Pirmieji vaiko gyvenimo metai yra ypatingai svarbūs jo kalbos ir fizinei raidai. Mažyliai atlieka pirmuosius judesius, mokosi pirmuosius veiksmus. Kūdikiai atpažįsta girdimus garsus ir į juos atsako. Išgirdę artimųjų balsus, jie pradeda guviau čiauškėti, judina rankas ir kojas, norėdami atkreipti į save dėmesį. Pirmojo pusmečio pabaigoje kūdikiai pradeda vapėti ir čiauškėti.
Šiame etape keičiasi vaiko žaidimas. Kol buvo kūdikis, žaisdamas vaikas daiktus kratydavo, daužydavo, mėtydavo, o dabar jis jau supranta daiktų paskirtį, jis pradeda statyti iš kaladėlių, kalbėti žaisliniu telefonu, stumdyti mašinėles. Tokio amžiaus vaikai jau pradeda žaisti įsivaizdavimo žaidimus - jūsų mažylis gali vaizduoti, kad geria iš tuščio puodelio, bananą naudoti kaip telefoną, kaladėlę - kaip mašiną. Jiems patinka mėgdžioti suaugusiuosius ir užsiimti buities darbais. Svarbu, kad jūs irgi dalyvautumėte vaiko žaidimuose, tokiu būdu jis galės mokytis iš jūsų laimėjimo ir pralaimėjimo, sąžiningumo, taisyklių laikymosi, konkuravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių.
12-15 mėnesių amžiaus vaikams pradeda patikti kalbos žaidimai, todėl galite jų klausinėti „Kur yra tavo ausytė?“, „Kur mama?“. Vaiko žodynas greitai plėsis, tačiau tarimas vis dar kinta. Šio amžiaus vaikai jau dabar gali geriau suprasti, kas jiems sakoma ir išreikšti, ko jie nori. Jie džiaugiasi, kai gali suprasti sudėtingesnius nurodymus, ir nesivaržo patys nurodinėti.
Pirmaisiais gyvenimo metais vaikai gali būti labai užsispyrę, nori, kad viskas būtų pagal juos. Tokio amžiaus vaikai supranta ir veiksmu atsako į savo vardą, vykdo paprastus nurodymus, tačiau reikalauja ir daug dėmesio. Kartais gali būti sunku pasiekti, kad vaikas darytų tai, ko jūs reikalaujate. Vaikai gali tiesiog ignoruoti tai, ką jūs sakote, ar rėkti protestuodami. Šio amžiaus vaikai yra linkę išbandyti, kur yra ribos - kiek jie gali kontroliuoti situaciją, o kiek tai priklauso nuo jūsų.
Auginti vaiką - tai kelionė, kupina džiaugsmo, atradimų ir… krizių. Taip, krizės - neišvengiama augimo dalis. Nuo garsiojo dvejų metų „ne!“ iki tyliai ištarto „nenoriu eiti į kiemą“ aštuonerių - kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savų iššūkių. Tačiau svarbiausia - suprasti, kad šie elgesio pokyčiai nėra blogas auklėjimas ar vaiko „užsispyrimas“, o natūralūs raidos etapai.
Amžiaus tarpsnių krizės
Kiekvienas vaikas patiria savo gyvenime vienokių ar kitokių krizių. Tai tam tikri raidos etapai, kurie lydi kiekvieną vaiką. Krizė - tai atspirties taškas, kai vaikas įgyja vieną ar kitą savybę. Todėl labai svarbus mūsų, tėvų, elgesys, kokią savybę vaikas išsineš - ar tai bus savybė, kuri sukels jam sunkumų, ar ji teiks džiaugsmą, pamoką.
Vienerių metų krizė (nuo 9 mėn. iki 1,5-2,5 metų)
Ši krizė susijusi su naujais didžiuliais besibaigiančių pirmųjų gyvenimo metų laimėjimais - gebėjimu vaikščioti, tarti pirmuosius garsus, didėjančiu savarankiškumu. Nesvarbu, kad tie gebėjimai - tai neretai tik pirmieji nedrąsūs žingsneliai ir aplinkiniams nesuprantamos frazės. Savarankiškai pajudėti nuo taško A iki taško B. Vien 1 m. sulaukę vaikai jau žingsniuoja, kitiems dar drąsiau ropoti. Bet kuriuo atveju mažyliui atsiveria naujas pasaulis. Iki šiol ramiai gulėjęs lovytėje ar vežimėlyje, jis staiga suvokia, kad galima pačiam išlandžioti atokiausias kambario kerteles. Sąmoningai reikšti savo jausmus ir poreikius. Neskani košė? Vaikas jau moka ne tik nusisukti nuo šaukšto - jis žino, kad per jį galima trinktelėti ranka. Nepatinka kepurytė? Juk nuo galvos ją galima nusitraukti! O jei ko nors labai norisi, galima išsireikalauti bandant tai mamai ar tėčiui... pasakyti. „Manipuliuoti“ žmonėmis. Taip, gebėjimo paveikti kitus žmones meno kūdikiai išmoksta dažnai dar iki savo pirmojo gimtadienio. Suprasti priežasties ir pasekmės sąsają. Jau 3 mėn. sulaukęs kūdikis, pastebėjęs, kad pradėjus verkti kažkas prieina, pradeda suprasti priežasties ir pasekmės ryšį.
