Kaip Paruošti Vaiką Pirmai Klasėi: Nepakeičiami Patarimai Tėvams!

Artėjant Rugsėjo 1-ajai, dalis būsimų pirmokų tėvų galbūt su jauduliu laukia mokslo metų pradžios. Ar pritaps tarp bendraamžių jų sūnus ar dukra? Kaip vaikui seksis mokytis? Kokių sunkumų gali iškilti? Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pateikia patarimų, kad pirmieji mokslo metai mažiesiems būtų kuo sklandesni.

“Pažinimo medžio“ pirmokų Kaune mokytoja ekspertė Jolanta Žvirblienė būsimų pirmokų tėvams rekomenduoja šeimoje negailėti laiko pokalbiams - paaiškinti, kas toji mokykla, ką ten veikia vaikai. Mokytoja įsitikinusi, kad ramus tėvų požiūris nuramins ir vaiką. Taip pat labai svarbu, kad vaikas jau būtų susipažinęs su mokytoja. „Demonstruokite pasitikėjimą mokytoju. Tada ir vaikas juo pasitikės“, - tėveliams pataria J. Žvirblienė.

Aplankykite mokyklą ir susipažinkite su aplinka

Su vaiku, jeigu jis nelankė priešmokyklinio ugdymo grupės toje mokykloje, nueikite iki mokyklos. Apvaikščiokite, pasižiūrėkite, kur bus klasė, kaip nueiti iki valgyklos, tualeto. Jeigu dar prieš rugsėjį pavyktų susitikti su būsima mokytoja, būtų dar geriau.

Paruoškite vaiką savarankiškam gyvenimui

Skatinkite vaiko savarankiškumą, mokykite planuoti. Vasarą prieš mokyklą būtų gerai skirti būsimam pirmokui nedideles savarankiško gyvenimo pradžios užduotėles, pvz., nueiti iki artimiausios parduotuvės, nupirkti pieno ir parnešti grąžą. Reikėtų mokyti pasiplanuoti, ką veiks rytoj, ir tam pasiruošti, nors tai būtų ir paprasti darbeliai ar veiksmai, tarkime, susidėti daiktus, reikalingus maudytis. Kai bus mokinys, toks vaikas kuprinę susidės pats, o ne tėtis ar mama.

Tėvai turėtų mokyti vaikus savidrausmės ir tvarkos dar prieš jiems pradedant lankyti mokyklą. Vaikui bus kur kas lengviau perprasti mokyklos taisykles, jei namuose, iki ateinant į pirmąją klasę, jis bus mokomas tam tikrą veiklą atlikti ramiai sėdint, atidžiai išklausyti ir įsiminti, ką tėvai aiškina, paskatinamas atlikti ne tik tai, kas įdomu jam pačiam. Ypač svarbu pratinti vaiką pradėtą darbą užbaigti, taip pat paskirti jam jo jėgas atitinkančių įsipareigojimų. Palaistyti gėles, maitinti akvariume žuvytes, išvesti pasivaikščioti šunį - tokios ir panašios pareigos formuoja vaiko gebėjimą be didelio vargo nutraukti jam malonią veiklą ir, pvz., imtis ne visada patrauklios pamokų ruošos.

Skatinkite bendravimo įgūdžius

Mokykite vaiką išklausyti kitus ir nebijoti pasisakyti. Mažam vaikui, kuris taps daug didesnės bendruomenės nei šeima nariu, tai labai svarbu. Šias savybes galima pradėti ugdyti šeimoje, kiemo draugų būryje.

Aptarkite pasikeisiantį dienos režimą

Kalbėkitės su vaiku, ką reiškia lankyti mokyklą, kaip pasikeis jo „statusas“, įprastas dienos ritmas, kai taps mokiniu: visų pirma, į pamokas jis turės ateiti tam tikru laiku. Paaiškinkite jam, dėl ko turės atsigulti anksčiau: kad jaustųsi nepavargęs, kad jam sektųsi mokykloje, kad užtektų energijos visai dienai.

