Kiekvienas tėvas nori, kad jo vaikas augtų laimingas, savimi pasitikintis ir sėkmingas. Tai ne tik užtikrina tinkamą mitybą, aprangą ir išsilavinimą, bet ir padeda vaikui tapti visaverte, savarankiška asmenybe, gebančia rasti savo vietą visuomenėje. Vaikai, kaip ir visi kiti žmonės, jaučia tai, ką jaučia. Jie neprivalo gerbti ir mylėti tėvų. Pagarba matoma iš to, kaip mes kalbamės su kitu žmogumi. Žmogų ugdo žodis - ne tik jo reikšmė, bet ir intonacija, emocinė nuotaika. Ateityje, bendraudami su kitais, vaikai elgsis ir kalbės taip, kaip mes kalbėjome, emociškai reagavome skirtingose situacijose. Jei tėvai nuo vaikystės vaiko negerbia, nuolat kritikuoja, žemina, jie patys užprogramuoja savo vaikus nesėkmei ir gali būti tikri, kad paaugę vaikai lygiai taip pat elgsis ir su savo tėvais.

Dauguma tėvų, norėdami, kad jų atžalos daugiau pasiektų ar tiesiog dėl nesugebėjimo atrasti ryšio su vaikais, apipila juos nuolatine kritika, moralizavimu ar net paniekinamais epitetais. Tačiau geri žodžiai vaiką augina labiau nei barimas. Kai tėvai pradeda dažniau girti vaikus namuose, patys nustemba, kad vaikai tampa ramesni, klusnesni, daugiau pasipasakoja, išdrįsta būti savimi. Nėra niekuo nepagrįstos tėvų baimės pagirti savo vaiką „nepelnytai” arba per daug neišlepinti vaikų pagyrimais. Papildomas pagyrimas nepakenks vaikui tiek, kiek jį skaudina ar atitolina nuo tėvų žeminantys pasakymai, nepasitikėjimas ar išreiškiamas nusivylimas vaiko pasiektais rezultatais.

Teigiami žodžiai ir jų svarba

Viskas gana paprasta. Jei norime, kad vaikai gerbtų mus, verta nuo pat gimimo juos pačius gerbti. Juk pagarbą vaikai turi ne užsitarnauti, o gauti kaip teisingo auklėjimo ypatybę. Ir, beje, gerbti vaiką, jo teises ir poreikius - tai nereiškia leisti jam daryti viską, ko panorės. Todėl tėvai neturėtų maišyti pagarbos su paklusnumu. Gerbdami kitą, turime suvokti, kad tai kartais sukels ir lūkesčių neišsipildymą, nusivylimą. Pagarbos nebūna be susitaikymo su mintimi, jog ne vien „aš viską žinau geriausiai“. Pagarba - tai pozicijos „tu privalai“ nuvainikavimas.

Mūsų visuomenėje įsitvirtinusi „negatyvių nuomonių“ kultūra: mums žymiai lengviau kritikuoti, skųstis, nei pagirti, paskatinti ar tiesiog pozityviai kalbėtis. Pradėti galima būtų nuo paprasto dalyko - leksikos. Jau vien teigiamų, pozityvių žodžių vartojimas lemia sėkmę apskritai: juk tai, ką pasakome, dažnai išsipildo. „Man viskas gerai“, „aš laiminga“, „tu itin kūrybingas vaikas“, „kaip tau taip šauniai pavyksta“ ir pan.

