Pirmieji gyvenimo metai kupini naujos pradžios, šliaužiojimo, bandymų atsistoti ir galiausiai ėjimo. Stebint, kaip vaikas žengia pirmuosius žingsnius, nepaprastas jausmas kiekvienam tėvui, tačiau neretai akis ima kliūti už netipiškų pėdų, padėčių. Apatinių galūnių deformacijos yra viena iš dažniausių pasitaikančių priežasčių, kodėl tėvai kreipiasi į vaikų kineziterapeutą.
Kada reikėtų sunerimti?
Tėvai pastebi, kad maži vaikučiai vaikščiodami pėdas pasuka į vidų. Dažniausiai tai pastebimas abiejose pėdose, bet gali būti ir tik vienoje. Pėdų sukimasis ar rotacija į vidų reiškia, kad vaikui einant ar bėgant pėdos pasisuka į vidų, o nenukreiptos tiesiai į priekį. Paprastai tai vadinama „balandžio pirštai”. Daugiausia pasitaiko problemų su pėdos rotacija (pasukimu į vidų). Vaikščiodami vaikai gali būti sulinkę arba atrodyti nepatogiai eidami ar bėgdami. Jų judėjimas apsunkintas, eisena nestabili, tarsi nekoordinuota.
Reikėtų kreiptis kuo anksčiau, jei tėvai pastebėjo, kad vaiko pėda krypsta į vidų, tai gali būti ir nuo pirmųjų žingsnių, kad tėvams atrodo, jog jų vaiko pėda statosi ne taip. Kartais vaikas gali suklupti ar užkliūti už kito kulno dėl stiprios pėdos rotacijos į vidų, kartais vaikas gali pradėti skųstis pėdos skausmu net ir esant trumpam aktyvumui. Tėvai pastebi, kad vaikai ima vengti fizinio aktyvumo, bėgti, šokuoti, darosi vangesni ir sėslesni. Jei pastebėjote ir nerimaujate, kad jūsų vaikas eidamas stato pėdą netaisyklingai arba norėtumėte pasitikrinti bendrą apatinių galūnių įvertinimą, svarbu kuo ankščiau pastebėti vaiko problemą, tuo mažiau ateityje išvengsime pėdų sutrikimų ar skausmų.
Dažniausios kojyčių kreivumo priežastys
- Šlaunikaulio anteversija: šlaunikaulis (šlaunies kaulas) tarp klubo ir kelio pasisuka į vidų.
- Metatarsus Adductus (pėda pasisuka į vidų): pirštai nukreipti į centrą, suteikiant pėdai „C” formą. Metatarsus adductus yra susiję su kūdikio padėtimi gimdoje. Daugumos kūdikių pėda yra lanksti ir pagerėja be gydymo iki 2 ar 3 metų. Lengvi pratimai gali padėti, o jei sunkiais atvejais, kai pėda yra standi, gali prireikti specialisto pagalbos.
- Įtempti arba silpni raumenys: Šlaunies užpakalinės dalies raumenų įtempimas taip pat gali sukelti pėdų pasukimą į vidų.
Fiziologiniai kojyčių formavimosi etapai
Daugumos kūdikių ir mažų vaikučių kojytės yra šiek tiek kreivos. Dažniausiai nerimauti nereikia. Kūdikiai gimsta turėdami mažiau ar stipriau išreikštą O kojyčių formą. Lotyniškai ši būklė vadinama genu varum. Tai fiziologinė būklė. Ryškesnės O formos kojytes turinčių kūdikių šliaužimas, ropojimas, o vėliau ir ėjimas gali būti kiek krypuojantis į šonus, šie vaikučiai dažniau kreivai stato pėdutes (šleivoja), eina pasistiebę ant pirštų galiukų. Fiziologiškai normalu, kad O formos kūdikio kojytės iki maždaug 2 metų išsitiesina, o vėliau, maždaug 2,5-3 metų, vaiko kojos įgauna X formą, t.y. keliukai šiek tiek pakrypsta į vidų. Lygiai taip pat, kaip ir O kojyčių forma kūdikiui, X kojyčių forma augančiam vaikui yra fiziologinė norma.
