Vasario 7-ąją gimtadienį švenčianti žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja Živilė Kropaitė-Basiulė mini 40-ąjį jubiliejų. Nors šie metai jai atnešė ir skaudžių išgyvenimų, ir iššūkių, tačiau taip pat ir džiaugsmo bei naujų patirčių. Po pusiau nemiegotų parų, kai su dukra atsidūrė ligoninėje, Živilė jautėsi ne itin linksmai, tačiau tai jos nesustabdė nuo svarbių darbų. Ji, pasipuošusi ir išsifenavusi plaukus, išskubėjo į Rotušę, kur dirbo, kalbindama komisarę, du ministrus ir dešimtis žmonių, kurie nenutuokė jos asmeninių kontekstų.
Živilė Kropaitė-Basiulė yra žinoma žurnalistė, radijo ir televizijos laidų vedėja, kurios balsas ir veidas puikiai pažįstami Lietuvos auditorijai. Jos karjeros kelias ir asmeninis gyvenimas įkvėpė daugelį, o darbai paliko ryškų pėdsaką šalies žiniasklaidoje.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos: Živilė yra filologė, germanistė. Ji augo Ignalinos rajone, Dūkšte. Daug laiko dirbo vertėja, vertė tiek grožinę literatūrą, tiek techninius tekstus, nemažai teko vertėjauti ir žodžiu, šiuo metu dirba vokiečių kalbos dėstytoja. Čia ir pradėjo svajoti, kad norėtų gyventi dideliame mieste, nes ten kada nori gali nusipirkti ledų.
Karjeros pradžia ir žurnalistinė veikla: Živilė pasirinko žurnalistės duoną. Apsidžiaugiau, nes mačiau, kad jai tai labai įdomu ir svarbu. Jei žmogus dirba mėgiamą darbą, jo rezultatai geresni ir jis pats laimingesnis.
Baigėte anglų filologijos bakalauro studijas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Į žurnalistiką neįstojote, nes iš stojamojo egzamino, kuris kaip tik tais metais buvo pasidaręs labai svarbus (t. y. tiek pat svarbus kiek egzaminų rezultatai), gavote 9. Likote arti brūkšnio, tačiau vis dėlto - už jo. Į žurnalistiką norėjote visada, ir, žinoma, tas neįstojimas viską sutrikdė. Kadangi anglų filologijos studijų metais fonetikos dėstytoja labai mėgdavo pašiepti Lietuvos radijo laidas anglų kalba, neva ten visi prastai taria, aš labai susidomėjau ir užsispyriau pabandyti. Klausėte tų laidų ir galvojote, kaip gerai pasirodysite nuėjusi ten dirbti. Taigi, Žurnalistikos centre prasidėjus praktikai, prisimindama tą laidelę ir visos savo šeimos meilę Lietuvos radijui, pasiprašėte būtent ten. Tada išvažiavote magistrantūros studijų į Berlyną, o kai grįžote, laidelės anglų kalba per Lietuvos radiją buvo nebelikę. Be visų puikių dalykų, kuriuos suteikė studijos VU, be nuostabių dėstytojų, žinoma, buvo ir nuobodesnių paskaitų. Kartais atrodydavo, kad labai daug visko veltui - kad nei studentams, nei patiems dėstytojams neįdomu, kas jose vyksta. Bet laikui bėgant patikėjote, kad tos studijos visai nepakenkė. Nors visi tarsi ir moka anglų kalbą, kolegos nuolat vis tiek kviečia mane į radijo montažines padėti iššifruoti anglakalbių pašnekovų, ypač jei jie kalba įdomesniais dialektams. Ir šiandien rašau anglakalbiams leidiniams, moderuoju diskusijas. Be to, studijos man davė labai daug stažuočių, mainų programų, galimybių vasarą važiuoti į JAV, o ne eiti atlikti praktikos į Ignalinos laikraštį. Mano akiratis ėmė plėstis gana anksti. Taip pat anksti tapau jautri pasaulio įvairovei. Kartu studijos išugdė kantrybę, gebėjimą gilintis, ieškoti papildomo sluoksnio. Manau, universitetas turi būti vieta, kuri tave išmoko, kur ateityje reikės ieškoti vienokios ar kitokios informacijos, kuri parodo, kiek skirtingų požiūrių, kiek skirtingų nuomonių, kiek daug sluoksnių ir posluoksnių slypi visose teorijose, žmonėse, visuose istorijos tarpsniuose. Universitetai pastaruoju metu atsakomybę už studijų procesą perkelia studentams, o dėstytojai tampa labiau moderatoriais, galinčiais pakreipti tinkama linkme, jie nebėra žinių suteikėjai. Manau, kad labai tinkamai.