Svarbiausi vaiko poreikiai ir teisės

Vaikams labai svarbu žinoti, kad juos myli ir priima tokius, kokie jie yra - tada ir jų talentai bei gebėjimai žymiai greičiau atsiskleidžia. Ką iš tikrųjų apima sąvoka „pagarba“? Teisę į jo asmenybės gerbimą, t.y. jo mintims, jausmams, svarstymams, būsenoms. Neretai atrodo, kad tik suaugusiųjų nuomonė yra svarbiausia ir lemiama, kad tik suaugusiesiems gali skaudėti galvą ar būti bloga nuotaika. Teisę klysti. Vaikas gyvena pirmą kartą, o augti ir bręsti taip sunku. Ar pažįstate suaugusiųjų, kurie neklysta? Teisę į unikalumą. Kiekvienas vaikas ypatingas, todėl nereikia jo lyginti su kitais. Kiekvienas turi savitų bruožų ir savybių. Galbūt jam ne itin sekasi matematikoje, bet gal jis itin domisi istorinėmis knygomis? Gal jam ne itin sekasi rašyti rašinius, bet gal jam lengva bendrauti ir jis turi daug draugų? Nuolatos vaiką lygindami su kitais, mažinate jo savivertę. Taip vaikui pamažu ima atrodyti, kad aplinkiniams viskas sekasi, tik jam - ne. Teisę į nuosavybę. Prieš kažką nuspręsdami dėl savo vaiko daiktų (žaislų, vadovėlių, rūbų…), visų pirma paklauskite savo vaiko, pasitarkite, ką mano jis. Teisę į paslaptį. Jei mažylis ar paauglys patikėjo jums paslaptį - saugokite ją taip pat rimtai, kaip ir suaugusio žmogaus. Jei vaikas atsitiktinai išgirs, kaip kažkam ją išpasakojate, jis daugiau niekada jums nieko negalės patikėti.

Kurkite namuose saugią aplinką. Valdykite savo emocijas. Taip, po darbo, vakare, jūs greičiausiai būnate pavargę, galbūt patyrėte nesėkmių, bet neturite teisės viso to išlieti ant vaikų. Taip, šeimoje reikalingos prievolės ir disciplina, bet ne autoritariniai santykiai. Jei norite, kad vaikas užaugtų ne infantiliu, o atsakingu žmogumi, tai pasistenkite nespręsti visų jo problemų už jį - susilaikykite nuo noro duoti galutinius atsakymus ir patarimus. Padėkite vaikui suprasti, patarkite, bet sprendimą jis turi priimti pats.

Kai kurie teiginiai, kurie gali padėti vaikams jaustis geriau:

• "Panašu, kad tau sunku."
• Kai užduodate šį klausimą, vaikui būna lengviau atsiverti.
• Jūsų vaikai jausis svarbūs, kai taip pasakysite.
• Pripažinkite, kai jūsų vaikas yra teisus, o jūs ne.
• Tėvai nori vaikams išugdyti saugumo ir pasitikėjimo savimi jausmą.
• Tai ne tik atsiprašymas, bet ir atleidimo prašymas.
• Būkite pasirengę išgirsti sąžiningą jūsų vaikų atsakymą.

Vaikų adaptacija darželyje ar mokykloje gali būti sudėtinga. Tyrimai rodo, kad pradėjus lankyti darželį, kai šalia nėra mamos, vaikams būna labai sunku. Per pirmąsias 2 savaites streso lygį atspindinčio hormono - kortizolio koncentracija organizme išauga dukart (padidėja 75-100 proc.) ir išsilaiko per visą buvimo darželyje laiką. Kad vaikas ar kitas, vyresnis žmogus išgyvena streso būseną, galime įtarti, kai jis įsitempęs, nenori imtis jokios veiklos, nesidomi kitais bendraamžiais, auklėtojais ar aplinka. „Kai išgyvename pokyčių stresą, mūsų smegenyse tarsi pradeda liepsnoti laužas. Jei ugdymo įstaigoje vaikų priežiūros kokybė aukšta - jis gali rusenti palengva, bet gali įsiplieksti ir labai stipriai, iki visiško gaisro, valią paralyžiuojančių panikos atakų. Asmeninis ryšys su mokytoju, darželio auklėtoju ar kitu suaugusiuoju, kam vaiką patikite - tai sėkmės raktas į vaiko adaptaciją. Mokytoja vaikui yra tai, kas yra stabilu, kas kasdien pasitinka, nusišypso, apkabina, nestokoja dėmesio. Kai vaikas asmeniškai pažįsta mokytoją, klasės draugus, mokykla jam tampa kažkuo daugiau, negu tik pastatu ar sienomis.

