Kamieninės ląstelės yra unikalios ląstelės žmogaus organizme, turinčios gebėjimą virsti visomis kitomis specifinėmis ląstelėmis. Šios ląstelės gali diferencijuotis į kaulų, kraujo, smegenų ar širdies raumens ląsteles, taip atlikdamos gyvybiškai svarbias funkcijas. Mokslininkai intensyviai tiria kamieninių ląstelių potencialą gydant įvairias ligas, atstatant ar pakeičiant pažeistus audinius ir organus.
Tyrimų metu siekiama suprasti ląstelių genetinių trūkumų kilmę, ligų priežastis ir mechanizmus, lemiančius ląstelių virtimą vėžinėmis. Kamieninės ląstelės gali būti skirtingų tipų ir išgaunamos iš įvairių šaltinių. Embrioninės kamieninės ląstelės gaunamos iš keturių-penkių dienų amžiaus embrionų. Suaugusiųjų kamieninės ląstelės yra randamos nedideliais kiekiais suaugusiųjų organizme, o jų dalijimosi ir diferencijavimosi gebėjimai yra riboti. Perinatalinės kamieninės ląstelės paimamos iš virkštelės kraujo ar vaisiaus vandenų.
Viena iš pagrindinių kamieninių ląstelių tyrimų krypčių yra galimybė sukurti sveikas ląsteles, kurios galėtų pakeisti pažeistus ar sergančius audinius. Manipuliuojant kamieninėmis ląstelėmis, galima jas priversti diferencijuotis į specifinius audinius, taip atstatant organizmo funkcijas. Taip pat kamieninės ląstelės naudojamos tiriant naujų vaistų veiksmingumą ir saugumą prieš jų bandymus su žmonėmis. Jas galima užprogramuoti vystytis kaip specifiniai audiniai, kurie vėliau naudojami vaistų vertinimui.
Nors suaugusiųjų kamieninių ląstelių tyrimai neturi etinių problemų, žmogaus embrioninių kamieninių ląstelių naudojimas kelia diskusijas. Embrionas žūsta, kai iš jo paimamos kamieninės ląstelės. Vis dėlto, kamieninių ląstelių tyrimų šalininkai teigia, kad ankstyvos stadijos embrionai dar nėra visiškai gyvybingi, ir pabrėžia, kad donorų poros, kurių ląstelės buvo panaudotos embrionui sukurti, sutinka su tyrimų tęsimu.
Kamieninių ląstelių tyrimų rezultatai, dėl jų regeneracinių gebėjimų, gali turėti didelės įtakos sveikatos priežiūros pramonei. Tačiau diskusijos dėl žmogaus embrionų kūrimo, pritaikymo ir šalinimo riboja šios srities tyrimus. Mokslininkai ieško alternatyvių sprendimų, pavyzdžiui, suaugusiųjų kamieninių ląstelių perprogramavimo į kamienines ląsteles, galinčias diferencijuotis į bet kurią ląstelę.
Embrioninių kamieninių ląstelių tyrimų etiniai ir teisiniai aspektai
Daugelis žmonių, pasisakančių už gyvybės apsaugą, nepritaria embrioninių kamieninių ląstelių tyrimams, nes mano, kad embrionas yra gyvybė. Tačiau kamieninių ląstelių regeneracinis pajėgumas gali padėti gydyti kraujo ligas. Neseniai mokslininkai, pasitelkę kamienines ląsteles, laboratorijoje sukūrė žmogaus embriono modelius. Izraelio mokslininkams pavyko išauginti būtybę, labai panašią į ankstyvąjį žmogaus embrioną, nenaudojant kiaušialąsčių, spermos ar gimdos.