Kad keltis anksti būtų malonu ir smagu reikia turėti kasdienius ritualus. Svarbiausias iš jų yra laiku nueiti miegoti. Geriausia 9 val. vakaro. 7 metų vaikas per parą turėtų miegoti vidutiniškai apie 11 val. Mokyklinukui jau gali patikti pačiam keltis pagal žadintuvą. Kuo labiau pasitikėsite vaiku, tuo jis bus savarankiškesnis. Galite sutarti, kad jau lipa iš lovos po antro ar trečio skambučio. Kitas variantas vaiką žadinti įjungus ritmingos muzikos, pagal kurią galima padaryti rytmetinę mankštą. Labai naudinga mokyti vaikus ryte nusišypsoti sau veidrodyje ir pasisveikinti su mieliausiu žmogučiu žemėje - pačiu savimi. Tas patarimas galioja ir tėveliams. Jei tėvai gerai nusiteikę ryte, lengviau ir vaikams smagiai išsiruošti į mokyklą. Tačiau morališkai reikia pasiruošti, kad gali būti visokių rytų.

Pozityviai nuteikite mokyklai

Labai svarbu sudominti vaiką mokykla. Tikrai nereikėtų gąsdinti: „Baigsis tau katino dienos...“ Blogai, kai tėvai, dar prieš pradedant lankyti mokyklą, vaiką baugina, akcentuoja būsimus mokyklinio gyvenimo sunkumus: kad reikės anksti keltis, ruošti daug namų darbų, klausyti mokytojo ir panašiai. Taip gali susiformuoti neigiamas vaiko požiūris į mokyklą, mokytoją ir į patį mokymąsi. Taip pat nepatartina apie mokyklą kalbėti tik kaip apie džiaugsmo ir malonumų šaltinį. Pradėjęs lankyti mokyklą ir neradęs žadėtų malonumų vaikas nusivils, sumažės jo ryžtas mokytis. Todėl vaikas, dar prieš lankydamas mokyklą, turi pradėti įprasti nugalėti jo jėgas atitinkančius sunkumus ir pajusti atlikto darbo bei įveiktų sunkumų džiaugsmą - tai tėvų užduotis.

Visų pirmiausia yra būtinas teigiamas tėvų nusiteikimas mokyklai, būsimai mokytojai ir mokslui. Jei tėvams mokslas yra vertybė, jie nuosekliai ruošia savo vaiką mokyklai. Tėvai atsakingai parenka mokyklą, pirmąją mokytoją, kuri labiausiai tiktų jų vaikui. Labai gerai jei vaikas jau lankė paruošiamąją grupę darželyje. Tada vaikas jau žino pagrindines kolektyvo taisykles. Prieš mokyklą nėra taip svarbu ar vaikas moka gerai skaityti ir rašyti. Bet svarbiausia vaiko savarankiškumas, socialiniai įgūdžiai. Ar jis geba pats apsirengti, susidėti tvarkingai savo daiktus, ar susitvarko savo žaislus, rašymo priemones. Ar moka užmegsti pokalbį su nepažįstamais vaikais. Ar sugeba prisitaikyti prie naujos aplinkos.

Tėvai neturėtų mokyklos pateikti kaip didžiausio siaubo sakydami, kad „Jau baigėsi tavo katino dienos, bus tau dabar!“. Ar vien tik teigiamai „Oi ten bus labai smagu, susirasi daug naujų draugų, sužinosi daug įdomių dalykų.“ Būtent nežinojimas ir kelia didžiausią stresą vaikams. Taigi labai gerai jei vaikas jau prieš rugsėjo 1-ąją lankėsi mokykloje ir susipažino su mokytoja, savo klasiokais bei darė įvairias užduotis, bent vieną pusdienį. Kai kuriose Lietuvos mokyklose yra praktikuojama, kad vieną gegužės ar birželio savaitę būsimi pirmokai renkasi į pamokėles. Bet jei to nebuvo, reiktų vaikui papasakoti apie laukiamą naują dienotvarkę. Galima namie pasipraktikuoti kelias pamokas su pertraukomis. Gali būti atliekamos įvairios praktinės užduotys 35-45 min. Paskui daroma pertrauka -10-15 minučių. Taip pat galima kartu su vaiku prisiminti taisykles, kokių laikėsi darželyje, kokių taisyklių laikosi namuose ir pagalvoti kokios taisyklės gali būti mokykloje. Jei vaikui nebuvo problemų dėl elgesio darželyje, tai tikėtina, kad ir mokykloje nekils jų. Su vaiku apie mokyklą reiktų kalbėtis, ne nuogąstaujant „O kaip tau ten vaikeli bus“, bet suteikiant pasitikėjimo. „Tau pavyks...“, „Aš pasitikiu tavimi, tu gali...“ „Aš žinau, tu sugebėsi...“. Išleidžiant vaiką į pirmą klasę, svarbiausia pasitikėti vaiko galimybėmis priprasti prie naujos dienotvarkės ir naujų taisyklių.

