Avininkystė yra viena seniausių naminių gyvūnų auginimo šakų, turinti ilgą istoriją Europoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Avys, kaip gyvuliai, yra vertinamos dėl mėsos, vilnos, pieno ir kailio. Jos nėra labai reiklios ir geba prisitaikyti prie įvairių klimato bei mitybos sąlygų, todėl yra paplitusios visame pasaulyje. Avininkystė kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Viduržemio jūros šalyse, yra svarbi žemės ūkio alternatyva.

Lietuvoje, siekiant pagerinti mėsinių avių produktyvumą, vyksta darbai, siekiant išnaudoti visų veislių genetinį potencialą ir sukurti perspektyvų mėsinių avių modelį. Nors Lietuvoje auginamos veislės produktyvumu atsilieka nuo Europos šalyse auginamų mėsinių avių, dedamos pastangos jas gerinti kryžminant su užsieninėmis veislėmis, tokiomis kaip Vokietijos juodgalviai, sufolkai, prekosai, merinosai, tekseliai, berišon diuašeriai ar asarolė avinais.

Veislė - tai žmonių išvesta skaitlinga bendros kilmės avių grupė, turinti pastoviai paveldimus panašius eksterjero, konstitucijos bei produktyvumo požymius. Iki 1988 m. Lietuvoje buvo auginamos tik vietinės šiurkščiavilnės ir pusiau plonavilnės mėsinės Lietuvos juodgalvės avys. LAAA duomenimis, 2012 m. spalio mėn. Lietuvoje buvo auginamos net 31 avies veislė. Populiariausios veislės - Romanovo (18 tūkst.) ir sufolkai (apie 5 tūkst.).

Avių veislės ir jų ypatybės

Romanovo veislės avys

Pirmosios Romanovo veislės avys į Lietuvą buvo įvežtos 1988 metais. Jos kilusios iš Rusijos Jaroslavlio regiono. Suaugę avinai sveria 65-80 kg, avys - 50-70 kg, veda po 2-6 ėriukus. Šios avys yra visliausia ir mėsinių-kailinių avis veislė visame pasaulyje. Jų mėsa labai kokybiška ir skani, be specifinio kvapo. Avis ruja yra nesezoniška, jos gali rujuoti ir vesti ėriukus ištisus metus. Nors šios avys užsienyje nepopuliarios dėl prasto mėsingumo, jos turi gerą perspektyvą dėl didelio vislumo ir kokybiškos mėsos.

Berišon diuašer veislės avys

Berišon diuašer avių veislė sukurta Prancūzijoje. Tai greitai augančios ir bręstančios, raumeningos, atsparios ligoms avys. Jos tinka pramoniniam mišrinimui, nes lengvai ėriuojasi. Suaugę avinai sveria 90-110 kg, avys - 70-85 kg. Iš 100 ėriavedžių gaunama 120-150 ėriukų, kurių skerdienos išeiga siekia 50-53%.

Avyčių ėriukų priežiūra ir sprendimai

Prieš pradedant auginti ėriukus, svarbu suprasti galimas problemas ir jų sprendimus.

Dažniausios ėriukų auginimo problemos ir jų sprendimai:

• Prasta motinystė arba slaugos patirties trūkumas: Tai būdinga jaunoms avelėms. Kai kurios po gimdymo gali nelaižyti, neatpažinti ar net užlipti ant ėriukų. Tokiu atveju reikia būti šalia, padėti ėriukui gauti motinos pieną. Daugumos ėriavedžių padėtis gerėja po antrosios vados. Jei avilė nuolat blogai prižiūri ėriukus, ji nėra tinkama pagrindinei aviai.
• Avių mastitas arba nepakankamas pieno kiekis: Mastito atveju avys gali atsisakyti maitinti ėriukus dėl krūtų patinimo ir skausmo. Pienas tampa plonas, su krešuliais, kartais pūlingas ar su krauju. Esant pieno trūkumui, avies krūtys būna išsekusios, susitraukusios arba sukietėjusios. Ėriukai rodo alkį, avys gali ilgai atsisakyti žindyti. Tokiu atveju būtina laiku gydyti mastitą, o esant pieno trūkumui - gerinti avelių mitybą ir sąlygas, taip pat laiku papildomai primaitinti ėriukus.
• Avys yra nedrąsios: Nedrąsios avys gali atsisakyti šerti ėriukus. Tokiais atvejais su avimis reikia elgtis švelniai, jų negąsdinti.
• Mišrus gyvulininkystės mišrus ratas: Jei ėriukai su skirtingu perinataliniu periodu laikomi tame pačiame aptvare, vyresni ėriukai gali plėšti jaunesnių pieną, o avys ilgą laiką atsisakys žindyti.