Vienos iš tokių modelių kūrėjų - Kembridžo universiteto ir Kalifornijos technologijos instituto profesorės Magdalenos Zernickos-Goetz komanda - savo darbuose pastebėjo, kad „Vaizdai buvo tiesiog įspūdingi. (...) Tų embrionų vystymasis buvo tiesiog matomas ekrane. Tos ląstelės krutėjo, savo vietą surado, toliau dauginosi.“ Anot tyrėjų, tokie sintetiniai embrionai galėtų būti naudojami „išsiaiškinant nevaisingumo ir spontaninių abortų priežastis“. „Gemalo pirmieji vystymosi etapai yra nežinomybė. Bet tie etapai yra be galo svarbūs. Kiekviena ląstelė turi likimą tapti tam tikro audinio ląstele. Tą likimą nusprendžiantys veiksniai, molekulės, atsakingos už tai, yra labai mažai ištyrinėtos. (...) Mokslas sako, kad 60 proc. visų nėštumų yra prarandami. (...) Mokslininkai mokėjo šitas gemalą formuojančias ląsteles užauginti mėgintuvėlyje, suteikti joms tą terpę, signalines molekules, kurios privertė jas susirinkti į mažą embrioniuką. (...) Reiškia, šiandien mes jau žinome tas augimo molekules, kurios padėtų augti embrionui, kuris dėl kažkokių priežasčių tampa spontaniniu abortu“, - tvirtino S. Nepaisant tolesnių tokių tyrimų perspektyvų, jie nuolat lydimi etinių ir teisinių ribojimų.
„Mes tradiciškai Europoje (ir turbūt didelėje dalyje pasaulio) apskritai turime draudimą kurti žmogaus embrionus mokslinių tyrimų tikslais. (...) Tos nedaugelis šalių, kurios leidžia kurti mokslinių tyrimų tikslais žmogaus embrionus, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, taip pat turi tokį labai griežtą susitarimą, kuris buvo pasiektas po labai didelių debatų ir karštų diskusijų: tas sukurtas embrionas gali būti auginamas ne daugiau kaip 14 dienų. (...) Panašu, kad ta 14 dienų taisyklė kol kas nebus atšaukta“, - LRT KLASIKAI dėstė A. Tuo tarpu genetikė S. „Tas 14 dienų limitas atsirado prieš 30 metų. Kaip teko paskaityti, tiesa, kad tuo metu ekspertai suprato, kad ilgiau išauginti net neįmanoma, mes nesugebėjome. Dabar profesorės Magdalenos ir jos kolegų dėka mes turime sukurtas terpes, kurios leistų auginti ilgiau ir pažinti geriau tą vėlesnių dienų gemalą. „Jie kritiškiau žiūri į žmogaus biologinės medžiagos ar žmogaus embriono naudojimą mokslinių tyrimų tikslais, juo labiau jų kūrimą mokslinių tyrimų tikslais, (...) argumentuoja, kad yra alternatyvių tyrimo būdų, pavyzdžiui, naudoti suaugusio žmogaus organizmo kamienines ląsteles arba taip vadinamas indukuotas pluripotentines kamienines ląsteles“, - aiškino A. „Turbūt niekas nepaneigs, kad apvaisinta kiaušialąstė potencialiai yra žmogus. Bet ką su juo galime daryti, mes turime skirtingas nuojautas, nuovokas arba manymus. Tuo metu VU profesorė S. Jarmalaitė ragino labiau pasitikėti mokslu. „Iš tikrųjų visa mokslo istorija paremta tokiais drąsiais bandymais, kurie vėliau vedė į didžiulius atradimus ir po to ateityje gelbėjo gyvybes. Tai ir to paties Edwardso pavyzdys. Jis pirmuosius in vitro apvaisinimo bandymus tikrai darė be jokių bioetinių sutikimų ir sulaukė didžiulio pasipriešinimo. O dabar mes turime virš 12 mln. Tai aš manau, kad (...) turėtų būti didesnis pasitikėjimas mokslininku.“
Naujausi atradimai ir perspektyvos
Pradėjus formuotis embrionui, jį sudaro kamieninės ląstelės, galinčios virsti bet kuria kūno dalimi: nuo smegenų iki kaulinio audinio. Kamieninės ląstelės virsta specializuotomis proceso, vadinamo gastruliacija, metu. Jis prasideda trečiąją savaitę po apvaisinimo. Iki šiol šis procesas buvo tarytum juoda dėžė, negalėjome jo stebėti tiesiogiai. Vadovaujantis etikos taisyklėmis, laboratorijoje embrionus galima auginti tik dvi savaites. Taip pat neįmanoma stebėti gastruliacijos nėštumo metu. Žurnale „Nature“ paskelbti naujieji radiniai pateikia tiesioginių duomenų, kaip vyksta kamieninių ląstelių transformacija.
