Lietuvos demokratinėje visuomenėje vyksta esminiai pokyčiai: kinta ekonominė situacija, žmonių sąmonė, vertybės ir tarpusavio santykiai. Švietimo, socialinės ir vaiko gerovės sistema yra reformuojama, siekiant atitikti Europos šalių patirtį ir tarptautinius standartus. Pagrindiniai principai, kuriais grindžiamos šios reformos, yra humaniškumas, demokratiškumas, nacionalumas, atsinaujinimas ir atvirumas pokyčiams.
2002 m. gegužės mėn. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos specialiojoje sesijoje, skirtoje vaikams, kurioje dalyvavo delegacijos iš 190 šalių, įskaitant Lietuvą, buvo patvirtinta baigiamoji deklaracija. Joje šalys įsipareigojo ginti vaiko teises ir gerovę, kurti "vaikams tinkamą pasaulį" ir parengti atitinkamas valstybės politikos strategijas bei veiksmų planus.
Vykdydama šį įsipareigojimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2005 m. vasario mėn. pritarė Vaiko gerovės valstybės politikos strategijai ir patvirtino jos įgyvendinimo 2005-2012 metais priemonių planą. Šiame plane ypatingas dėmesys skiriamas būtinoms permainoms: institucijų ir organizacijų bendradarbiavimo stiprinimui, vaikui ir šeimai reikalingų paslaugų tinklo kūrimui ir paslaugų kokybės gerinimui, bei vaiko gerovės srities specialistų kvalifikacijos kėlimui.
Šie pokyčiai neaplenkia nei švietimo, nei socialinių institucijų. Naujoje kokybinėje erdvėje formuojasi šiuolaikiškas formalusis ir neformalusis įstaigų įvaizdis, jos tampa suaugusiųjų ir vaiko nuolatinės socialinės sąveikos bei ugdymosi institucijomis. Todėl itin svarbu, remiantis turimais ištekliais ir perspektyvomis, tobulinti įstaigos darbą, užtikrinant vaiko ir šeimos socialinę gerovę. Būtina sudaryti palankias sąlygas ne tik baziniam, universaliam vaikystės laikotarpio raidai, bet ir specifinių, individualių poreikių tenkinimui. Tai savaime sudarys sąlygas vaiko emocinei gerovei, visavertei prigimtinių galių raiškai ir natūralios sąveikos su aplinka plėtojimuiisi.
Ikimokyklinė vaikystė ir jos iššūkiai
Ikimokyklinė vaikystė (3-7 metai) yra gana ilgas vaiko gyvenimo tarpsnis, kurio metu socialinės sąlygos tampa sudėtingesnės. Išėjęs iš namų, vaikas atranda žmogiškųjų santykių įvairovę ir socialinių funkcijų pasaulį.
Vienas iš ikimokyklinio ugdymo tikslų - padėti vaikui pajusti savo galimybes ir vertę, plėsti jo socialinę, emocinę patirtį ir tenkinti specialiuosius vaiko poreikius. Šis specialusis poreikis - integracija.
Kauno mieste, lyginant su kitais Lietuvos miestais, yra įkurti specialiojo ugdymo pagalbos konsultaciniai korekciniai centrai, teikiantys pagalbą specialiųjų poreikių vaikams, jų šeimoms ir pedagogams. Tai reglamentuoja teisės aktai, tokie kaip Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2002 m. liepos 12 d. įsakymu Nr. 1329/369/98 patvirtinta tvarka "Specialiųjų poreikių asmens sutrikimas ir jo laipsnis nustatymo ir specialiųjų asmens priskyrimo specialiųjų ugdymosi poreikių grupei tvarka".
Specialiųjų poreikių vaikų ugdymas Lietuvoje
Statistiniais duomenimis, ikimokyklinio amžiaus specialiųjų poreikių vaikai, kurie dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turi ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese ir visuomenės gyvenime, yra ugdomi bendrosiose ir specialiosiose grupėse, bei ikimokyklinio ugdymo įstaigose.
