Revoliuciniai judėjimai Austrijos imperijoje vyko nuo 1848 m. kovo iki 1849 m. liepos mėn. Didžioji revoliucinių veiksmų dalis buvo nacionalistinio pobūdžio: iš Vienos valdoma imperija apėmė Austrijos vokiečių, vengrų, slovėnų, lenkų, čekų, slovakų, rusėnų (ukrainiečių), rumunų, serbų, italų ir kroatų gyvenamas žemes. Visos šios tautos revoliucijos metu siekė gauti autonomiją, nepriklausomybę ar net viršenybę prieš kitas imperijos tautas.
1848-1849 m. įvykius sukėlė po Vienos kongreso 1815 m. nuolat auganti socialinė ir politinė įtampa. Žemės ūkyje konfliktai tarp skolininkų ir skolintojų, taip pat ginčai dėl žemės naudojimo teisių kai kuriose Vengrijos dalyse peraugdavo į smurtinius veiksmus. Nepaisant to, kad spaudos ir susirinkimų laisvės nebuvo paisoma, tarp studentų plito liberalios pažiūros, veikiamos iš Vokietijos ateinančių idėjų. Vengrų patrioto Košuto kalbos prieš valdančiąją sistemą, daugybė kreipimųsi dėl reformų privertė atsistatydinti Metternich, tačiau naujai sudaryta vyriausybė nepajėgė kovoti su čekų, italų, serbų, vengrų bei nuo vengrų norėjusių atsiskirti kroatų, sukilimais.
Revoliuciją paskatino 1848 02-03 įvykiai Prancūzijoje ir Vokietijoje. Revoliucijos pradžia - 1848 03 13 sukilimas Vienoje, prasidėjęs kariuomenei apšaudžius demonstraciją, reikalaujančią konstitucinių reformų ir demokratinių laisvių. 1848 03 15 kancleris K. von Metternichas atsistatydino, į 03 17 sudarytą vyriausybę įtraukti liberalai.
Austrijos revoliucija apėmė ir kitas Austrijos imperijos dalis, kur įgavo daugiau nacionalinio išsivadavimo pobūdį (Vengrijos revoliucija, Prahos sukilimas, Italijos revoliucija), sukėlė Austrijos-Italijos karą (1848-49). Pagal 1848 04 25 vyriausybės paskelbtą konstitucijos projektą Austrija turėjo tapti konstitucine monarchija su parlamentu, susidedančiu iš skiriamo senato ir renkamo reichstago. Numatytas turto ir sėslumo cenzas. Po 1848 05 15-16 masinių neramumų buvo panaikintas senatas ir rinkimų cenzas. 1848 06 išrinktas reichstagas nutarė parengti naują, dar demokratiškesnę, konstituciją.
1848 m. birželio mėnesį susirinko pirmasis Austrijos reichstagas, kurio atstovams pasisekė galutinai panaikinti feodalizmo ir baudžiavos liekanas. Tuo tarpu naujajai vyriausybei, kuriai vadovavo erchercogas Johanas, pavyko įgauti didesnį autoritetą. Generolas Windischgraetz numalšino sukilimą Prahoje, o generolas Radecky - Italijoje. Austrų kurstomas kroatų banas Jelačič ėmė kovoti su vengrais.
1848 07 jis panaikino valstiečių prievoles. 1848 07 22 manifestu imperatorius sustabdė reichstago veiklą. 1848 10 03, Vengrijos revoliucinei kariuomenei priartėjus prie Vienos, čia vėl prasidėjo sukilimas. 1848 10 31 Austrijos kariuomenė šturmu užėmė miestą, sušaudė keletą sukilimo vadovų.
Kai austrų kariuomenė išžygiavo į Vengriją, sukilo Vienos gyventojai ir užėmė sostinę. Į Olomoucą pasitraukęs imperatorius buvo pasirengęs didelėms nuolaidoms, tačiau generolas Windischgraetz užėmė Vieną ir čia revoliuciją nutraukė.
1848 12 02 Ferdinandui I atsisakius sosto imperatoriumi paskelbtas jo sūnėnas Pranciškus Juozapas I, sudaryta nauja vyriausybė. 1849 03 07 imperatorius reichstagą paleido. Revoliucijos laimėjimas - baudžiavos liekanų panaikininimas.