Iš pirmo žvilgsnio niekutis, nedidelis ir nereikšmingas daiktas - kaštonas, rastas pakeliui į darželį, mamos segtukas, tėčio pirštinė - vaikui gali reikšti labai daug. Jei tokį nešiojasi kišenėje, gali į jį įsitverti, kai liūdna, neramu, baisu ar vieniša. Įsitverti galima ne tik daikto, bet ir rutina, ritualu tapusios veiklos. Pavyzdžiui, prieš vedant vaiką į darželį, drauge išgerkite arbatos; arba keliaudami į grupę - skaičiuokite, kiek žingsnių nuo lauko durų iki spintelės. Vardan to, kad vaikas jaustųsi ramiau, tėvai taip pat turėtų kontroliuoti savo elgesį su vaiku: nurimti, neskubėti, susitvarkyti su savo įtampa ar nerimu, nes tai persiduoda aplinkiniams. Kiekviename pokytyje yra ne tik sunkumų ar iššūkių, bet ir pozityvių, teigiamų dalykų - kas nepalaužia, tas užaugina. Svarbu turėti galvoje visas galimas rizikas bei elgesio modelius joms nutikus; tačiau dar svarbiau - įžvelgti pozityvią permainų pusę. Ne retai pasitaikanti tėvų klaida - gąsdinantys „padrąsinimai“, tokie, kaip: na, ten tai sužinosi, ten tave išmokys, kaip reikia valgyti, tvarkytis, mokytis ar dar ką nors daryti. Jei norite padėti vaikui adaptuotis, reikėtų stengtis mažinti jų nerimą, žvilgsį nukreipiant į gerąją pusę. Jei vaikas išgyvena stiprias emocijas, negalima jo dar labiau gąsdinti. Pasitaiko atvejų, kai mama ar tėtis sako darželinukui, kad jei verksi, neateisiu Tavęs pasiimti… Po tokių „padrąsinimų“ padaugėja darbo psichiatrams ir psichologams. Beje, panašūs gąsdinimai labai sunkūs ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Pabėgti nuo sunkumų - nepavyks. Nesistenkite nusukti, nematyti, išvengti sunkumų. Jei vaikas ko nors klausinėja, pavyzdžiui, kaip ilgai jam reikės pasilikti darželyje, tėvams vertėtų suprantama kalba jam paaiškinti, kada ateis jo pasiimti: „pamiegosi, pavalgysi, pažaisi - ir susitiksime“. Jei pažadėjote, būtinai laikykitės duoto žodžio, priešingu atveju prarasite vaiko pasitikėjimą. Pavyzdžiui, jei, sutartu laiku neateisite vaiko pasiimti iš darželio, jam bus tikrai labai baisu jūsų laukti; jis greičiausiai galvos, kad Jums kažkas atsitiko. Gali taip nutikti, kad jis nebe pasitikės jumis ateityje, ir ne tik pasiėmimo iš darželio, bet ir kitais klausimais. Gali būti, kad po visos darbo dienos naujoje ugdymo įstaigoje vaikas nebenorės eiti namo, atsikalbinės ir priešgyniaus. Tai nebūtinai reiškia, kad vaikui labai patiko. Permainų laikotarpiu vaikas gali greičiau pavargti, jautriau reaguoti į kasdienius įvykius.

Pozityvumas kasdienybėje

Turbūt daug kas yra susidūrę su tokiomis dienomis, kurios atrodo pilkos, sunkios ir nuobodžios. Tokią dieną nieko (tikrai visiškai nieko) gero ir pozityvaus nebūna įvykę. O jei tokiu metu paklaustume savęs, ar tikrai nieko? Ir jeigu iš tiesų jaučiasi, kad per dieną taip nieko ir nenuveikta, ką tokio būtų galima padaryti, kad visgi ją išgelbėti ir paversti pozityvia?

Norint padėti sau ir kitiems atsakyti į šituos klausimus, 2012 metų lapkritį buvo pradėtas asmeninis eksperimentas, pavadintas „365 pozityvios dienos“. Kiekvieną dieną užsirašyti koks pozityviausias įvykis tą dieną nutiko ir tai daryti lygiai metus - 365 dienas. Įsipareigojimas ką nors parašyti kiekvienai dienai, tai reiškia, jei vieną dieną praleidi, vėliau už praleistas dienas vis tiek turėsi atsiskaityti. Kas reiškia „pozityvus įvykis“? Tai bet koks įvykis, kuris dieną pavertė nors kiek geresne. Projektas užtruko truputį ilgiau nei planuota - 385 dienas. Jis buvo baigtas 2013 m. lapkritį ir dabar dalinamasi patirtimi.

Kasdienis rašymas.

