Afrika - tai antras pagal dydį žemynas, kurio kiekvienas centimetras apipintas legendomis, keistomis tradicijomis ir sunkiai suprantamais papročiais. Ši šalis yra tikras kontrastų ir įvairovės kraštas, tapusi namais net 80-čiai etninių grupių. Etiopija, seniau žinoma Abisinijos vardu, egzistuoja jau daugiau nei 3000 metų. Per tūkstančius metų istorijos Etiopija sukaupė turtingą kultūrinį ir istorinį paveldą, tikriausiai vieną turtingiausių Užsachario regiono šalių tarpe. Tai ne tik legendinės Šebos karalienės namai, bet ir garsiosios Liusės, vienos iš priešistorinių žmonijos pramočių, gimtoji žemė - jos skeleto liekanos buvo rastos šios kontrastų ir paslapčių šalies kamputyje, Danakilių (arba Afaro) įduboje. Tad Etiopija dažnai vadinama „žmonijos įsčiomis“.
Pietų Afrika dažnai vadinama "žmonijos lopšiu" dėl savo turtingos istorijos ir archeologinių radinių, kurie atskleidžia svarbius etapus žmogaus evoliucijoje. Šiame regione buvo aptikta daugybė senovinių hominidų liekanų, o genetiniai tyrimai patvirtina, kad šiuolaikiniai žmonės čia atsirado prieš šimtus tūkstančių metų. Šiandien žmonijos lopšio vardas atitekęs Afrikai, nes ten nuo senų laikų gyveno daug ir įvairių primatų. „Pirmieji Homo sapiens pėdsakai rasti Etiopijoje, prie Omo upės krantų. Iš tos vietos kilo mūsų rūšis - anatominiu požiūriu šiuolaikinis žmogus. Mokslininkai rado dviejų skeletų liekanas ir nustatė, kad jos - 200 000 metų senumo“.
Etiopija oficialiai yra vienintelė šalis, kuri nebuvo kolonizuota europiečių. Tai viena seniausių ir skurdžiausių pasaulio šalių, bet išliko labai autentiška, nes niekada nebuvo kolonizuota, išskyrus kelerius metus trukusią Mussolinio Italijos okupaciją. Šalis neturi uosto, nesiriboja su jūra, todėl nebuvo įdomi kolonizatoriams. Ilgą laiką joje buvo socialistinė santvarka, iš kurios jie išsivadavo kaip ir Lietuva, 1991-aisiais.
Archeologiniai radiniai ir žmogaus evoliucija
Žmonijos lopšys - UNESCO pasaulio paveldo vietovė Pietų Afrikoje, Gautengo provincijoje, į šiaurės vakarus nuo Johanesburgo. Plotas - 474 km². Svarbi paleoantropologijai. Vietovėje daug urvų, tarp jų Sterkfonteino ir Svartkranso urvai. Daugiau nei trisdešimtyje urvų rasta fosilijų.
Sterkfonteino urvuose į šiaurę nuo Johanesburgo, kuriuos atkasė Vitvotersrando universiteto mokslininkų grupė, vadovaujama Dr. Rono Klarko, randama daugiausiai seniausiai gyvenusių hominidų liekanų. Ši vietovė ir jos apylinkės yra paskelbtos Pasaulio paveldo objektu. Dabartiniam radiniui turėtų būti apie pusketvirto milijono metų, teigia Dr. Filipas Tobijas, kuris laikomas žymiausiu ankstyvojo žmogaus evoliucijos etapo specialistu. Jau dabar tų liekanų rasta rekordinis skaičius - 606, tvirtino F.Tobijas. Iki šio radinio seniausios hominidų liekanos Pietų Afrikoje buvo laikomos 3,3 milijono metų senumo. 1995 metais buvo rasta pėdos, kojos, šlaunikaulio kaulų, o 1999 metais - visas delnas ir ranka. Minėti padarai priklauso Australopithecus genčiai, tačiau kol kas neaišku, kokiai rūšiai jie priskirtini.