Imperatorius Ferdinandas atsisakė sosto savo sūnėno Franco Jozefo (1848-1916 m.) naudai, o 1849 m. kovo 7 d. vyriausybė paskelbė naują konstituciją. Tuo tarpu vengrai nebuvo nusiteikę atsisakyti nepriklausomybės siekio ir vengrų seimas paskelbė apie Vengrijos bei jai priklausiusių žemių atsiskyrimą nuo Austrijos imperijos. Numalšinti Vengrijos sukilimą padėjo Rusijos caros Nikolajaus I pasiųsta kariuomenė. Sukilimo vadai buvo nubausti, Vengrija paversta paprasta Austrijos provincija.
Ministrui Schwarzenbergui pavyko atstatyti Austrijos autoritetą vokiečių valstybių tarpe, kai buvo sėkmingai užbaigtas karas su Sardinija. Vėl įsigalėjo reakcija ir absoliutizmo bei centralizacijos politika.
Austrijos imperijos susikūrimas ir raida
1849 m. Austrijos imperiją kaip paveldimąją Habsburgų monarchiją 1804 m. rugpjūčio 11 d. įkūrė paskutinis Šventosios Romos imperijos imperatorius ir Austrijos erchercogas Pranciškus II. Drauge jis pasivadino Austrijos imperatoriumi Pranciškumi I.
1805 m. Austrija dalyvavo Trečiajame koalicijos kare, bet pralaimėjusi ties Ulmu ir Austrelicu buvo priversta pasirašyti Presburgo (Bratislavos) taiką ir atsisakyti Venecijos, Tirolio ir Šv. Romos imperijos imperatoriaus titulo. Dar kartą pradėtas karas prieš Napoleoną po pralaimėjimo ties Vagramu ir kituose mūšiuose baigėsi Vienos taika 1809 m., pagal kurią Austrija prarado Krainą, Galicijos dalį ir kitas teritorijas.
Naujasis Austrijos ministras K. Meternichas, matydamas katastrofišką krašto finansų būklę, pakeitė politiką Prancūzijos atžvilgiu ir pasistengė užmegzti draugiškus santykius, kuriems sustiprinti Franco duktė Luiza buvo išleista už Napoleono. 1813 m., Napoleonui pralaimėjus Rusijoje, Austrija prisijungė prie Prancūzijos priešų. Dėl sėkmingos Meternicho politikos po Vienos kongreso Austrijai buvo grąžintos visos prarastos žemės.
Po Vienos kongreso Austrija ginklu padėjo grąžinti absoliutizmą Neapolyje, Pjemonte ir Ispanijoje, numalšino sukilimą Parmoje, Modenoje ir Romanijoje, įvedė griežtą cenzūrą, priešinosi, nors ir nesėkmingai, pagalbos sukilusiems graikams teikimui. Vidaus politikoje vyravo ekonominė suirutė, nors ir būta pastangų situaciją taisyti. Už Ferdinandą I valdė valstybės konferencija (sudaryta iš Mastericho, čekų kanclerio Kolovrato ir erchercogo Karolio), palaikiusi kuo griežčiausią reakciją.
Tautinių judėjimų pakilimas ir 1848 m. Áustrijos revoliùcija, Tautų pavasario dalis. Kilo dėl Austrijoje vis dar vyraujančios absoliutinės monarchijos, baudžiavos liekanų, tautinės priespaudos.
Vienos kongrese Austrija vaidino vieną pagrindinių vaidmenų sudarant taiką Europoje. Austrijos kancleris K. Vienos kongrese Austrija galutinai atsisakė savo buvusios provincijos - Belgijos. Už tai Austrijai buvo grąžintos Napoleono atplėštos Šiaurės Italijos teritorijos - Lombardija ir Venecija. Sudaryta taika ir įsivyravusi jėgų pusiausvyra dažnai vadinama Meternicho sistema. Austrijos kancleris buvo už tai, kad visose Europos šalyse būtų atkurtos senosios monarchijos ir išlaikytos kongrese nustatytos valstybių sienos.
Nacionaliniai siekiai ir imperijos transformacija
Pirmoje XIX a. pusėje Austrijoje prasidėjo pramonės perversmas. Besiplečiant fabrikinei gamybai, išaugo ir socialinės problemos. Miestus užplūdo vargingi valstiečiai, ieškantys darbo ir pragyvenimo šaltinio. Ne tik skurdas, nedarbas, bet ir nacionalinės problemos aštrino padėtį Austrijoje. Habsburgų imperija buvo daugiatautė.