Pirmųjų metukų krizės metu didėja vaiko galimybės, nes jis pradeda vaikščioti, keičiasi jo veikla, plečiasi jo aplinka, kurią jis gali tyrinėti. Jis gali judėti po kambarį, kur yra daug įdomių daiktų, tuos daiktus būtinai reikia tyrinėti, pavartyti, paragauti. Ir čia vaikai susiduria su suaugusiųjų draudimais. Vaikas nesupranta to, tuomet ima protestuoti, o kadangi kalba dar negali pasakyti, ko nori, tai savo protestą išreiškia taip, kaip moka - verksmu, riksmu, rankų mosikavimu. Kuo daugiau tėvai priešinasi vaiko norams, tuo krizės simptomai būna gilesni ir aštresni.
Baimė atsiskirti nuo mamos. Vienerių metų vaiko savarankiškumą neretai lydi ir jam tarsi prieštaraujantis stipriai išaugęs poreikis visą laiką būti su mama (ar kitu jį daugiausiai prižiūrinčiu suaugusiuoju). Visi šie mažylio gebėjimai - ne problema, jie savaime krizės nesukelia. Didžiausia bėda - faktas, jog tėvai paprastai būna dar nepasirengę tokiam staigiam vaiko raidos šuoliui.
Kaip padėti:
- Leiskite sūnui laisvai judėti po kambarį, patraukite visus pavojingus daiktus, kuriuos jis galėtų pasiekti.
- Leiskite pačiam bandyti valgyti. Galbūt pusė košės ar sriubos atsiras ant grindų, ant stalo, ant jūsų rūbų, bet mažylio džiaugsmui nebus ribų.
- Kiek įmanoma leiskite jam daryti pačiam. Bet jei ko negalima, tuomet reikia nuosekliai laikyti savo draudimo ir nenusileisti.
- Pasikalbėkite su vyru, kitais artimais žmonėmis, kad draudimas būtų vieningas, kad nebūtų taip, kad tėtis neleidžia, o močiutė truputį leidžia.
- Užuot atkakliai ir per pykčius darius tai, kas vaikui nepatinka, gal verčiau pagalvoti, ar nebūtų įmanoma į šį procesą pažvelgti kūrybiškiau? Dabar nenori košės? Tai gal vietoje jos duokite pakramsnoti duonos? Plėšiasi nuo galvos kepuraitę? Pamėginkite pasiūlyti pačiam išsirinkti, kurią iš dviejų kepuraičių mautis - gal suveiks?
Trejų metų krizė (nuo 2-4 metų)
Dvejų metų vaikas ima suvokti save kaip atskirą asmenybę, tačiau dar neturi pakankamai žodžių, kad išreikštų, ką jaučia. Štai kodėl emocijos dažnai „sprogsta“ verksmu ar riksmais. Vaikas vis labiau išbando ribas, kyla daugiau konfliktų, dažnas žodis - „aš pats!“. Gali pasireikšti vaikiška agresija, brolių ar sesių erzinimas, noras dominuoti.
Šiame amžiuje vaikas siekia kontrolės, bando suvokti, kiek gali paveikti aplinką ir žmones aplink save. Jo socialiniai įgūdžiai dar tik formuojasi, todėl konfliktai - normalu. Vaikas neturi jaustis kaltu ar patirti gėdą. Kaltė, gėda yra tie jausmai, kurie ilgainiui žmogų nuvertina ir sukelia jam pyktį.
Kaip padėti:
- Išlaikykite ramybę - jūsų emocinė būsena perduodama vaikui.
- Siūlykite pasirinkimus: „Nori vilkėti mėlyną ar raudoną megztinį?“
- Venkite ilgų paaiškinimų - trumpas ir aiškus žodis veikia geriau.
- Nustatykite aiškias ribas ir jų laikykitės.
- Skatinkite savarankiškumą, bet padėkite, kai reikia.