Studijoje nedalyvavę ekspertai ją pavadino „svarbia“ ir „Rozetės akmeniu“, turėdami omenyje įtaką tolesniems tyrimams vystymosi biologijos srityje. Iki šiol mokslininkai analizavo pelių ir kitų primatų (ne žmonių) mėginius, norėdami geriau suprasti gastruliaciją, tačiau visuomet buvo abejojama, ar šis gyvūnų ir žmonių organizme vykstantis procesas yra panašus. Naujausio tyrimo metu pristatyti duomenys leidžia įvertinti eksperimentų su gyvūnais naudingumą.
Žmogaus ląstelėse sukaupta visa asmens genetinė medžiaga, bet gastruliacija yra tas pradinis etapas, kai suaktyvinami tam tikri genai ir kamieninės ląstelės virsta, pavyzdžiui, kraujo ar smegenų ląstelėmis. „Staiga atsiranda didžiulė ląstelių įvairovė“, - internetinės spaudos konferencijos metu žurnalistams aiškino Oksfordo universitete dirbantis studijos autorius Shankaras Srinivas ir minėtąjį procesą pavadino „nuostabiu“. Šiame etape embrioną sudarančios ląstelės pradeda kauptis specifinėse jo dalyse. S. Srinivo vadovaujama komanda atliko paaukoto žmogaus embriono skrodimą, o paskui sekvenavo vienos ląstelės RNR, kad išsiaiškintų, kurie genai buvo aktyvūs kiekvienoje iš daugiau nei tūkstančio atskirų ląstelių. Gautame „žemėlapyje“ matyti, kurios ląstelės buvo suaktyvintos ir kuriose kelių savaičių amžiaus embriono vietose jos buvo išsidėsčiusios.
Palyginę naujuosius duomenis su gautais tyrinėjant pelių embrionus, mokslininkai rado daugiau panašumų nei skirtumų. „Pasirodo, kad šie graužikai yra visai neblogi atitikmenys, kalbant apie žmogaus embriono gastruliaciją“, - nurodė S. Srinivas. Visgi buvo aptikta keletas esminių skirtumų, pavyzdžiui, pelių embrionuose pirminių kraujo ląstelių atsirado gerokai vėliau. Taip pat mokslininkai pastebėjo dar vieną labai įdomų dalyką: nors šiame etape pelių embrionams pradėjo vystytis nervų sistema, žmogaus embriono mėginyje neuronų pėdsakų nebuvo. Šis radinys galėtų padėti pailginti 14 dienų terminą, taikomą auginant embrionus mokslo tikslais, kad būtų užkirstas kelias nors menkiausias nervų sistemos užuomazgas turinčių embrionų tyrinėjimui.
Tiek tyrime dalyvavę mokslininkai, tiek jo išvadas apžvelgę ekspertai pažymėjo, kad iš Jungtinėje Karalystėje esančios organizacijos „Human Developmental Biology Resource“ gautas mėginys yra labai retas. „Pirmąsias 16 dienų po apvaisinimo daugelis moterų net neįtaria esančios nėščios, - sakė S. Srinivas. - Bet ši moteris suprato, kad laukiasi, pasidarė abortą ir paaukojo embrioną.“ Studijos autorius pridūrė, kad prieš tai jo laboratorija panašaus mėginio laukė penkerius metus ir kad pasikeitus taisyklėms dėl embrionų surinkimo nutraukus nėštumą, ko gero, laukti tektų dar ilgiau. Jo komanda atliko genominius tyrimus ir apžiūrėjo embrioną, norėdama nustatyti, ar jis yra geras įprastos žmogaus vaisiaus raidos pavyzdys. Tiesa, tyrėjai taip pat sakė, kad būtų idealu turėti daugiau tokių mėginių, tačiau greičiausiai tam reikėtų pakeisti taisykles.