Skaityti, rašyti ir skaičiuoti iki mokyklos - ar tikrai reikia?

Lietuvos mokslininkų atlikti tyrimai su pirmųjų klasių mokiniais bendrojo lavinimo mokyklose patvirtino faktą, kad mokymosi sėkmė didele dalimi priklauso ne tiek nuo to, kokius pradėję lankyti mokyklą jie turėjo skaičiavimo ar skaitymo įgūdžius, bet būtent nuo gebėjimo mąstyti. Todėl tėvams didesnį dėmesį reikėtų skirti vaiko mąstymo ugdymui, mokyti atskirti daiktų padėtį erdvėje, fizines savybes ir jas lyginti tarpusavyje. Mąstymas labai susijęs su kalba. Specialūs tyrimai rodo, kad proto veiksmų atsiradimo pamatas iš pradžių yra garsų kalba, o paskui vadinamoji vidinė kalba „pats sau“. Todėl labai svarbu paskatinti vaikus, kad jie sąveikaudami su daiktais ar jų atvaizdais dar ir balsu aiškintų, ką ir kaip daro. Vaikui labai svarbu įprasti lyginti daiktus pagal jų ilgį, svorį, tūrį: ilgesnis-trumpesnis, sunkesnis-lengvesnis, didesnis-mažesnis, toliau-arčiau, viduryje-šone ir t.t. Būsimasis pirmaklasis turėtų išmokti aiškiai tarti žodžius ir garsus, rišliai dėstyti mintis, deklamuoti eilėraštukus, taisyklingai kalbėti.

Mokslininkų atlikti tyrimai Lietuvos miestų bendrojo lavinimo mokyklose rodo, kad vis daugiau mokinių į mokyklą ateina turėdami tam tikrų skaitymo įgūdžių: kas trečias pirmokas į mokyklą ateina jau galėdamas perskaityti kai kuriuos skiemenis arba žodžius, kas ketvirtas - geba skaityti netgi sakiniais. Vaikų, kurie visai nepažintų raidžių, į pirmąsias klases ateina vis mažiau. Nepaisant skirtingų vaikų skaitymo įgūdžių, per pirmąjį mokymosi mokykloje pusmetį skaityti išmoksta visi vaikai. Tačiau tie vaikai, kurie į mokyklą ateina nors kiek mokėdami skaityti, pamokų metu būna labiau pasitikintys savimi, dažniau patiria sėkmę ir išgyvena su ja susijusias teigiamas emocijas. Todėl labai didelis vaidmuo tenka pradinių klasių mokytojui (-ai), kuris (-i) net raidžių nepažįstančiam vaikui turi padėti neprarasti pasitikėjimo savimi ir pasidžiaugti savo pasiekimais. Tikėtina, kad įgyti pirmieji skaitymo įgūdžiai (ir ne tik) dar prieš pradedant lankyti mokyklą gali turėti teigiamos įtakos vaiko adaptacijai mokykloje, tolimesnio mokymosi motyvacijai ir pasitikėjimo savimi ugdymuisi.

Mokant skaičiavimo vertėtų įtraukti logines užduotėles, pvz. kiek suskaičiuoji mašinų ir kiek liks, kai viena nuvažiuos? Rašymo įgūdžius geriausia formuoti kopijuojant raides lyg paveikslėlius, braižant linijas ir jas sujungiant matematikos sąsiuvinyje.

