Vytautas Didysis (apie 1350 m. Senieji Trakai - 1430 m. spalio 27 d. Trakai) buvo vienas žymiausių Lietuvos istorijos valdovų, kurio valdymo metai (1392-1430) žymi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) galios ir teritorijos išplėtimo viršūnę.
Gimimo data ir šeima
Vytautas Didysis gimė apie 1350 m. Seniejuose Trakuose. Jis buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir jo antrosios žmonos Birutės sūnus. Vytautas turėjo brolį Žygimantą ir buvo Jogailos pusbrolis. Jis buvo vedęs du kartus. Jo pirmoji žmona buvo Ona Vytautienė, su kuria susilaukė dukters Sofijos, tapusios Maskvos kunigaikštiene. Antroji žmona - Julijona Alšėniškė.
Valdymo pradžia ir Astravo sutartis
Po didžiojo kunigaikščio Algirdo mirties 1377 m. Lietuvos valdovu tapo jo sūnus Jogaila. Tiesa, Kęstutis, Algirdo brolis ir Vytauto tėvas, iš pradžių rėmė Jogailą, tačiau 1381 m. tarp jų kilo karas. Viena iš priežasčių buvo Jogailos ir Vokiečių ordino 1380 m. sudaryta Dovydiškių sutartis. Vytautas, siekdamas užsitikrinti Ordino paramą, 1383 m. pakrikštytas Vygando vardu. Po ilgų kovų ir derybų, 1392 m. rugpjūčio 4 d. tarp Jogailos ir Vytauto buvo pasirašyta Astravo sutartis. Pagal šią sutartį Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir kitas tėvonines žemes, tapo LDK valdovu kaip Jogailos vasalas ir gavo teisę tituluotis „Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu“ (lot. *magnus dux*).
Vytauto reformos ir centralizuotos valstybės kūrimas
Vytautas Didysis vykdė aktyvią vidaus politiką, siekdamas sustiprinti ir centralizuoti valstybę. Jis silpnino atskirų žemių kunigaikščių valdžią, šalindamas nuo valdžios Gediminaičių kilmės kunigaikščius. Į jų vietas jis skyrė sau ištikimus bajorus katalikus, dalindamas jiems žemes ir valstiečius. Taip buvo sudarytos sąlygos susiformuoti iškilioms didikų giminėms, tokioms kaip Radvilos, Pacai, Goštautai ir Chodkevičiai. Vytautas taip pat kaldino savo monetas, turėjo herbą - Vytį, ir valstybės ženklą - Gediminaičių stulpus. Jis įsteigė ir išplėtė atskirą LDK raštinę, kurios dėka valstybės valdymas ir teismo bylų sprendimas buvo paremti raštu. Krašte plito rašto kultūra, o per katalikų tikėjimą Lietuva atsivėrė Vakarų Europos kultūrai.
Užsienio politika ir planai įsigalėti Rytuose
Vytauto užsienio politika buvo ambicinga ir orientuota į LDK įtakos plėtimą. Jo pagrindiniai tikslai buvo: savarankiškai valdyti Lietuvą, atsiskirti nuo Jogailos įtakos, išvengti karo dviem frontais (rytuose su totoriais ir Rusios kunigaikščiais, vakaruose su kryžiuočiais) ir nukariauti visą Rusios žemę, pasiskelbiant Lietuvos karaliumi. Vytautas tęsė Algirdo politiką valdyti kuo daugiau rusėnų žemių. Jis vykdė sėkmingą stabilizacijos ir ekspansijos politiką. Tarp 1392 ir 1396 m. rusiškose žemėse valdžiusius Gediminaičius jis pakeitė jam palankiais didikais, kurie tapo šių žemių vietininkais. 1394 m. ir pakartotinai 1404 m. jam pavyko prie Lietuvos prijungti Smolenską. Per keletą žygių prieš totorius (1396-1399 m.) jam pavyko savo įtaką išplėsti iki Juodosios jūros. Karo žygiais 1426 m. ir 1427 m. Vytautas sustiprino savo hegemoniją Pskove ir Naugarde.