2006 m. Lietuvoje veikė 105 specialiosios paskirties ir kitų tipų ikimokyklinės įstaigos, kuriose buvo specialiosios paskirties grupės. Jas lankė 3914 vaikų. Daugiausia (59%) šių vaikų turėjo kalbos sutrikimus, 12% - regos sutrikimus, 4% - fizinius ir judėjimo sistemos sutrikimus. Tai vaikai su nukrypimais nuo vystymosi normos, kuriems taikytas korekcinis ir specialusis ugdymas. Per 2006 m. jų skaičius didėjo, o tai tampa socialine problema: kaip padėti šiems vaikams ir jų šeimoms integruotis į visuomenę, suteikti visapusišką pagalbą ir užtikrinti reikiamų paslaugų kokybę bei tikslingumą.
A. Juodaitytė pažymi, kad "ikimokyklinio ugdymo įstaigai visuomenė deleguoja socialines - edukacines funkcijas ir skatina ją bendradarbiauti su šeima ir kitomis vaikų ugdymo institucijomis. Šios visuomenės bendruomenės grupėms teikiamos kokybiškos švietimo ir vaikų ugdymo paslaugos, siekiama, kad šios įstaigos būtų patrauklios šeimoms ir jų vaikams. Vaikų ir šeimos socialinės apsaugos politika ikimokyklines įstaigas orientuoja sudaryti palankias įvairių socialinių grupių vaikų socializacijos sąlygas."
G. Kvieskienė, tyrinėjanti pozityviosios socializacijos galimybes, teigia, kad "šiandien įvairiose institucijose, savivaldybėse, regionuose pradedama suprasti reali partnerystės ir bendradarbiavimo reikšmė."
Socialinio darbo vaidmuo ir meno terapijos galimybės
Socialinio darbo veikla apibūdinama kaip "veikla, kurios paskirtis - stiprinti žmogaus prisitaikymo prie aplinkos gebėjimus, atkurti jo ir bendruomenės ryšius, padėti jam integruotis į visuomenę, skatinant kuo pilnaverčiausią socialinį žmogaus funkcionavimą."
Nuo 2005 m. Kauno mieste teikiamos socialinės paslaugos padeda vaikams, jų šeimoms, pedagogams ir specialistų komandai spręsti pedagogines, psichologines bei socialines problemas. Kad ši pagalba būtų efektyvi ir kryptinga, tenka ieškoti naujų darbo formų ir galimybių. Socialinis darbuotojas su menų (dailės, muzikos) specializacija - tai nauja sritis socialinių paslaugų plėtros veikloje.
Menų (dailės, muzikos) terapijos metodų taikymas galėtų papildyti socialinių paslaugų sferą ikimokyklinės įstaigos specialiojo ugdymo pagalbos konsultaciniuose korekciniuose centruose. Tai jau plačiai taikoma užsienio šalių socialiniame darbe, ugdyme, reabilitacijoje ir prevenciniame darbe, ir nekelia abejonių šių metodų veiksmingumas. Spontaniškas kūrybiškumas suteikia kokybišką laisvalaikio praleidimą, savęs atskleidimą ir pažinimą, patiriamas malonumas skatina pažintinę, emocinę, psichosocialinę vaiko raidą.
"Meninė raiška, kaip jokia kita veikla, sudaro labai palankias prielaidas asmenybės saviraiškai, leidžia aktualizuoti kūrybinius sumanymus, o neretai atskleidžia ir neeilinius neįgaliojo meninius gebėjimus. Tai - socialinė asmens kompensacija, kuri pasiekiama jau vien todėl, kad meninės raiškos rezultatai visada esti „teisingi“, atspindintys, kaip ir dera tikrajam menui, subjektyvų žmogaus pasaulį, jo jausmus, meninius išgyvenimus labirintus..."
A. Brazauskaitė pažymi, kad "šiandien dailės terapijos metodai ar darbo aspektai yra taikomi ugdymo įstaigose, prevencinėse programose, šiais metodais vis dažniau naudojasi ugdytojai, pedagogai, socialiniai darbuotojai ir kt."
Meno (dailės, muzikos) terapijos metodų taikymas socialinių paslaugų kontekste sustiprintų socialinę sąveiką, partnerystę specialistų komandoje, sukurtų naujas bendradarbiavimo su šeima galimybes ir problemų sprendimo būdus, skatintų specialiųjų poreikių vaikų integraciją, užtikrintų vaiko, kaip socialinio individo, jo socialinius-komunikacinius poreikius bei saviraišką.
