Moters gyvenime nėštumas - tai ypatingas metas, kupinas lūkesčių ir svajonių apie ateitį. Tačiau kartais ši svajonė gali apvirsti, kai partneris, sužinojęs apie vaikelį, nusprendžia pasitraukti. Tai itin skaudus išgyvenimas, paliekantis daugybę klausimų ir neatsakytų jausmų.
Neplanuotas nėštumas ir atsitraukiantis partneris
Prieš daugelį metų sutikau vyrą. Platoniška draugystė palengva peraugo į šiltesnius jausmus, bet įsipareigoti jis nenorėjo. Bandžiau kažką kurpti aš, gal pernelyg stipriai jį spaudžiau, tai jis atsitraukė. O tada sužinojau, kad laukiuosi. Vaiko jis nenorėjo, bet aš, jau 30 metų sulaukusi moteris, nusprendžiau gimdyti. Visą nėštumą jis elgėsi šaltai, vangiai atsakinėjo į mano SMS, apie susitikimus nekalbu, vis susigalvodavo kažkokių reikalų, tvirtino, kad vaikas negali būti jo, kad saugojomės... Kitaip sakant, vyriokas "pasiplovė".
Tačiau yra vyrų, kurie yra taip apimti savanaudiškų troškimų, kad yra pasirengę leistis į kompromisus su visais moralės ir etikos principais, kad gautų tai, ko nori. Tai sunku suprasti, bet jei vyras nenori kūdikio, jis išeis, kai būsite nėščia. Vaikas vyro nepririš. Žmonės nesikeičia ir nesitransformuoja, nebent patys to nori. Galite suteikti vyrui kuo daugiau išorinės motyvacijos tai padaryti, bet tikimybė, kad jis pasikeis, - labai menka. Vyras, kuris bijo įsipareigojimų, neįveikia šių baimių, net kai įsimyli. Tai gražus įvykis poros gyvenime, tačiau neretai vyras leidžia pokyčiams jį užvaldyti, ir jis nesusitvarko. Vaiko gimimas pareikalaus daug aukų. Tam tikra prasme reikės nustumti save į šoną ir rūpintis kūdikiu. Kitaip tariant, vyras jausis likęs antroje vietoje. Tai gali būti sunku suprasti žmogui, kuris visada norėjo būti tėvu. Visgi yra vyrų, kurie tiesiog nenori būti tėvais. Dėl vienos ar kitos priežasties vyras pasirenka nematyti savęs šitame vaidmenyje. Jis gali jaustis nesubrendęs, mirtinai išsigandęs arba traumuotas dėl savo praeities. Yra vyrų, kurie „patys sau gražūs“. Tai narcizai, kurie išeis, kai pastosite, nes jiems „grės“ kūdikis. Vyras narcizas nori būti dėmesio centre. Jis nori jaustis viską kontroliuojantis ir piktinasi, kad bet kam kitam yra „antrinėje padėtyje“. Narcizas gali nesugebėti su tuo susitvarkyti ir, užuot laikęsis kaip vyras, išeiti ieškoti „kito savo tikslo“. Jis nemąsto apie tai, kas yra teisinga ir kas neteisinga visuomenės ir šeimos atžvilgiu.
Mane vyras paliko dar nėščią, mes bendravom visą nėštumą kažkiek, bet gimus vaikui ir praėjus maždaug mėnesiui jis pirmą kartą pamatė sūnų ir nuo tada kasdien tampa vis artimesniu jam, man. Vakar nuoširdžiai kalbėjomės, jis atsiprašė, gailisi. Žinau, kad skaudinu ir jį, ir save, bet nesugebu, negaliu pamiršti, kaip sėdėjau naktimis prie vaiko sunkiausius pirmus 3 mėnesius ir verkiau. Noriu pamiršti, noriu išsaugoti savo šeimą, bet kaip? Šiandien ryte gavau pusryčius ir kavą į lovą, jis pamaitino vaiką ir išplovė indus... Jis pavadino mus šeima, o as sakau beveik.... tiesiog gal tai pagalbos šauksmas..