Tėveliams, ruošiantiems mokyklai pirmaklasius, norėčiau palinkėti, pirmiausia, turėti sveiką požiūrį į vaiko mokymą, nepersistengti su mokslinių žinių perteikimu, o labiau susitelkti į vaiko savikontrolę, gebėjimus nugalėti sunkumus, ugdymą ir tinkamą, nuo realybės neatitrūkusio mokyklos įvaizdžio formavimą.

Kaip elgtis, jei vaikas nenori eiti į mokyklą?

Jei vaikas nenori eiti į mokyklą, visų pirma reikia išsiaiškinti to priežastis. Tos priežastys gali būti labai įvairios. Pvz.: vaikas susipyko su draugu, kažkas pasišaipė, nepavyko atlikti užduoties, mokytoja pasakė griežtesnį žodį, pralaimėjo varžybas ir t.t. Svarbiausia vaiką išklausyti ir nemenkinti problemos svarbumo. Geriausia vaiką skatinti patį atrasti problemos sprendimo būdus. Kai kuriais atvejais, gali užtekti tik išklausyti vaiką, kitais atvejais gali tekti ir įsikišti į klasės gyvenimą. Svarbiausia yra stebėti vaiko nuotaiką. Natūralu, kad pirmomis savaitėmis jis gali jaustis pavargęs ir grįžęs norėti eiti pamiegoti. Taip pat gali būti, kad vaikas po mokyklos bus piktesnis, irzlesnis, nesukalbamas. Įprastai adaptacija pirmoje klasėje ar pakeitus mokyklą trunka nuo dviejų savaičių iki pusmečio. Adaptacija gali užsitęsti, jei vaikas nuolat ir ilgai serga, nelanko mokyklos. Uždaresniems, jautresniems ir droviems adaptacija gali užtrukti ilgiau. Labai svarbu ir vaiko santykis su pirmąja mokytoja. Pradinukai dažniausiai labai noriai eina į mokyklą. Jiems mokykloje yra svarbiausia bendravimas su draugais. Jie grįžę labai noriai pasakoja, ką žaidė per pertraukas su draugais. Tėvai vaiko adaptaciją gali palengvinti išklausydami ir padrąsindami. Nors pirmokams namų darbai ir neužduodami. Labai naudinga peržiūrėti, ką vaikas darė mokykloje, gal reiktų jam pagalbos besimokant. Jei vaikas patiria sunkumų bendraujant su klasiokais, būtų naudinga kelis pasikviesti į svečius.

Klaidos, kurias dažniausiai daro pirmokų tėvai

Dažniausiai sunkumų kyla tiems, kurie turi kategoriškus nusistatymus sau ir savo vaikų atžvilgiu. Pvz.: „Aš niekada nepadėsiu ruošti vaikui pamokų.“ Arba „Mano vaikas bus krepšininkas/pirmūnas/nevykėlis“ „Aš tai jau nevaikščiosiu į tėvų susirinkimus“. Kai iškeliame sau ar vaikams per aukštus kategoriškus reikalavimus yra labai sunku jų laikytis. Kiekvienais metais prieš rugsėjo pirmąją stebiu, kaip sukyla tėvų nerimas, ar vaikas tikrai yra pasiruošęs mokyklai. Būsimų pirmokų tėvai panikuoja matydami, kaip jų būsimas mokyklinukas nebenori mokytis, o mokslo metai dar nė neprasidėjo. 95% tėvų pasiruošimas pirmai klasei yra kažkas labai sudėtingo. Paprašius tėvų konkrečiai įvardinti, kokios žinios ir įgūdžiai yra svarbiausi būsimam pirmokui, neretai tėvai pasimeta ir negali įvardinti svarbiausių dalykų arba atsakydami susikoncentruoja vien į akademines žinias. Bet ar tikrai pirmos klasės programos išmokimas būnant 5 ar 6 metų yra pasiruošimas mokyklai? Tiesa ar mitas? - Mitas. Švietimo ir mokslo ministerijos puslapyje yra pateikta valstybinė priešmokyklinio ugdymo programa. Ten labai aiškiai surašyta, ką baigdamas priešmokyklinę klasę turi žinoti ir gebėti vaikas. Akademiniams gebėjimams ten skiriama iki 20% dėmesio. Svarbiau yra vaiko pasiruošimas mokytis, jo emocinė ir socialinė branda bei darbinės funkcijos: gebėjimas sukaupti ir išlaikyti dėmesį, atmintis, savireguliacija, nepasidavimas po pirmos nesėkmės. Pasiruošimas mokyklai - tai ne pirmos klasės kurso išmokimas būnant 5 ar 6 metų. Tai resursų krepšelio, kuris padės mokytis ir patirti sėkmę mokantis, suformavimas. Būsimam pirmokui neretai daug didesnis iššūkis yra sukaupti dėmesį ir jį išlaikyti 30 minučių nei mokytis raidžių ar skaityti. Laikytis taisyklių ir savireguliuotis: kelti ranką prieš kalbant, nepasiduoti po pirmos nesėkmės. Susitvarkyti po pamokos ir pasiruošti naujai pamokai. Dar pradinukui labai svarbu rasti klasėje draugų ir būti priimtam į vaikų tarpą.