Tam, kad kiekvieną dieną pasižymėtum kas pozityvaus įvyko, buvo būtina pradėti rašyti kas dieną ir jokiu būdu neatidėlioti rašymo net porai dienų. Na ar gali dabar prisiminti kas buvo prieš tris dienas? Jei taip - tavo atmintis trigubai geresnė už mano, arba tą dieną įvyko kas nors tikrai ypatingai pozityvaus. Tikrai taip būdavo, kad patingėjus ar pamiršus vakare parašyti, kelių paskutinių dienų įvykiai susipainiodavo galvoje ir reikėdavo gerai pagalvoti, kuris įvykis kuriai dienai priklauso. Dėl to, net išvažiuojant į kelionę, žygį gamtoje - bet kur - tekdavo turėti su savimi bloknotą, kuriame žymėdavausi pozityviausią dienos įvykį, kurį vėliau perrašydavau į švarraštį. Ilgainiui šis įprotis rašyti taip įsišaknijo, kad pradėjau žymėtis daugiau visokių dalykų ir mano pozityviausių įvykių sąrašas pavirto tikru dienoraščiu. Taigi, nors pozityvumo projektas jau baigtas, pajusta dienoraščio rašymo nauda ir dabar jis rašomas toliau.

Iš karto gali kilti natūralus klausimas: kada geriau rašyti? Ryte ir vakare? Šis dalykas toks pats individualus kaip pirštų antspaudai. Net nesuradęs atsakymo jau gali parašyti puslapį ir ne vieną. Moralas - jei trūksta įkvėpimo, užduok sau šį klausimą. Rašyti gerai ir todėl, kad minčių dėstymas raštu yra gerokai lėtesnis būdas samprotauti, nei paprastas minčių gainiojimas. Galvoje mintys lyg uodų spiečius zyzia aplinkui ir neduoda ramybės, nesupranti nei kiek jų, nei kur jos yra, o kai mėgini pagauti ir susikoncentruoti, tai tas pats kas mėginti pagauti uodą už straublio - gali mojuoti rankomis kiek nori, tačiau zyzimas nesiliauja. Raštu gi viskas kitaip. Viskas vyksta gerokai lėčiau nei galvoje, be to negali sau leisti išplaukusių vaizdinių, turi formuluoti prasmingus sakinius. Raštu yra lengviau priimti sprendimus, išsirinkti vieną alternatyvą iš kelių ar ką nors apibendrinti. Tiesiog lengviau.

Pozityviausias įvykis.

Atrodytų kas čia tokio - paėmei ir užrašei kas pozityviausio tą dieną atsitiko. Tačiau kartas nuo karto, paslapčia ir netikėtai atslenka tokios dienos, kurios atrodo niūrios ir pilkos. Tokiais momentais ateina suvokimas, kad negali kiekvieną dieną užkopti į kalną ar nuvažiuoti 100 km. dviračiu. Yra tokių dienų kurios nėra „OHO!“. Ir tos dienos taip pat turi pozityviausią įvykį, tiesiog jo pozityvumo lygis yra šiek tiek žemesnis. Tokios dienos išmoko džiaugtis smulkmenomis, tokiomis kaip sniegas už lango, puikūs dienos pietūs valgykloje, išgirstas geras žodis, gabaliukas šokolado prieš pat einant rašyti. Kartais tekdavo atmintyje perkratyti visą dieną nuo ryto iki vakaro, kad atkasčiau nors kokią smulkmeną, kuri pilkai dienai suteikė nors šiek tiek ružavumo ar kitų spalvų. Ir man visada pavykdavo, nebuvo taip, kad pozityvaus įvykio nebūtų. Kartais būdavo ir taip, kad mintis apie tą momentą, kai reikės ką nors užrašyti į dienoraštį versdavo mane stebėti aplinką ir galvoti: „Ar nevyksta dabar kas nors pozityvaus?“, „Ar aš galiu padaryti ką nors pozityvaus?“. Padarius ką nors tikrai šaunaus iš karto ateidavo ramuma ir atsipalaidavimas, tarsi būčiau nuveikęs pagrindinį dienos darbą. Laiko planavimo įgūdžius taip pat šiek tiek pasitobulinau. Žinodamas, kad viena ar kita diena neturės jokių ypatingų įvykių, specialiai stengdavausi laiką planuoti taip, kad pozityvių įvykių tą dieną vis vien būtų. Dienos, o kartais ištisos savaitės, pavirsdavo iš anksto suplanuotų pozityvių įvykių virtine. Bet, kaip sakoma, žmogus planuoja, o dievas juokiasi. Ir kartais mane gyvenimas nustebindavo netikėtais įvykiais, kurie būdavo kur kas pozityvesni už tai, ką sugebėdavau suplanuoti pats. Dar vienas labai įdomus pastebėjimas yra skirtumas tarp rutininės ir neįprastos (atostogos, savaitgalis, renginys, prezentacija) dienos. Jeigu rutininę dieną dažniausiai tekdavo ieškoti kas gi gero įvyko, ir nors kokį pozityvų įvykį prisiminęs iš karto puldavau jį rašyti, tai neįprastą dieną aš turėdavau didžiulį sąrašą įvykių iš kurių galima rinktis. O dar įsivaizduok, kad toks dienoraštis rašomas jau ne pirmą mėnesį ir mokama džiaugtis smulkmenomis. Kiek pozityvių įvykių pastebėsi? Oho! Lyg gyvenimo energiją sugertum kiekviena savo ląstele!