Daugelis moterų svajoja apie dieną, kai nėštumo testas parodys teigiamą rezultatą. Tačiau tuo pat metu viskas gali apsiversti, nes netrukus jis... palieka. Bet kodėl? Taip, širdį skauda, nes jūs pasitikėjote ir tikėjote, kad jis visą laiką bus šalia ir prisiims atsakomybę, bus tėvas savo vaikui. Taigi kodėl. Šiandien jaučiuosi gerai, bet pradžia buvo labai sunki. Viskas pasimiršta... aš nebijau viena auginti vaikelio, puikiai tvarkausi pati. Labai norečiau suprasti, kodėl taip viskas įvyko, gal kada ir sužinosiu, nes dabar tai tikrai nesuprantu... Kam tada reikėjo planuoti ir laukti, sapalioti, kaip vesis vaiką žaisti futbolo ir t. t...
Galite jaustis nusivylusi, jei jūsų antroji pusė nėra taip susižavėjusi nėštumu kaip jūs. Viena iš priežasčių - ta, kad nėštumas jam vis dar neatrodo realus. Jis ne tik nejaučia visų tų fizinių ir emocinių pokyčių, kuriuos tenka patirti jums, bet ir nemato jokių akivaizdžių nėštumo įrodymų (pavyzdžiui, padidėjusio pilvuko), nejaučia kūdikio judesių. Kol akivaizdžių požymių nėra, jam tiesiog atrodys, kad esate labiau pavargusi ir irzlesnė nei paprastai. Kad partneriui būtų lengviau įsijausti, padėkite jam sukurti ryšį su būsimu vaikeliu. Pasiūlykite savo vyrui kartu lankytis pas gydytoją (kai kas mėnesį einate pasitikrinti). Nesumeluosite, jei pasakysite, kad daugelis būsimų tėvelių tai daro ir kad jis tikrai nebus vienintelis vyras, laukiantis priimamajame. Pasistenkite vizitus pas gydytoją suderinti su savo partnerio darbo grafiku. Jei jūsų antroji pusė negali su jumis eiti į visas patikras, paskatinkite jį kartu apsilankyti bent jau pirmąjį kartą. Jei vyras nėra tikras, priminkite jam, kad jis gali būti reikalingas, jei gydytojui kils klausimų apie potencialias genetines problemas ir ligas. Jūsų kaip poros gyvenimas turi būti pats svarbiausias dalykas. Nors nėštumas atima daug jėgų, prisiminkite, kad santykius lipdo du žmonės. Surenkite vakarinį pasimatymą, pagaminkite jo mėgstamą vakarienę ar susitikite papietauti darbo dieną. Jei jūs ištisas valandas praleidžiate šnekėdama su draugėmis ir šeimos nariais apie būsimą vaikelį, jam gali imti atrodyti, kad jis jums nebe toks svarbus. Nepamirškite jam apie tai priminti! Kol dar galite, pasimėgaukite laiku dviese.
Dabar man labai skauda, net nezinau, kada tai baigsis ir isvis, ar baigsis. Visas musu bendras gyvenimas truko 6 metus. Draugavom gal metus laiko, po metu nusprendem kartu gyventi. Gyvenom kartu 2 metus, viskas buvo nuostabu. Abu nusprendem, kad atejo laikas vestuvems. Susituokem 2003-06-14. Po santuokos praejo metai ir lyg abu nusprendem, kad norim kudikio. Stai dabar man iki gimdymo liko 2 menesiai, o jis man prisipazino, kad jau beveik metai, kaip manes nebemyli ir nieko man nebejaucia. Pasake, kad turi kita ir ja myli. Taigi, niekada net nesapnavau, kad mano mylimas ir vienintelis zmogus taip apsiks man sirdi. Kaip jums atrodo, koks turi buti vyras, kuris gali taip skaudinti nescia zmona?
