Nuo pat pasaulio pradžios, kai Adomas pažino savo žmoną Ievą, kuri pagimdė sūnų Setą, Žemė tapo gyvybės lopšiu. Dievas apsireiškė Setui, kuris, kaip ir jo brolis Abelis, atnašavo priimtiną auką. Adomas, įkvėptas Šventosios Dvasios, pradėjo vesti Dievo vaikų genealogiją, o žmonių vaikai gausiai paplito ant viso žemės veido. Taip prasidėjo ilgas ir sudėtingas gyvybės evoliucijos kelias, apimantis daugybę kartų ir įvykių.

Enosas, gyvenęs devyniasdešimt metų, susilaukė Kainano. Vėliau, praleidęs aštuonis šimtus penkiolika metų, jis susilaukė daug sūnų ir dukterų. Kainanas, sulaukęs septyniasdešimties, susilaukė Mahalalelio, o po jo gimimo praleido aštuonis šimtus keturiasdešimt metų, susilaukdamas daugybės palikuonių. Mahalalelis, sulaukęs šešiasdešimt penkerių, susilaukė Jaredą, o vėliau, aštuonis šimtus trisdešimt metų, susilaukė daugybės sūnų ir dukterų. Jaredas, sulaukęs šimtą šešiasdešimt dvejų metų, susilaukė Henochą, o po to, aštuonis šimtus metų, susilaukė daugybės vaikų.

Dievas sukūrė dangus ir žemę, kuri tapo jo pakoju. Jis sukūrė gyvybę, paleisdamas ją plisti ir vystytis. Viešpats tarė Henochui: "Eik ir daryk, kaip aš tau įsakiau, ir joks žmogus tavęs nepervers." Jis taip pat patarė Henochui: "Patepk savo akis moliu ir nusiplauk jas, ir tu praregėsi." Henochas pareiškė: "Aš atėjau iš Kainano žemės, savo tėvų žemės, teisumo žemės iki šios dienos."

Gyvybės atsiradimas ir evoliucija

Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. Jis sukūrė žolę, augalus, duodančius sėklą, ir medžius, nešančius vaisius. Dievas taip pat sutvėrė didelius jūros gyvūnus, paukščius, laukinius žvėris, gyvulius ir roplius. Galiausiai, Jis sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir panašumą, suteikdamas jam gyvybės kvapą ir paversdamas jį gyva siela. Dievas davė žmonėms žoles ir medžių vaisius maistui, o visiems gyvūnams - žaliuojančius augalus. Matydamas visa, ką buvo padaręs, Dievas konstatavo, kad tai buvo labai gerai.

Tačiau žmogus, paklausęs žmonos ir paragavęs nuo medžio pažinimo gero ir blogo, buvo išvarytas iš rojaus. Žemė tapo prakeikta dėl jo neklusnumo, ir jam teko slėptis nuo Dievo veido, tapdamas klajūnu ir benamiu. Dievas taip pat sukūrė moterį iš žmogaus šonkaulio, kad jis nebūtų vienas. Vyras turėjo palikti savo tėvą ir motiną, susijungti su žmona, ir kartu tapti vienu kūnu. Dievas septintą dieną baigė savo darbus ir ilsėjosi, palaimindamas ir pašventindamas tą dieną.

Iš vieno kraujo Dievas išvedė visas žmonių tautas, kad jos gyventų visoje žemėje. Jis pavadino šviesą diena, o tamsą naktimi. Dievas padarė tvirtumą, atskirdamas vandenis, ir pavadino jį dangumi. Jis pavadino sausumą žeme, o vandenų samplūdį - jūromis. Dievas sukūrė dvi dideles šviesas - didesniąją dienai ir mažesniąją nakčiai valdyti, ir taip pat žvaigždes, kad jos apšviestų žemę ir valdytų dieną bei naktį.

Mokslininkai, tyrinėdami Žemę, pastebi, kad ji panaši į skruzdėlyną - čia galioja griežta tvarka ir sistema, o pavienės rūšys negali išgyventi viena be kitos. Tokia gyvybės forma vadinama superorganizmu, o idėja, kad Žemė pati save reguliuoja, vadinama Gajos hipoteze. Ši hipotezė teigia, kad Žemės atmosfera, hidrosfera, litosfera ir biosfera sąveikauja tarpusavyje kaip savireguliacinė sistema, palaikanti gyvybės išsaugojimui būtinas sąlygas. Mikroorganizmai vaidina svarbų vaidmenį palaikant Žemės paviršiaus temperatūrą, jūrų druskingumą ir atmosferos dujų sudėtį.