1935 m. Robert Broom Sterkfonteino urve rado pirmąsias hominido fosilijas ir pradėjo tyrinėjimus. 1947 m. Robert Broom ir John Robinson Sterkfonteino urve rado 2,3 mln metų amžiaus australopiteko fosiliją pramintą „Mrs. 1997 m. Ronald J. Clarke rado beveik pilną australopiteko skeletą pramintą „Little Foot“.
Gautengo provincijoje (The Cradle of the Humankind), į šiaurės vakarus nuo Johanesburgo, su dolomitinių kalkių urvais, kurių rasta beveik 200. Trylikoje jų yra augalų, gyvūnų ir hominidų (tikrųjų žmoginių beždžionių) fosilijų. Šiems urvams, kuriuos saugo UNESCO, - apie 2,3 mln. metų.
Australopiteko atradimas suklaidino daugelį todėl, kad fosilija parodė kaukolę, panašesnę į šimpanzę. Tyrėjai nustatė, kad visos urvo nuosėdos su australopitekų fosilijomis yra 3,4-3,6 mln. metų senumo. Nustatyti urvų nuosėdų datas yra sudėtinga, o dar sunkiau, kai uolienos ir kaulai pasislenka ir krenta iš skirtingų urvo sluoksnių. Tai beveik vieno milijono metų skirtumas.
Šiuolaikiniai žmonės atsirado prieš 200 tūkst. metų. Naujausia išvada grindžiama tarptautinės tyrėjų grupės atlikta 200 koisanų tautelės žmonių DNR analize. Mokslininkai susiejo DNR mėginius su jų geografiniu paplitimu, archeologijos ir klimato pokyčių duomenimis. Remiantis šia informacija, tyrėjai sudarė genomo raidos schemą, rodančią, kad regione, esančiame Botsvanoje į pietus nuo Zambezės upės, haplogrupė L0 buvo nepertraukiamai perduodama iš kartos į kartą apie 200 tūkst. metų. Šis jų darbas leido sudaryti savotišką genetinį žemėlapį, rodantį, kad priešistoriniai žmonės tame regione gyveno apie 70 tūkst. metų, kol klimato pokyčiai apytikriai prieš 130 tūkst. metų juos privertė migruoti.
Šių dienų klikų kalba kalbantys bušmenai, kaip rodo tyrimas, labiausiai nutolę nuo likusių Afrikos tautų, todėl mokslininkus verčia manyti būtent pastaruosius buvus tikraisiais homo sapiens protėviais. Kitų afrikiečių DNR mažiau skirtinga, todėl mokslininkus mano juos esant mažesnio klajoklių būrio, palikusių Kalaharį prieš dešimtis tūkstančių metų, palikuonimis. Tyrimo rezultatai leidžia manyti, jog Pietų Afrikos vaidmuo šiuolaikinio žmogaus raidos procese buvęs labai svarbus.
Stanfordo universiteto (JAV) daktarė Brenna Henn, padedama kolegų, išanalizavo per 500 tūkst. DNR prototipų. Nustatyta, jog medžiotojų ir maisto rinkėjų iš Kalahario DNR skiriasi, palyginti su kitų Afrikos tautų DNR. DNR prototipų skaičius, būdingas tam tikroms asmenų grupėms, gali padėti atsekti žmonijos judėjimo kryptis prieš tūkstančius metų. Tikėtina, jog šiuolaikinio žmogaus tėvyne galima laikyti Kalahario dykumą arba pietvakarinę Afrikos pakrantę, reziumuoja viena studijos autorių. Dauguma specialistų linkę manyti, jog šiuolaikinis žmogus atsirado Afrikoje prieš 150 - 60 tūkst. metų, ir tik tuomet migravo į Artimuosius Rytus, Europą, Aziją ir galiausiai į Ameriką.