„Tai labai svarbus darbas, tapsiantis daugelio tolesnių tyrimų pagrindu“, - mano Kento universiteto genetikas Darrenas Griffinas. Londono imperatoriškajame koledže dirbantis kamieninių ląstelių biologas Harry Leitchas šią studiją pavadino „neįkainojamu šaltiniu“, kuris „paspartins kamieninių ląstelių biologijos ir regeneracinės medicinos pažangą“.
Jau keli dešimtmečiai vyksta debatai apie kamieninių ląstelių neribotas galimybes, jų universalumą, milijonams ligonių sužadintas viltis iš esmės atsinaujinti, tiesiog kapitališkai susiremontuoti savo organizmą, tarkim, po įvairių destrukcinio pobūdžio ligų. Viskas prasidėjo nuo išties genialios idėjos, atveriančios perspektyvą iš žmogaus kamieninių ląstelių užsiauginti audinių ir ląstelių, kuriomis būtų galima pakeisti ligų nualintus organus. Atsirado biomedicininė galimybė pasigaminti bet kokį audinį, net odą, kaulinę struktūrą, raumenis, nervus, bet ką, ko reikia konkrečiam gyvam subjektui. Tai pačių įvairiausių organų žuvusių ląstelių atsinaujinimo idėja, pranokstanti fantaziją. Tai buvo rimta paraiška ir revoliucinis bandymas įžengti į audinių inžinerijos erdves.
Nors gyvybingų ląstelių auginimo užuomazginiai bandymai prasidėjo dar XIX a., tačiau novatoriška mintis ir jos pagrindimas buvo sugeneruoti 1960 m. Kanadoje, Toronto ir Ontarijo vėžio tyrimų institutuose, o jos autoriai - J. Till ir E. Visame pasaulyje sukruto entuziastai, su dideliu užsidegimu ėmęsi tirti teoriškai neaprėpiamas galimybes, tikėdamiesi epochos lygio proveržio ir perversmo medicinoje. Kūrėsi mokslinės eksperimentinės laboratorijos, siekusios nustebinti žmoniją. Nepaprastai patrauklūs teoriniai sumanymai sunkiai skynėsi kelią ir, kaip tuoj įsitikinsime, apsiribojo šiokiais tokiais konkrečiais rezultatais, daugeliu atvejų tik eksperimentų su gyvūnais lygmeniu. Net ir nedideli pasiekimai generavo begalę straipsnių, besibaigiančių užuominomis apie laukiamus klinikinius rezultatus, kurie, kaip daugelis manė, tuoj tuoj taps akivaizdūs. Daug kam svaigo galva nuo minties apie chimerinio lygio fantazijų įgyvendinimą - potencialią galimybę atsinaujinusiomis ląstelėmis pakeisti pasenusių organų ląsteles, na, senus organus - naujais, visiškai išvengiant imuninių kolizijų, taip išsprendžiant senėjimo problemą ir... žmogų beveik paverčiant nemariu. Bandymų ir klinikinio diegimo istoriją lydi kontroversijos, ažiotažas, džiugesio audros ir nusivylimai.