Tiesa ar mitas? - Mitas. Skaitymas. Priešmokyklinėse programose aiškiai parašyta, kad vaikas turėtų pažinoti kai kurias raides, rodyti susidomėjimą skaitymu, norėti bandyti jungti raides. Tačiau pirmos klasės programoje visas ruduo yra skirtas raidžių pažinimui ir mokymui jas jungti. Per kelis mėnesius vaikai išmoksta skaityti. O sukaupti ir išlaikyti dėmesį, laiktis mokytojo nurodymų dažnai išmokti trunka kur kas ilgiau. Ir jei jau patys mokote skaityti namuose, tik jau nesakykite vaikams raidžių taisyklingai, nes tada jos niekaip nesusijungia. Pvz., iš em-a-em-a nesigauna „mama“. Todėl sakome taip kaip skaitome: m-a-m-a. Analogiškai, nesakome „el“, „em, „en“; sakome „l“, „m“, „n“ ir t.t. Skaičiavimas. Ne tiek svarbu pats skaičiavimas (jo vaikas gali išmokti kaip eilėraštuko), bet skaičiaus suvokimas. Kad paprašius 5 obuolių, vaikas juos ir atsiskaičiuotų. Todėl skaičiuokite, kiek išsinešėte kreidelių iš namų ir kiek jų parsinešėte. Kiek padėta ant stalo vaisių ir kiek kiekvienam šeimos nariui teks vaisių. Tai turi būti natūralaus gyvenimo dalis, o ne „pritemptos“ pamokos. Ne mažiau svarbu parengti smegenis mąstymo operacijoms, kad vaikas turėtų pirmuosius rūšiavimo, klasifikavimo įgūdžius. O to mokomės tvarkydami, kasdien. Rašymas. Jei jau labai jaučiate mokytojo pašaukimą, parodykite vaikui kaip užrašyti spausdintinę raidę, ne rašytinę.