Sveikos mamytės, aš naujokė šiame tinklapyje. O anksciau nieko nepastebejot keisto jo elgesyje? Negali buti, kad viskas buvo gerai ir viena diena viskas apsiverte. Sitoj istorijoj pasigedau daugiau informacijos. Gal zinot kur jis isejo. Gal padurniuos ir sugris...bet ar tada jis bus reikalingas . Na, o finansiškai be vyro išgyvensit? Greiciausiai jusu Eks turi kita moteri susirades, Tik nesuprantu vieno, kam tiek laukt, kad palikt moteri 7 menesi nestumo. Užuojauta... Jei turit artimųjų ir draugų - remkitės į juos, nekentėkite viena, nes tai ne į gera nei jums, nei jūsų vaikeliui įsčiose. Besilaukiančioms moterims ir jų vaikučiams stresas labai pavojingas, tad stenkitės jo jausti kuo mažiau, kad ir kaip absurdiškai tokioje situacijoje tai skambėtų. net jeigu neesate alkana - pavalgykit, net jei nenorit miegot - stenkitės ilsėtis. Užsiimkite kūryba, kad ir labai banalia (nusipirkit guašo ir pieškit savo nuotaikas), tai padės bent trumpam atitraukti mintis nuo susiklosčiusios situacijos, o ir išreikšti sielvartą kiek įmanoma sveikiau. Jei jis nori skyrybų - duokit jam ko jis nori, jei bandysit priešintis ir ginčytis tik eikvosit reikalinga jums pačiai energiją. Nepasiduokit, neviskas prarasta, turit vardan ko gyventi - vardan vaikučių, vardan savęs.. Dieve.... nu, baisu.... kodel jie tokie buna ziaurus tie vyrai? mano drauge isgyveno tokia pat situacija, jokie ikalbinejimai ir kalbos nepadejo, jis kaip siena atsitvere. tada mes viena diena abi besikalbedamos nusprendem tiesiog pasimelsti ir paprasyti Dievo pagalbos. susikibom rankomis ir pasimeldem kaip mokejom, tiesiog savais zodziais prasem Dievo padeti. ir norit tikekit norit ne, bet, tas vyras po poros dienu sugryzo baisiausiai gailedamasis ir atsiprasinedamas. jie ir dabar gyvena kartu, tik ji labai po to atvejo jautri pasidare, net truputi keistoka, ja labai paveike tas stresas. pasistenk, labai neisgyventi, susiimk, jei ne del saves, tai del savo vaikelio. tai ne pasaulio pabaiga. taves laukia dar daug smagiu akimirku, o zmogus isgyvenes sunkia situacija daugiau subresta emociskai. Užjaučiu, bet nepergyvenk, viskas gyvenime išsisprendžia.Aš, pavyzdžiui, būdama septynių mėnesių nėštumo(tada į dekretą išleisdavo ) pati pabėgau nuo(dabar jau amžiną jam atilsį) savo vyro. Ir sūnų užauginau ir į mokslus išleidau, šiemet turi pabaigti VGTU inžinerinę architektūrą. Viskas bus gerai. Suprantu, tada aš irgi nemiegodavau naktimis, buvo baisi nežinia. Namų savo neturėjau, grįžau juk pas tėvus. Sunki situacija, bet laikykitės. Pamatyk gera puse - pagaliau tu zinai tiesa ir tau nebemeluoja, kad myli. Juk taip geriau, ane? Juk geriau zinoti, kad esi jam nebemylimai, nei jausti, kad jo jausmai tau yra tik pokazucha... O del dokumentu - parodyk jam trecia pirsta - jeigu mes tokie ereliai, kad vaiko nenorejome ir zmonos nebemylime - tai lai pats ir nesa dokumentus, o ka, i kelnes pridejo? kad po to galetu maskatuoti "cia TU nunesei dokumentus"? O kai pagimdysi - nerodyk jam naujagimio - juk jis jo nenorejo.. (nu siaip, i poza atsistok... tai kur dingo maksima11? O del dokumentu - parodyk jam trecia pirsta - jeigu mes tokie ereliai, kad vaiko nenorejome ir zmonos nebemylime - tai lai pats ir nesa dokumentus, o ka, i kelnes pridejo? kad po to galetu maskatuoti "cia TU nunesei dokumentus"? o dokumentus skiryboms tikrai nunesciau ir dar alimentus prisiteisciau,taip sau finansiskai pasilengvinciau,alimentus gauciau ir dar kaip vienisa mama visokiu,kad ir nedaug lengvatu gauciau. O taikytis su juo tikrai nebebandyciau,nes per prievarta mielas nebusi.
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Rodyti diskusiją
Kaip atleisti?
Laba diena, Taigi negalite pamiršti savo dukros tėvo ir negalite jam atleisti. Manėte, kad per daugelį metų jis išsitrins iš jūsų prisiminimų. Deja, laikas negydo visų žaizdų, nes jūsų atmintyje šią žaizdą nuolat atgaivinate, jausdama savo dukros tėvui pyktį ir aistrą- stiprius pririšančius jausmus. Taip, ne tik meilė, bet ir pyktis suriša žmones, ir tuo pagrįstas visas romantinis menas. Visi ten ką nors nuskriaudžia, o po to susilaukia keršto. Kartais- po daugelio metų. Nieko keisto su jumis nevyksta. Senas priešas ir sena meilė gali persekioti mus visą gyvenimą. Kodėl ? Matyt, todėl, kad su jais mus sieja neužbaigti veiksmai. O neužbaigtų veiksmų mes nepamirštame.