Istorija, kultūra ir tradicijos
Etiopijos pavadinimas sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių, kurie išvertus reiškia „nudegęs veidas“. Vis dėlto tiksli pavadinimo kilmė nėra žinoma, vieni istorikai jį kildina iš senos istorijos apie Aksumo įkūrėją Ityopį, kiti - iš graikų dievo Hefaisto (romėnų Vulkanas) sūnaus Aethiopso. Etiopijos pavadinimas minimas Senajame Testamente, Iliadoje ir Odisėjoje.
Šalies sostinė - Adis Abeba (Addis Ababa), kurios pavadinimas reiškia „baltoji gėlė“. Ji yra 2400 metrų virš jūros lygio ir tai ketvirtoji aukščiausia pasaulio sostinė.
Etiopija yra viena iš pirmųjų pasaulio valstybių, priėmusi krikščionybę kaip valstybinę religiją. Tai atsitiko 330 m. Bet nepamačius savo akimis sunku ir įsivaizduoti, kad ta sena istorija yra tokia gyva ir taip matoma kiekviename žingsnyje.
Kai Etiopijoje keliavau prieš du metus, mano grupės keliautoja labai gražiai apibūdino: „Nuo šiol dabar aiškiau įsivaizduosiu, kaip atrodė laikai, kai gimė Jėzus“. Baltais drabužiais apsirengę vyrai ir moterys, išdegusi žemė, dulkės ir itin paprastos gyvenimo sąlygos.
Istorijos mylėtojai būtinai turi aplankyti Etiopiją! Aksume stovi įspūdingos senos monolitinės stelos. Vienos įspūdingiausių senojo pasaulio architektūros stebuklų - uolose į žemyn iškaltos Lalibelos bažnyčios, daugybė bažnytėlių užkeltų aukštai kalnuose ir taip apsaugotų nuo priešų.
Lalibeloje yra net 13 akmeninių bažnyčių, pradėtų kalti karaliaus Lalibelos laikais, XII amžiuje. Priešingai, nei kitur pasaulyje, jos yra iškaltos gilyn į žemę. Legenda teigia, kad Lalibela susapnavo, jog Dievas liepė jam pastatyti bažnyčias, tiksliai nurodydamas, kur jos turi stovėti, kaip turi atrodyti ir kaip turi būti išdekoruotas vidus. Bažnyčių statybos vyko labai sparčiai, nes dienomis triūsė meistrai, o naktimis, kaip teigia legenda, dirbo angelai. Bene įspūdingiausia yra šv. Jurgio (Bete Giyorgis) bažnyčia. Ji yra kryžiaus formos, iškirsta žemėje iš vientiso uolos gabalo. Netoliese esanti Pasaulio išganytojo bažnyčia (Bete Medhame Alem) yra laikoma didžiausia monolitine bažnyčia pasaulyje. Ji primena graikišką šventyklą - 33,5 metrų ilgio, 23,5 metrų pločio bei 11,5 metrų aukščio - ir galimai yra garsiosios Aksumo bažnyčios, kurioje buvo saugoma Pandoros skrynia, kopija. Šv. Marijos (Bete Maryam) bažnyčia yra seniausia iš šių bažnyčių ir būtent joje vyksta pagrindinė Kalėdų ceremonija.
Lalibeloje gyvena apie 20 tūkstančių žmonių, o per Kalėdas čia atvyksta apie 50 tūkstančių piligrimų. Jie įsikuria stovyklose po atviru dangumi, o kunigams ir vienuoliams yra skiriami paprasti namukai. Etiopai savo Kalėdų išvakarėse pasninkauja, o šventei būtinai pasipuošia baltai. Dauguma jų dėvi tradicinį drabužį, vadinamą shamma. Tai didelis medvilnės gabalas su ryškių spalvų juostomis galuose. Jis dėvimas kaip toga. Šiaurės Etiopijoje tikrai galima pasijausti lyg patekus į Kristaus gimimo metus - baltomis marškomis apsigobę vyrai ir moterys gena asiliukus, neša žabus ir ruošia maistą paprasčiausiomis sąlygomis. Tik tradiciniu būdu verdamos kavos kvapas galbūt sugrąžina iš šios laiko mašinos į dabartį.
