Vystymosi kelionėje kiekvienas vaikas turi įveikti tam tikrus uždavinius, kad prisitaikytų gyventi jį supančiame pasaulyje. Pirmieji dveji gyvenimo metai - tai įspūdingų pokyčių metas. Per pirmuosius dvejus gyvenimo metus vaikas iš bejėgio kūdikio, negalinčio savarankiškai patenkinti gyvybiškai svarbių poreikių, tampa lakstančiu, žaidžiančiu ir kalbančiu vaiku, gebančiu įsivaizduoti, prisiminti, planuoti veiksmus bei keisti savo aplinką.
Šie pasiekimai, visų pirma, yra greito fizinio vystymosi ir intensyvaus aplinkos objektų tyrinėjimo rezultatas. Tam, kad vaikas įsitrauktų į aplinkos tyrinėjimą, reikalingas jausmas, jog pasaulyje yra pakankamai saugu, tad savo dėmesį galima ramiai nukreipti į dominančius objektus. Pirmųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti pamatinius saugumo ir pasitikėjimo jausmus. Jausmas, kad pasaulis yra saugus ir pakankamai kontroliuojamas, įgyjamas dėka daugiausiai vaiku besirūpinančio žmogaus atidaus ir, svarbiausia, nuoseklaus vaiko poreikių tenkinimo. Tai užtikrina saugaus prieraišumo radimąsi - emocinį ryšį tarp vaiko ir pagrindinio juo besirūpinančio asmens, grindžiamą vaiko tikėjimu, kad jam išreiškus poreikius taip, kaip tuo metu sugeba, jie bus suprasti ir atliepti, o kreipusis pagalbos į suaugusįjį - jis bus šalia ir ją suteiks.
Taigi, 1-ųjų metų krizės sprendimo rezultatas, t. y. vaikas jaus saugumą ir pasitikėjimą pasauliu ar ne, didžiąja dalimi priklauso nuo vaiku besirūpinančiųjų, ryšyje sukauptos ankstyvųjų santykių patirties. Prieraišumo formavimosi kritinis periodas - pirmoji pusė metų. Tuo metu kūdikis „ieško“, su kuo sukurti ryšį, o iki 2-3,5 metų amžiaus, kai prieraišumo objektas yra išskirtas, pagalbos nusiraminant kreipiamasi į konkretų vieną asmenį.
Saugaus prieraišumo svarba vaikui reiškiasi įvairiose jo vystymosi srityse:
- užtikrina pamatinių fiziologinių ir emocinių poreikių patenkinimą: išgyventi, būti saugiam, būti ryšyje su kitu;
- užtikrina tinkamą smegenų vystymąsi;
- kuria „saugios salos“ jausmą, t. y. leidžia drąsiau tyrinėti pasaulį, mokytis, patirti, žinant, kad nesėkmės ar grėsmės atveju visada yra kur sugrįžti;
- užtikrina emocinę raidą: „išorinė“ emocijų reguliacija pamažu tampa „vidine“, t. y. išmokęs nurimti su kito pagalba vėliau išmoksta padėti sau pats stiprių emocijų metu;
- kuria pamatus socialinei raidai: saugus prieraišumas - tai pagrindas tolimesniems žmogaus santykiams, t. y. į vėlesnius santykius žiūrima per ankstyvųjų santykių patirties „akinius“.
Prieraišus elgesys - tai su prieraišumo formavimosi procesu susijęs elgesys. Kadangi pagrindinė prieraišaus elgesio funkcija yra padėti pažeidžiamam vaikui apsisaugoti, jis įprastai aktyvuojamas nemalonios fiziologinės būsenos, nerimo ir baimės jausmų. Prieraišus elgesys skirtingame amžiuje tipiškai pasireiškia:
- nepažįstamųjų baime, būdinga 8-10 mėn. amžiaus vaikams, tad yra visai normalu, jei šio amžiaus kūdikis verks, trauksis, slėpsis, nors iki tol mielai šypsodavosi visiems nepažįstamiesiems;
- atsiskyrimo nerimu, būdingu vaikams nuo 7 mėn. iki 3-3,5 metų, o stipriausiai išreikštu 1,5 m. amžiuje. Taigi, visai normalu, kad vaikas gali verksmu ar savo elgesiu „protestuoti“ prieš mamos išėjimą iš namų, jo palikimą ugdymo įstaigoje;
- stiprių emocijų protrūkiais, būdingiausiais tarp 1-3 m. amžiaus ir vis retesniais vaikui sulaukus 4-5 m. Stiprių emocijų protrūkis - tai nervų sistemos atsakas į per daug sudėtingą situaciją, kai kūnas atsikrato įtampos per veiksmą. Protrūkiai įprastai dažnesni vaikui esant šalia savo prieraišumo objekto, t. y. žmogaus, su kuriuo vaikas jaučiasi saugus. Tai - pasitikėjimo kitu asmeniu grįstas vaiko kreipimasis pagalbos, pačiam nesusidorojant su jaučiama įtampa.
