Senovės prūsai, vakarų baltų genčių grupė, gyvenusi tarp Nemuno ir Vyslos, paliko ryškų, nors ir ne iki galo atskleistą pėdsaką istorijoje. Šiandieniniai tyrinėtojai, istorikai ir kalbininkai vis dar diskutuoja apie tikslią jų apgyvendintą teritoriją ir jiems priskiriamas gentis, tačiau turime pakankamai duomenų, kad galėtume atkurti dalį jų gyvenimo, tikėjimų ir papročių.
Prūsų kilmė ir gyvenimo būdas
Prūsai (senprūsiai) yra vakarų baltai, kalbėję prūsų kalba. Jiems artimiausios buvo jotvingių gentys. Istoriniai šaltiniai, pradedant nuo IX amžiaus, mini juos įvairiais vardais: aisčiais, prūsais (Bruzi), Bruteri, B[u]rus, Pruzzi. Rusų kalbininko O. Trubačiovo teigimu, etnonimas prūsai gali būti siejamas su fryzų vardu, gerai ginkluotu raiteliu, apsigyvenusiu Sembos pusiasalyje. Kryžiuočiai nuo III-II a. pr. Kr. ėmė vadinti prūsais visas užkariautas vakarų baltų gentis, o jų šalį - Prūsija.
Seniausiais prūsų protėviais laikomi Pamarių kultūros gyventojai. Bronzos amžiuje ir ankstyvajame geležies amžiuje iš baltų išsiskyrė tiesioginiai prūsų protėviai, kuriems būdingi pilkapiai su akmenų vainikais ir sankrovomis. Pilkapių kultūros suklestėjimui svarbią reikšmę turėjo gintaro prekybos keliai. Vėliau pilkapius pakeitė kapinynai, kuriuose randama daug žalvarinių, sidabrinių papuošalų, geležinių įrankių, ginklų, o kartais ir kapų su žirgais bei apranga.
Iki pirmo tūkstantmečio vidurio susidarė vakarų baltų kultūros grupės, kurios formavo prūsų gentis: bartus, galindus, notangus, pagudėnus, pamedėnus, sembus, varmes. Kai kurie tyrinėtojai prūsams priskiria ir dar nesulietuvėjusius nadruvius su skalviais, o kai kas netgi prūsams artimus sūduvius.
Prūsai vertėsi žemdirbyste, gyvulininkyste ir žvejyba. Jie aktyviai prekiavo su Roma ir jos provincijomis, ypač Panonija (gintaru), su lietuvių ir slavų gentimis, su vikingais ir Naugardu. Naugarde netgi buvo Prūsų gatvė.
Prūsų visuomenės sankloda buvo karinė demokratija. Nors dėl nuolatinių gretimų šalių puldinėjimų prūsai nespėjo įkurti valstybės, jie sudarė Prūsų žemių konfederaciją (Barta, Galinda, Kulmo žemė, Liubava, Notanga, Pagudė, Pamedė, Sasna, Semba, Varmė), kuri veikė per Didįjį prūsų sukilimą. Visuomenės svarbiausius klausimus sprendė kiekvienos žemės vyrų susirinkimas - vaida. Įtakingiausi buvo kilmingieji didžiūnai - genčių vadai ir jų palikuoniai, sudarantys pradėjusį klostytis diduomenės sluoksnį. Nuo XIII a. kilmingieji vadinami vitingais (rikiais).
Prūsų visuomenė buvo santykinai išplėtota materialine kultūra, ypač turtingųjų papuošalų įvairove. Gynybai jie statėsi medines pilis ant piliakalnių.
Kryžiuočių ordino invazija ir prūsų kalbos nykimas
Nuo IX amžiaus prūsų gentis pradėjo puldinėti vikingai iš Skandinavijos, o nuo X amžiaus pabaigos į pietines žemes veržėsi lenkų kunigaikščių kariaunos. Nepaisant nuolatinių karų ir nesėkmingų bandymų juos nukariauti, prūsai liko nepriklausomi. 1226 metais Mazovijos kunigaikštis Konradas I Mazovietis kovai su jais pasikvietė Vokiečių ordiną, kuris 1230 metais įsikūrė Vyslos žemupio kairiajame krante. Prasidėjo naujas agresijos prieš prūsus etapas.
1231-1274 metais vyko žiaurus prūsų-kryžiuočių karas. Prūsai atkakliai priešinosi, sukildami kelis kartus. Tik ką susikūrusi vidaus kovų apimta Lietuvos valstybė ne visada pajėgė padėti prūsams. Kryžiuočiai, remiami Vakarų ir Vidurio Europos kryžininkų, XIII amžiaus pabaigoje galutinai užkariavo prūsus. Jų žemes kolonizavo vokiečiai, o pietinę ir pietrytinę dalį - ir lenkai.
