Nusikaltėlių tapimas herojais yra būdingas daugelyje kraštų. Nusikaltėliai kaip herojai įsitvirtino liaudies vaizduotėje, baladėse, tautosakoje, vėliau literatūroje, radijuje bei televizijoje. Ne išimtis ir Lietuva, kur jie taip pat buvo ir yra mitologizuojami, tapo herojais bei žavėjimosi objektais.
Ryškiausias pavyzdys - paprastas XIX a. plėšikas Tadas Blinda. Ne vienas mūsų laikų nusikaltėlis šiandien pavadinamas Blinda. Pirmasis apie plėšiko - „svieto lygintojo” - mitą dar 1970 m. prabilo istorikas L. Mulevičius.
Kaip Lietuvoje XIX a. nusikaltėliai Blinda tapo „svieto lygintojais”, herojais?
Nusikaltėlių įvaizdžio formavimasis
XIX a. plėšiko įvaizdžiui susiformuoti didžiausią įtaką padarė dvi rezonansinės gaujos - Panerių bei Raudonkrūtinio. Mitologizuotas įvaizdis atsirado tik praėjus kiek laiko nuo realių įvykių ir nelabai ką bendra turi su tikrove. Amžininkų raštuose plėšiko paveiksle nėra nei „svieto lyginimo” elementų, nei heroizmo.
Nebuvo teigiamai amžininkų vertinamas ir vėliau „svieto lygintoju” tituluotas plėšikas bei kontrabandininkas Raudonkrūtinis. Mes galime pasekti, kaip plėšikas tampa herojumi. Raudonkrūtinis apipintas legendomis, išplitusiomis, mano manymu, praėjus gerokam laiko tarpui po jo mirties.
Tai reali asmenybė - Juozas Juodeika - Jonas Vaitkus - Raudonkrūtinis. Jis išties buvo gaujos, veikusios Lietuvoje ir Prūsijoje, vadas. Raudonkrūtinio būryje buvo apie dvidešimt vyrų, dauguma jų nenorėjo eiti į rekrūtus. Gauja veikė dviejose valstybėse - Rusijoje ir Prūsijoje. Daugiau nei metus Raudonkrūtinio ieškojo abiejų valstybių pareigūnai. Raudonkrūtinis neprisipažino vykdęs plėšimus, teigė vertęsis kontrabanda, iš Prūsijos gabendavęs prekes žydams į Skaudvilę, Nemakščius, Kelmę.
Archyvinė medžiaga nepateikia duomenų, kad šis plėšikas būtų turėjęs vargšų gynėjo bruožų. Legendos apie Raudonkrūtinį paplitimui įtakos greičiausiai turėjo tai, jog jis bene pačios didžiausios žinomos lietuviškos gaujos vadas, kilęs iš valstiečių. Galima manyti, kad legendos apie jį paplito XIX a. antrojoje pusėje.
1884 m. išleistame „Lietuviškame Auszros kalendoriuje” M. Jankaus rašinyje „Raudonkrūtinis” jau teigiama, kad šis „razbaininkas” - vargšų gynėjas. M. Jankus stebisi, kodėl „apie jį pikta paskelbta”. Archyviniuose dokumentuose užfiksuota 25 žmonių gauja padidėja iki 400, o 2 metus gyvavusios gaujos veikla - iki 5 metų.
Taigi tik XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje atsiranda ir tolydžio stiprėja „svieto lygintojo” mitas. Kaip „svieto lygintojas” pasirodo ir plėšikas Raudonkrūtinis. Dalis Raudonkrūtinio istorijos glūdi Tado Blindos mite.
Tadas Blinda - svieto lygintojas
Nuo to laiko, kai G. Landsbergio-Žemkalnio „Blinda, svieto lygintojas” pirmąkart išvydo rampos šviesą 1907 m. „Vilniaus kanklių” scenoje, plėšikas Tadas Blinda iš Luokės pamažu giliai įsirėžė į lietuvių sąmonę kaip herojus. Jis plėšė, degino dvarus, bet šelpė neturtinguosius. Ši drama faktiškai įtvirtino visuomenėje „svieto lygintojo” mitą. Autorius, naudodamasis Lazdynų Pelėdos surinkta medžiaga, sujungė visas girdėtas legendas ir sukūrė naują herojų, valstiečių lyderį Tadą Blindą, kuris visiškai atitinka Robino Hudo archetipą.
Autoriui labiau rūpėjo socialinis valstiečio ir pono konfliktas. Ponų gaudomas kilnus plėšikas klajoklis, jo gyvenimas paslaptinguose miškuose, meilė, romantiškos vedybos, iškilminga Čigonėlio priesaika kelti Lietuvą iš miego, - visa tai buvo artima liaudies žiūrovui.