Per daug sudėtingos situacijos gali būti: nemaloni, prasta fiziologinė būklė (alkis, troškulys, skausmas, nuovargis), sensorinė perkrova (ypač iki 2 m.).
Maždaug 1-erių metų amžiuje stiprėja vaiko supratimas, kad jis yra fiziškai atskiras, o sulaukus 1,5-2 metų amžiaus - kad ir skirtingas nuo kitų, t. y. asmuo su savo kūnu, norais ir valia. Šis naujas suvokimas skatina išmokti pasirūpinti savimi: pačiam vaikščioti, kalbėti, valgyti, naudotis tualeto įgūdžiais bei atlikti daugybę kitų įdomių veiklų, kurias iki tol padėdami vaikui atliko suaugusieji.
Tad antrųjų-trečiųjų gyvenimo metų uždavinys yra įgyti savarankiškumą. 2-metis teikia pirmenybę naujų gebėjimų išbandymui, stipriai reiškia norus būti savarankišku: „Aš pats!“, „Ne!“, „Mano!“.
Jei leidžiama savarankiškai atlikti veiksmus, pripažįstama, kad tai svarbu, bei suteikiama atjauta nepavykus iš karto atlikti veiklos taip, kaip tai pavyksta suaugusiesiems - greitai ir sklandžiai - formuojasi savarankiškumo jausmas. Jei neleidžiama, t. y. vaikui bandant atlikti naują veiklą savarankiškai nekantraujama, užbėgama „už akių“, veikla perimama, vaikas skubinamas ar baramas dėl to, ką ir kaip atlieka - diegiamas gėdos jausmas, abejojimas savimi ir savo galimybėmis. Savarankiškumas-gėda yra du esminiai dvejų-trejų metų amžiaus tarpsnio krizės sprendiniai.
Taigi, šiame amžiuje svarbu išmokyti vaiką pačiam pasirinkti, suteikti galimybę savarankiškai spręsti tam tikrus kasdienius klausimus.
Ketvirtųjų-šeštųjų metų uždavinys yra įgyti iniciatyvą ir susikurti teigiamą „Aš“ vaizdą. Savarankiškas, savimi pasitikintis vaikas imasi iniciatyvos. Jis nori atlikti daugelį veiksmų, kuriuos moka ir kuriuos atlieka suaugę, planuoja savo veiksmus bei siekia išsikeltų tikslų. Deja, iniciatyvos neretai pakrypsta sudėtinga linkme: vaikas nori ir gali veikti, bet ne visada pasielgia tinkamai, jo suplanuoti ir savarankiškai įvykdyti „žygdarbiai“ gali ir nesulaukti suaugusiųjų pritarimo. Peržengus tinkamo elgesio ribas (nebūtinai aiškiai iškomunikuotas) ir baudžiant už vaiko iniciatyvą - vaikas jaučia kaltę, skiepijamos neigiamos nuostatos į save („aš mažas, blogas, nesugebu dalykų atlikti gerai“). Taigi, sprendžiama krizė apima du sprendinius: iniciatyva arba kaltė.
Viena iš priežasčių, kodėl 1,5 metų vaikas gali būti irzlus, yra tai, kad jis pradeda suvokti save kaip atskirą individą su savais norais. Šis „aš“ nori bandyti, veikti savarankiškai, tačiau jo gebėjimai ir supratimas dar riboti. Mažo vaiko emocijos yra labai stiprios ir dažnai jį tiesiog „užtvindo“. Jis dar tik mokosi jas atpažinti, suprasti ir valdyti. Gebėjimas nusiraminti, palaukti, susitarti formuojasi palaipsniui.
Kol kalbos įgūdžiai nėra gerai išlavėję, vaikui sunku žodžiais pasakyti, ko jis nori, kaip jaučiasi ar kas jam nepatinka. Todėl jis renkasi jam geriausiai pažįstamą ir anksčiau veikusią strategiją - verksmą, rėkimą, o kartais ir fizinę išraišką (spyrimąsi, kritimą ant žemės). Ikimokyklinukai dažnai dar sunkiai atskiria skirtingus nemalonius pojūčius. Baimė, liūdesys, alkis, troškulys, skausmas ar nuovargis jiems gali jaustis kaip bendras „man blogai“ jausmas. Supratimas, kad vaikas elgiasi ne „blogai“ tyčia, o tiesiog dėl savo raidos ypatumų ir dar nesugebėjimo kitaip, yra pirmas žingsnis link konstruktyvesnio atsako.