Etiopijos istorija yra gausiai apipinta įvairiomis legendomis. Tikriausiai žymiausia iš jų yra apie Aksume esančią Siono šv. Mergelės Marijos bažnyčią, kurioje, pasak legendos, saugoma Šebos karalienės atgabenta Sandoros skrynia. Ją karalienė pavogė iš karaliaus Saliamono ir joje saugomos lentelės, kurias Mozė gavo iš Dievo.
Pasak legendos, kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus, ir kurį IV amžiuje atrado Romos imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena, buvo perduotas Etiopijos karaliams, kad šie apsaugotų koptų krikščionis. Rugsėjo mėnesį visi pasaulio krikščionys, ypač etiopai, švenčia kryžiaus suradimą. Etiopijoje ši diena paminima kuriant didžiulius laužus. Dar viena iš Etiopijos legendų byloja, kad šalies Oromijos regiono gyventojų tikėjimas, kurio dievas vardu Vaka, yra seniausia pasaulyje monoteistinė religija ir būtent iš jos Mozė pasiskolino dešimt Dievo įsakymų.
Tikėti istorijomis ar ne - spręsti jums, bet, kaip sako patys etiopai, „Jei tikite, vadinasi, tai tiesa. O mes tikime, kad tai mūsų istorija.“
Gamta ir kraštovaizdžiai
Apie 70 proc. visos Afrikos kalnų yra Etiopijoje. Šalis dažnai yra vadinama „Afrikos stogu“. Be to, Etiopijoje yra ir viena iš žemiausių vietų žemėje - tai Danakilio įgriuva, Dalolo lavos ežeras, 116 metrų žemiau jūros lygio. Jei vertintume vidutinę metinę temperatūrą - tai ir pati karščiausia vieta žemėje. Čia mokslininkai tyrinėja, kaip gali atsirasti gyvybė kitose planetose tokiomis sunkiomis gyvenimo sąlygomis.
Beje, Etiopijoje (ir tik Etiopijoje), Simieno kalnuose gyvena beždžionės - gelados - dar vadinamos kraujuojančiomis širdimis. Jos turi unikalias raudonas dėmes ant krūtinių. Gelados yra lyg senųjų, pirmykščių beždžionių, dabar sutinkamų tik fosilijose, palikuonys. Gyvena būriais ir mokslininkai pastebėjo įdomių atvejų, kai patelės, kurios turėtų poruotis tik su dominuojančiu grupės patinu, apgaudinėja jį su kitais, bet slepia savo neištikimybę. Užtat Etiopijoje beveik nerasite kitų Afrikai būdingų gyvūnų - dramblių, žirafų ar liūtų. Kažkada jie čia gyveno, bet dabar juos pamatysite tik nuošalesniuose regionuose.
Etiopija sena, senesnė nei galite įsivaizduoti. Šalis, anksčiau žinoma Abisinijos vardu, egzistuoja jau daugiau nei 3000 metų. Per tūkstančius metų istorijos Etiopija sukaupė turtingą kultūrinį ir istorinį paveldą, tikriausiai vieną turtingiausių Užsachario regiono šalių tarpe. Tai ne tik legendinės Šebos karalienės namai, bet ir garsiosios Liusės, vienos iš priešistorinių žmonijos pramočių, gimtoji žemė - jos skeleto liekanos buvo atrastos šios kontrastų ir paslapčių šalies kamputyje, Danakilių (arba Afaro) įduboje. Tad Etiopija dažnai vadinama „žmonijos įsčiomis“.