Sprendimai ir rekomendacijos:

• Kai avys neatpažįsta ėriukų: Rekomenduojama ėriukams, kurių neatpažįsta avys, patepti ėriukų sekreto (vaisiaus vandenų, motinos pieno) likučiais. Taip pat galima panaudoti kitų avių vaisiaus vandenis ar išskyras. Jei tai nepadeda, avilę ir ėriuką galima atskirti, dirbtinai primaitinti ėriuką ir priverstinai maitinti avilę. Po kelių dienų motina ir vaikas dažniausiai susibendrauja.
• Pieno trūkumas ar nepakankamas pieno kiekis: Siekiant pagerinti avelių produktyvumą, galima jas laikyti nelaisvėje, sumažinti ganomų avių skaičių, koreguoti amžių, maitinti daug baltymų ir lengvai virškinamo koncentrato, žaliu sultingu pašaru. Ėriukams reikėtų laiku pradėti duoti papildomą maistą.
• Nedrąsaus temperamento avelės: Perėjimo laikotarpiu reikia elgtis švelniai, negąsdinti gyvūno.

Ėriukų veislės ir jų produktyvumas

Avių produktyvumas susijęs su jų išore ir vidine sandara. Pagal dominuojantį produktyvumą išskiriami mėsos, vilnos, pieno, kailio ir riebalų tipai.

Mėsos gamybos efektyvumą lemia tinkamas technologinių elementų pasirinkimas, jų suderinamumas, geografinė vietovė, pastatai, technika, ganyklų plotai, bandos formavimas, šėrimo ir laikymo technologijos, veisimo suderinamumas ir kt.

Formuojant bandą mėsos gamybai, svarbu pasirinkti avis veisles, pasižyminčias geromis mėsinėmis savybėmis, kurių prieauglis greitai formuoja raumeninį audinį. Taip pat būtina atsižvelgti į veislės auginimo ypatumus ir tinkamumą Lietuvos klimatinėms sąlygoms. Tinkamiausios veislės auginimui Lietuvos sąlygomis yra Prekosai, Lietuvos juodgalvės, Latvijos tamsiagalvės, Sufolkai.

Speciali priežiūra jaunikliams

Gana dažnai gimusiems ėriukams reikalinga speciali priežiūra. Ėriukai, likę be motinos arba gimę iš mažai pieningų ar nesveikais tešmenimis avių, pirmiausia pratinami prie kitų, maitinančių tik vieną ėriuką, pieningų avių. Lengviausiai svetimą ėriuką priima ką tik apsiėriavusi avis, tik reikia jį ištepti jos pienu, parodyti ir duoti aplaižyti pirmiau negu josios ėriukus.

Naudojamas ir kitas būdas: avies galva pririšama prie ėdžių, o užpakalinės kojos supančiojamos. Taip avis prie svetimo ėriuko pripranta per 2-3 dienas. Lengviau avį pripratinti prie svetimo ėriuko, negu ėriuką iki dviejų mėnesių girdyti pienu ar pieno pakaitalu. Jei avis ėriuko nepriima, iš pradžių jį reikia pagirdyti kitų avių pienu ar karvės krekenomis.

Vėliau prieauglis girdomas karvės pienu ar jo pakaitalu. Nors karvių pienas liesesnis, bet tinka našlaičiams auginti. Ėriukai noriau geria iki 30 °C pašildytą pieną. Augdamas prie motinos, ėriukas per parą žinda apie 40 kartų. Našlaičius ėriukus iki 10 dienų reikėtų girdyti bent 6 kartus per parą. Nuo 10 dienos jie po truputį pradeda ėsti kitus pašarus, todėl girdyti pienu pakaktų 4 kartus.

LifeGard pasta sudėtyje yra krekenų, riebalų, mineralų ir vitaminų, kurie būtini pirmosiomis ūkio naujagimių gyvenimo valandomis. Ji „sužadina“ ir suteikia energijos naujagimiams, skatina stotis ir žįsti.