Ne O arba X raidę primenančios kūdikio kojų deformacijos, labai stiprios ir/arba kūdikiui augant išliekančios ir/arba didėjančios deformacijos, didelė kojų asimetrija (t.y. kuomet pakrypusi tik viena koja), stipriai persuktos pėdos ir kt. Jeigu kūdikio kojų forma yra fiziologinė norma, vaiko gydyti nereikia. Kūdikiui augant kojyčių forma kis ir galiausiai jos taps tiesios. Tokiu atveju pakanka užtikrinti normalią vaiko raidą. Jeigu kūdikio kojų deformacijas lemia kitos priežastys, svarbu kreiptis į gydytoją, kuris jas nustatys ir skirs atitinkamą gydymą. Pavyzdžiui, jeigu kojų deformacijas lemia rachitas, gydymui įprastai skiriami vitamino D ir kalcio papildai.
Kineziterapeutų patarimai tėvams
Augdamas kūdikis stiprėja ir kasdien vis daugiau geba. Judėdamas stiprina raumenyną, kaulų struktūrą, raiščius, lavėja jo smulkioji ir stambioji motorika. Nors vadovėliuose rašoma, kad įvairūs judesiai ir gebėjimas išlaikyti tam tikrą kūno padėtį net ir sveikiems kūdikiams atsiranda skirtingu metu, tėvai dažnai mano, kad šiek tiek „vėluojantis“ ar tingesnis kūdikis, kuris bus mankštinamas ir sportuos ar baseine plaukios šiek tiek daugiau, pasivys ar pralenks savo bendraamžius. Tačiau persistengimas gali duoti priešingą efektą - pervargęs mažylis gali grįžti į pradinę padėtį, kojytės gali linkti ir neklausyti.
Perdirgintas, perstimuliuotas, fizinės veiklos išvargintas mažylis gali pradėti priešintis, įvyksta atmetimo reakcija. Pervargęs organizmas gali žengti žingsnį atgal. Esant natūralioms sąlygoms vaikas, kai pavargsta sėdėti, eiti, žaisti, šliaužti, to nebedaro, stabteli ir pailsi. Jei pasodintą mažiuką mama ramstys pagalvėmis, kad tik kuo ilgiau sėdėtų, tikėtina, gali nukentėti jo stuburas.
Nėra dviejų vienodų vaikų, bendrų fizinio pajėgumo lentelių ir visiems vienodų taisyklių. Kiekvieno mažylio fizinį pajėgumą lemia jo amžius, sveikatos būklė, taip pat raumenų tonusas. Žemą raumenų tonusą turintis kūdikis mankštinamas pavargs greičiau nei turintis aukštą raumenų tonusą, nes esant žemai raumenų įtampai kiekvieną judesį atlikti reikia didelių pastangų.
Vaiko, kuris yra aktyvus, juda, kažką veikia, nereikia stabdyti, tegul juda kiek nori, nuvargęs stabtels ir pailsės. Tačiau kai tėvai patys aktyviai veikia savo vaiką - mankština, masažuoja, plukdo, moko vaikščioti ir t. t., - turi jausti jį, pamatyti ir atpažinti nuovargio požymius. Jei mažylis pradeda verkšlenti, tampa vangus, ne toks smalsus, tarsi prigęsta akys ir t. t., tai rodo, kad aktyvios veiklos jam per daug, reikia pertraukėlės. Kita vertus, vaikas gali pradėti verkšlenti ir skųstis, jei nenori, tingi, jam sunku ar nepatogu kažką daryti, todėl svarbu išmokti atskirti nenorą ir pervargimą.
Nerekomenduojama versti vaiko daryti tai, kas jam sunku, kol jis pradeda drebėti iš įtampos. Geriausia ant pilvelio guldyti dažniau, bet trumpiau, tada tai nesukels nemalonių emocijų, nebus per sunku. Net ir maloniausios maudynės vonioje ar plūduriavimas baseine kūdikiui yra aktyvi, todėl šiek tiek varginanti veikla. Jei po baseino kūdikis vos iššluostytas ir aprengtas nuleipsta kaip lapas, neįprastai ilgai miega, blogai valgo - tai požymis, kad procedūros jam buvo per daug, kita kartą krūvį reikėtų mažinti.
Bet kokia fizinė veikla neturėtų išmušti vaikučio iš įprasto dienos ritmo. Pasportavęs jis gali šiek tiek ilgėliau miegoti, tačiau pokyčiai neturėtų būti labai keisti ar dideli, kaip antai: atsisako valgyti, nuolat zirzia, negali nurimti arba tampa pernelyg vangus, lyg be gyvybės.