Viena įstabiausių Etiopijos vietų - žemutinės Omo slėnis, kur gyvena nepaprasta mažų ir kontrastingų etninių grupių įvairovė. Būtent dėl šios nepaprastos kultūrinės įvairovės žemutinės Omo slėnis įtrauktas į UNESCO Pasaulinio Paveldo sąrašą - tai vienintelė vieta pasaulyje, kur tokioje mažoje teritorijoje galima sutikti tokia didelę genetinę ir kultūrinę įvairovę. Pietinės Omo slėnio tai tarsi mozaika, susidedanti iš vietinių genčių, mums neįprastų kultūrinių vertybių, nuostabių kraštovaizdžių ir unikalių kaimų. Kiekviena genties gyvenimo būdas išskirtinis ir savotiškas, visiškai nepanašus į kaimynų. Mursiai, Hammerai, Dasenechai, Borenai, Dorze, Konso - tai tik keletas genčių, gyvenančių Omo slėnyje. Čia kalbama skirtingomis kalbomis, priklausančiomis net keturioms kalbinėms grupėms. Pietinės Omo slėnio gyventojai neturi bendro materialinio ar kultūrinio pagrindo, tad kiekviena gentis pasižymi savotiška unikalia menine išraiška ir tradicinėmis gentinėmis šventėmis bei ritualais.
Kelionė po žemutinės Omo slėnį - tikras nuotykis visomis prasmėmis.
Be genčių, „Boutique Travel“ vadovė išskiria Etiopijos gamtos grožį. Plauki laiveliu nuostabiu Čamo ežeru ir matai, kaip į tave spokso dešimtys akių iš vandens. Tik vienas neatsargus judesys ir tapsi krokodilų pietumis. Ežeras garsus visoje Afrikoje - tiek daug krokodilų vienoje vietoje vargu ar kur rasite… Taip pat ežere gyvena impozantiškieji hipopotamai, pulkai pelikanų, egrečių, garnių, avocečių, marabu, erelių žuvininkų ir gausybė kitų paukščių.
Virtuvė ir tradicijos
Kai kuriose daug kavos užauginančiose šalyse visai negausite geros kavos, nes nėra kavos gėrimo kultūros. Etiopija yra maloni išimtis, tikriausiai dėl to, kad pasaulyje ji laikoma kavos tėvyne. Viskas prasidėjo čia, Kafo regione, ir išplito po visą pasaulį, kad kas rytą žadintų jus. Etiopietiška kavos ceremonija ne veltui yra vadinama ceremonija - išgerti puodelį kavos užtruks. Tikras lėto gyvenimo, mėgavimosi ta akimirka pavyzdys. Šviežios kavos pupelės pirmiausiai paskrudinamos, ceremonijos dalyviai gali įvertinti jų kvapą, tada rankomis sugrūdamos ir kava verdama kavinuke ant anglių tingiai vėduojant, kad ugnis laikytųsi. Kai kuriuose regionuose kava gardinama rūtomis ar net druska. Kavą užuosite ir namuose, ir turguose, ir oro uosto išvykimo salėje.
Tikrai negaliu pasakyti, kad Etiopijos maistas labai sužavėjo, bet galiu patvirtinti, kad jis tikrai unikalus. Šalyje auga endeminiai (tik čia randami) grūdai, vadinami tefu. Iš jų kepama speciali duona indžera - primenanti didelį blyną. Tefas yra smulkiausias pasaulio grūdas, bet dėl specialaus tešlos rauginimo, atvykusiems keliautojams šis patiekalas nelabai patinka. Indžera vietinių valgoma tiek pusryčiams, tiek pietums, tiek vakarienei. Ant to didelio iškepto blyno dedami įvairūs troškiniai, jis naudojamas ir vietoj lėkštės, ir vietoj šaukšto, mat kitas maistas imamas indžeros gabaliuku.