Skaitymas.

Argi atlikus tokį darbą nekamuoja noras iš šono pažiūrėti į tai kas gavosi? Žinoma, kad kamuoja! Praleista keletą tikrai įkvepiančių ir pozityvių dienų skaitant pozityviausius kiekvienos dienos įvykius. Įsivaizduokite, 385 dienos ir visos pozityvios! Ir aš taip norėčiau! Vėl ir vėl! Nors iš tikrųjų visi žinome, kad buvo ir šilto ir šalto, tiesiog užrašydavau tik tai kas man atrodė pozityvu. Ir suskaičiuota, kokios žymos buvo paminėtos dažniausiai. Daugiausiai kartų buvo paminėti: Žmonės, Darbas, Kelionė, Žygis, Gamta. Ar tai reiškia, kad daugiausiai pozityvumo man suteikia kelionės ir žygiai gamtoje, darbas, bendravimas su žmonėmis? Gal ir taip, o gal ir ne.

Tada atrinkta geriausia kiekvienos savaitės pozityvus įvykis ir suskaičiuotos žymos. Žiūrėk, kaip keičiasi rezultatai: Gamta, Žygis, Kelionė, Nuotykis, Menas. Darbe ir tarp žmonių praleidžiama tiek laiko, kad natūraliai dauguma pozityviausių įvykių yra gaunami iš jų, tačiau jei darbas ir supantys žmonės nėra įkvepiantys jų kuriami įvykiai yra nustelbiami kitų tos savaitės įvykių. Manau, kad džiaugsmą suteikia ne žmonės kaip patys savaime, o tai ką veiki kartu su jais (žygis, kelionė, nuotykis). Kokį įkvėpimą teikia rutininės dienos galima suprasti suskaičiavus kokiomis savaitės dienomis buvo daugiausiai pozityviausių savaitės įvykių. Taigi, savaitgaliais įvyko net 58% pozityviausių savaitės įvykių. O nemažai kitomis dienomis buvusių įvykių nutiko atostogų metu. Tikrai norėtųsi savo kasdieninei veiklai suteikti daugiau pozityvumo, kad nesinorėtų savaitgaliais nuo jos bėgti į žygį, kelionę ar nuotykį… Taip pat suskirstyta kiek pozityviausių įvykių „nutiko“, kiek „sukūriau“ pats. Taigi, aš sukūriau pats 46% pozityviausių dienos įvykių. Tačiau mano kūryba yra net 60% pozityviausių savaitės įvykių. Kitaip tariant mano paties idėjos ir veiksmai dažnai nustelbė aplinkoje įvykstančius įvykius. Štai čia ir slypi mūsų visų tikroji galia - mes galime patys kurti savo gyvenimo įvykius kurie mus labiausiai veža, ir tą, bent jau remiantis mano eksperimento rezultatais, iš tiesų ir darome.

Pasidalinimas.