Veiklos jums netrūksta - esate matoma televizijoje, girdima per radiją, skaitome jūsų straipsnius, kuriuos skelbia EUObserver.com, dideli užsienio žiniasklaidos leidiniai, vis dažniau vedate didelius renginius. Gal visai norėtumėte sulaukti dienos, kai labai rimtai nuspręsite susitelkti ties viena iš šių sričių ir kitų nebereikės. Anksčiau radijuje „dengiau“ vien aplinkosaugos temas, vien užsienio temas, tačiau ėmus vesti newshour pobūdžio laidas ratas neišvengiamai išsiplėtė. Na, o jei koks nors mano mėgstamas anglosaksiškas kanalas Baltijos šalyse kada nors atidarytų biurą, norėčiau jame dirbti ar bent padėti jį įsteigti.
Tik atėjusi į televiziją, kur tenka „pašokti“ pagal prodiuserių, režisierių ir operatorių dūdelę, suprato, kad radijuje buvo ir tebesanti visiškai savarankiška: ir temas tenka sugalvoti, ir pašnekovus, ir jiems paskambinti, su jais susitarti, pasikalbinti, paskui dar sujungti, sumontuoti. Tačiau to išmoko ir tam pasitikėjimo įgijo tik per patirtį, jau po to, kai ilgus metus kopijavo kolegas. Ir tik kai nebebijojo imtis drąsesnių, neklišinių sprendimų, įvyko kokybės lūžis, ėmė gauti apdovanojimus, įvertinimus.
Knyga „Fainiausia pasauly močiutė“
Živilė savo Močiutės partizanų ryšininkės, politinės kalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienės istoriją pasakoja iš nepriklausomoje Lietuvoje išaugusio žmogaus perspektyvos. Birželio 21 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešoji biblioteka kvietė į žurnalistės Živilės Kropaitės-Basiulės knygos „Fainiausia pasauly močiutė“ pristatymą. Daugybė Živilės sekėjų socialiniuose tinkluose nekantriai laukia įrašų, kuriuose kalbėdama su anūke Močiutė demonstruoja pavydėtiną išmintį ir humoro jausmą.
„#fainiausiapasaulymočiutė žymiu feisbuko įrašus, atsirandančius po kasdienių mūsų su Močiute pokalbių telefonu. Aukštaitiškai užrašyti trumpi dialogai knygoje tampa atsvara dramatiškai susiklosčiusiam Močiutės gyvenimui: anksti neteko tėvo, sovietai išvarė iš namų, broliai išėjo į partizanus ir vienas po kito žuvo. Dažniausiai jos pastebėjimai apie gyvenimą šmaikštūs ir pralinksminantys, nors praeities išgyvenimai - siaubingi: trijų brolių partizanų žūtys, tardymai, lageris, tremtis, netektys. Sunku suvokti, kaip žmogui užtenka jėgų viską pakelti; maža to, pagiežos tiems, kurie jaunystėje ją kankino, Močiutė turi mažai. Jos nepalaužiamas tikėjimas, meilė savo šaliai ir jos laisvei, kantrybė stulbina ir teikia vilties, kad net vėlyva senatvė gali būti ori ir laiminga.
