu, tiek religinėmis ar moralinėmis nuostatomis.
Reprodukcinės teisės ir dirbtinio apvaisinimo aktualumas
Vienoms visuomenės grupėms dirbtinio apvaisinimo klausimai yra svarbūs siekiant įgyvendinti savo reprodukcines teises, kiti pasisako prieš dirbtinį apvaisinimą, remdamiesi religinėmis ar moralinėmis nuostatomis. Problemos svarbumą galima iliustruoti gyventojų apklausos duomenimis: 2000 m. atliktos apklausos duomenimis, 77 % apklaustųjų pritarė dirbtiniam apvaisinimui Lietuvoje, 65,3% manė, kad dirbtinis apvaisinimas reikalingas nevaisingumui gydyti, 52% norėtų pasinaudoti dirbtinio apvaisinimo procedūra, jei neturėtų vaikų, 61,3% - pritarė dirbtiniam apvaisinimui tik moters organizme, 38,4% - nepritarė dirbtiniam apvaisinimui dėl religinių arba moralinių įsitikinimų.
Teisinis reglamentavimas ir jo problemos
Lietuvoje vis dar nėra tinkamo teisinio reglamentavimo dirbtinio apvaisinimo srityje. Be to, Lietuvoje teisės mokslininkai šia tema nėra nuosekliai nagrinėję. Žmogaus reprodukcinės teisės pripažinimas kelia nemažai moralinių, o kartu ir teisinių problemų. Kalbant apie dirbtinį apvaisinimą, priešpastatomi skirtingi interesai: nevaisingo asmens teisė kurti, turėti šeimą; esant nevaisingumui - naudotis teise į sveikatos priežiūrą. Iš kitos pusės susiduriame su vaikų interesais - pradedant nuo embriono apsaugos (kadangi ne visi embrionai yra panaudojami šeimos kūrimo tikslams, o nepanaudoti yra užšaldomi ir išmetami), jų teisinio statuso nustatymo bei baigiant vaiko teise žinoti savo kilmę bei tėvystės nustatymo problemomis. Tai sukuria įtampas ir kolizijas dirbtinio apvaisinimo srityje.
Šeimos samprata ir konstitucinės teisės
LR Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 d. nustato, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Visuomenės santykis sistemoje šeimai tenka svarbi vieta. Šeima galime vadinti tik žmonių grupę. Šeima gali būti suprantama kaip visuomenės ląstelė, svarbiausia asmens buities organizavimo forma, pagrįsta santuoka ir giminyste. Šeima - natūrali visų jos narių gyvenimo bei gerovės aplinka, atliekanti labai svarbias giminės pratęsimo, jaunosios kartos auklėjimo ir šeimos narių materialinės bei moralinės savitarpio paramos funkcijas. Šeima taip pat gali būti įvardinama kaip socialinė grupė, pagrįsta santuoka, giminyste, įvaikinimu, ar kitomis formomis vaikų paėmimu auklėti, susijusi bendru gyvenimu, taip pat šeimos teisėmis ir pareigomis.
Šeimos teisės ir jos apribojimai
Asmuo turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą, gyventi šeimoje ar nutraukti santuoką, o asmeniui pasinaudojus savo teise sukurti šeimą, Konstitucija nustato įsipareigojimus valstybei saugoti ją bei globoti. Motinystė yra moters sugebėjimas atlikti jai skirtą biologinę ir socialinę funkciją - gimdyti vaikus, pratęsti žmonijos egzistenciją. Motinystės sauga ir globa turėtų būti vienas prioritetinių valstybės uždavinių. Nustatant motinystės apsaugos kriterijus, reikėtų atsižvelgti į Pasaulio sveikatos organizacijos rezoliucijas, siekiant užtikrinti saugią motinystę - visumas socialinių, ekonominių, teisinių ir medicinos priemonių, kurios leidžia išvengti moterims nepageidaujamo nėštumo arba padeda pagimdyti vaikus, kai palankiausios tam amžiaus, kai moteris to nori, ir be neigiamo poveikio organizmui padeda išsaugoti gimdyvės sveikatą. Konstitucijos 38 str. 1-2 dalyse įtvirtintos nuostatos yra pagrindas, į kurį atsižvelgiant turėtų būti reguliuojami kiti šeimos teisės turinį konkretizuojantys klausimai. Įstatymai, reglamentuojantys šeimos teisinius santykius, neturi prieštarauti Konstitucijai, kurios 7 straipsnis nustato, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai.
Teisės į šeimą ir jos įgyvendinimas tarptautinėje erdvėje
Teisė turėti šeimą bei įgyvendinti savo šeimos teises, kaip ir bet kuri kita teisė, nėra absoliuti. Tai yra šios teisės apribojimai. Taigi, šeima pripažįstama savarankišku teisinės apsaugos objektu, nes ji, kaip tam tikras susivienijimas, turi savo specifinius interesus, skirtingus nuo atskirų jos narių interesų, ir tai leidžia jai daryti tam tikrą apsauginį, teisinį poveikį. Idėja apie šeimą, kaip savarankišką apsaugos objektą yra pagrįsta ir kitų apsaugos objektų - motinystės, tėvystės, vaikystės - išskyrimu, kuris niekaip nepavadinsi teisės subjektais. Valstybei šeima pirmiausiai yra tam tikras narių kolektyvas, ir jai svarbu, kad jame klostytųsi santykiai taip, kad tas kolektyvas darniai ir tinkamai veiktų. Tuo tikslu vieniems šeimos nariams teikiama parama: mokamos pensijos, pašalpos, teikiamos kitos lengvatos, kitiems - ribojamos kai kurios teisės, vykdoma šeimos narių veiklos kontrolė, taip pat skatinimas ir derinamas atskirų narių elgesys viso kolektyvo interesais ir nauda, kad ši kolektyvas, t.y. visa šeima galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas, o taip ir suinteresuota visuomenė ir valstybė.