Visą šį projektą atlikta pats vienas ir apie tai niekam nesakyta. Tiesiog žmonėms paklausus ką aš čia rašau, atsakydavau - dienoraštį arba kelionės aprašymą. Vienu žodžiu, dariau vieną, o sakiau kitą. Atrodė, kad visas šis projektas yra nesąmonė, atsiradęs iš „neturėjimo kas veikti“, įdomus tik man pačiam ir niekam nenaudingas. Pirmą kartą pasidalinus projekto rezultatais su gana ribotu žmonių ratu nustebino jų reakcijos. Jie gyrė už atkaklumą rašyti kasdien, gyrė pačią idėją, davė paskaityti savo draugams, vaikams, antroms pusėms ir net tėvams. Įgauta pasekėjų, kurie šį projektą pakartojo patys ir kuriems projekto dėka kilo verslo idėjų. O dabar, žiūrėk, šis aprašymas jau atsiduria Debesylos puslapyje! Ką tai reiškia? Tik pagalvok, kiek palaikymo būtų gauta, jeigu būtų paskelbta apie projektą anksčiau? Galbūt ir pasekėjų būtų rasta anksčiau, galbūt rašytume kartu ir galėtume reguliariai susitikti ir aptarti ką parašėme? Ir čia kyla dar įžvalga: Jeigu Tau kilo beprotiška idėja, kuri yra nesąmonė, atsiradusi iš „neturėjimo kas veikti“ ir įdomi tik Tau - pasidalink ja. Negali žinoti kur link ji nuves! Perspėjimas - dalinta savo projektu su žmonėmis pozityviai žiūrinčiais į tokius dalykus. Žiūrėk su kuo daliniesi ir Tu, nesakyk bet kam!

Rezultatai.

Šio eksperimento rezultatas esu aš pats. Dabar esu geresnis pozityvumo ekspertas, galintis įžvelgti ką nors pozityvaus bet kuriame laiko intervale. Bet svarbiausia, kad tas įžvelgimas nebėra dirbtinas teigiamų dalykų prigalvojimas, tai iš tiesų tapo natūraliu mąstymo modeliu. Tiesiog mūsų dienos yra savaime pilnos pozityvių įvykių darančių gyvenimą geresniu, tačiau mūsų pastabumas jiems yra labai atbukęs, taigi, tokia „pastabumo treniruotė“ gali būti naudinga bet kuriam žmogui.

2017 m. kovo mėn. papildymas: Šiuo metu vis dar rašausi pozityviausius įvykius, tačiau dabar apsiriboju trimis pozityviausiais savaitės įvykiais. Tai taip pat yra neblogas metodas ir savo pozityvų mąstymą palaikyti ir tuo pačiu įprasti nors vieną kartą per savaitę prisėsti ir pažiūrėti, ką gi gero nuveikiau. Savaitės įvykių surašymas gal šiek tiek mažiau moko džiaugtis smulkmenomis, tačiau padeda labiau susikoncentruoti į didžiausius ir svarbiausius gyvenimo siekius ir tikslus.

2018 m. sausio mėn. papildymas: Ilgai galvota apie kokį nors pozityvumo judėjimą, kuomet žmonės kokiame nors puslapyje ar kokioje nors grupėje visi draugiškai kas savaitę skelbtų savo didžiausius pasiekimus ir šitaip drąsintų vienas kitą. Bet yra viena priežastis, kodėl šito projekto taip ir nepradėta - tai neišvengiamai paskatintų lyginimąsi su kitais, o lyginimasis su kitais yra vienas didžiausių pozityvaus mąstymo žudikų. Taigi, džiaukimės tuo, kas iš tiesų džiugina mus - savo pačių pergalėmis ir pasiekimais, be jokio įsipareigojimo gauti láikų ar dėmesio! Čia gimsta pasiūlymas Tau - pradėk savo pozityvumo eksperimentą!

Gausybė psichologų sutinka, kad žaidimai vaikui yra gyvybiškai svarbūs - būtent žaisdami mūsų (o ir kitų gyvūnų taip pat) mažyliai išmoksta savo pirmąsias gyvenimo pamokas, lavina įgūdžius.