Primename, kad Živilės močiutė mirė sausio pradžioje. „Ona Butrimaitė-Laurinienė (slapyv. Daina), #fainiausiapasaulymočiutė 1929.03.23-2025.01.06 Atsisveikinimas Vilniuje, šarvojimo salėje Pacų g. 4 (šalia Petro ir Povilo bažnyčios) rytoj (antradienį) 16-21 val ir poryt (trečiadienį) 8.30-9.45. Šv. Mišios Švedriškės bažnyčioje trečiadienį (sausio 8d) 12.30 (Ignalinos raj). Laidosime iškart po Mišių Švedriškės kapinėse, šalia Močiutės tėvelių Jono ir Julijos, brolio Balio ir brolių partizanų Povilo (Vaidilos), Broniaus (Trimito) ir Stasiuko (Keršto). Ilsėkis ramybėje, Močiutyte“, - tąkart rašė Ž.Kropaitė-Basiulė. Ž.Kropaitės-Basiulės močiutei buvo 95-eri. Apie ją moteris prieš trejus metus išleido knygą #FainiausiaPasaulyMočiutė. Joje sugulė jos močiutės partizanų ryšininkės, politinės kkalinės ir tremtinės Onos Butrimaitės-Laurinienė istorijos.
Šeimos įtaka ir santykiai
Pati augo gana puritoniškoje šeimoje, todėl anksti nusprendė - savo vaikams suteiks daug daugiau laisvės. Jei mane mama leisdavo į diskoteką, tai draugių mamos sutikdavo jas leisti net nesigilindamos, kur tos eina. Laikiausi sau duoto žodžio, netrukdžiau jų pasirinkimams, žinoma, domėdavausi, kur ir ką veikia. Labai dažnai vaikų draugai lankydavosi ir mūsų namuose.
„Ačiū mano šeimai, kad suteikia galimybę būti savimi - žinau, kad sunku, bet suteikdami šansą dirbti net ir „tradiciškai moterims nepriimtinomis aplinkybėmis“ jūs darote mane laimingą ir ženkliai prisidedate prie moterų ir vyrų lygybės rodiklių gerinimo. Vyrui Liudui, močiutėms Valdai ir Birutei, seneliams Vytui ir Arvydui. Net ir (vaikų) promočiutei Onai, kurios pamokymai atrodo pertekliniai, bet be proto džiaugiuosi, kad juos tebegirdžiu“, - savo istoriją padėkomis baigė Živilė Kropaitė-Basiulė.
Ačiū mažiausiajai mano šeimos daliai - Vėjukui ir Dorotytei. Kad tempiat už sijono ir neleidžiat išeiti, kai reikia, bet džiaugiatės, o ne verkiate, kai grįžtu. Iš to, ką esu skaičiusi, suprantu, kad tai saugus prieraišumas. Jei verktumėte man grįžtant, suprasčiau tai kaip pyktį, kad buvau išėjusi per ilgai.
Motinystė jai suteikė labai daug džiaugsmo. Gal dar labiau rūpinasi sveika mityba ir gyvensena, išaugo ir atsakomybės jausmas.
Svarbiausios pamokos ir vertybės
Be abejo, ne vieną, kaip vieną iš svarbesnių abiem dukrom prisimenu tokią išsakytą mintį: nelaukite princo ant balto žirgo, ant žemės stovėkite savomis kojomis. Be abejo, tolerancijos, pozityvumo, pagarbos kitai tautai, kitai spalvai, kitokiam gyvenimo būdui. Šalia Živilės negalima neigiamai kalbėti apie jokį kitą žmogų. Ji visada stengiasi suprasti, pateisinti, net jei tas žmogus ir nėra jai gero linkintis. Būtų jos valia, patyčių kultūros liktų daug mažiau.
„Neklausyti tėvų, ypač jei jie mokykloje už kiekvieną matematikos dešimtuką duodavo dešimt litų“, - juokdamasi netikėtą patarimą moksleiviams duoda Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) žurnalistė Živilė Kropaitė. Pati Živilė teigia jautusi tėvų spaudimą rinktis kitokią savarankiško gyvenimo pradžią, tačiau apsisprendė pati ir dabar šiuo pasirinkimu itin džiaugiasi.