Nežiūrint šių problemų, buvo ir nemažai pertvarkymų. Valstybės valdymas buvo gerokai liberalizuotas. Daugiau teisių buvo suteikta vietiniams valdžios organams. Galicijai, Kroatijai, Slovėnijai suteikta ribota autonomija. Mokyklų nebekontroliavo Bažnyčia, buvo reformuoti teismai ir suteiktos lygios teisės žydams.
Austrijai pralaimėjus Italijoje ir patyrus nesėkmę prieš Prūsiją, iškilo būtinybė reformuoti imperiją. Ypač aktyviai autonominių teisių ėmė reikalauti vengrai. Po ilgų derybų, 1867 m. birželio mėn. Pranciškus Juozapas I pritarė naujai imperijos konstitucijai ir Vengrijos teisių sulyginimui su Austrija. Vengrija ir Austrija tapo savarankiškos imperijos dalys, kurias vienijo personalinė unija, t.y. Austrijos imperatorius buvo renkamas Vengrijos karaliumi. Abi valstybės dalys turėjo savo atskirus parlamentus ir vyriausybes.
Tačiau lygių teisių suteikimas vengrams neišsprendė visų nacionalinių problemų. Sekdami Vengrijos pavyzdžiu, plačios autonomijos, būdami Austrijos sudėtyje, reikalavo čekai. 1871 m. buvo parengtas planas sukurti trilypę monarchiją, t.y. Čekijai suteikti tokias pačias teises, kaip ir Vengrijai. Pranciškus Juozapas I turėjo būti karūnuotas Čekijos karaliumi. Tačiau šį planą įgyvendinti sutrukdė vokiečiai, gyvenę Čekijos teritorijoje. Jie bijojo prarasti savo vyraujančią padėtį ir nuogąstavo, kad po čekų kitos tautos pareikalaus nepriklausomybės. Todėl imperatorius buvo priverstas atsisakyti planų suteikti čekams autonomiją. Čekams buvo suteikta tik teisė turėti daugiau savo atstovų Austrijos parlamente.
Galicijoje privilegijuotą padėtį užėmė lenkai. Jie turėjo nemažą autonomiją, ypač švietimo sistemoje. Galicijos ukrainiečiams tokių teisių nebuvo suteikta.
Vengrijoje buvo vykdoma griežta nacionalinė politika ir stengiamasi nutautinti kitas mažumas. Nors didžiausiai tautinei mažumai - kroatams - buvo suteikta autonomija, tačiau nutautinimo pastangos sukėlė jų pasipriešinimą.
Tačiau nė viena iš Austrijos-Vengrijos imperijoje gyvenusių tautų XIX a. pab.-XX a. pr. nesiekė visiškos nepriklausomybės. Buvo kuriami planai ir reikalaujama, kad ši valstybė taptų lygiateisių tautų sąjunga, vadovaujant Habsburgams.
Austrija-Vengrija turėjo tik siaurą išėjimą prie Adrijos juros, todėl buvo baiminamasi, kad pietų slavų tautoms pareikalavus nepriklausomybės Austrija prarastų uostus.
1848 m. revoliucijos: Europos istorijos greitasis kursas #26
Nepriklausomybės siekiai Balkanuose
XIX a. pr. nepriklausomybę nuo Turkijos imperijos išsikovojo graikai. Po išsivaduojamojo karo 1821-1829 m. Graikijos nepriklausomybę pripažino Vakarų šalys. Tapusi nepriklausoma Graikijos karalystė siekė suvienyti visas istorines graikų žemes, visų pirma Makedoniją ir Kretos salą.
Kelis šimtus metų turkų pavergta Serbija XIX a. pr. išsikovojo autonomiją. 1878 m. Berlyno kongrese, surengtame po Rusijos ir Turkijos karo, aptarta Balkanų ateitis. Padedant Rusijai, Bulgarija 1878 m. nugalėjo Turkiją ir paskelbė nepriklausomybę. Tačiau jai teko susidurti su Rusijos mėginimais įsigalėti šioje jaunoje valstybėje.
1885-1887 m. Rumunijos valstybė buvo sukurta po Krymo karo 1858 m. Paryžiaus kongrese. Vakarų šalys garantavo Rumunijos autonomiją Turkijos imperijos sudėtyje. Tik po dvidešimties metų, 1878 m. Berlyno kongrese Rumunijai buvo suteikta visiška nepriklausomybė. Taip iki pirmojo pasaulinio karo Balkanuose susikūrė daug nepriklausomų valstybių.