- Pagirkite pastangas, ne tik rezultatą - „Smagu, kad bandei pats apsiauti!“
- Tinkamai įveikus 3 metų krizę, vaikas tampa savarankiškesnis, įgyja nepriklausomybės jausmą, jam susiformuoja jausmas, kad jis pats gali valdyti savo veiksmus, savo ateitį.
Penkerių-šešerių metų krizė: mažasis filosofas
Šio amžiaus vaikas pradeda daug klausinėti („kodėl dangus mėlynas?“, „kas yra mirtis?“), tampa jautresnis kritikoms, ieško taisyklių ir teisingumo. Gali pasireikšti didesnis nerimas, noras būti pirmu ar geriausiu.
Smegenų vystymasis leidžia vaikui suprasti sudėtingesnius dalykus, bet emocinė branda dar atsilieka. Tai lemia prieštaringą elgesį - vieną dieną jis nori būti savarankiškas, kitą - glaustytis kaip kūdikis.
Kaip padėti:
- Atsakykite į klausimus rimtai, net jei jie atrodo juokingi.
- Skatinkite empatiją - kalbėkite apie jausmus, ką jaučia kiti.
- Leiskite jam „būti geru“ savo tempu - neverskite lenktyniauti.
Septynių-aštuonerių metų krizė: mažasis intravertas
Vaikas gali tapti tylesnis, labiau susimąstęs. Atsiranda nenoras bendrauti su draugais, nusivylimas savimi, kartais net sakoma: „Nenoriu į mokyklą“, „Man nesiseka“. Tai gali būti laikinas užsisklendimas, atsirandantis dėl vidinio augimo.
7-8 metų vaikas pereina į naują mąstymo lygį - pradeda analizuoti, lyginti save su kitais, suprasti atsakomybę. Tai kelia stresą ir gali sumažinti pasitikėjimą savimi.
Kaip padėti:
- Skirkite kokybiško laiko be spaudimo - tiesiog būkite šalia.
- Kalbėkitės ne tik apie mokyklą, bet ir apie jausmus.
- Leiskite ilsėtis - šiuo laikotarpiu vaikui svarbus ne tik mokymasis, bet ir saugi emocinė erdvė.
Ką svarbu žinoti tėvams?
- Krizės - tai ne problema, o raidos ženklas. Jos rodo, kad vaikas auga ir mokosi.
- Jūsų reakcija - svarbiausias įrankis. Net kai vaiko elgesys vargina, jūsų ramus, supratingas tonas padės jam susivokti savo emocijose.
- Taisyklės ir ribos - saugumo garantas. Vaikams reikia žinoti, kas leidžiama, o kas ne - tai jiems suteikia stabilumo.
- Nereikia būti tobulu tėvu. Vaikui dar nėra metukų, o mama laiške rašo, kad sunkiai su juo susitvarko. Kaip susikalbėti su dar nekalbančiu mažyliu, pataria specialistė.
Vystymosi kelionėje kiekvienas vaikas turi įveikti tam tikrus uždavinius, kad prisitaikytų gyventi jį supančiame pasaulyje. Pirmieji dveji gyvenimo metai - tai įspūdingų pokyčių metas. Per pirmuosius dvejus gyvenimo metus vaikas iš bejėgio kūdikio, negalinčio savarankiškai patenkinti gyvybiškai svarbių poreikių (tačiau gebančio apie tai puikiai pranešti aplinkai verksmu), tampa lakstančiu, žaidžiančiu ir kalbančiu vaiku, gebančiu įsivaizduoti, prisiminti, planuoti veiksmus bei keisti savo aplinką. Šie pasiekimai, visų pirma, yra greito fizinio vystymosi ir intensyvaus aplinkos objektų tyrinėjimo rezultatas. Tam, kad vaikas įsitrauktų į aplinkos tyrinėjimą, reikalingas jausmas, jog pasaulyje yra pakankamai saugu, tad savo dėmesį galima ramiai nukreipti į dominančius objektus. Pirmųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti pamatinius saugumo ir pasitikėjimo jausmus. Jausmas, kad pasaulis yra saugus ir pakankamai kontroliuojamas, įgyjamas dėka daugiausiai vaiku besirūpinančio žmogaus atidaus ir, svarbiausia, nuoseklaus vaiko poreikių tenkinimo. Tai užtikrina saugaus prieraišumo radimąsi - emocinį ryšį tarp vaiko ir pagrindinio juo besirūpinančio asmens, grindžiamą vaiko tikėjimu, kad jam išreiškus poreikius taip, kaip tuo metu sugeba, jie bus suprasti ir atliepti, o kreipusis pagalbos į suaugusįjį - jis bus šalia ir ją suteiks.