Sveiko vaikučio mankštelė turėtų trukti ilgiausiai pusvalandį. Pirmas kūdikio masažas ar mankštelė turėtų trukti ne ilgiau nei 10 min., vėliau laikas kaskart gali būti saikingai ilginamas. Vaikams, kurie greičiau pavargsta, galioja taisyklė: „Trumpiau, bet dažniau“, t. y. geriau pamasažuoti ar pamankštinti keliskart per dieną, bet trumpiau, leidžiant pailsėti, nei vieną kartą, kol išseks.
Nėra tinkamo atsakymo, kiek veiklų per dieną konkrečiam kūdikiui ar vaikui yra per daug, nes tai labai asmeniška. Kiekviena mama geriausiai pažįsta savo vaiką, ji turėtų stebėti ir vertinti jo reakciją. Ar, nuvedus į trečią pamoką, jo akutės vis dar žiba iš smalsumo, ar žvilgsnis jau abejingas? Priima naują informaciją ar nebesutelkia dėmesio? Pirmokas po trijų pamokų jaučiasi pavargęs, o kūdikis dėmesį geba išlaikyti nuo kelių iki vos keliolikos minučių. Ir nors kūdikių pratimai paprastai nėra fiziškai labai sunkūs ar sekinantys, tačiau keičiasi žmonės, aplinka, garsai, įspūdžiai - tai taip pat vargina.
Niekada negalima daryti nieko per prievartą. Kūdikiui, kuris turi sensorinių (jutimo) sutrikimų, nepatinka, kai prie jo liečiamasi, todėl gali nemėgti mankštų ir masažų. Tokiam kūdikiui reikia specialisto pagalbos, o mamai - jo patarimų.
Antsvorio turinčių vaikų nereikėtų skubinti statyti ant kojų ir mokyti vaikščioti. Būtų puiku, jei toks mažylis, stiprindamas stuburą ir kojytes, kuo ilgiau ropotų - tai sumažina plokščios pėdos, kojyčių X ir O, stuburo deformacijų riziką. Tačiau yra vaikų, kurie peršoka ropojimo periodą, ir tai nieko tokio. Tėveliai galėtų pasistengti, kad ropojimo periodas vis dėlto būtų. Svarbiausias patarimas - kuo anksčiau leisti kūdikiui būti ant grindų: čia žaisti ir judėti visais susigalvotais būdais - vartantis, ridenantis, šliaužiant atgal ir t. t. Neįmanoma priversti vaiko ropoti ar uždrausti apkūnumo mažiui vaikščioti, tačiau galima sukurti aplinką, kuri skatintų jį elgtis taip, kad jam pačiam būtų geriau: tėveliai ar vyresni broliai ir seserys gali patys sėstis ant grindų, rodyti, kaip ropoti ir kad tai yra smagu, ridenti kamuolį ir t. t.
Sergančiam, temperatūros turinčiam vaikui netinka jokia fizinė veikla, būtina nutraukti visas procedūras ir mankštas.
Įdomūs faktai apie fizinę raidą
- Pirmus dvejus metus vaikas itin sparčiai fiziškai auga ir tai vyksta tam tikra tvarka, t. y. auga nuo galvos apatinės kūno dalies link. Pirmiausia išmoksta laikyti galvą, kontroliuoti pečių lanką, liemenį, vėliausiai - kojų raumenis.
- Kūdikis auga ir vystosi ne vertikaliai, bet ir horizontaliai, t. y. nuo centrinės kūno ašies (stuburo ir nervų kamienų) į šalis. Iš pradžių kūdikis pradeda valdyti liemenį ir pečius, paskui rankas, plaštakas ir pirštus, pirmiausia klubus ir šlaunis, tada blauzdas, kojų pėdas ir pirštus.
- Apatinės vaikų kūno dalys pradeda augti vėliau, bet paauga daugiau. Galvos dydis nuo gimimo iki kol suauga, padvigubėja, o liemens ilgis patrigubėja. Rankų ilgis padidėja keturis, o pėdų - net penkis kartus.
- Maždaug mėnesio kūdikis jau gali pakelti galvą, o sulaukęs dviejų mėnesių, gulėdamas ant pilvo, gali šiek tiek kilstelėti viršutinę kūno dalį.
- 3-6 mėn. kūdikis, paimtas ant rankų, jau geba nulaikyti galvą pats.
- 3 mėn. kūdikis sugeba tik trankyti pakabintus daiktus, bet negali jų sugriebti. 4-6 mėn. kūdikiai sugriebia daiktą, bet nesupranta, kaip jį paleisti.
