Magistro darbe yra pateikta jaunimo politikos raida Europoje bei Lietuvoje. Jame analizuoti pagrindiniai dokumentai, reglamentuojantys šios politikos tvirtinimą bei vykdymą. Darbe apibūdinamos jaunimo reikalų koordinatoriaus, jaunimo reikalų tarybos ir jaunimo reikalų departamento funkcijos, pareigos, jų bendradarbiavimo ypatumai. Analizuotos jaunimo politikos sritys, kurios yra tvirtintos dokumentuose. Šios sritys rodo jaunimo politikos įgyvendinimą, kuris yra paremtas atliktu tyrimu. Jame tiriama ir vertinama jaunimo politika, pasitelkiant Šiaulių miesto jaunimo patirtį, nuomones bei praktines žinias.
Problemos aktualumas. Valstybinę jaunimo politiką reglamentuojantis dokumentas yra Jaunimo politikos pagrindų įstatymas, priimtas 2003 gruodžio 4 d. Jis reglamentuoja institucijų veiklą nacionaliniu ir savivaldybių lygiu. Šiame įstatyme pirmą kartą tvirtintos jaunimo organizacijos bei jaunimo organizacijų tarybos sąvokos. Šis įstatymas, jaunimo politika, ypatingą dėmesį skiria savivaldybių jaunimo reikalų taryboms bei jaunimo reikalų koordinatoriams. Jaunimo politikoje tvirtintos pagrindinės jaunimo politikos sąvokos, nustatyti jos įgyvendinimo principai, apibrėžtos jaunimo politikos sritys. Tai padeda jaunimui atsakingai spręsti savo problemas, aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime bei plėtoti socialines kompetencijas.
Valstybinė jaunimo reikalų taryba vykdo tokius uždavinius bei pareigas, kaip formuoti intelektualią, pilietišką, demokratišką asmenybę, padėti jaunimui integruotis į politinį, pilietinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį šalies gyvenimą. Jaunimo politika savivaldybėse įgyvendinama per Jaunimo politikos plėtros savivaldybėse 2007-2009 metų programą, kurioje paminėti jaunimo reikalų koordinatoriaus, jaunimo reikalų tarybos bei jaunimo reikalų departamento vaidmenys. Kaip ir kiekvienas miestas, taip ir savivaldybė turi savo jaunimo politikos vykdymo specifiką.
Mokslinio darbo problema. Nėra teoriškai apibendrintų darbų, susijusių su jaunimo politika, o taip pat nėra empirinių tyrimų apie jaunimo politikos vertinimą. Atliktas Šiaulių miesto jaunimo nuomonės apie jaunimo politikos įgyvendinimą ir plėtrą tyrimas.
Hipotezė. Nėra pateikta.
Metodologija. Socialinio vystymosi teorija (Vygotsky, 1978) teigia, kad socialinė interakcija (individo sąveika su kitais) yra vienas svarbiausių kognityvinio vystymosi procesų. Remiamasi koncepcija, jog jaunimo politika plėtojama ir savivaldybių lygiu. Analizuota jaunimo nuomonė apie jaunimo politikos įgyvendinimą ir plėtrą Šiaulių mieste.
Europos jaunimo politikos susikūrimas
Europos jaunimo politikos susikūrimą galima sieti su Europos Tarybos Europos jaunimo centro Strasbūre įkūrimu. Atidarius jaunimo centrą 1967 metais, Europos Taryba prisiėmė įsipareigojimą aktyviai dirbti plėtojant jaunimo politiką Europoje. Šis įsipareigojimas buvo grindžiamas pamažu vystant jaunimo politikai skirtas institucines priemones ir užmezgant glaudžius kontaktus su Europos jaunimo nevyriausybinėmis organizacijomis.
Iš pradžių buvo sukurta Europos jaunimo konsultacinė taryba, kurioje dalyvavo jaunimo organizacijų atstovai ir turėjo galimybę pateikti savo požiūrį į jaunimo politikos vystymą Europos Taryboje. Vėlesniu laikotarpiu struktūra vystėsi ir buvo sukurta Europos Tarybos Jaunimo reikalų jungtinė taryba, kurioje lygiomis teisėmis aplink vieną stalą susėdo vyriausybių ir nevyriausybinių organizacijų atstovai.
Europos Tarybos Jaunimo ir Sporto Direktoratas per tą laiką parengė daugybę pozicijų dėl jaunimo dalyvavimo, informavimo, savanorystės, žmogaus teisių, tarpkultūrinio pažinimo, konfliktų prevencijos. Buvo inicijuotas didelis kiekis su jaunimu susijusių tyrimų. Suorganizuota didelės apimties jaunimo kampanija „Visi skirtingi, visi lygūs“, kurios eigoje sukurtas antrasis Europos Jaunimo Centras Budapešte. Nuolat stiprinamas bendradarbiavimas su jaunimo NVO sektoriumi.