3 mitas: jei vaikas priešmokyklinėje grupėje dar neišmoko skaityti, tai tėvų pareiga išmokyti to vaiką namuose, per vasarą. Tiesa ar mitas? - Mitas. Pirmas dalykas, neperspaustas, nepervargęs, fiziškai ir emociškai sveikas vaikas yra smalsus bei žingeidus. Jis pats ateis pas jus paklausti, kokia čia raidė ar kaip perskaityti pirmą žodį. Ir tada viskas vyks labai natūraliai. Pasitikėkite tuo evoliuciniu varikliuku, kuris varo į priekį kiekvieną žmogų ir Žmoniją. Jei vaikas neatėjo, vadinasi, dar ne laikas. Vaikai bręsta skirtingu laiku ne tik lytiškai, bet ir kognityviai, emociškai. Dar nemačiau vaiko su normaliu intelektu ir be specialiųjų poreikių, kuris neišmoktų skaityti ar rašyti. Čia tik laiko klausimas. O kuo labiau spausime vaiką - tuo labiau rizikuojame demotyvuoti. Antras dalykas - ar mes tikrai turime reikiamas žinias kaip mokyti vaiką? Ar tikrai mokymas mums patiems teikia džiaugsmą? Ar esame tam pašaukti? Juk pradinių klasių mokytojai 4 ar 6 metus nesimoko pradinių klasių lygio matematikos. Jie mokosi metodų kaip „atrakinti“ kiekvieną vaiką, kaip mokyti įtraukiai, įdomiai, kūrybingai. Kaip integruoti dalykus, kad vaikai gautų visuminį pasaulio vaizdą. Kadangi tėvai labai dažnai iš savo nerimo perspaudžia vaikus su mokymu, aš pasitikrinčiau prieš puldama mokyti. Tam padės kontrolinis klausimas. Paklauskite vaiko: „Ar tu nori, kad aš tave pamokyčiau, parodyčiau kaip tą padaryti?“ Ir jei tik vaikas iškart neatšauna - „Taip, noriu!“, tikrinkitės toliau, sakydami: „Bet tu mokykloje turėsi puikią mokytoją, kuri tave išmokys šių dalykų. Gal ir nelogiška, jei mokyčiau aš“. Jei jūsų vaikas jaučia bent kiek įtampos dėl jūsų pastangų jį išmokyti, pamatysite kaip po šios frazės jam palengvės ir jis atsipalaiduos. Tai ir palikite tuomet vaiko mokymą pedagogams bei susikoncentruokite kaip namų sąlygomis vystyti darbines funkcijas, kurios yra svarbiausios, kad vaikas patirtų mokymosi sėkmę. Čia aš kalbu apie atsakomybę, pareigos jausmą; savarankiškumą; gebėjimą išgirsti iš pirmo ar bent antro karto; taisyklių ir susitarimų laikymąsi; gebėjimą pabaigti pradėtą darbą iki galo; pagarbą kitam žmogui ir jo riboms.

Tiesa ar mitas? - Mitas. Šešiamečio ir septynmečio branda labai skiriasi. Kuo vyresnis vaikas, tuo lengviau jam sukaupti dėmesį ir išlaikyti jį pamokos metu, nesiblaškant pabaigti užduotį iki galo. Operatyvinė atmintis skiriasi. Vyresnis vaikas gali prisiminti 4-5 informacijos vienetus, penkiametis - tik 2-3. Vyresni vaikai turi geresnę emocinę savireguliaciją. O tai labai svarbu susikaupiant prie užduoties, susidorojant su nusivylimu, kai kažkas nepavyksta iš pirmo karto ar tai būtų projektas, ar draugysčių klausimai, ar mokėjimas išlaukti savo eilės, laikytis taisyklių, kelti ranką prieš klausiant ir daugybė dalykų, kurie labai svarbūs mokykloje. Akivaizdu, kad septynmečiui bus lengviau mokytis nei šešiamečiui. Sakysite, bet gal sunkiau dirbę šešiamečiai vėliau ir toliau sunkiau dirbs bei pralenks tuos, kurie mokytis pradėjo vėliau? Ne. Tyrimai rodo atvirkštinę tendenciją. Mokyklą pradėję lankyti nuo 7 metų, vaikai geriau mokosi, jų pasiekimai geresni, jie patiria mažiau streso. Jų pranašumas išlieka 2-3 ir ilgiau metų, lyginant su tais, kurie mokyklą pradėjo lankyti 6 metų ar jaunesni. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad vėliau mokyklą pradėję vaikai dažniau siekia aukštesnių išsilavinimo lygių ir aš tai aiškinčiau tuo, kad jiems mokymasis atnešė daugiau džiaugsmo. Ir atvirkščiai, anksčiau pradėję lankyti mokyklą vaikai paparastai patiria daugiau streso, jiems mokymasis kelia mažiau džiaugsmo, nes jiems dalykai sekasi sunkiau, jie jaučiasi labiau „atsilikę“ prieš vyresnius ir brandesnius savo klasiokus. Ir dar. Aš visada juokauju, kad prabaigus metus ankščiau mokyklą, universitetą, mes nuimame vienus metus nuo vaikystės ir pridedame prie vaiko darbo stažo, nes į pensiją niekas ankščiau neišleidžia.