Net išpopuliarėjus spektakliui, XX a. pradžioje dar nebuvo visuotinio literatūrinio herojaus bei tikro nusikaltėlio sutapatinimo. Tuo tarpu sovietmečiu Blinda vėl tapo ideologiškai naudingas ir sušvito naujomis spalvomis. Gyventojų sąmonėje įsitvirtino plėšikas-herojus Tadas Blinda. Tik pasitelkus ir paskelbus archyvinius dokumentus galima atskirti personažą nuo tikrovės.
Kaip minėta, dokumentus apie plėšiką rinko istorikas L. Mulevičius, bet nespėjo jų paskelbti. Įdomių žinių yra paskelbęs kraštotyrininkas J. Andriuševičius. Jis išsiaiškino, kad daina „Mes razbainikėliai Bivainės miškų”, tarsi patvirtinusi „svieto lygintojo” mitą, buvo visai ne liaudies daina, nes ją sukūrė poetas K. Stiklius.
Pamažu „svieto lygintojo” mitas ėmė braškėti, kai 1993 m. K. Misius paskelbė dokumentą apie Blindos mirtį. Šis 1877 m. balandžio 27 d. Kauno gubernatoriaus pranešimas Vilniaus generalgubernatoriui byloja apie tai, kad „gretimų apylinkių didžiausias vagis ir arkliavagis” Tadas Blinda buvo faktiškai nulytas maždaug 300 žmonių įtūžusios minios Luokėje.
Jau vien tai rodo, kad amžininkai labai nepalankiai vertino šį asmenį. Kitaip ir negalėjo būti. Tai liudija dar vienas faktas. Nusikaltėlis, valstietis iš Luokės Tadas Blinda nebuvo nuteistas.
Žavėjimasis nusikaltėliais
Psichologų manymu, nusikaltėliais žavimasi ne tiek dėl jų nusikalstamos veiklos, kiek dėl asmeninių savybių: drąsos, laisvės, iššūkio papročiams ir elgesio normoms. Vienais atvejais nusikaltėliais žavimasi dėl valstybės tironiškumo, kitais - dėl jos silpnumo. Kuo ilgiau nusikaltėlis būna laisvėje nebaudžiamas, tuo greičiau juo susižavima.
Anot E. Hobsbawmo, „socialinis banditizmas” - universalus reiškinys, būdingas valstiečių visuomenėms. Socialinį banditą jis apibrėžė kaip asmenį, esantį už įstatymo ribų, kurį lordas ar valstybė laiko nusikaltėliu, tačiau valstiečių visuomenei jis išlieka savas, maža to, valstiečiai jį ima laikyti herojumi, nugalėtoju, keršytoju, kovotoju už teisybę. Toks herojus vadovaujasi principu „vogti iš turtingų, duoti vargšams”.
Socialinio plėšiko archetipas būdingas daugeliui šalių: Robinas Hudas - Anglijoje, Janošikas - Slovakijoje, Diego Corrientes - Andalūzijoje, Tadas Blinda - Lietuvoje. Visi jie be galo panašūs, nors atsirado skirtingose vietose ir skirtingu laiku.
Svarstydami vis mūsų neapleidžiančią patumo-tapatumo problemą, lyg ir pasibauginame: ne, Tadas Blinda netinka būti mūsų herojumi, savo tapatybės negalime į jį orientuoti. Argi ne Daukantas svarbesnis, argi ne Kudirka, argi ne Vytautas Didysis? Tikrai taip - svarbesni, didesni. Bet ne, Tado Blindos vardas pasigirsta ir pasigirsta.
Plėšikas turi įgyti kitą rangą nei įprasta, kad plėšikavime atsirastų kitų prasmių. Neabejotina, kad kito rango buvo ir Tadas Blinda, lietuviškasis Robino Hudo variantas, nuo seniausių laikų einančio kilnaus keršto už patirtą didelę skriaudą, neteisybę reiškėjas.
Enciklopedinis apibūdinimas: Tadas Blinda - žemaičių plėšikų vadas. Plėšikų vadas, kurio negali apeiti enciklopedija, - ir pati naujausia. Kažkas už to slypi. Kažkas daugiau nei plėšikavimas, vadovavimas gaujai. Bet kas? Kokia energija, vis pertekanti, atitekanti?
Literatūros apie Tadą Blindą pradžia - daugiau kaip prieš šimtą metų, kai Lazdynų Pelėda pradėjo rinkti medžiagą apie Žemaitijoje itin garsų plėšiką, svieto lygintoją. Rašytoją sudomino netoli jos gimtųjų vietų 1846 ar 1847 m. gimęs, apie trisdešimt metų tegyvenęs, 1877 m. pavasarį Luokės jomarke užmuštas jaunas svieto lygintojas.