Kokius veiksmus jūs turėtumėte užbaigti ir kaip tai padaryti? Jei jūs niekada neišsakėte savo vaiko tėvui, kaip smarkiai pykote ant jo, galite pabandyti padaryti tai su įsivaizduojamu žmogumi. Įsivaizduokite, kaip stipriai trenkiate jam ir trenkite pagalvei. Daug kartų. Agresyvūs veiksmai irgi laukia savo užbaigimo. Kaip ir ne tokie agresyvūs.
Siūlymas - parašyti laišką
Aš siūlau jums parašyti laišką jūsų dukros tėvui. Siųsti jį ar ne - jūsų valia. Apie ką tas laiškas? Su savo dukros tėvu jūs patyrėte įvairių jausmų. Pirmiausiai jūs patyrėte, ką reiškia aktyvi meilė, t.y., kai žmogus tau yra šaltesnis, nei tu jam. Jūs rašote, kad jį „pernelyg stipriai spaudėte“, dėl ko jis atsitraukė. Taigi, liko apmaudas, pyktis, tačiau iš dalies tas pyktis adresuotas jums pačiai; jūs tarsi prisipažįstate, kad kažkiek prisidėjote prie jo atsitraukimo. Vyrai dažniausiai traukiasi, kai moterys juos spaudžia. Užbaigti šią jūsų santykių dalį - reikštų dar aiškiau pasakyti sau: „aš prisiimu dalį atsakomybės už jo atsitraukimą“. Šią frazę galite parašyti ant popieriaus: „prie tavo pasitraukimo prisidėjau aš pati“. Tai nenuima atsakomybę nuo jo - taip, jis iš tiesų „pasiplovė“. Tačiau kol jūs nepasakote „dalis atsakomybės- tavo, bet dalis- mano“- jūs neužbaigiate santykių. Juk juos visuomet kuria dvi pusės.
Kitas dalykas, kurį galima būtų užbaigti, yra dėkingumas. Jūs rašote, kad bandėte mintyse jį apkabinti, jam atleisti ir pasakyti „viskas gerai“, tačiau jums sutrukdė aistra. Vadinasi, aistra buvo ir netgi dabar kažkiek yra jus rišanti grandis. Ji kankinanti, kadangi susitikti su juo jūs neketinate. Jūs galite parašyti laiške: „ačiū tau už aistrą, kurią patyrėme“. Tai nebus visiškai teisinga. Jo indelis į ją yra nedidelis, juk dažniausiai mus aistringai traukia ne tai, ką žmogus daro tyčia, o mūsų pačių sukurtas to žmogaus vaizdinys. Tačiau sakydami: „ačiū tau už aistrą“ mes suteikiame tam žmogui ypatingą vietą mūsų sąmonėje. Jis atsistoja prie tų žmonių, kuriems mes jautėme geismą, kurie buvo norimi, taigi, turėjo mūsų sąmonėje pozityvią reikšmę. Būtent dėl to ir buvo budistų bei krikščionių sugalvotas šis keistas veiksmas - dėkoti savo priešams, mintyse siunčiant jiems dovanas - tai sukelia pokyčius mūsų sąmonėje. Priešai keistu būdu pereina į kitą žmonių kategoriją, užimdami kitokią „nišą“, nei buvo. Tai padeda ne jiems, o mums pasijusti geriau. Iki šiol jis stovi kitoje „nišoje“ - geidžiamas ir nekenčiamas. Todėl, kad vienas dalykas sutrukdė jums pasijusti geriau - jūs pabandėte ne padėkoti, o atleisti. Padėkoti - žmogaus galioje. Atleisti - ne.