Etiopai savo gyvenimo neįsivaizduoja be mėsos, šalis yra didžiausia jautienos tiekėja visoje Afrikoje. Gidas Vendis, keliaudamas kartu ir šiek tiek perėmęs lietuvių įprotį užsisakyti šviežių daržovių ir pakelėje nuolat pirkti vaisius, guodėsi: „Pamatytų mano mama ir verktų, kad taip skurdžiai valgau.“ Vietiniams mėsa yra gero gyvenimo simbolis, o vegetarais jie tampa tik pasninko metu (prieš šventes). Taip pat etiopai pasaulyje laikomi medaus vyno išradėjais, mūsų šalyje jis vadinamas paprasčiau - midumi.
Dažniausiai afrikietiškus šokius įsivaizduojame judinant klubus, bet šiaurinėje Etiopijoje išvysite originalius šokius, kai šokama pečiais. Vietiniai naktiniai klubai visada turi profesionalių šokėjų grupę, bet dar smagiau žiūrėti į paprastus klubinėtojus, šokančius poromis, labai dažnai ir vaikinas su vaikinu ar mergina su mergina. Atrodo, kad jie neturi jokių sąnarių pečiuose. Ritmas, energija ir visa atmosfera - tiesiog užburia.
Šokis vaikams TIKI TIKI
Patarimai keliaujantiems
Kada keliauti ir nekeliauti: balandį - rugsėjį pietuose lietus ir labai kyla temperatūra, tad keliavimui sąlygos sudėtingos. Spalį - gruodį po lietaus dar mažiau turistų, viskas žalia, vis dar didesnė maliarijos rizika. Sausis - kovas pagrindinis kelionių metas, sausį pagrindinės šventės - šv. Kalėdos.
Jei į Etiopiją iš Europos skrisite su „Ethiopian Airlines“, jų vidiniams skrydžiams gausite net 50 proc. nuolaidą. Tačiau, kitų aviakompanijų skrydžiai dažnai daug patogesni ir pigesni, tad ne visada pavyksta taip sutaupyti.
Svarbiausių religinių švenčių metu (šv. Kalėdos sausio 7 d., Velykos) keliaujantiems į Etiopiją, gali tekti susidurti su didelėmis miniomis ir apgyvendinimo trūkumu.
Pirmųjų dienų šokas Etiopijoje - kiekviename žingsnyje apipuolantys vaikai. Ir parduoda, ir prašo, ir kalbina, ar nedrąsiai stebi. Jie net ilgiausius atstumus nubėga, kad tik gautų papildomų pajamų ar dėmesio. Matant tuos vaikus, lakstančius per akmenis ir gana aukštai virš jūros lygio, visai nestebina istorija apie pirmąjį afrikietį maratono bėgiką, kuris laimėjo olimpinį auksą basas.
Būna ir linksmų pažinčių - vienam berniukui pasakiau, kad pirksiu iš jo, jei jis atspės iš kokios šalies mes esame. Spėliojo visai neblogai, minėjo ir Kroatiją, ir Suomiją, ir Lenkiją. Paskui susirado mus po geros valandos ir išdidžiai pasakė „Lithuania“ - nepatingėjo paklausinėti miestelyje. Bet tai ne tas pats, kas atspėti, tad šaunusis pardavėjas nenuliūdo, kai nepirkau jo pakelėse surinktų gražių akmenukų.
Keliaudami nedalinkite pinigų vos jūsų paprašo, nedalinkite saldainių, neskatinkite ištiesti rankos. Net jei vežatės pieštukų ir sąsiuvinių, verčiau nuneškite juos į vietinę mokyklą, o ne dalinkite kažkur gatvėje. Ir kitą kartą, kai pirksite kokį suvenyrą kelionėje, nebandykite nusiderėti kainos, tegul tais pinigais džiaugiasi rankdarbio kūrėjo šeima.