• Alio! Alio! Toks žaidimas tinkamas 2-3 metų, jau kalbančiam, tačiau dar ir pirštais baksnojančiam, rankutėmis ir veidu emocijas rodančiam vaikučiui. Tai labai naudinga, kadangi kalbėdamas telefonu vaikas supras, kad rankutėm jau nieko neparodysi, reikia pašnekovui viską išpasakoti tik žodžiais.
• Toks žaidimas tinkamas vaikams nuo 3 metų. Pasiimkite, pavyzdžiui, žalią obuolį ir klauskite vaiko, kokie dar dalykai gali būti žali (žolė, gėlė, medis, agurkas). Jeigu vaikelis nieko nesugalvoja, tai galite jam arba patarti, arba pradėti naują temą ir klausti, kokie dalykai būna minkšti, kieti, šalti ir t.t. Vėliau galima pereiti ir prie būdvardžių ir klausti, pavyzdžiui, koks gali būti vaikelis?
• Šis žaidimas tinka jau truputį vyresniems 3-4 metų vaikams. Pirmiausiai berniukas apsiauna batukus, o paskui... eina į lauką. Pirmiausiai išsivalome dantukus, o paskui... Pirmiausiai einame į darželį, o paskui...
• Ką matai? Šis žaidimas taip pat tinkamesnis 3-4 metų vaikams. Jeigu vaikas pasako tokį daiktą, kuriame potencialiai gali būti kitų daiktų, tai dar paklauskite vaiko, ar ten, viduje nėra dar daiktų, kurių jis nemato.
• Mažesnieji kartais painiojasi vienaskaitoje ir daugistoje, jeigu ir jūsų atžala turi tokią bėdelę, tai žaiskite vienas ir du žaidimą. Tiesiog sakykite vienas obuolys, o du...
• Visi šie žaidimai tinkami ir pradinukams, kurie jau, kaip taisyklė, pradeda mokytis užsienio kalbos. Jeigu kalbą mokate pati ar moka kiti giminaičiai, gal vyresni vaikai, tai šaunu šiuos žaidimus perkelti į užsienio kalbos lygmenį.

Kurti artimą ryšį su savo vaiku niekada nevėlu!

Su pokyčiais susiduriame kasdien. Tyrimai rodo, kad pradėjus lankyti darželį, kai šalia nėra mamos, vaikams būna labai sunku. Per pirmąsias 2 savaites streso lygį atspindinčio hormono - kortizolio koncentracija organizme išauga dukart (padidėja 75-100 proc.) ir išsilaiko per visą buvimo darželyje laiką. Kad vaikas ar kitas, vyresnis žmogus išgyvena streso būseną, galime įtarti, kai jis įsitempęs, nenori imtis jokios veiklos, nesidomi kitais bendraamžiais, auklėtojais ar aplinka. „Kai išgyvename pokyčių stresą, mūsų smegenyse tarsi pradeda liepsnoti laužas. Jei ugdymo įstaigoje vaikų priežiūros kokybė aukšta - jis gali rusenti palengva, bet gali įsiplieksti ir labai stipriai, iki visiško gaisro, valią paralyžiuojančių panikos atakų. Asmeninis ryšys su mokytoju, darželio auklėtoju ar kitu suaugusiuoju, kam vaiką patikite - tai sėkmės raktas į vaiko adaptaciją. Mokytoja vaikui yra tai, kas yra stabilu, kas kasdien pasitinka, nusišypso, apkabina, nestokoja dėmesio. Kai vaikas asmeniškai pažįsta mokytoją, klasės draugus, mokykla jam tampa kažkuo daugiau, negu tik pastatu ar sienomis.