Ką iš esmės jūs bandote atleisti? Kad jis netyčia jums vazą sudaužė? Ne, jūs pabandėte atleisti didžiulę įvykių seką - kad toks vyriškis - jūsų vaiko tėvas - gimė, sutiko jus, užmezgė su jumis platonišką draugystę, po to pajuto jums šiltus jausmus, po to pamatė, kad jūs norite daugiau, išsigando to, tačiau tarp jūsų jau buvo seksas, po to jūs pastojote, o jis nebuvo pasiruošęs tėvystei... Ir jūs visa tai ruošiatės atleisti? Man atrodo, kad tai absurdas. Tokią grandiozinę įvykių seką galėjo sukurti bet kas, tik ne jūsų vaikinas. Ir atleisti reiktų tuomet ne jam, o tai būtybei (jei jūs ja tikite), kuri tvarko žmonių likimus. Tai ji sutvarkė visus tuos įvykius, jai ir visos pretenzijos. Jei norite - galite ją kaltinti. Tačiau vargu ar pajėgsite jai atleisti. Ir nereikia. Aukščiausiuoju galima tikėti, galima netikėti, tačiau bandyti įsižeisti ir atleisti jam - ne žmogaus jėgoms. Šioje vietoje užbaigti santykius - reiškia pripažinti, kad be jūsų ir jūsų vaikino atsakomybės egzistuoja dar trečia - didelių jėgų atsakomybė. Beje, visai gali būti, kad šios didelės jėgos ištaisė savo klaidą. Jūs rašote: „už metų ištekėjau už kito, jau planuojame ir antrą vaikelį. Viskas tiesiog tobula. Esu labai mylima, vyras myli mano dukrytę, nieko netrūksta.“ Kam jūs dėkinga už tai, kad viskas taip pasisuko? Ar tik ne tam pačiam, kuris iš pradžių atsiuntė jums vaiko tėvą, o po to atėmė?
Pagalba Sau - Ar kopriklausomybė palieka tik neigiamus padarinius?
Reabilituoti vaiko tėvą
Yra dar dalykų, kuriuos galima užbaigti. Tai - reabilituoti vaiko tėvą. Taip, jūsų dukra greičiausiai žino, kad biologinis tėvas buvo blogas žmogus. O štai patėvis- geras. Kas atsitiks, jei biologinis vaiko tėvas visuomet bus minimas kaip nekenčiamas, nepateisinęs vilčių? Ir kas bus, jei jūsų dabartinis vyras bandys užimti jo vietą ir pamirš, jog jis - ne tikras tėvas, o tik patėvis? Jūsų dukra jaus pyktį, ir šį pyktį nukreips į jus bei patėvį. Jai naudinga priminti, kad buvo toks žmogus - suteikęs jai gyvybę. Jis nebuvo geras auklėtojas, jis nevykdė tėviškų pareigų. Bet jis perdavė jūsų dukrai gyvybę. Ir jūsų laiške jūs galite parašyti: „ačiū tau už tai, kad davei gyvybę mano vaikui“. O kada nors būtų gerai susirasti jo nuotrauką ir parodyti dukrai. Ir pasakyti jai, kuo tas žmogus buvo ypatingas. Tokie veiksmai užbaigia tėvystės santykius: mama įvardija vaikui, kam jis gali jausti ir dėkingumą, ir pyktį - savo tikram tėvui. Štai ir viskas, kas man atėjo į galvą, gerbiama Pasimetusioji. Užbaiginėkite neužbaigtus galus.
Kaip vyrai reaguoja į nėštumą?
Ko baiminasi vyrai, kurie ruošiasi tapti tėvais? Ko gero, visos moterys svajoja, kad jų antrosios pusės 3 val. nakties atneštų šviežių uogų į lovą, o jau po 20 min. eitų į parduotuvę ir nupirktų ką nors sūresnio ar aštresnio. Tačiau sužinojęs, kad žmona laukiasi, vyras nepuola to daryti. Priešingai - jį apima baimė, kad jam atėjo išbandymo metas. Kas labiausiai kelia nerimą būsimiesiems tėčiams?
1. Žmonos emocijos
Pirmaisiais nėštumo mėnesiais moterys neretai lieja ašaras dėl smulkmenų. O dėl to kalti hormonai. Nėščioji paprastai greitai pavargsta, jaučia nuolatinį mieguistumą, dažnai ima priekaištauti ir kabinėtis prie nieko dėto vyro. Taigi, laukdami savo pirmagimio, vyrai labiausiai bijo tokios moters nuotaikų kaitos. Svarbiausia, vyras nieko negali pasakyti nėščiai žmonai, kadangi jai viskas galima.
Ką daryti būsimai mamai? Suimti save į rankas. Reikėtų tiesiog gūžtelėti pečiais ir nusišypsoti. Kai hormonai nustos šėlti, pretenzijos atrodys juokingos ir nelemtos. Svarbu neleptelėti vyrui tada, kai žodis tiesiog kabo ant liežuvio galo netikėtai susierzinus ar susijaudinus.
2. Išvaizdos pokyčiai
Nors dauguma tvirtina, kad nėštumas tik puošia moteris, tačiau fizinių žmonos pokyčių bijo dažnas vyras. Moteriai nėštumas - normali būsena. O štai vyras, būdamas greta nėščios moters, gali ir išsigąsti apvalėjančio pilvuko.