Per kovas daugybė prūsų žuvo, daug bėgo į Lietuvą. Pasilikusieji savo krašte buvo tremiami į kitas savo gentainių žemes. Kryžiuočių ordinas vykdė prūsų perkėlimus iš vienos teritorijos į kitą, daug prūsų žuvo per kryžiaus žygius ir sukilimus. Iki XIII a. 8-ojo dešimtmečio pabaigos Vokiečių ordinas galutinai užkariavo visas prūsų gentis. Pakrikštytieji prūsai per vėlesnius keletą amžių buvo asimiliuoti, prūsų kalba pradėjo nykti. Paskutiniai prūsai, kalbėję savo kalba, išnyko maždaug Didžiojo maro metu, apie XVIII a.
Prūsų kultūra ir tikėjimai
Prūsų mitologija, plačiąja prasme, nežinoma, nes jų mitų neišliko. Tačiau išlikę šaltiniai leidžia atkurti dalį jų religinių įsitikinimų.
Panteonas
Ankstyvieji šaltiniai nėra informatyvūs. VI a. iki Kr. Herodotas pirmasis paminėjo šiaurės gentis ir jų religiją. I a. po Kr. Tacitas rašė, kad aisčiai garbino Dievų Motiną. Petras Dusburgietis rašė, kad prūsai kaip dievus garbino gamtos reiškinius. Pirmą kartą prūsų dievai buvo įvardyti tik kraštą apkrikštijus. Bažnyčios dokumentai minėjo senųjų tikėjimų reliktus.
Pirmieji dievai, kurie buvo įvardyti, tai Okopirmas (aukščiausiasis dievas) ir Svaistikas (šviesos dievas). Trečiuoju minėtas Aušautas (sveikatos dievas). Greičiausiai jis pradėjo dievų II sluoksnį, kur vyravo su vandeniu sieti dievai: Autrimpas (jūrų dievas), Patrimpas (tekančių vandenų), Bardaitis (laivų), Pergrubijus (augmenijos), Pilvytis (turto). Vanduo buvo ypač pabrėžtas, nes Sembos prūsai buvo žvejai. Tik po jų dievų sąraše minėtas Perkūnas. Po jo - žemutinės sferos dievai: Pikulas (pragaro ir sutemų), pokliai (skraidančios dvasios arba velniai).
XV-XVII a. šaltiniuose prūsų panteonas menkai kito. Kai kurie šaltiniai mini, kad senovėje turėję būti mažiau dievų. S. Grunau teigė, kad senaisiais laikais Rikojote stovėjo tik 3 prūsų dievų - Patulo, Perkūno ir Patrimpo - atvaizdai.
Kultas
Šaltiniuose minimas prūsų religinis centras - Romovė, kur rezidavo krivis, turėjęs ypatingą religinį autoritetą. Adomas Brėmenietis, P. Dusburgietis ir kiti rašė apie šventąsias giraites, šventuosius vandenis, šventąją ir negęstančiąją ugnį, šventuosius ąžuolus. Per karo žygius laimėtas grobis dalytas į tris (kartais 4) dalis ir aukotas dievams. Aprašytas karo belaisvių aukojimas: burtais parinktas belaisvis sudegintas gyvas, raitas ant žirgo su visa ginkluote.
Vėlesni šaltiniai aprašė aukojimus kaimuose, kuriems vadovavo viršaitis (žynys). Aprašant rudens šventę, kreiptasi į Aušautą, kad šis paprašytų Pergrubijaus, Perkūno, Svaistiko ir Pilvyčio kitais metais būti palankesniems kaimo žmonėms.
Pomirtinio gyvenimo samprata
Apie 890 m. Wulfstanas aprašė ilgą nesudeginto mirusiojo laikymą namuose, šermenų apeigas ir ritualines žirgų lenktynes. Mirusysis degintas su ginklais ir drabužiais. 1249 m. Christburgo taikos sutartyje minimi prūsų žyniai tulisonys ir lygašonys, kurie per laidotuves tvirtindavo matantys velionį, skriejantį ant žirgo per dangų, su dideliu būriu palydos einantį į kitą pasaulį.
Pasak P. Dusburgiečio, prūsai tikėjo, kad kitame gyvenime žmonės gyvens tokį pat gyvenimą kaip ir šiame pasaulyje: kilmingieji ar vargšai liks tokie patys. Įkapių dėjimą aiškino kaip mirusiojo daiktų atidavimą jam pačiam.
Prūsų gimimo diena
Nors tiksli prūsų gimimo diena nėra žinoma, galime spėti, kad ji buvo glaudžiai susijusi su gamtos ciklų pasikeitimais, pavasario atėjimu, naujo gyvybės ciklo pradžia. Daugelyje indoeuropietiškų kultūrų pavasaris laikomas atgimimo, naujo gyvenimo pradžios simboliu.
Šiuo metu (senaisiais) prūsais ar jų palikuonimis save laiko apie 1 mln. žmonių. Nors jų kalba ir dauguma papročių išnyko, prūsų istorija ir kultūra išlieka svarbia dalimi bendro baltų paveldo.