- 11 mėn. kūdikis moka daiktus laikyti abiem rankomis ir juos apžiūrinėti.
- Regimąją informaciją ir rankų judesius geba suderinti vidutiniškai 15 mėn. kūdikiai - jau uždeda vieną kaladėlę ant kitos.
- Daugelis 6 mėn. kūdikių gali apsiversti nuo nugaros ant pilvo ir priešingai. Tokio amžiaus mažylis gali nusėdėti ir išlaikyti savo kūną, kaklą ir galvą gana ilgai, jei yra prilaikomi. Maždaug 7 mėn. kūdikis gali sėdėti pats.
- 8-9 mėn. kūdikis, remdamasis rankomis į grindis ir tempdamas savo kūną paskui save, pradeda šliaužti. 9-10 mėn. kūdikiai pradeda ropoti, panašiu metu bando stovėti, už ko nors laikydamiesi.
- Maždaug 12-15 mėn. kūdikiai išmoksta eiti, laikydamiesi sienos ar kitų atramų. Išmokę vaikščioti, netrukus pradeda bėgioti.
Pečių juostos mankšta su kineziterapeute 💪
Traumos ir pirmosios pagalbos principai
„Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) teigimu, vaikų sužalojimai ir traumos yra viena didžiausių visuomenės problemų. Dažniausiai buityje susižaloja jaunesnio amžiaus vaikai, kadangi jie yra itin aktyvūs, impulsyvūs ir emocionalūs. Neretai sužalojimų priežastimi tampa smalsumas ir noras pažinti pasaulį, susipynęs su menkesniais, dar besivystančiais fiziniais gebėjimais“, - sako sveikatos priežiūros tinklo „Antėja“ šeimos gydytoja Justė Zeidotaitė.
Įvairios traumos vaikystėje yra praktiškai neišvengiamos, kadangi vaikai yra linkę daugiau judėti, o tai lemia ir daugiau susižeidimų. Patyrus traumą, sveikatos būklė gali būti prastesnė net ir pagydžius tam tikrus negalavimus. Jeigu trauma didelė ir rimta, po to gali būti skiriamos reabilitacijos sanatorijose, plaukimai, kineziterapijos pratimai ir kitos aktyvios, kūną tvirtinančios ir organizmo atsparumą stiprinančios veiklos. Svarbu, kad ir pats vaikas įdėtų pastangų ir skirtų dėmesio savo sveikatai po traumos. Reabilitacijos trukmė priklauso nuo patirtos traumos - gali trukti pusę metų, metus ar netgi dar ilgiau. Po jos vaikas turi prisitaikyti prie gyjančio kūno, sekti savo judėjimo funkciją, tam kad galėtų visiškai atsistatyti. Gyvenime susižeisti galima labai daug kartų, todėl nuolat reikia būti atsargiems.
Gana dažnai po traumų vaikai tampa jautrūs, o trauminiai įvykiai sukelia nemažai baimių. Neretai pagalbos kreiptis tenka ir pas psichologą. Susigrąžinti pasitikėjimą savimi ir mažinti baimės faktorių gali padėti ir pirmosios pagalbos įgūdžių išmokimas.
Kaip elgtis patyrus traumą?
Visada reikėtų atsižvelgti į traumos pobūdį: ar buvo pažeisti audiniai, ar yra kraujavimas, ar jis gausus, o gal lengvai sustabdomas? Jeigu kraujavimo sustabdyti neišeina, būtina važiuoti į skubios pagalbos skyrių. Taip pat, jeigu matoma aiški galūnės deformacija po sunkios traumos, ar prarandama sąmonė - taip pat reikėtų ten vykti.
Žaizdų tvarkymas
Jeigu tai nedidelis nubrozdinimas, kai pažeidžiamas tik viršutinis odos sluoksnis, tuomet vaikučiu gali pasirūpinti patys tėvai. Žaizdą reikia nuplauti švariu vandeniu, dezinfekuoti. Dažniausiai dezinfekuojamąją priemonę reikia tepti ne ant pačios žaizdos, bet aplink ją, tuomet sužeistą vietą reikia aprišti, kad nepatektų purvo. O jei žaizda gilesnė, jei pažeistas odos vientisumas, tokia žaizda turi būti sutvarkyta medikų.