Naujos darbo formos ir tyrimų rezultatai
Atsižvelgiant į šiuolaikinės švietimo kaitos ir socialinės plėtros tendencijas, specialiųjų poreikių vaikų pagalbos konsultaciniuose korekciniuose centruose tenka ieškoti naujų darbo formų socialinių paslaugų srityje. Šiuo metu meno terapijos metodų taikymas socialiniame darbe paspartintų vaikų socialinės integracijos procesą ir padėtų išplėsti teikiamas paslaugas Kauno mieste.
Empirinio tyrimo metu buvo apklausta 100 respondentų iš Kauno miesto ikimokyklinės įstaigos specialiojo ugdymo pagalbos konsultacinio korekcinio centro. Tyrimo grupę sudarė įstaigos vadovai, pedagogai ir specialistai. Tyrimui pritarė Kauno m. švietimo ir ugdymo skyrius.
Kalbos ir komunikacijos sutrikimai bei jų įtaka
Išmokdamas kalbėti, vaikas įgyja galimybę suvokti ir atspindėti tikrovę, logiškai mąstyti, apibendrinti, planuoti ir reguliuoti savo ketinimus, sumanymus ir veiksmus. Tai yra ir kitų psichinių procesų raida.
Kalbėjimo, kalbos ir komunikacijos sutrikimai skirstomi pagal skirtingas kategorijas. Kalbos sutrikimai apima įvairius fonetinius sutrikimus, kai netinkamai tariami garsai, nors foneminiai vaizdiniai yra normalūs. Vaikai, turintys tokius sutrikimus, gerai girdi ir skiria kalbos garsus, turi pakankamus garsinės analizės ir sintezės įgūdžius. Fonetinis kalbėjimo sutrikimas gali būti įvairaus laipsnio - nuo visiško negebėjimo artikuliuoti kalbos garsus iki vieno ar kito garso netarimo bei netaisyklingo garso ar garsų grupės tarimo. Fonetiniams sutrikimams priskiriama fonetinė artikuliacinė dislalija, rinolalija, dizartrija. Taip pat skiriami kalbos sutrikimai, tokie kaip kalbos neišsivystymas (nežymus, vidutinis, žymus laipsniai), fonologiniai sutrikimai, sulėtėjęs kalbos vystymasis, sutrikdytas kalbos vystymasis.
Asmenybės vystymosi teorijos ir aplinkos įtaka
Asmenybės vystymosi terpė yra nuolatinė sąveika su socialine aplinka, prasidedanti nuo pirmosios gyvenimo dienos. Psichoanalitinės ir kognityvinės teorijos, pavyzdžiui, Ž. Piažė teorija, aiškina žmogaus raidą, teigdamos, kad biologinis brendimas lemia psichosocialinį progresą. Z. Froidas įvedė psichoseksualinio vystymosi sampratą, o E. Eriksonas ją papildė socialiniu turiniu, bandydamas pažvelgti į vystymąsi per santykį su socialiniu pasauliu.
Autonomijos arba gėdos pojūtis - tai ankstyvojoje vaikystėje atsirandantis savikontrolės jausmas, neprarandant savigarbos. Tai laisvos valios šaltinis, susijęs su vaiko fizinių galių, kalbos ir fantazijos vystymusi. Humanistinės teorijos atstovai, tokie kaip A. Maslou ir K. Rodžersas, pažymi patirties, prasmingumo dimensiją ir savęs aktualizavimo poreikį. Biheiviorizmo šalininkai akcentuoja perimamus elgesio modelius, įsisavintus problemų sprendimo būdus ir savęs vertinimo standartus.
Kognicijos krypties atstovai, atlikdami tyrimus, domisi tuo, kaip vaikas mąsto ir samprotauja apie save ir jį supantį socialinį pasaulį, kaip šie procesai plėtojasi ir kaip jie susiję su socialiniu elgesiu. Svarbu, kad vaikas suprastų savo poreikius, būsenas ir reikalavimus kitiems. Kaip teigia psichologas A. Adleris, savęs suvokimo visuma sudaro "Aš - vaizdo" turinį, kuris formuojasi tarpasmeniniuose santykiuose.