Taigi, 1-ųjų metų krizės sprendimo rezultatas, t. y. vaikas jaus saugumą ir pasitikėjimą pasauliu ar ne, didžiąja dalimi priklauso nuo vaiku besirūpinančiųjų, ryšyje sukauptos ankstyvųjų santykių patirties. Prieraišumo formavimosi kritinis periodas - pirmoji pusė metų. Tuo metu kūdikis „ieško“, su kuo sukurti ryšį, o iki 2-3,5 metų amžiaus, kai prieraišumo objektas yra išskirtas, pagalbos nusiraminant kreipiamasi į konkretų vieną asmenį. Saugaus prieraišumo svarba vaikui reiškiasi įvairiose jo vystymosi srityse: užtikrina pamatinių fiziologinių ir emocinių poreikių patenkinimą: išgyventi, būti saugiam, būti ryšyje su kitu; užtikrina tinkamą smegenų vystymąsi; sukuria „saugios salos“ jausmą, t. y. leidžia drąsiau tyrinėti pasaulį, mokytis, patirti, žinant, kad nesėkmės ar grėsmės atveju visada yra kur sugrįžti; užtikrina emocinę raidą: „išorinė“ emocijų reguliacija pamažu tampa „vidine“, t. y. išmokęs nurimti su kito pagalba vėliau išmoksta padėti sau pats stiprių emocijų metu; kuria pamatus socialinei raidai: saugus prieraišumas - tai pagrindas tolimesniems žmogaus santykiams, t. y. į vėlesnius santykius žiūrima per ankstyvųjų santykių patirties „akinius“.
Prieraišus elgesys - tai su prieraišumo formavimosi procesu susijęs elgesys. Kadangi pagrindinė prieraišaus elgesio funkcija yra padėti pažeidžiamam vaikui apsisaugoti, jis įprastai aktyvuojamas nemalonios fiziologinės būsenos, nerimo ir baimės jausmų. Prieraišus elgesys skirtingame amžiuje tipiškai pasireiškia: nepažįstamųjų baime, būdinga 8-10 mėn. amžiaus vaikams, tad yra visai normalu, jei šio amžiaus kūdikis verks, trauksis, slėpsis, nors iki tol mielai šypsodavosi visiems nepažįstamiesiems; atsiskyrimo nerimu, būdingu vaikams nuo 7 mėn. iki 3-3,5 metų, o stipriausiai išreikštu 1,5 m. amžiuje. Taigi, visai normalu, kad vaikas gali verksmu ar savo elgesiu „protestuoti“ prieš mamos išėjimą iš namų, jo palikimą ugdymo įstaigoje; stiprių emocijų protrūkiais, būdingiausiais tarp 1-3 m. amžiaus ir vis retesniais vaikui sulaukus 4-5 m. Stiprių emocijų protrūkis - tai nervų sistemos atsakas į per daug sudėtingą situaciją, kai kūnas atsikrato įtampos per veiksmą. Protrūkiai įprastai dažnesni vaikui esant šalia savo prieraišumo objekto, t. y. žmogaus, su kuriuo vaikas jaučiasi saugus. Tai - pasitikėjimo kitu asmeniu grįstas vaiko kreipimasis pagalbos, pačiam nesusidorojant su jaučiama įtampa. Per daug sudėtingos situacijos gali būti: nemaloni, prasta fiziologinė būklė (alkis, troškulys, skausmas, nuovargis), sensorinė perkrova (ypač iki 2 m.).
Maždaug 1-erių metų amžiuje stiprėja vaiko supratimas, kad jis yra fiziškai atskiras, o sulaukus 1,5-2 metų amžiaus - kad ir skirtingas nuo kitų, t. y. asmuo su savo kūnu, norais ir valia. Šis naujas suvokimas skatina išmokti pasirūpinti savimi: pačiam vaikščioti, kalbėti, valgyti, naudotis tualeto įgūdžiais bei atlikti daugybę kitų įdomių veiklų, kurias iki tol padėdami vaikui atliko suaugusieji. Tad antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti savarankiškumą. 2-metis teikia pirmenybę naujų gebėjimų išbandymui, stipriai reiškia norus būti savarankišku: „Aš pats!“, „Ne!“, „Mano!“.