Iš pirmo žvilgsnio niekutis, nedidelis ir nereikšmingas daiktas - kaštonas, rastas pakeliui į darželį, mamos segtukas, tėčio pirštinė - vaikui gali reikšti labai daug. Jei tokį nešiojasi kišenėje, gali į jį įsitverti, kai liūdna, neramu, baisu ar vieniša. Įsitverti galima ne tik daikto, bet ir rutina, ritualu tapusios veiklos. Pavyzdžiui, prieš vedant vaiką į darželį, drauge išgerkite arbatos; arba keliaudami į grupę - skaičiuokite, kiek žingsnių nuo lauko durų iki spintelės. Vardan to, kad vaikas jaustųsi ramiau, tėvai taip pat turėtų kontroliuoti savo elgesį su vaiku: nurimti, neskubėti, susitvarkyti su savo įtampa ar nerimu, nes tai persiduoda aplinkiniams. Kiekviename pokytyje yra ne tik sunkumų ar iššūkių, bet ir pozityvių, teigiamų dalykų - kas nepalaužia, tas užaugina. Svarbu turėti galvoje visas galimas rizikas bei elgesio modelius joms nutikus; tačiau dar svarbiau - įžvelgti pozityvią permainų pusę. Ne retai pasitaikanti tėvų klaida - gąsdinantys „padrąsinimai“, tokie, kaip: na, ten tai sužinosi, ten tave išmokys, kaip reikia valgyti, tvarkytis, mokytis ar dar ką nors daryti. Jei norite padėti vaikui adaptuotis, reikėtų stengtis mažinti jų nerimą, žvilgsį nukreipiant į gerąją pusę. Jei vaikas išgyvena stiprias emocijas, negalima jo dar labiau gąsdinti. Pasitaiko atvejų, kai mama ar tėtis sako darželinukui, kad jei verksi, neateisiu Tavęs pasiimti… Po tokių „padrąsinimų“ padaugėja darbo psichiatrams ir psichologams. Beje, panašūs gąsdinimai labai sunkūs ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Pabėgti nuo sunkumų - nepavyks. Nesistenkite nusukti, nematyti, išvengti sunkumų. Jei vaikas ko nors klausinėja, pavyzdžiui, kaip ilgai jam reikės pasilikti darželyje, tėvams vertėtų suprantama kalba jam paaiškinti, kada ateis jo pasiimti: „pamiegosi, pavalgysi, pažaisi - ir susitiksime“. Jei pažadėjote, būtinai laikykitės duoto žodžio, priešingu atveju prarasite vaiko pasitikėjimą. Pavyzdžiui, jei, sutartu laiku neateisite vaiko pasiimti iš darželio, jam bus tikrai labai baisu jūsų laukti; jis greičiausiai galvos, kad Jums kažkas atsitiko. Gali taip nutikti, kad jis nebe pasitikės jumis ateityje, ir ne tik pasiėmimo iš darželio, bet ir kitais klausimais. Gali būti, kad po visos darbo dienos naujoje ugdymo įstaigoje vaikas nebenorės eiti namo, atsikalbinės ir priešgyniaus. Tai nebūtinai reiškia, kad vaikui labai patiko. Permainų laikotarpiu vaikas gali greičiau pavargti, jautriau reaguoti į kasdienius įvykius.

Rankas plauti būtina. Kokie žmogaus organai pavaizduoti šiame plakate? Nemokamas plakatas skirtas paaiškinti, kas yra “Sudurtiniai žodžiai”. Kas yra sinonimai ir antonimai? Plotas ir perimetras - svabi informacija, kurią anksčiau ar vėliau reikės išmokti, kaip tai apskaičiuoti. PDF edukaciniai leidinukai vaikams, kurie sudomins vaikus įvairiausiomis temomis. Skirta 0, 1, 2, 3 ir 4 kl. Kokias diagramas žinote? Priešdėlis, šaknis, priesaga ir galūnė - žodžio dalys, kurias mums reikia žinoti. Nemokamas plakatas su daug pavyzdžių! Sudėtis ir atimtis - veiksmai, kuriuos žinome ir naudojame kiekvienas. Mūsų populiariausias nemokamas edukacinis plakatas - daugybos lentelė. Lietuvos įsimintinos datos - datos, kurias mums visiems reikia įsiminti ir mokėti atmintinai. Ar Jūsų vaikas jau moka lietuvių kalbos abėcėlę? Prenumeruokite mūsų YouTube kanalą ir pagerinkite savo anglų kalbos žinias. Kokie kosminiai kūnai skrieja aplink Saulę ir kokios planetos yra Saulės sistemoje? Mišrieji dvigarsiai - tai, ką patys mokykloje išmokome atmintinai lyg eilėraštį. Dialogo skyryba - nemokamas plakatas su puikiomis iliustracijomis. Labai populiarus plakatas - laikas. Mūsų pirmas nemokamas plakatas, skirtas mokytis anglų kalbą. Skersmuo, spindulys, styga ir lankas - terminai, kuriuos mums reikia žinoti. Kokias spalvas reikia sumaišyti, norint išgauti norimąspalvą? Šis plakatas skirtas žodžiams, kuriuos mums reikia įsidėmėti - įsidėmėtinos rašybos žodžiai.

tags: #100 #pozityviu #zodziu #vaikams

• vaiko pilietybė Jungtinėje Karalystėje
• Pirties nauda nėštumo metu
• Atraskite OXOX: Mada ir Patogumas Jūsų Vaikams
• Pasakojimai apie lengvą gimdymą
• Vaikų mados šou Lietuvoje ir pasaulyje