Semdamiesi pozityvumo, nepraleiskime negirdomis J. Grandiozinė idėja nebuvo iš piršto laužta, turėjo racionalų pagrindą. Dėmesys buvo telkiamas į embrionines ląsteles, iš kurių, kaip žinome, vystosi visi vaisiaus, esančio gimdoje, organai. Jos vadinamos kamieninėmis, universaliomis, arba pluripotentinėmis, ląstelėmis, turinčiomis savybių, vystantis vaisiui, diferencijuotis į įvairaus tipo ląsteles, o šios, vadovaujant individo genetinei programai, - transformuotis į konkrečius organus. Koncepcijos esmė štai kokia. Implantavus kamieninių ląstelių į konkretų organą, jos pajunta terpę, kurioje atsidūrė, įvertina aplinką, susiorientuoja, kuria kryptimi vystytis, adaptuojasi ir besidaugindamos atkartoja identišką morfologinę mikrostruktūrą, taip pat funkciją, būdingą tam organui. Taigi sumanymas susikoncentravo į embrioninių ląstelių auginimą mėgintuvėliuose, vėliau jas įterpiant į pažeistą kūno organą, šitaip užpildant ligos paliktą defektą. Argi ne puiki naujiena būtų, tarkim, diabetu sergančiam žmogui tikėtis atkurti žuvusias kasos Langerhanso saleles, produkuojančias insuliną? Atliekant eksperimentus iš gyvūno gimdos būdavo paimamos embrioninės ląstelės praėjus keletui dienų po apvaisinimo, t. y. dar iki jų diferencijavimosi į specifinių organų ląsteles, toliau jas auginant laboratorinėmis sąlygomis in vitro (lot. mėgintuvėlyje) iki norimos kondicijos. Tokioje stadijoje ląstelės yra plastiškos, pasiduoda tiksliniam jų vystymosi orientavimui, greitai auga jų skaičius, bet ne dydis. Jos turi unikalų gebėjimą atsinaujinti, daugintis ir vystytis tikslinga kryptimi, gali virsti kitomis ląstelėmis. Jos, beje, pasižymi išskirtinėmis regeneracinėmis savybėmis, kurios galėtų užpildyti donorinių organų paklausos deficitą. Buvo puoselėtas tikslas implantuoti kamienines ląsteles, kurios ilgainiui taptų specifiniu organu, užuot implantavus visą, ir dargi svetimą, donorinį organą.
Jau keletą dešimtmečių pavyksta įveikti kai kurias kraujo ligas (leukemiją, limfomą, dauginę mielomą). Didžiausias viltis puoselėjo kardiologai, tikėję, kad galbūt kamieninės ląstelės bus veiksmingos ligoniams, patyrusiems infarktą, atkuriant pažeistą miokardą. Nors kai kurie tyrinėtojai lyg ir mato šiokios tokios klinikinės naudos iš tokios terapijos, tačiau objektyvūs vertintojai reikšmingesnių hemodinamikos pokyčių neįžvelgia. Esama ir naivumo, užmerkiamos akys prieš egzistuojantį poinfarktinį randą, trukdantį savo buvimu, mat randas neturi kontrakcinių (raumenų susitraukimo) savybių. Randas, sudarytas iš tvirto jungiamojo audinio, savaime nepranyksta, neištirpsta, nesirezorbuoja, nors kai kurie tyrėjai tebetiki, kad kamieninių ląstelių stebuklas pakeis (būtent pakeis - angl. replace) randinį audinį sveiku, ataugintu raumeniu. Paspėliokime, gal randas... pasislinks, užleis vietą skiepui?! Šia prasme aiškumo suteikia C. Treda su kolegomis, teigiantys, kad ankstyva terapinė intervencija (po infarkto ar insulto) gali pagausinti kliūčių, o pernelyg vėlyva mažina ląstelių regeneracijos tikimybę dėl randėjimo įsigalėjimo pažeidimo vietoje.
Kamieninių ląstelių pavyksta išgauti iš kaulo čiulpų, amniono skysčio, supančio embrioną, taip pat iš virkštelės kraujo. Jos gali būti paimamos ir iš mezenchiminių ląstelių, aptinkamų riebaliniame audinyje, kremzlėse ir raumenyse. Beje, prireikia dešimčių milijonų ląstelių tam, kad būtų pasiektas jų diferenciacijos našumas ir norimas efektas (A. Ne visuomet pavyksta kontroliuoti injekuotų ląstelių kryptingo, norimos morfologinės pakraipos augimo, nuogąstaujama, kad jos nevirstų piktybinėmis. Pasitaiko imunologinio atmetimo, alerginių reakcijų, infekcinių komplikacijų, o dažniausiai nepasiekiama geidžiamo rezultato.