Nuostata, kad šeima kaip vertybė turi būti ypatingai saugoma valstybės randama ne tik pagrindiniuose nacionaliniuose įstatymuose, bet ir tarptautiniuose teisės aktuose: Jungtinių Tautų Žmogaus teisių deklaracijos 16 str. 1 d. nustato, kad moterys ir vyrai, sulaukę pilnametystės, be jokios diskriminacijos nepaisant rasės, tautybės ar religijos turi teisę tuoktis ir kurti šeimą (...), JTO pilietinis ir politinis teisių paktas 23 straipsnis nustato, kad šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės dalis, kuriai turi būti suteikta visuomenės ir valstybės apsauga, 17 straipsnis nustato, kad niekas neturėtų patirti savavališko bei neteisėto kišimosi į jo privatų ir šeimos gyvenimą (...), o antra šio straipsnio dalis numato asmens teisę į gynybą nuo tokio kišimosi. JTO socialinis ir kultūrinis teisių paktas 10 str. nustato, kad šeimai turėtų būti taikoma kuo didesnė apsauga ir parama, nes šeima yra esminė natūrali visuomenės dalis, atsakinga už vaikų globą bei ugdymą, santuoka turi būti paremta abipusiu sutikimu. Sutartis dėl Konstitucijos Europai II-67 str. numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, o II-69 str. įtvirtina nacionalinius įstatymus.
Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencija ir šeimos samprata
Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau - EŽTK) 8 straipsnio 1 d. nurodo: kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir šeimos gyvenimas. Dar vienas aspektas, į kurį būtina atsižvelgti yra 8 straipsnio 2 dalyje išvardinta išimtis, kad kišimasis į privatų ar šeimos gyvenimą turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje: valstybės saugumo, viešosios tvarkos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti.
Pagal EŽTK 14 str. bei EŽTK dvyliktąjį protokolą yra draudžiama diskriminacija: naudojimasis Konvencijos pripažintomis teisėmis ir laisvėmis (tame tarpe ir teise į šeimos gyvenimą ir santuoką) turi būti garantuojamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinio ar kito įsitikinimo, nacionalinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kito statuso. EŽTK septintojo protokolo 5 straipsnis nustato, kad sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę tarpusavio santykiuose bei vaikų atžvilgiu, tiek santuokos sudarymo bei jos trukmės, tiek jos nutraukimo klausimais.
Šeimos (family life) samprata Europos žmogaus teisių teismo jurisprudencijoje buvo konkretizuota nukrypstant nuo tradicinio šeimos supratimo, kad šeimą privalo sudaryti sutuoktinių pora. Šeimyninis gyvenimas apibrėžiamas kaip labai artimas santykis, de fakto ir de jure egzistavimas, tarp dviejų ir daugiau asmenų, kurie yra sukūrę šeimą. Ne tik santuokinė, bet ir nesantuokinė šeima yra pripažįstama šeima Konvencijos prasme, o nesantuokiniai ryšiai gali būti laikomi šeima, jeigu partneriai nuolat kartu gyvena ir bendrai tvarko namų ūkį. Byloje Marckx prieš Belgiją (1979-06-13) teismo nuomone, garantuodamas pagarbą šeimos gyvenimui EŽTK 8 str. preziumuoja šeimos egzistavimą. Ši ne santuokoje - viena motina ir jos vaikas yra pripažįstami šeima, todėl tokioms šeimoms taip pat yra taikomas EŽTK 8 straipsnis, valstybė negali trukdyti įgyvendinti šios teisės, išskyrus 8 str. 2 d. numatytas išimtis.
Taigi, šeimyninis gyvenimas gali egzistuoti dėl vedybinių ar natūralių (gamtos) ryšių. Tai tapo teismo nagrinėtos bylos išimties taikymo pagrindu. Vis dėlto, visaverčiam asmens naudojimuisi minėta teise.
Dirbtinis apvaisinimas ir šeimos teisės
Kaip siejasi teisė į šeimos gyvenimą su dirbtiniu apvaisinimu? Nors reglamentuojant dirbtinio apvaisinimo technologijų taikymą, leidžiant šias procedūras atlikti ne tik sutuoktiniams, bet ir netradicinėms šeimoms, jų pripažinimas pasidaro neišvengiamas. Tai leidžia vaikams tapti pilnavertiškais piliečiais. Iš kitos pusės, esant galimybei taikyti dirbtinio apvaisinimo technologijas netradicinėms šeimoms, iš esmės griaunama tradicinė šeimos samprata. Ar galima dirbtinį apvaisinimą laikyti išvestine teise - t.y. iš konstitucinės teisės į šeimos gyvenimą kylančia šeimos galimybe turėti vaikų?
Konstitucinio Teismo vaidmuo ir sprendimai
Kaip žinia, Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“. Šiame komentare norėtųsi pateikti trumpą analizę pirmojo iš šių dviejų nutarimų, t.y. 2025 m. balandžio 10 d. nutarimo, kuriame buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas - procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.).
Konstitucinis Teismas ir diskriminacijos draudimas
Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“. Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Visų pirma, su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“. Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“.
Išvados dėl dirbtinio apvaisinimo ir konstitucinių vertybių
1. Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Be to, ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą.
2. Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“.
3. Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir “netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo. Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius ir Konstitucinio Teismo įstatymą.
4. Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog “negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai”, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimas visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti, arba reikia konstatuoti, jog Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę.