Vaikui susižeidus, ant žaizdos būtina dėti ledo maišelį, įvyniotą į audinio skaiutę, kad sustabdytų kraujavimą, sumažintų skausmą ir patinimą, taip pat žaizdą reikia aprišti, kad nepatektų nešvarumų. Didesnę žaizdą turi susiūti gydytojas, tuomet lieka mažesnis randas, o tinkamai sutvarkyta žaizda daug greičiau gyja. Tais atvejais, kai susižeidus į žaizdą papuola pašaliniai objektai, pavyzdžiui, stiklas, tėvai žaizdą valyti turėtų tik tuo atveju, jei daiktas didelis ir jie yra tikri, kad sugebės jį ištraukti (pavyzdžiui, didesnė šukė), tačiau smulkių šukių rankiojimą ar didesnės žaizdos tvarkymą palikite medikams profesionalams. Susižeidęs vaikas verkia, jis išsigandęs, nenorėdami dar labiau traumuoti savo mažylio, vežkite jį į gydymo įstaigą, kur medikai, prieš tvarkydami žaizdą, nuskausmins.
Nudegimai
Dažniausiai vaikai nusidegina arbata, kava ar kitais karštais gėrimais, kuriuos neatsargiai geria ar palieka suaugę. Vaikų oda labai plona, labai jautri, tad jie gali gana stipriai nudegti vos palietę karštą lygintuvą, orkaitę ar pan.
Pirmoji pagalba - šaltas vanduo. Ledas dažnai būna per šaltas, todėl, norint dėti ledą, jį būtina gerai susukti į švarią medžiagą ar pan. Svarbiausia - nepulti į paniką, būtinai sutvarkyti nudegimą, net jei jis labai stiprus. Jei nudegus drabužėliai prilipo prie vaikučio kūno, jokiais būdais jų neplėškite, nudegusią vietą kuo greičiau pakiškite po šaltu vandeniu ar uždėkite šaltą kompresą ir vežkite į gydymo įstaigą. Tiesa, prieš veždami duokite vaikui vaistų nuo skausmo. Jokiu būdu nenaudokite jokių liaudiškų priemonių, gydytojai nudegimą sutvarkys geriausiai. Jei nudegimas nedidelis, jį galima patepti specialiu nudegimams gydyti skirta priemone, kurios galima įsigyti vaistinėse.
Lūžiai ir išnirimai
Pirmasis pagalbininkas - ledas, o antrasis - gydytojas. Patys tėvai jokiu būdu neturi išnirimų atstatyti į vietą. Jei koja lūžo, iš abiejų jos pusių pridėkite po kietą lazdelę ar ką nors panašaus, apriškite ir vežkite tiesiai pas gydytoją (lazdelių dėti nereikėtų, jei koja deformuota, tuomet jokiu būdu jos nelyginkite!). Taip pat reikėtų elgtis su išnirimais, jokiais būdais nesukite, netempkite ar kitaip netraumuokite rankos patys, nes nemokėdami tik dar labiau pakenksite ir vaikučiui sukelsite dar didesnį skausmą. Jei ranka ar koja išniro, nedelsdami vaiką vežkite pas gydytoją, nes būtina žinoti, ne tik kaip, bet net į kokią pusę sukti išnirusį sąnarį.
Jeigu vaikui labai skauda (kaului lūžus skausmas nepraeina) ir matoma galūnės deformacija, iškart reikėtų važiuoti į skubios pagalbos skyrių, nes tik ten gali būti atlikti tyrimai, o galūnė - atstatyta į reikiamą vietą. Nikstelėjimo atveju skauda mažiau, galūnės patinusios ne itin smarkiai, nėra jaučiamas nuolatinis skausmas - jis silpnėja. Tokiu atveju užtenka galūnę pašaldyti ir palaikyti ramiai - skausmas ir patinimas turėtų praeiti, dėl papildomo ištyrimo galima kreiptis į šeimos gydytoją. Sumušimą reikėtų šaldyti intervalais, kas dvi valandas, arba pašaldyti dvidešimt minučių ir daryti tokio pat ilgumo pertrauką, nes audiniai negali būti peršaldyti. Šaldyti yra tikslinga iškart arba nepraėjus daug laiko po susitrenkimo.