Taip pat svarbu suprasti, kad 1,5 metų vaikas vis dar gali patirti atsiskyrimo nerimą, kuris stipriausiai išreikštas apie 1,5 metų amžiuje. Tai visiškai normalu, kad vaikas gali verksmu ar savo elgesiu „protestuoti“ prieš mamos išėjimą iš namų ar palikimą ugdymo įstaigoje.
Pirmieji vaiko gyvenimo metai ypatingai svarbūs kalbos vystymui, taip pat fizinei raidai. Mažieji atlieka pirmuosius judesius, mokosi pirmuosius veiksmus. Vaikų kalbą tyrinėjantys mokslininkai pabrėžia, kad pirmojo pusmečio pabaigoje kūdikiai pradeda vapėti ir čiauškėti. Kūdikiai atpažįsta girdimus garsus ir į juos atsako. Išgirdę artimųjų balsus, jie pradeda guviau čiauškėti, judina rankas ir kojas, nori atkreipti į save dėmesį. Pirmaisiais gyvenimo metais vaikai gali būti labai užsispyrę, nori, kad viskas būtų pagal juos. Tokio amžiaus vaikai supranta ir veiksmu atsako į savo vardą, vykdo paprastus nurodymus, tačiau reikalauja ir daug dėmesio.
Šiame etape keičiasi vaiko žaidimas. Kol buvo kūdikis, žaisdamas vaikas daiktus kratydavo, daužydavo, mėtydavo, o dabar jis jau supranta daiktų paskirtį, jis pradeda statyti iš kaladėlių, kalbėti žaisliniu telefonu, stumdyti mašinėles. Tokio amžiaus vaikai jau pradeda žaisti įsivaizdavimo žaidimus - jūsų mažylis gali vaizduoti, kad geria iš tuščio puodelio, bananą naudoti kaip telefoną, kaladėlę - kaip mašiną. Šio amžiaus vaikai džiaugiasi žaisdami su kitais vaikais, tačiau jie dar nemoka žaisti bendrų žaidimų ar dalintis žaislais. Būkite pasiruošę, kad visiems turi užtekti žaislų, ir nenustebkite, jei teks įsikišti, kai vaikai jais nepasidalins. Vaikams patinka žaisti slėpynes, gaudynes, „kepti bandutes“, „joti į turgų“. Taip pat, jiems patinka mėgdžioti suaugusiuosius ir užsiimti buities darbais. Svarbu, kad jūs irgi dalyvautumėte vaiko žaidimuose, tokiu būdu jis galės mokytis iš jūsų laimėjimo ir pralaimėjimo, sąžiningumo, taisyklių laikymosi, konkuravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių.
12-15 mėnesių amžiaus vaikams pradeda patikti kalbos žaidimai, todėl galite jų klausinėti „Kur yra tavo ausytė?“, „Kur mama?“. Vaiko žodynas greitai plėsis, tačiau tarimas kis lėčiau. Šio amžiaus vaikai jau dabar gali geriau suprasti, kas jiems sakoma ir išreikšti, ko jie nori. Jie džiaugiasi, kai gali suprasti sudėtingesnius nurodymus, ir nesivaržo patys nurodinėti. Kartais gali būti sunku pasiekti, kad vaikas darytų tai, ko jūs reikalaujate. Vaikai gali tiesiog ignoruoti tai, ką jūs sakote, ar rėkti protestuodami. Šio amžiaus vaikai yra linkę išbandyti, kur yra ribos - kiek jie gali kontroliuoti situaciją, o kiek tai priklauso nuo jūsų.
Daugelis tėvų šiuo metu pastebi stipriai išaugusias vaiko emocijas ar net pasakoja, jog 1 metų vaikas „isterikuoja“, mušasi ar kandžiojasi, krenta ant žemės, rodo „ožiukus“. Bet ar žinote iš kur kyla šios didelės, gauruotos ir tėvus taip gąsdinančios emocijos? Tai yra intensyvi ir tuo pačiu viena labiausiai auginančių patirčių tėvystėje, tačiau neretai pritrūksta pasitikėjimo ir žinių kaip tokiose situacijose elgtis.