Pasakysiu gana banalokai, bet tėvai per vaikus pildo savas svajones - žinau iš patirties. Mane, pavyzdžiui, mama vedė pas visas įmanomas Vilniaus matematikos korepetitores, už matematikos dešimtukus irgi mokėjo. Bet nenorėjau aš tos matematikos. Ji norėjo, kad stočiau į kokią ekonomiką, finansų valdymą ar dar kur nors. Ir visą gyvenimą žavėjosi savo vaikystės geriausios draugės dukra, kuri baigė aukštąją matematiką. Arba kitos draugės dukra, kuri vienu metu mokėsi ir teisę, ir vadybą. Aš kurį laiką, įtariu, jai buvau toks „nevykęs vaikas“, apie kurį nelabai ką būdavo papasakoti per bankininkų ir chemikų „prigrūstus“ giminių suvažiavimus, nebent kad „mūsų Živilė vėl keliauja ir keliauja“. O dabar tėvai apie tą laikotarpį nebekalba - labiau, pavyzdžiui, klauso radijo tiek, kad mano kolegas ir jų veiklą žino daug geriau už mane. Ir jokių rimtesnių profesinių priekaištų neturi (juokiasi, - red. Taigi nėra geresnio patarimo nei vienas: reikia veikti, kas įdomu, kitaip nieko nebus. Lietuvos kūryba nėra labai sudėtinga sąvoka: tai tiesiog kasdieniai darbai, kuriuos norisi daryti, kurie niekam nekenkia ir kam nors padeda arba gal padės ateityje. Ar jūs pati jaučiatės savo darbais kasdien kurianti Lietuvą? Mane močiutė išmokė, kad svarbiausias dalykas šalies ir savo asmenybės kūrimui yra švari sąžinė.
„Nėr, sakykime, labai linksmas mano gimtadienis.Pirmoje iš nuotraukų - dukrutė, su kuria šeštadienį nugulėm į ligoninę, antroje - nežmoniško dydžio rožės, kurias „European Startup Village Alliance“ moderavimo dienos pabaigoje gimtadienio proga įteikė organizatoriai.Dar niekad gyvenime nesu gavus tokios puokštės, ir niekad gyvenime su vaiku nebuvau gulėjusi ligoninėje.Nesakau, kad tai labai sunkus gyvenimas - niekad taip jau ir nebesakysiu, matydama vaizdus iš Rusijos užpultos Ukrainos, kur tėvų nebeturintys vaikai vienas kitą slepia griuvėsiuose.Ir turbūt jis tiesiog atspindi bei atitinka mane - su vaikais noriu būt kiek galiu: miegoti vienoje lovoje, žindyti juos iki „per ilgai“, myluot ir nešiot kiek nebepajėgia rankos. O tada, kai galiu, - dirbti, nes darbą aš myliu ir stengiuos į jį sudėt visas nuoširdžiausias savo pastangas, visą sukauptą patirtį ir visą savo profesinę širdį.“
Vasario 7-ąją Živilė pasidalijo ir gimtadienio įrašu. „Šiandien žengiu į kitą dešimtį (osiaube), į pirmą savo gyvenimo dešimtį be Močiutėlės. Tad gėles šeima pasiūlė merkt į vazą, paveldėtą iš jos. #fainiausiapasaulymočiutė Tą vazą a.a. #fainiausiapasaulymočiutė gavo savo 90-mečio proga nuo likimo bičiulio ir draugo. Kai jai buvo 90, gavo juostą su išsiuvinėtu 80. Kai prieš mažiau nei suėjo 95-eri, gavo juostą su 90. Visada atrodė jauniau, protingiau, smarkiau, žvaliau, šviesiau nei galėtum tikėtis. Tad visi ir lengvai susimaudavo į palankią jai pusę . 95 is the new 90 90 is the new 80 so one can only hope that 40 is the new 25 Būkim, kol dar esam, tiesiog būkim, kol dar galim pabūt“, - rašė Živilė.