Jei vaikas nukrito
Jei vaikas tris sekundes po traumos tyli, o tada pradeda rėkti tiek, kiek turi sveikatos, - sąmonės jis nebuvo praradęs. Jeigu vaikas iš tiesų guli be sąmonės, jokiu būdu jo nekratykite, jam reikia ramybės. Tokiu atveju būtina nedelsiant kviesti gydytoją. Jei vieta, kur mažylis guli, nepavojinga, jis guli horizontaliai, ant kieto pagrindo, jo geriau nejudinti, o kol atvažduos gydytojas su juo galima pakalbėti, jei vaikutis be sąmonės, jo galvytę būtina pasukti į kurią nors pusę, kad nebūtų atlošta galva ir, jei jį pradės pykinti, kad nepaspringtų.
Kalbant apie gumbus, kurie iššoka vaikui susimušus galvą, gydytojai labiausiai bijo tų, kurie yra minkšti. Tokiu atveju nedelsdami mažylį vežkite pas gydytoją, kad šis pažiūrėtų, ar viskas gerai, ar netraumuota kaukolė. Ant sumuštos vietos būtina uždėti ledo maišelį ar kažką šalto, kad kuo mažiau kraujuotų į sumuštą vietą.
Jei vaikas užspringo
Pirmasis patarimas tėvams, kurie nori išvengti tokios nelaimės, - jei vaikas nevalgo, niekuomet nekiškite maisto jam į burną prievarta, nešaukite ir nekelkite streso vaikui, kai jo burna pilna maisto, nes vaikas iš susijaudinimo bandys įkvėpti oro ir taip gali užspringti.
Užspringus, jei vaikas iki 1 metų sąmoningas, jį reikia guldyti ant savo ant dilbio veidu ir galva žemyn ir suduoti per tarpumentę 5 kartus. Po to atversti ir 5 kartus spausti krūtinę. 1-18 metų vaikams reikia atlikti vadinamąjį Heimlicho manevrą - abiem rankom apkabinti iš nugaros pusės per juosmenį ir stipriai paspausti pilvą.
Kalbant apie pirmą instinktyvų norą įkišti ranką vaikučiui į burną ir ištraukti tai, kas kliudo jam kvėpuoti, tai šitaip elgtis galima tik tuomet, jei jūs aiškiai matote gerklėje užstrigusį objektą ir esate šimtu procentų tikras, kad sugebėsite jį ištraukti.
Jei vaikutis praryja mažą žaisliuką ar monetą, tačiau nėra jokių springimo ženklų: kosulio, dusulio ar pan., tai rūpintis dėl to neverta, vaikutis žaisliuką per tris dienas pats pašalins kartu su išmatomis. Tiesa, tuomet jam geriau duoti skystesnio maisto.
Kai žaisliukas užstringa ausy ar nosy
Yra dar viena bėda su mažais vaikučiais. Jie dažnai mėgsta į nosį, kartais ausį įsikišti kokių nors smulkių žaisliukų, monetų ir pan. Išsigandę tėvai dažnai puola savarankiškai bandyti užstrigusį objektą traukti, tačiau iš tiesų, taip tik dar giliau žaisliuką įkiša ir pagilina problemą.
Jei vaikas ką nors įsikišo į nosį - jokiu būdu neprašykite vaiko papūsti, tikėdamiesi, kad mažylis daiktą išpūs. Prieš pučiant vaikui reikia įtraukti oro, o įkvėpdamas jis gali žaisliuką įtraukti dar giliau, ar, kas daug blogiau, užblokuoti kvėpavimo takus.
Jei kažkas mažyliui užstrigo ausyje ar nosyje, nereikia daryti NIEKO, nelašinti, netrinti, netraukti, tiesiog nedelsiant vežti jį pas gydytoją, kuris užstrigusį objektą ištrauks profesionaliai.
Nušalimai
Jei vaikas sušalo kojų ar rankų pirštus, nekiškite jų iškart po karštu vandeniu, nušalusią vietą būtina atšildyti po truputėlį, galima pamasažuoti, jei tai kojos - užmauti šiltas kojines, duoti atsigerti šiltų skysčių. Jei nušalimas nestiprus, pašalusią vietą galite patepti specialiu vaistinėse parduodamu tepalu nuo nušalimo.
Būtina stebėti, kad šaltu, drėgnu oru vaikutis išeitų į lauką tinkamai apsirengęs, kad jo pirštinės ar batai nebūtų per maži, mažiausiųjų veidukus būtina patepti specialiu kremu nuo šalčio, nes gali nušalti skruostus. Jei pabuvus šaltame lauke mažylio kojų ar rankų pirštai, skruostai raudoni - vadinasi, jie pašalo, jei ta pati vieta su šalčiu susiduria dažniau, nušalusi vieta vėliau pabąla.