Ramūs, empatiški tėvai yra geriausias pavyzdys ir didžiausia pagalba vaikui, besimokančiam tvarkytis su savo jausmų audromis. Kai vaikas tampa irzlus ar piktas „be priežasties“, pagalvokite - gal jis alkanas? Ištroškęs? Pavargęs? O gal jam tiesiog trūksta jūsų dėmesio? Pabandykite ramiai pasiūlyti atsigerti, užkąsti, pailsėti ar tiesiog pabūti kartu. Kai atrasite tikrąją priežastį ir ją įvardinsite („Matau, buvai labai ištroškęs!“), vaikas pamažu išmoks atpažinti ir įvardinti savo pojūčius.
Mokykite tinkamų išraiškos būdų: Fizinė agresija (kandžiojimasis, mušimasis) kartais būna nemokšiškas bandymas parodyti prielankumą, susidomėjimą ar tiesiog išlieti susikaupusią energiją. Frazė „nemušk vaikų“ dažnai neveiksminga, nes nesiūlo alternatyvos. Mokykite, ką daryti vietoj to: „Jei nori pažaisti su berniuku, gali jam nusišypsoti ir paklausti, ar galima“, „Jei pyksti, kad paėmė tavo mašiną, sakyk: „Stop! Aš pykstu! Atiduok.““, „Kai jauti, kad nori muštis, gali stipriai sugniaužti kumštukus arba patrepsėti koja“.
Venkite „manipuliacijos“ etiketės: Rėkimas parduotuvėje dėl saldainio dažniausiai nėra sąmoninga manipuliacija. Bet galima mokyti kaip prašyti. Pirmas žingsnis - pagirti ir duoti saldainį (jei nusprendėte pirkti) tik tada, kai paprašo ramiai, be rėkimo. Vėliau galima tartis dėl dažnumo („Saldainį perkam kas antrą kartą užėję į parduotuvę“) ir šio susitarimo griežtai laikytis, nepaisant galimų protestų. Vaikas turi suprasti, kad rėkimas nebėra veiksmingas būdas gauti tai, ko nori.
Tai ilgas procesas, reikalaujantis šimtų ir tūkstančių pakartojimų, didžiulės kantrybės ir nuoseklumo iš tėvų pusės. Negalima vieną dieną nusileisti „dėl šventos ramybės“, o kitą - reikalauti laikytis taisyklių.
Vaikų emocijų protrūkiai yra normali raidos dalis, rodanti augančią asmenybę ir savarankiškumo paieškas. Mūsų, tėvų, užduotis - ne užgniaužti šias emocijas, o su meile, kantrybe ir nuoseklumu padėti vaikui išmokti jas suprasti, įvardinti ir išreikšti tinkamais būdais.
Kaip išmokti valdyti emocijas
Shalies 1-2 dienos miegui ir mažylio smalsumui vis augant, pravers edukologės ir pedagogės paruošta video paskaita apie lavinimo pagrindus ir visapusiškai lavinančias veiklas, paremtas 1 - 1,5 metų vaiko raida. Kiekviena veikla kruopščiai atrinkta, su paaiškintomis naudomis ir reikalingomis priemonėmis. Tai ne šiaip tema, o visas lavinimo gidas kiekvienam mėnesiui namuose! Logopedė-logoterapeutė Viktorija Bartkevičienė čia yra paruošusi ir specialią video temą - žaidimus kalbos lavinimui.
Psichologė Milda Kukulskienė supažindins su vaiko emocine raida, ko realu tikėtis šiuo periodu, kaip 1 - 1,5 metų vaikas mokosi reguliuoti emocijas, kaip veikia emocijų zonos, kaip tinkamai elgtis per 1 -1,5 metų vaiko emocijų iškrovą ir kaip patys galime padėti sau su savo jausmais šiuo periodu. Išspręskime šį emocijų ir vadinamų „isterijų“ bei „ožiukų“ galvosūkį drauge.
1 - 1,5 metų vaikas pamažu iš primaitinimo pereina į pilnaverčio šeimos valgytojo etapą. Tačiau čia kai kurios šeimos susiduria ir su naujais iššūkiais - gali pasirodyti, kad 1 metų vaikas nevalgo ir tik mėto maistą, išauga išrankumas, atsiranda mėgstami ir nemėgstami produktai, ne visada yra paprasta suprasti ko tiksliai (ne)nori vaikas - kaip elgtis šiose situacijose?