Ką daryti? Svarbu neuždavinėti būsimam tėčiui tokių klausimų, kaip antai: „Aš stora? Negraži kerėpla?“ ir t. t. Antraip, vyras pradės galvoti, kad pastambėjusi žmona - tai jau visam laikui. Kitas dalykas, ką reikėtų padaryti - nuraminti sutuoktinį, kad iš karto po gimdymo užsiimsite savimi ir pasistengsite kuo greičiau susigrąžinti ankstesnes formas. O dar geriau bus, jei lankysite sporto užsiėmimus, skirtus nėščiosioms.
3. Savos baimės
Vyrai, kurie ruošiasi tapti tėvais, turi ir savų baimių. Ko bijo vyrai? Neretai to paties bijo ir kūdikio besilaukianti moteris. Jei mama nerimauja dėl būsimo kūdikio sveikatos, tai ir tėvas negali ramiai nusėdėti darbe. Beje, tas baimes formuoja būsimiems tėvams ne draugai, kolegos, o tos pačios būsimos mamos. Jos pasakoja vyrams apie įvairiausius galimus apsigimimus ir paveldimas ligas, kad kūdikis gali mirti gimdant ir kitas baisybes. O vyro neišmanymas tik dar labiau sustiprina jo baimę.
Ką daryti? Iš anksto aptarti su vyru galimas problemas, tačiau tik tada, jei jis pats būna tokių klausimų iniciatorius. Tačiau jokiu būdu negalima priekaištauti vyrui, kad jis nesidomi šiais klausimais, jam tas pats ir net neklauso, ką moteris jam pasakoja.
4. Naujovės baimė
Vaiko gimimas pakeičia sutuoktinių gyvenimą iš esmės ir visam laikui. Todėl tokios permainos baugina būsimus tėvus. Juos jaudina tokie klausimai, kaip antai: „O ar tada turėsiu laiko susitikti su draugais?“, „Ar galėsiu iki paryčių linksmintis klube?“ ir t. t.
Ką daryti? Įtikinti vyrą, kad rūpesčiai, susiję su vaiko gimimu, tai vien malonios permainos.
5. Materialinės išlaidos
Vaiko gimimas - tai ir padidėjusios finansinės išlaidos. Juk būsima mama išeis dekretinių atostogų. Vadinasi, išlaidos didės, o pajamos liks tokios pat ar net sumažės. Be to, gal žmona panorės, kad būtų padarytas remontas mažylio kambaryje.
Ką daryti? Vertėtų pagalvoti, prieš prašant vyro atnaujinti kambarį arba nupirkti naujų baldų, skirtų naujagimiui. Priešingai - geriau patikinti vyrą, kad nereikia pirkti to, kas labai brangiai kainuoja.
6. Intymių santykių nebuvimas
Žinoma, galima drąsiai mylėtis pirmaisiais nėštumo mėnesiais, tačiau būna atvejų, kai ginekologas gali ir uždrausti turėti intymių santykių. Tačiau, kažin, ar tokia naujiena nudžiugins vyrą.
Ką daryti? Reikėtų paaiškinti jam, kad teks susilaikyti dėl svarbios priežasties. Tačiau sekso nebuvimas dar nereiškia, kad draudžiama glamonėtis, liesti ir glostyti.
Gimė nuostabi dukrytė, už metų ištekėjau už kito, jau planuojame ir antrą vaikelį. Viskas tiesiog tobula. Esu labai mylima, vyras myli mano dukrytę, nieko netrūksta, bet... negaliu atleisti biologiniam savo dukters tėvui. Niekada nebuvau nei pikta, nei kerštinga, bet pyktis jau valdo mano gyvenimą. Ar kam pažįstamas jausmas kai atsibundi ryte ir nueini miegoti su tomis pačiomis mintimis? Esu bandžiusi ir mintyse jį apkabinti, pasakyti: "Atleisk, viskas gerai", bet tada pasijuntu dar blogiau, nes pajuntu aistros pliūpsnį jam... Bandau negalvoti, kuo daugiau užsiimti patinkančia veikla, bet neišeina. Noriu jį pamiršti, išstumti iš galvos, suvokiu, kad iki galo to nepadarysiu, nes dukra primins jį, bet noriu kažkaip sau padėti. Sako, laikas gydo žaizdas, bet man su laiku tik sunkiau. Taigi, KAIP ATLEISTI? Noriu sau padėti.