Žemė yra nuolat veikiama kosminių procesų. Kosmose sklindančios dulkės reguliariai bombarduoja planetą meteoritų pavidalu, didindamos jos masę. Tuo pačiu metu dujos iš Žemės atmosferos prasiskverbia į kosmosą, sukeldamos atmosferos praradimą. Nors šie procesai vyksta milijardus metų, jie neturi didelės įtakos Žemės augimui dabartiniu laikotarpiu.

Tačiau žmonijos veikla kelia susirūpinimą. Žmonija tapo aktyviai parazituojančia rūšimi, o gyvas organizmas turi būdų atsikratyti parazitų. Gajos teorijos šalininkai teigia, kad Žemė gali radikaliai sumažinti žmonių populiaciją, kad galėtų išgyti ir leisti suklestėti kitoms rūšims. Tai gali reikšti maisto, oro ir vandens trūkumą, o užterštumas gali sukelti mirtinas ligas.

Nepaisant šių grėsmių, mokslininkai atlieka tyrimus, siekdami geriau suprasti Žemę ir jos procesus. Žemės branduolys yra toks pat karštas kaip ir Saulės paviršius, o pusė planetos sukuriamos šilumos energijos skleidžiama radioaktyviųjų medžiagų skilimo branduolyje. Gyvybė klesti net po vandenynų dugnu, o samanos auga dykumose, pasiimdamos vandenį tiesiai iš oro. Debesys reguliuoja temperatūrą ir yra svarbūs planetos klimatui.

Henrikas Radauskas: Poetinė refleksija apie pasaulį

Henrikas Radauskas, vienas didžiausių XX amžiaus lietuvių poetų, modernus klasikas, savo kūryboje nagrinėjo pasaulio ir žmogaus santykį, meno ir tikrovės ribas. Jo eilėraščiai, pasižymintys preciziška kalba, intelektualumu ir estetiniu rafinuotumu, atspindi unikalų jo poetinį pasaulį. Radauskas, būdamas europinės kultūros žmogus, meną laikė vienintele ir absoliučia vertybe.

Jo kūryba pasižymi individualistiniu uždarumu, aristokratiškumu ir distancijos pojūčiu. Radauskas vengė jausmingumo, išpažinties lyrikos, intymumo. Jo lyrinis "aš" visada turėjo didelę distanciją nuo realaus autoriaus. Eilėraščiuose jis pasakoja istorijas, pats jose nedalyvaudamas, arba stebi savo surežisuotą vaizdų ir žodžių spektaklį. Jo eilėraštis "ne yra, o vyksta".

Radausko pasaulis knygiškas, "kaip senoviniuos romanuose", ir, bent viename jo eilėraštyje, gražiai idiliškas: drugys, šaltinis ir rožė virsta lengvabūdžiais pašnekovais, o medis įgyja kiek daugiau gyvybės, negu jam Dievo duota. Poetas suvokia, jog tas pasaulis nėra visiškai tikras, tačiau didžiuojasi jo dirbtinumu. Eilėraščio centre jis sugretina savo amatą su jūreivio ir statytojo amatais.

Radausko poezija, nors ir vientisa, kartais gali pasirodyti vienoda. Ji atgaivina lietuviškuosius kalbėjimo budus, bet joje slypi ir naujo automatizmo, naujos stingdančios normos pavojus. Joje gal kiek per daug delfinų, faunų ir princų, per dažnai puikaujamasi mitologiniais ir istoriniais vardais, egzotiškais terminais. Kartais ji padvelkia salonu. Tačiau Radauskas paprastai pats tą suvokia ir tuo žaidžia.

Henrikas Radauskas yra mūsų literatūros klasikas ir Lietuvos pasididžiavimas. Jo kūryba yra nepaprastai vertinga, nes ji tobulai įkūnija vieną itin svarbią lietuvių kultūros epochą - nepriklausomybės epochą. Lietuva, kurios nebėra ir tuo pačiu pavidalu jau nebebus, ilgam laikui įrašyta Radausko puslapiuose. Pats jo sąlygiškumas, lėliškumas, trapumas kažkaip atitinka ano meto Lietuvos trapumą ir laikinumą.

tags: #zmogu #zeme #pagimde

• Transakcinės analizės taikymas žaidime
• Žaidimai vaikams darželyje
• Gimdymas su šypsena: Jūsų patirtys
• Smurtas prieš vaikus, kai juos prižiūri auklė
• Išmanieji laikrodžiai vaikams: saugumas ir bendravimas