Lazdynų Pelėda suprato, kad Tado Blindos istorija turi nelengvai įžvelgiamų ir atveriamų paslapčių. Ir kad ją kaip tik tos paslaptys domino, domino pasaka, poetiniai elementai, tai, kas netelpa į biografiją. Kas verčia priešintis. Tadas nebuvo iš vargingųjų, jo protestas prasidėjo greičiausiai kaip moralinė reakcija, kaip sąmonės įskila dėl to, ko jis negalėjo pateisinti. Galiausiai peraugo į socialinį maištą, įgijo ideologiją, perimtą iš žmonių lygybės utopijų, ne kartą drebinusių Europą.
Lazdynų Pelėda toliau medžiagos apie Tadą Blindą rinkimo, rodos, nepasistūmėjo. Galbūt pabūgo to laiko viešumai beveik nepakeliamo paleistuvio kunigo paveikslo. Bet biografijos nesutiko keisti.
Žemkalnis savo „Prakalboje“ apie Blindą yra teisingai pastebėjęs, kad „daugybė yra žmonių pasakų apie Žemaičių razbaininkus. Padavimuose, einant iš lūpų į lūpas, patys faktai, pati pasaka mainosi sulig didesne ar mažesne pasakotojo fantazija. <…> Tie padavimų razbaininkai nebuvo paprasti plėšikai, žmogžudžiai; juose buvo vis dėlto idėja kovos prieš neteisybę.
Gimė 1846 m., žuvo 1877 m. Tado Blindos asmenybė apipinta padavimais ir istorijomis, o jo biografija istoriškai netyrinėta ir tėra labai maža žinių. Gimė Luokės parapijos Kinčiulių kaime 1846 m. sausio 15 d., pasiturinčio valstiečio Tado ir Elžbietos Bukontaitės Blindų šeimoje. Yra žinoma, kad jo tėvas buvo valakinis ūkininkas ir Viekšnių dekano medininkas. Turėjo du sūnus, vyresnįjį Juozapą ir jaunesnįjį Tadą, kuris buvo krikštytas Ubiškėje. Ūkiu daugiausia rūpinosi motina. Vyresnysis sūnus Juozapas mokėsi kunigų seminarijoje, tačiau iš ten buvo pašalintas ir ištremtas į Sibirą iš kur nebegrįžo. Tadui Blindai motina ūkį užrašė 1867 m. sausio 15 d. sau pasilikdama išimtinę. Tais pačiais metais vasario 7 d. vedė Barborą Viktoravičiūtę, susituokė Luokės bažnyčioje. Augino tris dukras (Ievą, Oną, Marijoną). Su plėšikų gauja veikė Raseinių, Šiaulių ir Telšių apskrityse. 1877 m. gegužės 4 d. per Švento Jurgio jomarką pagautas ir minios užmuštas Luokės turguje. Prie to prisidėjo ir grafo Oginskio tarnai.
33 propagandos sukurti istoriniai mitai (kuriais jūs tikriausiai vis dar tikite)
Straipsnyje nagrinėjami XIX a. ir XX a. pradžioje Žemaičiuose užrašyti 599 pasakų variantai - spausdinti ir rankraštiniai tekstai. Didžiausias dėmesys skiriamas stebuklinėms pasakoms, kurių tuo laikotarpiu užrašyta daugiausia (282 variantai). Apibūdinami tekstų ypatumai, kuriais remiantis galima spręsti apie jų rinkėjus, užrašymo aplinkybes, regioninius pasakų bruožus ir to meto tradicijos būklę. Tyrimo metu žemaičių pasakų tekstai buvo lyginami su analogiškais kitų Lietuvos regionų variantais. Paaiškėjo, kad XIX a. ir XX a. pradžioje Žemaičiuose užrašytos pasakos yra neatskiriama lietuvių nacionalinės pasakų tradicijos dalis. Beveik visi tuo laikotarpiu Žemaitijoje surinkti variantai priklauso tiems patiems kūrinių tipams, kuriems priskirti ir kitų Lietuvos regionų pasakų tekstai. Daugumos variantų siužetai darnūs, užrašytojai užfiksavo autentiškus pasakų kalbos ir stiliaus ypatumus. Dalis tekstų užrašyta rašto kalba. Esama regioninių repertuaro skirtumų: 1) kai kurių pasakų apie gyvūnus ir stebuklinių pasakų siužetų tuo laikotarpiu ir vėliau čia neužfiksuota; 2) XX a. išpopuliarintų stebuklinių pasakų XIX a. užrašyta vos po vieną kitą variantą, o vėliau aptikti jau iš knygų ir kitokių šaltinių išmokti netobuli atpasakojimai. XIX a. užrašytuose tekstuose pasitaiko eiliuotų intarpų, kurie labai reti vėlyvuose žemaičių pasakų variantuose. Daroma išvada, jog pasakų sekimo tradicijos pokyčiai Žemaitijoje vyko pirmiau negu Aukštaitijoje. Tai ypač lėmė kitokios žmonių gyvenimo sąlygos (čia gerokai anksčiau į vienkiemius išskirstyti kaimai) ir artimesni kontaktai su vakarų kaimynais.