Jau galima regeneruoti neuronus iš embrioninių ląstelių, o kraujo kamieninės ląstelės kol kas tokiai transformacijai nepaklūsta. Regeneruojama ir akies ragena iš to paties paciento kamieninių ląstelių. Negalima neprisiminti 2018 m. nuskambėjusio sėkmės atvejo, kai Harvardo (JAV) medicinos mokyklos Oftalmologijos katedroje dirbanti lietuvė Ūla Jurkūnas su komanda sėkmingai atkūrė akies rageną ląstelių terapijos metodu. Pacientas, kuriam akies ragena nukentėjo nuo cheminio nudegimo, vėl atgavo regėjimą.
Naujausi kamieninių ląstelių terapijos pasiekimai leido patobulinti ląstelių pristatymo pacientams metodus, pirmiausia, gydant kraujo onkologines ligas. Plačiai paplito trijų etapų praktika sergant kraujo vėžiu. Šiek tiek vilčių, nors nedaug, teikia neurodegeneracinių ligų ir išsėtinės sklerozės gydymas, iš dėmesio lauko neišleidžiamas diabetas. Tiesą sakant, sunkoka užsiauginti ląstelių, gebančių gaminti insuliną, tačiau pavyksta (!), tik, deja, insuliną jos išskiria chaotiškai, neproporcingai organizmo poreikiams, tad kelia daugiau rūpesčių, nei teikia naudos (D. Daneman). Žmonėms, sergantiems cukralige, gera žinia turėtų būti pats faktas, kad vis dėlto jau įmanoma regeneruoti kasos ląsteles, o jų sekrecinių funkcijų suvaldymas - tik laiko klausimas. Atrodo, laikas, kai įveiksime I tipo diabetą, nebe už kalnų. Kol kas susiduriama su objektyviomis kliūtimis. Donorinių ląstelių neįmanoma paimti iš paties paciento, sergančio cukralige, dėl paprastos priežasties: jų ligoniai jau neturi, jas sunaikino jų pačių autoimuninė sistema. Jei insuliną gaminančių ląstelių yra, vadinasi, žmogus sveikas, cukralige neserga. Norimų ląstelių tenka ieškoti pas donorus, bet atsimušama į sunkiai įveikiamus barjerus. Esmė, kad, paimant Langerhanso salelių ląsteles, audringai reaguoja kasa, mat mechaniškai pažeidžiamos gretimos ląstelės, gaminančios agresyvius virškinimo fermentus, dėl to kyla sunkių komplikacijų ir grėsmė paties donoro gyvybei. Taigi, insuliną gaminančių ląstelių paėmimas yra subtili, gal subtiliausia procedūra. Ieškoma būdų, kaip paimti norimą substanciją nesuerzinant kasos fermentus gaminančio audinio. Jau bandoma biodirbtinė kasa, kuri atrodo štai taip. Insuliną gaminantis audinys įdedamas į pusiau pralaidžią membraną. Ji tarsi filtras selektyviai praleidžia tam tikras medžiagas, tačiau blokuoja nepageidaujamas. Membranınės kapsulės viduje yra audinys, galintis aptikti gliukozę ir išskirti insuliną. Membrana taip pat saugo biodirbtinę kasą nuo recipiento autoimuninės sistemos atakų.