Europos Sąjunga palyginti neseniai įsitraukė į diskusijas jaunimo politikos klausimais. Europos Komisaras V. Reding, 2000 metais inicijavo Europos Sąjungos jaunimo politikos Baltosios knygos kūrimą. Konsultacijų su jaunimo organizacijomis procese buvo identifikuotos pagrindinės jaunimo problemos ir iššūkiai. Baltoji knyga įvardijo jaunimo politiką kaip tarpsektorinę politiką, identifikavo 4 pagrindinius veiklos jaunimo politikos srityje prioritetus: jaunimo dalyvavimas, informavimas, savanorystė ir jaunimo tyrimai.
Šiose srityse ES šalys narės identifikavo bendruosius tikslus, kurie turi būti įgyvendinti, ir vėliau kiekviena ES narė pateikia ataskaitą apie tikslų įgyvendinimo rezultatus. Šiuo dokumentu apibrėžiamos pagrindinės jaunimo veiklos sąlygos, apibūdinama esama situacija, identifikuojamos problemos bei jų sprendimo būdai. Akcentuojamas šalių lygiavertiškumo principas ir bendros atsakomybės prisiėmimas sprendžiant jaunimui kaip socialinei grupei aktualias problemas.
Kalbant apie Europos jaunimą, Europos Sąjungoje sukurta tokia programa, kaip „Veiklus jaunimas“. Ji suteikia jaunimui neformaliojo ugdymo (ugdytis) galimybes bei finansines subsidijas jų inicijuotiems bei įgyvendinamiems projektams, skatina Europos šalių jaunimo bendradarbiavimą.
Valstybinė jaunimo politika Lietuvoje
Valstybinę jaunimo politiką reglamentuojantis dokumentas yra Jaunimo politikos pagrindų įstatymas, priimtas 2003 gruodžio 4 d. Šis įstatymas reglamentuoja institucijų veiklą nacionaliniu ir savivaldybių lygiu. Įstatyme pirmą kartą tvirtintos jaunimo organizacijos bei jaunimo organizacijų tarybos sąvokos. LR jaunimo politikos pagrindų įstatymas skelbia, jog jaunimo politika yra kryptinga veikla, kuria sprendžiamos jaunimo problemos ir siekiama sudaryti palankias sąlygas formuotis jauno žmogaus asmenybei bei jo integravimuisi į visuomenės gyvenimą, taip pat veikla, kuria siekiama visuomenės ir atskirų jos grupių supratimo bei tolerancijos jauniems žmonėms.
Šiame įstatyme tvirtinti ir regioninės jaunimo politikos pagrindai. Ši jaunimo politika, ypatingą dėmesį skiria savivaldybių jaunimo reikalų taryboms bei jaunimo reikalų koordinatoriams. Jaunimo organizacijų vienijimosi pradžia (1992 m.).
Seimo jaunimo ir sporto reikalų komisija. Jos pagrindinės funkcijos: rūpintis jaunimo teisėmis, valstybinės jaunimo politikos įgyvendinimu, teikti pasiūlymus dėl jos tikslų įgyvendinimo, vykdyti parlamentinę kontrolę, klausant ministerijų ir kitų valstybinių institucijų (Valstybinės jaunimo reikalų tarybos ir Kultūros ir sporto departamento) informacijas bei pranešimus.
Jaunimo reikalų departamentas (JRD) prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. JRD buvo įkurtas 2006 m. sausio 15 d. pertvarkius Valstybinę jaunimo reikalų tarybą (VJRT), veikusią nuo 1996 m. Jaunimo reikalų taryba (JRT). Jaunimo reikalų taryba yra prie JRD visuomeniniais pagrindais veikianti kolegiali patariamoji institucija. Tarybą sudaro 12 narių: 6 valstybinių institucijų ir įstaigų atstovai ir 6 jaunimo organizacijų atstovai, kuriuos deleguoja Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT). Tarybos sprendimai Departamentui yra patariamojo, rekomendacinio pobūdžio.
Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT). Lietuvos jaunimo organizacijų taryba - didžiausia nevyriausybinė jaunimo organizacija Lietuvoje, vienijanti nacionalines jaunimo organizacijas ir regionines jaunimo organizacijų sąjungas. Jos gretose šiuo metu yra 51 organizacija narė. Tai pagrindinės įstaigos, kurios dalyvauja jaunimo politikos veikloje. Be vienos jų sklandžiai nevyktų jaunimo organizacijos veikla. Kalbant apie jaunimo veiklą, jos kūrimui bei vykdymui reikalinga kiekvienos šios įstaigos pagalba.
1996 metais spalio 7 dieną Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė patvirtinti valstybinės jaunimo reikalų tarybos nuostatus bei valstybinio jaunimo fondo nuostatus. Valstybinė jaunimo reikalų taryba steigiama valstybinei jaunimo politikai įgyvendinti ir kitoms įstatymuose bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose nustatytoms funkcijoms vykdyti.