Jei leidžiama savarankiškai atlikti veiksmus, pripažįstama, kad tai svarbu, bei suteikiama atjauta nepavykus iš karto atlikti veiklos taip, kaip tai pavyksta suaugusiesiems - greitai ir sklandžiai - formuojasi savarankiškumo jausmas. Jei neleidžiama, t. y. vaikui bandant atlikti naują veiklą savarankiškai nekantraujama, užbėgama „už akių“, veikla perimama, vaikas skubinamas ar baramas dėl to, ką ir kaip atlieka - diegiamas gėdos jausmas, abejojimas savimi ir savo galimybėmis. Savarankiškumas-gėda yra du esminiai dvejų-trejų metų amžiaus tarpsnio krizės sprendiniai. Taigi, šiame amžiuje svarbu išmokyti vaiką pačiam pasirinkti, suteikti galimybę savarankiškai spręsti tam tikrus kasdienius klausimus.
Ketvirtųjų-šeštųjų metų uždavinys yra įgyti iniciatyvą ir susikurti teigiamą „Aš“ vaizdą. Savarankiškas, savimi pasitikintis vaikas imasi iniciatyvos. Jis nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir kuriuos atlieka suaugę, planuoja savo veiksmus bei siekia išsikeltų tikslų. Deja, iniciatyvos neretai pakrypsta sudėtinga linkme: vaikas nori ir gali veikti, bet ne visada pasielgia tinkamai, jo suplanuoti ir savarankiškai įvykdyti „žygdarbiai“ gali ir nesulaukti suaugusiųjų pritarimo. Peržengus tinkamo elgesio ribas (nebūtinai aiškiai iškomunikuotas) ir baudžiant už vaiko iniciatyvą - vaikas jaučia kaltę, skiepijamos neigiamos nuostatos į save („aš mažas, blogas, nesugebu dalykų atlikti gerai“). Taigi, sprendžiama krizė apima du sprendinius: iniciatyva arba kaltė.
Vaikas, kuris ramiai sėdėjo lovytėje, staiga pasidaro akyvus, pradeda eiti, lipti, nešti, dėlioti, prašyti. Vaikas nori pats valgyti, pradeda naudotis puoduku, atsiranda noras daryti viską savarankiškai. Intensyviai tyrinėja pasaulį. Mes neturėtume vaikui užkirsti galimybės savarankiškai veikti ir mokytis. Pats vaikas valgo, bando dėti šaukštą į burną, visas išsiterlioja, leiskime vaikui tai daryti, nesvarbu, kad po to viską reiks išvalyti. Suteikime pirmenybę vaiko savarankiškumui. Šiuo metu ugdosi vaiko pasitikėjimas savimi. Kaip vaikas jaučiasi, kai jam neleidžiame apsimauti batukų ar pačiam apsirengti? Jis jaučiasi niekam tikęs, kad neleidžiame jam pačiam daryti. Užuomazga į nepasitikėjimo jausmą. Leiskite vaikui tyrinėti pasaulį. Jei vaikas krausto spintas, stalčius, leiskime vaikui tai daryti. Svarbu pradėti brėžti pirmąsias ribas. Turi būti balansas. Būna, arba leidžiame per daug daryti, arba brėžiame per stipriai ribas ir nieko neleidžiame. Jei vaikas numetė šaukštelį kartą, jis pažiūrėjo, kaip tai vyksta, bet jei jis mėto šaukštelį daug kartų ir žiūri, kad mama juokiasi, jis tai darys be galo. Tai signalas, kada reikia pradėti brėžti aiškias ribas. Pvz. jei vaikas mėto košę ar šaukštelį, geriausiai paimti ir patraukti valgį, pasakyti, kad elgiesi negražiai ir košės negausi. Tuomet po minutės grąžinkite vaikui košę, jei jis vėl valgo negražiai, mėto ją ant žemės - vėl patraukiame košę. Vaikas supranta - jei elgsis taip ir toliau, bus pasekmių. Jis mokosi, kas yra smagu, kas yra nesmagu. Svarbu, kad „negaudytume“ neigiamo vaiko elgesio. To negalima, to neimk, čia nelipk, o kai elgiasi gražiai, nereaguojame. Tad kai vaikas elgiasi gerai - „gaudykime“ tokį vaiko elgesį. Neakcentuokime neigiamo vaiko elgesio. Kitas svarbus dalykas - mes esame ne mažiau atkaklūs nei vaikai. Jei vaikas kažko nori, ilgai gali to prašyti. Turime parodyti vaikui, kad aš esu atkaklesnis. "Mama, aš noriu saldainio!" - Ne, negalima. "Maaama, noooriu". Ir neretai po kelių kartų mamai kantrybė trūksta ir ji duoda saldainį. Tokiu būdu vaiką paskatiname ilgiau prašyti. Kitą kartą vaikas jau žinos, kad geriau sutikti su mamos žodžiais. Jei būsime atkaklūs, žymiau mažiau bus "ožiukų" ateityje.