Revoliucinėmis ląstelėmis nusivylusių pacientų - daug, jie neretai tampa vadinamojo pažangos ir proveržio stebuklo įkaitais. Pasak T. Caulfield, persodintos ląstelės kūne gali virsti bet kokio tipo ląstelėmis ir tai kelia įtampų. Pasitaiko informacijos, kuriose ląstelių terapija žada sugrąžinti jaunystę ir pan., tačiau tai toli nuo realybės. Tai liudija ir JAV Maisto ir vaistų administracijos (FDA) atsargi pozicija, mat iki šiol ši organizacija aprobavo tik vieną kamieninių ląstelių terapijos rūšį, būtent hematopoetinių (arba kraujo) ląstelių transplantacijas sergant kraujo vėžiu (J. Hicks). Sulaukiama ir kandžių replikų, atseit, ši organizacija leidžia rinkodarai parduoti neįrodytas terapijas. FDA toleruoja praktiką, kai kamieninės ląstelės paimamos iš paciento, minimaliai apdorojamos ir paskui įsodinamos tam pačiam ligoniui. Priežiūros institucijos ir ta pati FDA užima liberalią poziciją dėl paprastų priežasčių. Pirma, persodinant autologinius audinius, t. y. to paties ligonio ląsteles jam pačiam, praktiškai nesuderinamumo ar atmetimo nebūna, jei neįsimeta infekcija. Antra, persodinant donorinius organus arba ląsteles, paimtas iš kito individo, tenka paisyti biožymenų suderinamumo, jų maksimalios atitikties ir imunosupresantų (vaistų, slopinančių imuninę sistemą) priedangos. Logika ir teisėtumas čia veikia gana natūraliai, mat pasaulis jau seniai legalizavo bet kokių organų (su nedidelėmis išimtimis) transplantacijas, tad legalumas galioja ir kamieninių ląstelių alogeninei transplantacijai, kai ląstelės paimamos iš kito donoro. Nėra didelio skirtumo, ar persodinamos tik donorinės kamieninės ląstelės (jų šimtai tūkstančių), ar visas donorinis organas. Situacija tapo dviprasmiška. Viena vertus, kontrolinėms institucijoms priekaištaujama dėl sklindančios klaidinančios informacijos (perdėto terapinio efektyvumo prasme) priežiūros trūkumo, iš kitos - žurnalistai ir mokslo propaguotojai nepatenkinti, kad pozityvią informaciją darosi sunku pramušti pro triukšmą, dėl to iš desperatiškai laukiančių medicininio stebuklo atimama plonytė vilties gija. Rebuso sprendimas paliekamas neapibrėžtume, o puoselėjantiems viltis į vis dar galutinai neįrodytą ląstelių terapijos metodą geriausias patarimas lieka įspėjimas. Panašiai situaciją komentuoja ir kritikos negailintis T. Caulfield. Besitęsiant tikros naudos ar tikros žalos nežinomybei, tiesa pakimba ore. JAV net 570 klinikų siūlo aptariamą terapiją. Praėjo gana daug laiko, net 75 metai, nuo įspūdingos koncepcijos blykstelėjimo, kad pagaliau jau būtų galima įsitikinti praktine jos nauda. To tikrumo vis dar nėra, nors pati idėja nenumetama, tyrimai tęsiami, neatsipalaiduojama. Daugelis tyrimų, ypač bandymai padėti ligoniams po patirto insulto, neišeina iš laboratorinių eksperimentų ribų. Vienintelis neįtikėtinas atvejis aprašomas, kai garsus Kanados ledo ritulininkas Gordie Howe’as, patyręs kelis insultus, buvo išgydytas čia analizuojamu metodu Meksikoje, Tichuanos ligoninėje. O štai vien tik nesėkmės lydėjo bandant atkurti silpstantį regėjimą dėl akies geltonosios dėmės degeneravimo. Domimasi pacientų, sutinkančių su šia terapija, motyvacija. Ligonis, patekęs į beviltišką situaciją ir jau prikaustytas prie lovos, mąsto paprastai ir racionaliai: jei medikai nebežada apčiuopiamos pagalbos ir net patys praranda viltį, tuomet jam nelieka nieko kito, kaip tik išbandyti modernų metodą. O gal? Suveikia logika - kai viltis ima kovoti su beviltiškumu, norisi, kad laimėtų pirmoji, o į riziką ir perspėjimus nebekreipiama dėmesio. Panašiai mąsto ir ligonio artimieji, stebėdami varganą vegetaciją ir nematydami perspektyvos. „Būkite atsargūs su ląstelių terapija!