Šiuo tarpsniu paprastai kalasi krūminiai, dažnai įvyksta pažintis su vaikų ligomis, tėvai mokosi tinkamai padėti mažyliui kiekvienu atveju ir įvertinti kada į kokią įstaigą kreiptis pagalbos (ypač pradėjus darželį). Šeimos naršo interneto platybėse, bandydamos atrasti būdus kaip „sustiprinti imunitetą“, bet ar tai nėra kova su vėjo malūnais? Kai kurios šeimos svarsto kaip atsisakyti buteliuko, čiulptuko ar nykščio čiulpimo, tačiau specialistų patarimai skiriasi ir pokyčių pradžia gali pasirodyti gan paini. Gali įvykti pirmosios mažylio traumos, kurių metu tėvams į kulnus nusirita širdis, o iš galvos išgaruoja visos žinios kaip suteikti pagalbą. Vaikas pradeda aktyvius lauko tyrinėjimus ir vis kyla klausimas kaip aprengti vaiką naujam sezonui. 1 - 1,5 metų vaiko priežiūra išties primena išgyvenimo iššūkį, tad šis priežiūros paruoštukas įvairiems atvejams suteiks ramybės ir pasiruošimo.
Ar žinojote, kad įžengiate į palankiausią amžiaus tarpsnį atsisakyti sauskelnių ir pradėti naudotis puoduku? Daugelis pirmąkart tėvų šį etapą pasitinka su nerimu ir nežinia. Todėl drauge su vaikų psichologe-psichoterapeute ir šeimos gydytoja paruošėme išsamų gidą, kuris suteiks reikalingą informaciją, kad pratinimas prie puoduko įvyktų sklandžiai, lengvai ir paprastai. Apžvelgsime visus svarbiausius klausimus: Ar jau laikas atsisakyti sauskelnių? Kokiu būdu galima įvertinti vaiko pasiruošimą puodukui tiksliausiai? Kokie metodai egzistuoja? Kokie jų principai, privalumai ir trūkumai? Kokį metodą rekomenduojame? Kokia literatūra gali praversti? Kaip pasiruošti iš anksto? Nuo ko pradėti ir kaip atrodo visas procesas pažingsniui? Naudoti apdovanojimus ar ne? Ar atsisakyti ir dienomis, ir naktimis? Kiek trunka perėjimas prie puoduko? Iki kada galima tikėtis „avarijų“?
Nors mažylio miegas jau yra daug brandesnis, šiuo metu šeimos vis tiek dažnai sprendžia įvairius su miegu susijusius klausimus. Video paskaitoje šeimos gydytoja ir sertifikuota miego konsultantė aptars ko yra (ne)realu tikėtis iš 1-1.5 metų vaiko miego, kodėl 1 metų vaikas nemiega ar verkia naktimis, kodėl staiga suprastėjo miegas, ar normalu vis dar prabusti naktimis, kada ir kaip perkeliamas 1 - 1,5 metų vaikas į lovytę/ atskirą kambarį/ atvirą lovą, kiek miega 1 metų vaikas, kada ir kaip pereiti nuo 2 dienos miegų prie 1, kodėl vaikas prabunda 4:00-6:00 val. ryto ir t.t. Šioje temoje rasite šiuos ir kitus atsakymus į dažnai užduodamus klausimus apie 1 - 1,5 metų vaiko miegą.
Nors meilė mažyliui „sprogdina“ tėvų širdis, vis dažniau pasitaiko ir keblių situacijų, priverčiančių tėvus pasukti galvą kaip atsakyti, sureaguoti, elgtis. O kartais tai pavirsta ir į tėvų tarpusavio nesutarimus sprendžiant kaip pasielgti. Atrodo, kad šios augančios vaiko emocijų bangos, tarytum, išsunkia iš jūsų tarpusavio ryšį? Ši tema - paruoštukas visų „kaip elgtis, kai…“, pagalba jums sugrįžtant į glaudų tarpusavio ryšį, geriau suprantant savo vaikus, partnerį ir pačius save. Psichologės taip pat aptars tokias aktualias temas, kaip antras vaikas, darželis nuo 1-erių, nesutarimai su kitais vaikais žaidimų aikštelėje.
Kaip šeima, taip unikali istorija - su savais džiaugsmais ir iššūkiais. Pastaruoju metu tėvai ir specialistai daug kalba apie ikimokyklinio amžiaus vaikų emocijų protrūkius, pykčio priepuolius, „krizes“. Ieškoma būdų, kaip „kovoti“, „valdyti“, užtikrinti, kad vaikai būtų „geri“. Tačiau norint rasti veiksmingiausią kelią, pirmiausia verta pabandyti suprasti, kas vyksta vaiko viduje ir kodėl tos audros kyla.