Vorsklos mūšis ir Lucko suvažiavimas
1399 m. Vytauto žygis prieš Aukso ordą, kurį popiežius Bonifacas IX paskelbė kryžiaus žygiu prieš nekrikščionis, baigėsi pralaimėtu Vorsklos mūšiu. Šis pralaimėjimas suardė Vytauto planus įsitvirtinti Rusios pietinėse žemėse ir kontroliuoti prekybinį kelią Dniepru. Nepaisant šio pralaimėjimo, Vytautas tęsė savo veiklą. 1429 m. Lucke įvyko Europos valdovų suvažiavimas, kuriame Šventosios Romos imperijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis pasiūlė Vytautą paskelbti Lietuvos karaliumi. Šiam pasiūlymui pritarė ir Lenkijos karalius Jogaila, tačiau vėliau savo sutikimą buvo priverstas atšaukti, spaudžiamas Lenkijos diduomenės. Vytauto ir jo žmonos Julijonos vainikavimo karališkais vainikais iškilmės, numatytos 1430 m. rugsėjo 8 d., neįvyko dėl įvairių politinių aplinkybių ir netikėtos Vytauto mirties.
Valdymo nuopelnai
Vytauto Didžiojo valdymo nuopelnai yra daugybė. Jis sustiprino Lietuvos kariuomenę, kurios branduolį sudarė profesionalūs kariai - bajorai, intensyvindamas feodalinius santykius. Jis sukūrė ekonomiškai stiprių ir galinčių gerai apsiginkluoti žemvaldžių sluoksnį. Jo valdymo laikotarpiu sparčiai augo miestai, plėtėsi prekyba. Vytautas didino Katalikų Bažnyčios įtaką, steigė vyskupijas. Jis siekė įtvirtinti katalikybę kaip valstybinę religiją, proteguodamas bajorus katalikus. Vytauto valdymo vienas svarbiausių rezultatų - išugdytas lietuvių tautos valstybingumo poreikis. Jo valdymo pabaigoje LDK pasiekė didžiausią galybę, jos teritorija išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tai buvo didžiausia LDK istorijoje.
Vytauto Didžiojo moterys: valdovės, diplomatės, drąsuolės
Vytauto Didžiojo atminimas
Vytauto kultas pradėjo formuotis dar jam gyvam esant. Jau XV amžiuje jis pradėtas vadinti Didžiuoju. Jo vardu pavadintas Vytauto Didžiojo universitetas. Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų neįvykusi Vytauto karūnavimo diena (rugsėjo 8-oji) Lietuvoje buvo švenčiama kaip Tautos šventė. Vytautui Didžiajam buvo statomi paminklai, vienu metu jų buvo daugiau nei 30.
| Laikotarpis | Įvykis |
|---|---|
| 1392 m. | Astravo sutartis, Vytautas tampa LDK valdovu |
| 1392-1396 m. | Reformos, centralizuotos valstybės kūrimas |
| 1395 m. | Smolensko prijungimas prie LDK |
| 1396-1399 m. | Žygiai į Aukso ordos valdas, ekspansija iki Juodosios jūros |
| 1399 m. | Vorsklos mūšis |
| 1401 m. | Vilniaus-Radomo sutartis, Vytautui oficialiai pripažintas LDK didžiojo kunigaikščio titulas |
| 1409-1410 m. | Didysis karas su Vokiečių ordinu, Žalgirio mūšis |
| 1413 m. | Horodlės sutartis |
| 1421-1423 m. | Husitai paskelbė Vytautą Bohemijos karaliumi |
| 1429 m. | Lucko suvažiavimas |
| 1430 m. spalio 27 d. | Vytauto Didžiojo mirtis |