Nujunkyto prieauglio auginimas

Lietuvoje ėriukai yra nujunkomi 4 mėn. amžiaus, paprastai birželio-liepos mėnesiais. Tuo metu labiausiai sumažėja ėriavedžių pieningumas, tačiau mėsinius ėriukus rekomenduojama nujunkyti 2,5-3 mėn. amžiaus. Ėriavedės išginamos į atskirus plotus, o nujunkyti jaunikliai - į atskirus, gerai įrengtus žolynus.

Geriausia ganyti arčiausiai prie avidžių esančiose ganyklose, kad toli vaikščiodami ėriukai nepervargtų, o pradėjus lyti tuoj būtų sugenami į avidę. Jauni ėriukai jautrūs virškinamųjų proteinų trūkumui, todėl geriausia šerti iš visaverčių pašarų sudarytais racionais.

Žoliniai pašarai

Žolė - geriausias, pigiausias ir sveikiausias pašaras avims. Žolėje yra beveik visos avių mitybai reikalingos maisto medžiagos. Natūralių ir kultūrinių pievų bei ganyklų žolė yra pagrindinis avių pašaras vasarą. Ji labai maistinga, sultinga, švelni ir avių noriai ėdama.

Per parą suaugusi avis suėda iki 10 kg žolės, 1 m prieauglis - 6-8 kg, paaugęs ėriukas - 2-4 kg. Žolės vertė priklauso nuo botaninės sudėties ir vegetacijos periodo. Ankštinėse žolėse žalių ir virškinamųjų proteinų yra apie 2 kartus daugiau negu varpinėse.

Kultūrinių ganyklų žolėje yra daug karotino, proteinų, mineralinių medžiagų. Tai maistingas, pigus pašaras, labiausiai gerinantis avių produktyvumą, atpiginantis jų produktų gamybą. Todėl vasarą avių nereikia papildomai šerti koncentratais. Geriau, kad vasarą avys gautų kuo daugiau maistingos ir pigios ganyklų žolės.

Koncentratų normos

Koncentratų kiekis priklauso nuo pasirinkto ėriukų auginimo intensyvumo. Gali būti taikomas ekstensyvus ir intensyvus auginimas. Intensyviai auginant, kai papildomai duodama koncentratų, ėriukų auginimo trukmė būna trumpesnė, gaunami didesni priesvoriai per parą.

Šiuolaikiniai avių racionai turėtų būti skaičiuojami pagal 18-20 ir daugiau elementų: energijos kiekį, sausąsias medžiagas, žalius ir virškinamuosius baltymus, cukrų, ląstelieną, makro- ir mikroelementus. Lietuvoje auginamuose pašaruose ypač trūksta fosforo, sieros, kalcio, seleno.

Jei ėriukų racione trūksta sieros, pablogėja pašaro maisto medžiagų, ypač ląstelienos ir baltymų, virškinamumas, mažėja priesvoriai. Kalcis yra ypač svarbus, nes grūduose šio elemento labai mažai, o fosforo gausu. Kad tarp šių mineralų būtų pasiektas reikiamas tarpusavio santykis (2:1), pridedama kalkakmenio (1 proc. koncentratų masės). Taip pat skiriama apie 0,5 proc. valgomosios druskos.

Baltyminiai papildai, duodami ėriukams, žymiai padidina priesvorį ir pagerina pašaro maisto medžiagų virškinamumą.

Prieauglio svorio augimas

Atlikus tyrimus nustatyta, kad kryžmintų ėriukų svoris auga intensyviau nei Romanovo veislės ėriukų. Lytis turėjo didesnę įtaką svoriui nei veislė. Kryžmintų ėriukų svoris padidėjo 77 g, o tai sudaro 53.5 % daugiau svorio nei Romanovo veislės ėriukų.

tags: #avytes #vaikas #eriukas

• Donatas Ivanauskas ir Justė Arlauskaitė-Jazzu apie tėvystę
• vaikiški veliūriniai kostiumai
• Mokytojo rėkimo poveikis vaikams
• Vakuuminis vaisiaus ekstraktorius
• Veiklos Švenčionių ir Švenčionėlių lopšeliuose-darželiuose