Taigi, ši taryba turi vykdyti tokius uždavinius bei pareigas, kaip formuoti intelektualią, pilietišką, demokratišką asmenybę, padėti jaunimui integruotis į politinį, pilietinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį šalies gyvenimą, formuoti jaunimo dvasines vertybes, ugdyti pareigas Tėvynei ir šeimai.
Šis įstatymas reglamentuoja valstybinę jaunimo politiką. Aktualios jaunimo neformaliojo ugdymo sritys ir regioninės jaunimo politikos pagrindai. Tai padeda atsakingai spręsti savo problemas ir aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, taip pat plėtoti socialines kompetencijas.
Dar vienas svarbus šio įstatymo skirsnis apibūdina jaunimo politikos organizavimą ir valdymą. Taigi, antrajame skirsnyje 6 straipsnis reglamentuoja, jog jaunimo politiką pagal kompetenciją įgyvendina Vyriausybė, ministerijos, Jaunimo reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos. Kaip tik antrojo skirsnio 7 straipsnis patvirtina Jaunimo reikalų departamento funkcijas. Jis rengia ir įgyvendina valstybės jaunimo politikos programas ir priemones, analizuoja jaunimo ir jaunimo organizacijų veiklą Lietuvoje, koordinuoja valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų veiklą jaunimo politikos srityje.
Kita, taip pat svarbi jaunimo politikos srityje minima įstaiga, yra Jaunimo reikalų taryba.
Šios jaunimo politikos įgyvendinimą (LR jaunimo politikos pagrindų įstatymas, 2003 m.). Gruodžio 6 dieną buvo LR Seimo pasirašyta rezoliucija dėl jaunimo nedarbo mažinimo, kuria prašyta Socialinės apsaugos ir darbo, Švietimo ir mokslo bei Ūkio ministerijas sudaryti darbo grupes problemoms spręsti; taip pat į darbo grupes įtraukti ir Lietuvos jaunimo organizacijas, suaugusiųjų mokyklų, studentų sąjungas bei nevyriausybines organizacijas, kad sprendimai būtų kokybiški ir atitiktų visuomenės poreikius bei įstatymų suderinamumą.
Prie šių dokumentų priskiriamas ir LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymas. Šiame įsakyme tvirtinta jaunimo mokyklos sąvoka, jos struktūra ir veiklos formos, paskirtis, veiklos organizavimas. Taip pat minimos moksleivių, pedagogų, tėvų teisės ir pareigos, kurios šiandien daugumai yra aktualios.
Kalbant apie LR Švietimo ir mokslo įsakymą, svarbu paminėti, jog mokykla savo veiklą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vaikų teisių konvencija, Lietuvos Respublikos Švietimo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Švietimo ir mokslo ministerijos teisės aktais ir šių Nuostatų pagrindu parengtais mokyklos nuostatais. Čia svarbų vaidmenį atlieka mokykla, kurios paskirtis yra padėti mokymosi motyvacijos stokojantiems, dėl socialinių-ekonominių sąlygų negalintiems baigti dieninės pagrindinės mokyklos moksleiviams ugdytis, sudaryti sąlygas jų optimaliai saviaktualizacijai, produktyviai bei socialiai prasmingai saviraiškai (LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymas, 2000 m., liepos 25 d.).
2004 metais vasario 23 dieną buvo patvirtinta Vaikų ir jaunimo socializacijos programa, kurią patvirtino tuometinis Ministras Pirmininkas A. Brazauskas bei Švietimo ir mokslo ministras A. Monkevičius. Strateginis šios Programos tikslas yra plėtoti vaikų ir jaunimo socializacijos galimybes, skatinti kultūrinį...
Šiuos sunkumus. Jauni žmonės vėliau pradeda dalyvauti darbo rinkoje ir vėliau kuria šeimas; jie kaitalioja savo veiklą nuo darbo prie mokymosi ir vėl atgal. Taip pat demografinė nesubalansuota, globalizacija ir kultūrų įvairovė. Šioje visuomenėje identifikavimas ir būdų užtikrinti jaunimo gerovę bei palankias pažinimo sąlygas sukūrimas ir įgyvendinimas.
„Veiklus jaunimas“ programa taip pat apima šalis kandidates narystei (Turkija), EEE šalis (Islandija, Lichtenšteinas, Norvegija). Programoje taip pat gali dalyvauti jauni žmonės iš ES kaimyninių šalių partnerių, kiti užsienio valstybių piliečiai.
Vis dėlto, jaunimo politika dar nėra gavusi visuotinio pripažinimo. Tačiau pagrindinė atsakomybė tenka jaunimo politikos veikėjams nacionaliniame lygmenyje.
Jaunimo politikos sritys, kurios yra tvirtintos dokumentuose, rodo jaunimo politikos įgyvendinimą, kuris yra paremtas atliktu tyrimu. Jame tiriama ir vertinama jaunimo politika, pasitelkiant Šiaulių miesto jaunimo patirtį, nuomones bei praktines žinias.