“ - įspėja prancūzų gydytoja B. Osterath, nes skelbiamas stebuklingo, smarkiai giriamo gydymo metodo poveikis, beje, brangiai kainuojantis. Patariama apdairiai vertinti reklaminį agitavimą, tokį kaip: „Po gydymo kamieninėmis ląstelėmis jūs vėl vaikščiosite“ ir pan. Skelbiama, kad gydyti, tarkim, išsėtinę sklerozę, kamieninėmis ląstelėmis siūlo Šveicarija, Austrija, Serbija, Slovėnija, Rusija ir JAV. Paslaugas siūlo besivystančių šalių šimtai privačių klinikų, pasiruošusių gydyti daugelį sunkių ligų. Mokslininkai įspėja netikėti apgaulingais pažadais. Dar 2018 m. visa tai buvo išsakyta Europos mokslo atvirame forume, kuriame ypač akcentuotas žalingas, kartais rizikingas ar nenuspėjamas terapijos metodas. Be to, gydymas tampa prabanga su neaiškiais, abejotinais rezultatais. Įprasta gydymo kaina esą siekia 10 tūkst. JAV dolerių (apie 8,5 tūkst. eurų); prireikus pakartotinų gydymo seansų, kaina gali išaugti iki 100 tūkst. JAV dolerių (apie 85 tūkst. Kai kuriais atvejais gydymo metodas vis dėlto suveikia, tik, deja, paklusnių ligų sąrašas gana kuklus. Štai kodėl reguliuojančios institucijos susilaiko nuo tyrimų suspendavimo ir entuziazmo slopinimo. Geras prognozes kol kas teikia tik kaulų čiulpų transplantacija sergant kraujo vėžiu. Kai kada injekuotos ląstelės, besidalydamos ir besidaugindamos, suformuoja naują imuninę situaciją, ne visuomet palankią recipientui. Jei, nagrinėjant sudėtingą temą, matyti daug prieštaringumo - viskas gerai, spalvos nesutirštintos, nes tik taip pavyko atspindėti sudėtingą panoramą, suteikiant žodį objektyviems, tegu ir margiems vertinimams.
Seimas uždraudė įvežti į Lietuvą žmogaus embriono kamienines ląsteles. Seimas antradienį 65 balsais už, 1 - prieš ir 9 susilaikius priėmė tai numatančias Biomedicininių tyrimų įstatymo pataisas. Biomedicininių tyrimų įstatymas nustato, kad Lietuvos teritorijoje su žmogaus embrionais leidžiama atlikti tik klinikinius stebėjimus (neinvazinius tyrimus), tad žmogaus embriono kamieninių ląstelių paėmimas, kuris pagal savo pobūdį yra invazinis, sunaikinantis žmogaus embrioną, veiksmas, yra draudžiamas. Tačiau iki šiol įstatymu nebuvo išspręstas žmogaus embriono kamieninių ląstelių, jų linijų įvežimo į Lietuvos teritoriją ir išvežimo iš jos ribų klausimas. Be to, Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo pataisose paaiškintos iki šiol teisės aktuose nereglamentuotas žmogaus embriono bei vaisiaus sąvokas, nustatant, kad embrionas yra žmogaus organizmo vystymosi stadija nuo apvaisinimo momento (zigotos susidarymo) iki 8 moters nėštumo savaitės, o vaisius - žmogaus organizmo vystymosi stadija nuo 8 moters nėštumo savaitės iki gimimo.
Kamieninių ląstelių tyrimai pasaulyje vertinami prieštaringai, nes dažniausiai ląstelės paimamos iš ankstyvos vystymosi stadijos žmogaus embrionų, taip juos sunaikinant. Europos Sąjunga finansuoja kamieninių ląstelių tyrimus, nors tam griežtai nepritaria kai kurios katalikiškos bloko narės, pavyzdžiui - Lenkija. Kamienines ląsteles, kurios gali virsti visų kitų tipų organizmo ląstelėmis, galima paimti iš embrionų ar suaugusių žmonių. Jos panaudojamos ieškant naujų gydymo metodų ir galėtų padėti žmonėms, sergantiems tokiomis ligomis kaip diabetas, Parkinsono ar Alzheimerio liga. Daugiausiai vilčių teikia iš labai ankstyvos stadijos žmogaus embrionų, kurių atlieka nevaisingumo gydymo klinikose, paimtos kamieninės ląstelės. Maždaug 59 proc. europiečių pritaria kamieninių ląstelių tyrimams, rodo Europos Komisijos paskelbti apklausos rezultatai.
tags: #zmogaus #embriono #kamieniniu #lasteliu
